PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Redaguoja: kpt. Sim. Urbonas, Br. Aušrotas ir St. Butkus. VYR. REDAKTORIUS KPT. SIM. URBONAS. Leidžia—leidykla KARYS. Prenumerata: metams 4 dol., pusm.—2,50 dol., atsk. nr. 45c. Adresas: redakcijos—156 Steamboat Rd., Great Neck, N. Y., administracijos—680 Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y. Spausdinamas Tėvų Pranciškonų spaustuvėje, 680 Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y.
POLITIKA IR JĖGA
VYTAUTO DIDŽIOJO DVASIA ĮPAREIGOJA MUS
“Smogiamasis būrys pasirengęs žvalgybon”
ŽYGIS Į SEOULĄ
LIETUVOS VIETINĖ RINKTINĖ 1944 M.
MŪSŲ ŽUVUSIEJI IR MIRUSIEJI
ATOMINIAI VARIKLIAI
Karinės žinios
LIETUVOS KARIAI KORĖJOS FRONTE
REDDE QUOD DEBES
ŽMONA
MŪŠOS KAUTYNĖS
Eilėraščiai
Graži tu mūsų, Brangi Tėvyne...
KELIAS ATGAL
Laiškeliai, įvairenybės
Kuprinės pabiros
Fotografinė žurnalo kopija PDF 
Skaityti daugiau: Karys 10-11 1951m. Turinys, metrika
V. SIDZIKAUSKAS
Nuo to laiko, kai organizuoti žmonių junginiai pradėjo sąmoningai tvarkyti savo santykius su kaimyniniais ir kitais žmonių junginiais, jėga talkino politikai, o politika rėmėsi jėga. Santykį tarp politikos ir karo vienas didžiausių buv. Prūsijos karinių autoritetų ir filosofų taip nusakė: “Karas yra politikos tęsimas, tik kitomis priemonėmis’’. Kai valstybės vyrai ir diplomatai “prilipa liepto galą”, ginčo sprendimas atiduodamas karo vadams. Karinės jėgos pavartojimas tautinėms aspiracijoms įgyvendinti ir tarptautiniams ginčams išspręsti tebėra ir šiandien ultima ratio. O juk būta pastangų — ir tai gana didelių — santykiuose tarp valstybių pažaboti jėgą, pajungti ją teisei, kaip kad, laikui einant, buvo padaryta santykiuose tarp individų valstybės viduje. Tik, deja, šiuo požiūriu žmonija ne tik kad nėra padariusi pažangos po gana žymių Pirmojo pasaulinio karo laimėjimų, bet greičiausiai yra davusi geroką šuolį atgal.
Pirmoji ir antroji Haagos Taikos Konferencijos, įvykusios 1899 ir 1907 metais, karo dievaičio nuvainikuoti dar nedrįso, bet jo sauvalę žymiai aprėžė: nustatė kariaujantiems privalomas taisykles, okupanto teises ir pareigas, bandė patį karą kiek galint suhumaninti. Politiniams ir teisiniams ginčams tarp valstybių spręsti buvo įkurtas nuolatinis Arbitražo Teismas Haagoje. Amerikiečių pinigais buvo pastatyti Olandų sostinėje Taikos Rūmai. Žmonija tikėjosi artėjant tikrai taikos gadynei. Trečioji Taikos Konferencija nesusirinko, — sukliudė kilęs Pirmasis pasaulinis karas.
1914-18 metų karas turėjo būti paskutinis tos rūšies karas žmonijos istorijoje. Jungtinės Amerikos Valstybės ir jų vakarų sąjungininkai vedė jį obalsiu “karas karui”. Todėl, sakytam karui pasibaigus, buvusioji iki tol anarchija tarpvalstybiniuose santykiuose buvo pakeista teisine tarptautine santvarka. Tautų Sąjunga turėjo laiduoti politinių ginčų išsprendimą, o Nuolatinis Tarptautinio Teisingumo Teismas Haagoje — teisinių; pagaliau, Tarptautinis Darbo Biuras Ženevoje turėjo rūpintis socialinės taikos įgyvendinimu. Karui buvo palikta tik viena siaura spraga: neskaitant sankcijų, kada tarptautinės institucijos nutarimu turi būti sudraustas agresorius, valstybė turėjo teisę pavartoti jėgą, tik praslinkus trims mėnesiams po Tautų Sąjungos Tarybos galutinos rekomendacijos. Tačiau tarptautinio policininko ar anstolio klausimas buvo kilęs ir 1919 m. Paryžiaus Taikos Konferencijoj. Tuomet susikirto dvi pažiūros. Prancūzai reikalavo suorganizuoti karinę pajėgą, kuri dabotų Tautų Sąjungos statuto nustatytą teisinę santvarką ir sudraustų neklaužadas, o Wilsonas ir Lloyd George’as įtikinėjo, kad tarptautinio policininko pareigas sėkmingai atliks Tautų Sąjungos sudarysimoji pasaulio viešoji opinija. Laimėjo anglo-amerikietiškoji pažiūra. Viso to pasėkoje Tautų Sąjunga buvo bejėgė sudrausti ir Lenkijos (Želigovskio) puolimą prieš Lietuvą, ir Japonijos agresiją Mandžūrijoj, ir Italijos agresiją Abisinijoj ir, pagaliau, sukliudyti Antrąjį pasaulinį karą.
