Kuprinės pabiros
RAUDONKRŪTINIO IŠDAIGOS
Devynioliktame šimtmetyje, dar baudžiavos metu, Žemaitijoje veikė Raudonkrūtinis su savo vyrų būriu. Jis, kaip ir Blinda, kovojo prieš ponus, juos apiplėšinėjo, ir gynė baudžiauninkus. Raudonkrūtiniu praminė, nes jis nešiojo raudoną liemenę. Jo tikroji pavardė buvo Vaitkus. Jo tėvai buvo bajorai, nestambūs dvarininkai, taigi jis pats turėjo būti gerai išlavintas. Jo kovos šūkis buvo: “Nuo kalnų kasu — į daubas metu”.
Nors jis veikdavo su savo vyrų būriu, bet kartais mėgdavo pasirodyti ir vienas, ypač, kur jo nepažindavo. Kartą Šiaulių aps. užsuko į vieno miestelio karčiamą ir atsisėdęs vienas už staliuko gėrė ir užkandžiavo. Prie gretimojo staliuko gėrė keletas bajorų. Jie kalbėjosi apie Raudonkrūtinį, ponų pabaisą. Apie jo drąsius ir gudrius plėšimus.
Vienas bajorų ypač reiškė savo drąsą: — “To, panie! Raudonkrūtinis manęs neapiplėštų. Suriesčiau jį į ožio ragą.”
Ir kiti bajorai buvo nemažiau karingai nusiteikę prieš Raudonkrūtinį. Jis, kantriai išklausęs bajorų kalbų, priėjo prie jų staliuko, atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Pasisakė gerai pažįstąs Raudonkrūtinį ir jo plėšimų būdą.
— Ponai, — pagaliau jis pabrėžė, — Raudonkrūtinis plėšia ne vien tik jėga, bet dažnai ir gražumu. Ponai patys atiduoda jam savo brangenybes.
— Netikiu! — suriko vienas bajorų. — Aš jam ne tik gražumu, bet ir jėga neatiduočiau.
— Jeigu norit, aš ponams galiu parodyti, kaip Raudonkrūtinis gražumu apiplėšinėja, — sako jis.
Bajorai susidomėjo ir paprašė parodyti. Raudonkrūtinis jiems sako: “Gerai, ponai! Jeigu norite, kad parodyčiau, prašau čia ant stalo padėti savo laikrodėlius ir žiedus.”
Keletas bajorų vieno nepažįstamojo nepabūgo. Sudėjo savo brangenybes ant stalo ir žiūri, ką šis darys. Raudonkrūtinis viena ranka griebė brangenybes, o kita ranka atskleidė paltą ir parodė savo raudoną krūtinę (liemenę). “Va, šitaip Raudonkrūtinis apiplėšia!” — pasakė ir šoko pro duris ant savo arklio. Iškart bajorai apstulbo, pamatę tikrąjį Raudonkrūtinį. Kai atsipeikėjo, Raudonkrūtinis buvo toli nujojęs. Vytis taipgi bijojo, nes arti galėjo būti jo vyrų. B. St.
KAS KAIP SUPRANTA
Draugiškumo sutartį vakariečiai supranta maždaug šiaip: nesipešti savo tarpe, nesikolioti, nerodyti liežuvio ir pikto veido, nerodyti kumščio, ypač negrasinti juo, ir nebandyti atomine bomba draugui pakaušį praskelti.
Sovietai šiek tiek kitaip supranta, būtent: sutartį pasirašęs draugas turi geruoju pasiduoti Maskvos “globai”, įeiti “savanoriškai” ar sovietinių tankų pagalba į “draugiškųjų respublikų” atitinkamą litanijos eilę ir papildyti nepasotinamas sovietines vergų stovyklas.
Todėl nenuostabu, kad šiandien laisvasis pasaulis pradeda kratytis nuo sovietų draugystės. B.M.
NEPATIKO PAS ŠLĖKTAS TARNAUTI
Lietuvaitė Onutė, nemokanti lenkiškai, pateko tarnauti pas šlėktas Vendžiogalos valsčiun. Bet neilgai ji tetarnavo. Dėl blogo maisto pabėgo pas savo mamytę.
— Kas, dukrele, nepatiko šlėktos? — sutikusi mamytė pirmiausia paklausė.
