MES IR VELYKOS
TĖV. L. ANDRIEKUS, O. F. M.
Velykos Lietuvoje labai išsiskiria iš kitų švenčių. Ne viena jų neminima su tokiu augštu dvasios pakilimu. Velykų vakaro gailios giesmės, panašios į šermenų raudas, prie Kristaus karsto sukelia toki gilų įspūdį, jog kai kas Išganytojo mirties minėjimą pergyvena taip, lyg, rodos, nebejaustų jokio skirtumo tarp praeities ir dabarties. Mūsų žmogus verkia Kristaus, tartum Jis tikrai iš naujo būtų įdėtas į karstą, o su juo sykiu verkia angelai bažnyčiose, nuogi medžiai lauke ir pašalą tirpydama žemė. Velykų išvakarėse keliasi tas gilusis lietuvių tautos graudulys, kuris metų bėgyje liejosi prie mirusių kapo raudose ir budynių šventuose giedojimuose.
Tenka stebėtis, kaip staiga pasikeičia nuotaika Velykų rytą. Skambant varpams procesijose, dar užverktos kai kurių akys netikėtai sušvinta džiaugsmu. Anas evangelijos minimas akmuo ant Kristaus kapo, kietai slėgęs ir tikinčio lietuvio dvasią, rodos nusirita į kažkokią bedugnę. Sieloje pasidaro lengva ir miela. Tas lengvumas gyvai pajaučiamas ir vėliavų plevėsavime, ir giesmių aide, ir šventoriaus pašaliuose atsigavusioje žolėje. Lengvesni tampa žmogaus žingsniai, grįžtančio į savo pastogę nudžiūvusiais takais, lengvesnė vargo našta, sėdant prie Velykų stalo.
Ją lengvina ne kas kita, kaip tikėjimas į prisikėlimą. Skaudžios Kristaus kančios valandos, prižadintos gavėnioje “Graudžiais verksmais”, kiek tai įmanoma, neretai yra panašios į lietuvio skaudžiuosius pergyvenimus. Toji kasdienė buitis su šermenimis bei giedojimais, su karšto prakaito srovėmis, su gaisrais ir ilgais lietumis dažnai skatino kelti žvilgsnį į pakabintą ant sienos kryžių. Įsidėmėtina, kad pas mus labiausiai yra mėgstamos sielvartingos giesmės — apie mirtį, paskutinį teismą, nusidėjusio žmogaus likimą anapus, Kristaus merdėjimus ant kryžiaus. Viešpaties skausmas tapo lietuvio žymiausia pergyvenimo dalimi. Tad suprantama, jog ir Išganytojo prisikėlimas turėjo pasidaryti stipriausiu jo vilčių, džiaugsmų bei polėkių akstinu. Kas, laimingai išmitęs per žiemą, galėtų nesigėrėti ateinančiu pavasariu? Kas, ištikimai vilkęs vargo ir nepriteklių naštą, galėtų nesidžiaugti prisikėlusiu Kristumi? Velykos Lietuvoje visados buvo anga į šviesą, laimę ir skaidresnę ateitį, kurioje žmogus jaute ateinančios vasaros atgaivą ir net tolimo rudens derlių. Užtai Velykos pas mus savo dvasiniu pakilimu skiriasi nuo tos šventės kitose šalyse.
Šiuo laiku Lietuvoje jau daug kas pasikeitė. Sugriovus ūkius, kitoks tapo gamtovaizdis; sumažėjus kunigams, atsirado tuščių bažnyčių; žmones suvarius į kolchozus, nukentėjo senieji papročiai. Bet Velykos įgijo dar gilesnės prasmės. Yra tikra, jog šiuo metu tikinčio lietuvio pergyvenimai Kristaus skausmo ir pergalės šventėje pasiekia pačią viršūnę. Velykų vakaras dabar ten yra žymiai graudesnis. Prisimenant Išganytojo kančią, stojasi prieš akis išžudytųjų ir išvežtųjų į Sibirą lietuvių skausmas. Komunistinės priespaudos metai gali būti pavadinti begaline šermenų rauda. Kiekvienoje pastogėje pasitaiko žuvusių, kurių atminimas niekad negali išdilti. Nuliūdusio žmogaus akys ypač dažnai jieško ant sienos kabančio kryžiaus, išsiilgusios skausmui pateisinimo ir prasmės. Jos negali aptemti, nes tebėra skaidrus tikėjimas Viešpaties galybe, kuri Velykų rytą perbloškė nedorėlius ir suramino teisiuosius.