Skaityti daugiau: POLITIKA IR JĖGA
ALGIMANTAS GIEDRIUS
Rūsčios rudeninės audros kaupiasi visos žemės padangėje, žmogus-žvėris, atrodo, nutarė plienu ir ugnimi nusiaubti visas dar likusias laisvas pasaulio tautas. O tas laisvasis demokratinis pasaulis, drauge su pačia didžiąja galybe — Jungtinėmis Amerikos Valstybėmis — atsako: pažiūrėsim...
Šį atsakymą patvirtina 100 miliardų dolerių suma, skiriama JAV gynybos reikalams. Vien tiktai naujam “neįsivaizduojamam ginklui” skiriama 5 miliardai dolerių. O tas ginklas galįs sunaikinti visą civilizaciją...
Tokiomis aplinkybėmis ir nuotaikomis šiemet mes atsigręžiame į Vytauto Didžiojo asmenybę, Rugsėjo 8-sios proga. Kokios audros beužeitų, kaip mums ir visam pasauliui raudonasis Maskvos imperatorius begrąsintų, kokie baisingi ginklai šiame kare bepasireikštų, — pagrinde lieka žmogus. Jis, jo dvasia, pasiryžimas ir ribų nežinąs pasiaukojimas bei idealizmas — yra galingesnis ir už atominius ar dar baisesnius ginklus, nes žmogus juos, o ne jie žmogų, išrado.
Galingos senosios Lietuvos valstybės kūrėjo, didžiojo politiko ir karo vado — Vytauto Didžiojo — dvasia šiandien mus įpareigoja būti dvasios galiūnais, visų amžių lietuvio vardo vertais žmonėmis, būti neįsivaizduojama galybe, kuri anksčiau ar vėliau, bendroje talkoje su kitų tautų žmonėmis, sunaikins ir aną šėtono karalystę žemėje.
Tačiau — mūsų galybė tiktai vienybėje. Vienybė yra didelė jėga, reikalaujanti tačiau didelio solidarumo ir atsisakymo nuo asmeninių ar grupinių smulkmenų, bendrųjų reikalų labui. Vienybė yra stiprus moralinis ginklas. Šis ginklas juo labiau yra reikalingas tada, kada kiti medžiaginiai ginklai yra atimti arba išmušti iš rankų.
Šiandien, prisimindami ir pagerbdami mūsų istorijos milžino — Vytauto Didžiojo — figūrą, nors prabėgomis prisiminkime ir anuos didžiuosius istorinius vieningumo ir laimėjimų pavyzdžius, kurie ir dabar įpareigoja mus vieningai jungtis lemiaman žygin.
Skaityti daugiau: VYTAUTO DIDŽIOJO DVASIA ĮPAREIGOJA MUS
TARP TREMTIES PAREIGŲ
J. CICĖNAS
Tai žodžiai iš parašo po šia nuotrauka, kuri buvo įdėta KARIO Nr. 6. Nuotrauka nuo laiko ir sąlygų bebaigianti blukti. Vyrų veidai nebeišskiriami. Kai žiūri—žiūri, laikas tirpsta, kaip žvakė išdegt bebaigdama, ir vėl atsiduri ties pirmųjų kovų už nepriklausomybę faktu:
.. parodykime, jog esame verti amžiais kovotos laisvės. Pakelkim žygį už Motiną Tėvynę, už Lietuvos Valstybę!”