— Et, mamyte, visas dienas alkana buvau, — teisinosi Onutė. — Chleba chleba tik chlebinėjo, bet šeimininkai duonos niekad neminėjo. S. V.
GERAS PATARIMAS
Patarėjus turi karaliai, diktatoriai, prezidentai ir kitokie, sakysime, pasauliniai tūzai. Raulas Gurga irgi sugalvojo pabūti patarėju mūsų įvairių minėjimų rengėjams.
Visi matome, kad kuo toliau, tuo vis mažiau besusirenka į lietuviškus parengimus. O paklausti, kodėl nebuvote, suranda įvairiausių priežasčių. Tai laiko neturėjo, tai kūmas atvažiavo, tai sloga sirgo ir baisiai čiaudėjo, tai pusbačių virvutė nutrūko ir daugelį kitokių Kągi, rimtos priežastys.
O su punktualumu dar blogiau. Jokios priemonės nepadeda, nors šauktumeis dangaus ar pragaro pagalbos.
Kad būtų pilnos salės (net dar su kaupu) parengimų dalyvių ir punktualiai susirinktų (net valandą anksčiau, o ne vėliau), siūlau kvietimuose paskelbti štai ką: Kas punktualiai ateis į N.N. parengimą, dalyvaus 1000 dolerių išlošime. Pinigai bus išmokėti po parengimo
Matysite stebuklą: ir salė pilna, ir punktualiai susirinks. O dėl 1000 dolerių išlošimo nereikia galvos sukti. Nebūtina ir burtininką kviesti. Tik reikia šiek tiek smegenų turėti. Rodos, puikus patarimas! Tik Raulas Gurga ir gali tokį sugalvoti. Tas pats
GALIME NESIRŪPINTI
Mano geras prietelis Anupriokas labai karšto būdo. Net šalti paminklai jį kaitina. Girdi, kai tik karas bus, jis su pirmuoju amerikiečių lėktuvu nuskris i Kauną ir pirmiausia atsidurs Karo Muzėjaus sodelyje. Ten nugriaus Salomėjos Neries garbei pastatytą paminklą, o tik paskui dairysis ką toliau veikti.
Aš manau, kad Anupriokas gali būti ramus. Jam nereikės paminklų griauti. Salomėjai Neriai paminklas pastatytas, svarbiausia, už poemą apie Staliną, šiemet per bolševikų 20 kongresą Maskvoje Stalinas nuvainikuotas ir vieną gražią naktį, turbūt, ir jo karstas pradings iš mauzolėjaus Raudonojoj aikštėj O paskui!?. Paskui, žinoma, pradės griūti ir paminklai tų asmenų, kurie pagerbti už Stalino garbinimą. Taigi ir S. Neries paminklą nugriaus patys bolševikai Anupriokas jau neberas jų Lietuvoje. Skrendant į Lietuvą pirmiesiems amerikiečių lėktuvams, Anupriokas galės ramiai žiūrėti televizijos.
Tik man rūpi, kas bus su gyvaisiais Stalino laureatais, būtent, geru mano prieteliu poetu Teofilių Tilvyčiu ir panašiais. Gautą premiją jau seniai prašvilpė, o skambi laureato garbė šiandien jau nebe madoje. Tikiuos, kad nepražus. Turbūt, galvą tebeturi. Prisitaikys ir Chruščiovo su Bulganinu gadynei. Vietoj “Usnynės” parašys kokią nors “Dilgynę”, ir bus naujas laureatas. M. Artojėlis
NE IŠ TO GALO PRADEDA
Kartą prieš Velykas Brooklyne, eidamas Grand gatve, jau iš tolo pastebėjau kažkokį pilietį, kojomis bespardantį šiukšlių bačkas. Matyt, labai įniršęs. Iš karto dėmesio į jį nekreipiau. Ar maža Brooklyne saliūnų. Į vieną, antrą, trečią užėjęs jau ir gali gauti įkvėpimą gatvėse bačkas spardyti.
Tik kai arti priėjau — baisiai nustebau. Ogi mano mieliausias prietelis Vincas kovojo su bačkomis. O kas įdomiausia. Nė vieno saliūno nebuvo aplankęs. Sveikutėle galva keliavo Grand gatve ir buvo pasiryžęs nukeliauti net į rytinį Berlyną ir ten gen. Michailovui nupešti visą barzda. Mat, buvo gavęs jo kvietimą grįžti į sovietinę tėvynę.