Prisikėlimo rytas šiuo laiku išaušta Lietuvoje kupinas naujų, prasmių, naujų vilčių ir suraminimų. Nors ir daug kas tenai pasikeitė, bet po žiemos taip pat, kaip ir anksčiau, tebedžiūsta saulėje takai, kuriais mūsų žmonės skuba į dar neuždarytas bažnyčias. Juos neša ten dvasinis pakilimas, palengvinąs priespaudos dienas.
Velykos kiekvienam tikinčiajam byloja apie gėrio pergalę. Kristus įveikė mirtį, prisikeldamas iš kapo ir paversdamas niekais nelabųjų pastangas. Jis žadėjo prikelti ir kiekvieną Jį mylinti žmogų ne tik iš kapo paskutinio teismo dieną, bet ir iš nusiminimo žemės kelionėje. Nerasi tikinčiojo, kuris nežinotų, jog Išganytojo rankose yra paskirų žmonių ir tautų likimas. Velykų šventė Lietuvoje šiandien tapo religinio ir tautinio prisikėlimo skelbėja.
NUOŠIRDŪS VELYKINIAI SVEIKINIMAI MIELIEMS KARIO SKAITYTOJAMS, RĖMĖJAMS IR BENDRADARBIAMS.
KARYS
Tokia ji privalo pasilikti ir tremtyje. Dievobaimingas žvilgsnis į Kristaus kančią ir pergalę taip pat ir mūsų buityje yra vienintele priemonė dvasinei lygsvarai išlaikyti. Dideli pralaimėjimai praeityje ir greit neišsipildančios viltys šiandien turi būti pagrįstos antgamtiniais pažadėjimais. Reikia, kad gyvendami svetur, matytume Kristų, gulintį karste Lietuvos bažnyčiose, girdėtume “Graudžių verksmų” aidą, einantį per tremties metų bei dienų tuštumą, jaustume iškeltų vėliavų plevėsavimą prisikėlimo rytmetį. Tik tada tikriau pergyvensime kančią ir pergalę.
O tasai pergyvenimas yra didžiai išganingas. Būdami naikinamos tautos vaikai, mes, kurie išsigelbėjome nuo mirties, neturime teisės į besaikį patogumą. Tai kenktų ir mūsų sielai ir mūsų tautai. Visados turi pasilikti tvirtas ryšys su šventaisiais gimtosios žemės papročiais. Pamiršimas Golgotos, kur alpsta Kristus, o su Juo ir visa mūsų tauta, stumtų į neišbrendamą materializmą. Jieškojimas tik stambių uždarbių ir vylingų smagumų atimtų visą laiką ir atitolintų nuo esminių uždavinių. Nukentėtų pareigos Dievui ir tautai, nusilptų Kristaus pergalės ilgesys. Tokios laikysenos vaisiai jau yra jaučiami tremtiniškajame gyvenime. Jie turėtų pranykti.
Velykos yra atsibudimo šventė. Kaip kadaise iš kapo kėlėsi šviesa žėrįs Kristus, kurio kūne nebebuvo plakimo žymių, taip ir žmogaus dvasinis prisikėlimas turi būti tobulas ir skaidrus. Velykų šventėje reikia prisikelti iš savo asmeninių klaidų, iš apsileidimo pareigose, iš beprasmio nusiminimo ir nuoširdžiau tikėti Kristaus pergale.