Ir faktas lieka faktu, legendom ir tikrove, lyg nevystančiu vainiku apsuptu:
— Ano meto lietuvis savo kartos pareigą tesėjo, žygį pakėlė, ir kėlėsi Lietuva, laisva ir visokeriopai kūrybai pati ta!
Va, vartau “Lietuvos Respublikos istoriją”(Boston, 1921 m.) Keleivio išleistą (nuo 1905 m. iki seimų įkarščio) ir tarp gausios dokumentinės medžiagos užtinku Lietuvos Armijos Generalio Štabo pranešimus iš mūšių su lenkais 1920 metais. Man ypač artimi šiedu pranešimai:
“Lapkričio 2 d.: Šiaurės kryptimi mūsų dalys kontratakomis vakar paėmė Giedraičius. Ežerėnų kryptimi lenkai paėmė Dūkštą”.
“Lapkričio 27 d.: Ežerėnų (Zarasų) kryptimi lapkričio 25 d. lenkų 9-to pulko (trečios legionų divizijos) 3 kuopos atvyko į Salaką, apsiautė miestelį ir vėliau išplėšė”.
Vilniaus kraštą užklupo naktis, trukusi iki 1939 m. spalio 28 d. Naktis, pralaužt bandyta kalėjimuose, areštuose, slaptomis mokyklomis, lietuviška spauda. Naktis, bandyta išversti iš skliautų, išversti mokytinio, valstiečio ir darbininko pečiais. Per tą pačią tėvų žemę nei iš šio nei iš to nusitęsė demarklinija, o iki 1923 m. ten tįsojo “niekieno žemė”, “mirties žemė”. Kas naktis, tai nauja žinia: ten ir ten apiplėšė, išžudė, išniekino. Siautė lenkai kariai, policija ir dvarininkai. Sunku pasakyti ir kas būt buvę, jei ne... “smogiamasis dalinys pasirengęs žvalgybom..”
Skaityti daugiau: “Smogiamasis būrys pasirengęs žvalgybon”
S. F. C. ALGIS ZENKUS
Kada Jungtinių Tautų karo pajėgoms Korėjoje teko antrą kartą trauktis nuo gausingesnio priešo, Seoulas — Korėjos respublikos sostinė — vėl krito į raudonųjų rankas. Šį kartą Seoulą užėmė kinų komunistų armija. Tai įvyko šių metų sausio mėnesį. Jungtiniai Š. Korėjos - kinų daliniai ir vėl giliai įsiskverbė į Korėjos žemę, tačiau jie buvo sulaikyti prie miestų: Wonju, Chonan, Chungjn. Nuo čia ir prasideda trečiasis etapas dėl Seoulo. Man teko būti 3-sios pėstininkų divizijos 7-jam pulke.
Ištrūkę iš tragiškojo Hungnam prietilčio Š. Korėjoje, laivu buvom perkelti į Pusaną. Čia savaitė persitvarkymo ir papildymo, ir mes vėl buvome pasiruošę į kovą. Mažutis paradas ir jau traukiame į šiaurę. Tuo metu prie Chonan frontas atrodė gan ramus, tik sąjungininkų artilerija nenutilo dieną ir naktį. Visi gerai žinojom, kad Seoulas yra mūsų tikslas. “Kada gi prasidės toji ofenzyva?”, nekantriai klausinėjome vienas kitą. Jau taip įgriso kasdieniniai patruliavimai, pozicijų pakeitimai ir sargybos...
Skaityti daugiau: ŽYGIS Į SEOULĄ
PLK. O. URBONAS
Vos porai dienų praėjus, skubus šaukimas į Rygą. Kovo 5 d- Jeckeln paskyrė mums posėdį Rygoje, kuriame turi dalyvauti pirmasis generalinis tarėjas ir gen. Plechavičius.