Savo prietelį Vincą, žinoma, perkalbėjau. Viena. Nuvykęs į rytinį Berlyną Michailovui barzdos pešti, jau niekad nebegrįžtų į Brooklyną. Būtų kam pasukti jį kitu keliu į Sibirą. Ten, vyrut, laisvas neslankiosi, kaip čia, kur ir paso tavęs neklausinėja. Antra. Kažin ar turi Michailovas barzdą. Sakysime, va, aš pats, kada dar tarnavau rusų kariuomenėje, savo kuopoje turėjome feldfebelį Michailovą. Barzdelę tokią mizerną turėjo, kad vos pusantro plauko tekyšojo. Nuo to laiko ir susidarė pas mane tokia nuomonė: kai tik kas turi Michailovo pavardę, tai būtinai jo barzdapalaikė susideda iš pusantro plauko. Taigi ir nebūtų ko pešioti.
Dabar meskime kalbėję apie mieląjį Vincą, o įsikibkime į patį draugą gen. Michailovą.
Na, ir turi jis vištos galvą. Kviečia grįžti į sovietinę tėvynę kažkokius liaudies priešus, antisovietinius gaivalus, kapitalistų agentus, Amerikos šnipus ir kitokius nusikaltėlius, tuos nacius dypukus. Ką draugas Michailovas darys su tokiais. Jie penkmečių planams vykdyti netinka. Tai tikri sabotažninkai.
Jeigu norima jais papildyti sovietinį kiaurą maišą, niekad nepasotinamas koncentracines stovyklas Sibire ir šiaurėje, na, ir kitur, kur tik klesti vergų darbas, tai jau kitas reikalas. Čia tie dypukai tiktų. Bet būk, draugas Michailovai, toks stebukladaris, kad tų dypukų negalima pagauti jokia sovietine meškere. Nelimpa nei ant staliniškų, nei ant chruščeviškų sliekų.
Nedėkingą darbą, Michailov, gavai. Geriau dypukus mestumei ir griebtumeis kitokius paukščius gaudyti. Va, sakysime, iš tokių “progresyvių” pasaulių, būtent: “Laisvės”, “Vilnies”, “Liaudies Balso” ir panašių. Jų avelių adresams gauti nereiktų voginėti organizacijų kartotekų ir kt. sąrašų. Tos draugės, manau, mielai jums pateiktų savųjų adresus. O jeigu nenorėtų, tai irgi nevargas. Iš Maskvos akį pamerktų, pirštu pagrasintų — ir visi adresai tuoj būtų ant jūsų stalo.
O iš tų “progresyvių” avelių ką gen. Serovas norėtų, tą galėtų nulipdyti. Ar penkmečių planų vykdytojas ar vergų stovyklų įnamius. Viskas iš jų išeitų.
Senieji Lietuvos gyventojai jau įprato kentėti, tylėti ir nemurmėti prieš režimą, šiandien sunku gen. gėrovui atrinkti, kuris dar yra užsilikęs liaudies priešas, o kuris jau perauklėtas tarybinis pilietis. Su amerikiečiais ir kanadiečiais, nors šiandien ir gerokai raudonais, būtų visai kas kita. Pagyvenę raudonajame rojuje, jau po mėnesio pabaltų ir pradėtų taip bumbėti prieš sovietinį režimą, taip pasiilgtų Amerikos ar Kanados, kad visi būtų geriausi šimtaprocentiniai kandidatai į Sibiro vergų stovyklas.
Pasinaudok mano patarimu, tovarišč general Michailov, matysi, kaip keletą tūkstančių vergų Sibirui ir yra saujoje. Juos galėsi padovanoti kitam tavorščiui generolui Serovui, kuris iš Did. Britanijos grįžo labai įsiutęs prieš dypukus. Girdi, tik jie sukurstė britų spaudą ir visuomenę ir raudoniesiems pareigūnams trukdo ramiai pasišvaistyti po Vakarų pasaulį. Tur būt, ir tu, tovarišč Michailov, iš Serovo gausi velnių už savo nesėkmingą veiklą.
Raulas Gurga