Su kuo važiuosim, koks mūsų nusistatymas, kaip ginsim savo reikalus? Dabar gi jau žinojom, apie ką bus kalbama. Susirinkime pas pirmąjį generalinį tarėją ir paskubomis suformulavom mūsų sąlygas, pageidavimus, reikalavimus. Savo nusistatymą suformulavom maždaug taip:
1) skelbti mobilizaciją, kad ji duotų mūsų vyrus užnugario tarnybai, nėra galimumo, nes tokia mobilizacija neduos nei mažiausių rezultatų. Mobilizacija gali būti skelbiama tik Lietuvos kariuomenei formuoti. Šaukimą bevykdant, štabas šaukiamuosius vyrus skirs į rikiuotės dalis ar į pagelbinius dalinius. Santykį reikalauti: 3 prieš 1, atseit, 3 į Lietuvos kariuomenę ir 1 į pagelbinius dalinius ;
2) Lietuvos kariuomenės prieky turi būti ir lietuviška vadovybė;
3) Lietuvos kariuomenė formuojama visų ginklų rūšių: pėstininkų, artilerijos, aviacijos ir šarvuočių;
4) iš anksto turi būti nustatyti mūsų pagelbinių dalinių dislokacijos rajonai. Jų išskirstymas išilgai viso šiaurės fronto nėra įmanomas. Galima kalbėti tik apie ruožą į rytus nuo Lietuvos (Lietuva turi sudaryti jiems užfrontę);
5) Mobilizacija gali būti skelbiama tik Vietinės Rinktinės formavimą užbaigus. Nebeatmenu visų kitų mūsų nusistatymo smulkmenų, bet šie punktai sudarė pagrindinę dalį.
Skaityti daugiau: LIETUVOS VIETINĖ RINKTINĖ 1944 M.
PLK. JUOZAS ŠARAUSKAS
Tarp garsiųjų Červenės (Baltgudijoje) skerdynių aukų, kur enkavedistai išžudė daugybę iš Kauno kalėjimo išvarytų politinių kalinių, buvo ir plk. Juozas Šarauskas.
Šį nepailstantį taurų lietuvį karį ir didį patriotą plačiai pažino Lietuvoje, o ypač mūsų skautiškasis jaunimas. Dažnai tautinėse iškilmėse ar šiaip kokiuose parengimuose girdėdavome jį kalbant, matydavome vis beskubantį ką nors organizuojant, planuojant ar tvarkant. Būdamas vyriausias skautininkas, jis visą sielą buvo atidavęs skautams. Bedirbdamas skautinį darbą, nežinojo kas yra poilsis, nors sveikatos buvo ir neperstipriausios. Greta skautinio darbo, plačiai dalyvavo ir kitose tautinio darbo srityse: karių, šaulių ir kt. Kovų metu dėl Tėvynės jis irgi buvo aktingas kovotojas ir vienas vadų.
Plk. J. Šarauskas buvo kilęs iš Baisogalos valsč., Kėdainių apskr. Jų trys broliai buvo Lietuvos kariuomenės karininkai. Du jų buvo savanoriai kūrėjai. Pradėjus organizuoti Lietuvos kariuomenę, plk. Juozas Šarauskas stojo savanoriu 1918 m. Pirmiausia buvo paskirtas Kėdainių srities karo komendantu.
Skaityti daugiau: MŪSŲ ŽUVUSIEJI IR MIRUSIEJI
DR. INŽ. J. VĖBRA
(Tęsinys)
Artimiausiu laiku tenka laukti dar didesnio tyrinėjimų suintensyvinimo atomines energijos visokeriopo panaudojimo srityse, nes JAV vyriausybė yra sudariusi palankias sąlygas šiame darbe pasireikšti privačiai iniciatyvai.
1938 metais uranijaus kilogramas kainavo maždaug tiek, kiek 2 1/2 tonų anglies. Kadangi uranijaus kilogramas atstoja apie S000 tonų anglies, tai atominis kuras išeitų apie 1000 kartų pigesnis. Tiesa, 1943 metais uranijaus kaina buvo pakilusi, lyginant su prieškarine, apie 7 kartus, o anglies — tik pustrečio karto. Šiandien privačioj rinkoj uranijaus kaina labai aukšta, bet ji nereali: ginklavimosi karštligei praėjus, reikia tikėtis, kad įsibėgėjusios uranijaus ir torijaus kasyklos patieks šiuos metalus ganėtinai pigiai, ir jų kaina tesudarys tik labai nedidelę dalį tokiam pat energijos kiekiui gauti reikalingų anglių kainos. Be to, čia, praktiškai, nėra transporto problemos: uranijaus kaina visur būtų vienoda, žinoma, kuras nėra vienintelis energijos kainos faktorius: pasilieka pradinio įrengimoir jėgainės naudojimo išlaidos, kurios tuo tarpu atominei jėgainei nepalankios. Tačiau atomo skilimo atpalaidojimo technika be paliovos tobulėja, su ja susiję pavojai pranyksta, įrengimai atpinga. Netenka abejoti, kad po vieno kito dešimtmečio atominė energija rimtai pradės konkuruoti anglimi kūrenamas ir net hidroelektrines jėgaines. Pastarosios brangios ir nevisur įmanomos. Anglies ištekliai žemės plutoje baigiasi. Jos užtektų dar 200 metų, bet anglį reiktų rezervuoti cheminei pramonei — organinių junginių gamybai — kur jos panaudojimas būtų daug tikslingesnis.
Skaityti daugiau: ATOMINIAI VARIKLIAI
SPARTINA GINKLAVIMĄSI
Visos kariuomenes tarnybos visais įmanomais būdais spartina naujų ginklų gamybą, duodamos bendrovėms užsakymus, dar net nesulaukusios ilgų mėnesių bandymų duomenų. Paskutiniu metu apie 230 naujų atskirų armijos objektų (ginklų ir kt.) buvo perduota juos gaminančioms įmonėms. Aviacija ypač skuba su B-52 bombonešio statyba.
NAUJAS VILKTUVAS
Armija ištobulino naują revoliucinį “traukinį be bėgių’’, kuris labai tinka panašioms į Aliaską sritims. Naujos rūšies traktorius-vilkikas, per sniegą, ledą, purvą ar pelkes, gali pervežti kelis specialius sunkiai pakrautus vagonus.
RADARINĖ FOTOGRAFIJA
Karo aviacija baigia bandymus su radaro foto aparatu, kuris gamina filmą, lėktuvui praskrendant atitinkamą atstumą. Šis filmas savo esmėje — bus lėktuvo perskristosios teritorijos radaro pagalba pagamintas žemėlapis, iš kurio bus galima parinkti reikalingus taikinius.
Skaityti daugiau: Karinės žinios
|
Kapitonas S. Bagdonas
|
Seržantas J. Staričenka
|
KOVA PRIEŠ BOLŠEVIZMĄ - KOVA DĖL LIETUVOS!
Sunku pasakyti, kiek Korėjos kare dalyvauja lietuvių, tiek senųjų išeivių sūnų. tiek tremtinių. Jų yra jau ir grįžusių sužeistų.
Grįžta į Worcesterį Korėjos fronto dalyvis psk. Juozas Staričenka. Stojo į armiją 1950 m., o Korėjos frontą pasiekė š. m. kovo mėn. Prieš išvykdamas, baigė armijos N.C.O. mokyklos kursą ir gavo puskarininkio laipsnį. Pateko į 24-tą div., pavadintą "The Victory Division” vardu. Apie gegužės mėn. fronte buvo sužeistas, vykdydamas uždavinį netoli Yongdong miesto, vidurinėje Korėjoje.
Juozas Staričenka gavo iš būrio vado įsakymą ištirti netoliese esantį vieną kaimą, kiek ten esą priešo. Paėmęs su savim dešimt karių, išvyko.
Kada Staričenka su savo vyrais pasiekė kaimą, pradžioje jame nieko nerado, todėl slinko iš namo į namą, gilyn į kaimą. Lietus labai pylė. Jie išžvalgė kaimą ir priėjo sriauniai tekantį upelį. Vyrai brido iki pažastų. Kitoje upelio pusėje matėsi kelios trobos ir aukštas kalnas, kuris supo visą kaimą. Perbridus upelį tuoj pasipylė pragariška ugnis iš visų pusių. Juozas davė ženklą grįžti į upelį, bet dalis vyrų liko sužeistų. Pradėjo kristi granatos.
Priešas tiek arti juos prisileido, kad veik visus vyrus galėjo iškloti. Užvirė kautynės, ir Staričenka su keliais vyrais išspruko iš to pragaro. Tik pasiekęs dalinio vietą, jis pajuto rankoje skausmą. Dešinė buvo peršauta ir smarkiai kraujavo...
Skaityti daugiau: LIETUVOS KARIAI KORĖJOS FRONTE
Šiuo pavadinimu DRAUGE š. m. rugsėjo 4 d., tilpo p. Zofijos Oželienės straipsnis, karo invalidų paramos reikalu. Straipsnio vedamoji mintis yra ši:
"Šiandien karo invalidai yra reikalingi skubios visuomenės paramos, ir mūšų pareiga jiems padėti. Kol vienokiu ar kitokiu būdu bus išspręstas tas klausimas — mes moterys imkimės iniciatyvos, sudarydamos atitinkamą komitetą iš įvairių orgainzacijų atstovų. Mano manymu, birutininkės, imdamosios iniciatyvos, turėtų veikti per L. K. S. “Ramovę” ir, jai pritariant, skubiai organizuoti Karo Invalidų globos darbą. Atlikime savo pareigą, neapleiskime pirmųjų mūsų Tėvynės gynėjų, Laisvės kovose paaukojusių savo sveikatą. “Redde Quod Debes!” (Atiduok ką privalai!)”
Kaip ilgametis Invalidams šelpti Komiteto pirmininkas, o dabar jų beveik bejėgis įgaliotinis Amerikoje, noriu padėkoti p. Oželienei už jos šiltą žodį. Tačiau šio mano atsiliepimu vyriausias tikslas — nėra padėka, o paraginimas, kad žodis taptų kūnu. P. Oželienė, invalidams padėti, norėtų čia Amerikoje atgaivinti Kunigaikštienės Birutės Karių šeimų Moterų Draugiją, prie “Ramovės” skyrių. Tokį sumanymą tenka tik sveikinti ir visokeriopai remti. Labdarybės srityje birutininkės turi patyrimo ir yra pasižymėjusios savo veikla įvairiomis progomis. Be to, jos galėtų pritraukti ir šiaip vietines lietuves. Tokių atsiras.
Skaityti daugiau: REDDE QUOD DEBES
A. M. KATILIŠKIS
Atokiai nuo stoties ir visai prie pušyno, gyveno Stonys savo naujame namelyje. Pati stotis irgi nauja ir nedidele, kokių paskutiniais lakais pristatė gana daug.. Gražiai išplanuota, šviesiais mūro trobesiais ir su sodeliais ir pievutėmis aplink, kur buvo suolai, laukiantiems pailsėti ir sutrumpinti valandas. Šiaip jau nežymi, nes ir vandentraukio bokštas jos nepuošė ir iš tolo akies netraukė. Į miestelį, kurio vardą gavo ir stotis, šaute šovė tiesus, dailiai išgrįstas ir medeliais apsodintas kelias. Jis atgydavo tik prieš traukinio pasirodymą. Ir jam nudundėjus į vieną ar kitą pusę, visi keleiviai, laukusieji ir išlydėjusieji, per dešimtį minučių sugriotuodavo į kuplų medžių guotą, virš kurių raudonavo stogai ir stiebėsi dvibokštė bažnyčia.
Lengvai nuotakūs laukai kniubo daubon. Jos dugnu sruvo upelis, vietomis išplisdamas duburėliais. Apsukęs stotį ir pylimo apačia prasirausęs, nėrė pamiškėn. Didelis ir tamsus miškas švokštė čia pat, jog, laukdamas traukinio, galėjai pasiuogauti, prisilaužti kvapnių pušies ūglių, arba išsimaudyti. Iš perono ir nenoromis žvilgsnis krypo ton pusėn ir kliuvo už Stonio, kuopos seniūno, namo. Jis atrodė žymiai toliau ir labiau vienišas. Šviesiai dažytas, dar baltesnėmis langinėmis ir stogu tokio raudonumo, kaip ūmėdės galvutė. Graži ir lengva trobelė, tartum išbėgusi pamiškėn iš draugių būrio viliokė mergaitė. Tuoj, rodos, bežiūrint, prasiskirs pušų šakos ir išners antra ir trečia...
Skaityti daugiau: ŽMONA
Partizanų dalinio žuvimas
VLADAS RAMOJUS
Stiprių partizanų sargybos postų saugojamuose Saločiuose naktis praėjo ramiai, nors priešo tvaikas buvo stipriai jaučiamas, nakties tylą drumsčiant nepertolimiausiems šūvių garsams ir pašvaistėms plačiai erdvėje liepsnojant. Klaikūs sapnai kankino ne vieną partizaną po pareigų išsitiesusį poilsiui mūrinės pradžios mokyklos klasių grindyse.
Liepos 29 d. rytas vėl išaušo šviesus ir giedras, kaip ir visi šių paskutinių vargingų ir skaudžių dienų grandinėje. Gamtos idilija, įsiliejusi į širdis ir kraują, kėlė dar didesnę dvasinę kančią, skaudžiais nostalgijos smūgiais plakdama vyrus. Pakilus iš miego, mūsiškis dalinys atsiskyrė nuo Saločiuose pasiliekančių “V” ir “S” dalinių ir buvo atitrauktas kelius kilometrus pietryčių kryptimi, į Pasvaliečių kaimo pakluones. Kadangi ne vieno širdyje knietėjo noras patraukti partizanauti į Biržų girios masyvą ar kitas vietas, vadai pasirinko šią nuošalesnę vietą apsisprendimui ir kiekvieno vyro asmeniškam, niekieno nevaržomam apsigalvojimui.
Pasvaliečių erdvę supą miškeliai ir šilojai buvo pilni parako dūmų ir aštraus kovos bildėjimo. Tai ženklai, kad priešo smaigaliai jau čia pat pašonėje, ir kad galutinas apsisprendimas turi būti nedelsiant padarytas. Darant išvadą iš paskutinę naktį žvalgybos surinktų duomenų, saugesnis kelias į Biržų girią tebuvo galimas tik per Latvijos teritoriją, nes Lietuvos pusėje apie Pabiržę, kaip patirta, buvo naikinamos apsuptos vokiečių jėgos ir perskrosti kietų naikinamųjų kautynių lauką buvo pavojinga. Mestis į pietus taipogi sunku, nesant ten tarp savęs susijungiančios miškų grandinės. Skaudus slogutis gulė vyrus, svarstant šią sunkią padėtį, kurios buvo galima išvengtidar frontui nepriartėjus, savose apylinkėse pasirinkus patogias vietoves, ar pasitraukus į vakarus, kada kelias dar buvo atviras. Bet pilnas negęstančių vilčių tikėjimas į rytdienos stebuklą, kurio labiau nei kada tomis dienomis visa Lietuva laukė, ir noras išlaikyti nors mažą dalį žemės, galop atvedė į šią padėtį.
Skaityti daugiau: MŪŠOS KAUTYNĖS
Vilties žiburiai
Iš ūkąnų, kaip vilties žiburiai,
Pakilot, Tautai džiaugsmo semti.
Narsus Kary! Tu mirdamas tarei,
Žūstu, kad leistųTau gyventi.
Kur esate didvyriai, širdimis,
Krauju, kančia sau laisvę pirkę?
Kai Laisvės Varpas gaudė su jumis,
Seni, o būdavot pravirkę.
Nutilo jis. Net tėviškės laukuos
Lietuvis vietos neberanda.
Oi, kiek vaikų Tėvynė paaukos,
Kurie pažino laisvę brangią!
Skaityti daugiau: Eilėraščiai
MŪSŲ JAUNIESIEMS
Z. G-TIS
Lietuva, brangi mano tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai.
Graži tu savo dangaus mėlyne,
Brangi, nes daugel vargų patyrei.
Maironis
Giedodami Zauerveino parašytą giesmę — Lietuviais esame mes gimę — dažnai pamirštam, kad lietuviu gimti yra daug lengviau, negu juo būti. Pamirštam savo gimtojo krašto — Lietuvos gamtos grožį, meilę ir pareigą. O tas kraštas tikrai Aukščiausiojo apdovanotas nepaprastu gamtos grožiu. Graži Lietuva ir mūsų literatūroje.
Poetas vyskupas A. Baranauskas “Anykščių Šilelyje” atskleidžia nuostabiai puikią Lietuvos gamtos grožio dalį. Vaižganto Napalys prieš Lietuvos gamtos grožybę, kaip prieš dievybę, eidamas pro rugių lauką—-nusiima kepurę. Tautos pranašas Maironis “Pavasario Balsuose”, Krėvė “Dainavos šalies Senų žmonių Padavimuose”, ir kiti rašytojai poetai savo kūriniuose atskleidžia Lietuvos nepaprastą, savitą gamtos grožį. Tačiau to stebuklingo gimtosios žemės grožio neapsakė savieji gausūs poetų, rašytojų raštai. Kenčiančios Lietuvos, kurioj šiandien juoda ir tamsu, gamtos grožis liks neišsemiamas kūrybos šaltinis visiems laikams, ne tik mums, Lietuvos vaikams, bet ir prašalaičiams, pekeleivingiems svetimiesiems.
☆
Žymus anglų rašytojas, daugelio knygų autorius E. C. Davies, kuris daug keliavo po Lietuvą, Latviją ir Estiją, kada jos buvo dar nepriklausomos, apraše, savo kelionių įspūdžius ir nuotykius 330 psl. knygoje — “A Wayfarer in Estonia, Latvija, and Lithuania”. Rašytojas Lietuvai paskyrė beveik pusę tos knygos, kurioje Lietuvos gamtos grožis ir visas jos paveikslas įdėtas, tarsi, į auksinius rėmus.
Vartau šią knygą D. Britanijoj, Keighley miesto bibliotekoj. Gražu akims, malonu širdžiai. Viskas taip sava, artima, miela. Akys, lūpos, širdis bučiuoja kiekvieną knygos puslapį. Kiek daug anglas rašytojas pažįsta Lietuvą, jos istoriją, žmones. Jis žino, tai, ko kartais mes lietuviai nežinome. Žmogus rausti iš gėdos, kalbėjęs, kad apie Lietuvą nėra raštų ir knygų kitomis kalbomis. Raštų ir knygų apie Lietuvą, ypač apie jos gamtos grožį ir garbingą praeitį, yra daug. Vien anglų kalba savo rankomis varčiau jų rašytojų apie Lietuvą daugiau kaip 20 knygų, bet tai tik pusė, o gal ir tos nemačiau.
Skaityti daugiau: Graži tu mūsų, Brangi Tėvyne...
SERŽANTAS X, MLE 86613
Aš pats nepajutau, kaip greitai prabėgo svetimšalių legione šešeri metai. Tačiau paskutiniosios dienos, belaukiant demobilizacijos, buvo ilgos, lėtai slenkančios, jog negalima buvo sulaukti vakaro ar kito ryto saulės patekėjimo. Tai buvo ilgos nemiego naktys. Ir ne man vienam buvo ilgos. Taip jos atrodė ir tūkstančiams tų legionierių, kurie turėjo būti po šio karo demobilizuoti. Kiekvienas mūsų tuo metu ir tekalbėjo tik apie tai, kaip jis įsitaisys civiliniam gyvenime, kur važiuos, kaip apsirengs, kokį kaklaraištį pasiriš.
Vieni kalbėjo apie moteris, kiti, kaip Derbec, kilimo iš Bretanijos (į legioną buvo įstojęs kaip liuksemburgietis), sakė, kad kai jis grįšiąs į ūkį, tai jau daugiau niekad žemes neapleisiąs.
Nei vienas nekreipė dėmesio į savo pasakojamas istorijas, o pasakojosi, kaip maži vaikai pasakas, kad greičiau užmigtų, kad tik diena praeitų. Buvo tokių, kurie Prancūziją visai mažai pažino, per ją tik pervažiavo, kad pasiektų legiono kareivines, bet dabar, užtenkamai išmokę prancūzų kalbą, tikėjosi, kad lengviau galės joje įsikurti:
— Geriau kasime ravus, bet negrįšime į legioną.
Savotiškai atrodė visi šie paleistieji legionieriai Sidi-BelAbes stoty. Visi jie buvo apsirengę civiliškai. Vienas gavoplatų švarką, kitas siaurą, kelnes buvo siauros ir vos galima buvo sulenkti per kelius kojas. Tačiau jie buvo patenkinti, nes tuo laiku buvo sunku nusipirkti drabužių ir net nosinę perkant — reikėjo duoti kuponus.
Skaityti daugiau: KELIAS ATGAL
. . . KARYS—puiki priemonė jungti beveik viso pasaulio kraštų armijose tarnaujantiems lietuviams. Būtų maloniau matyti daugiau raštų iš dabarties, gal mažiau iš praeities, žinoma, reikia pasiekti visus karius ir visur, ir gauti iš jų raštų, nuotraukų. Bet žurnalas ir dabar puikus. '
Geriausi linkėjimai,
Cpl. Jurgis Savaitis
Fort George.
* *
Didžiai Gerbiamas Kapitone, Šiandien teko pergyventi kažką nepaprasto. Saulėto džiąugsmo spindulys nušvietė mano kambarėlį: štai, astuoni KARIO žurnalo numeriai, laiškanešio man tik ką atnešti. Tai tikra staigmena. Savo akimis netikiu, jog savo rankose laikau taip mielą ir brangų seniai lauktąjį KARĮ. Neapsakomu įdomumu vartau ir skaitau gražiuosius KARIO puslapius. Juose taip gausu straipsnių ir visokiausių žinių iš karinio gyvenimo. Visi išsisklaidę kariai galime tik džiaugtis atgijusiu KARIU, kuris mus visus riša į vieną lietuvišką-karišką šeimą; jis duoda mums naujų jėgų ir dvasinio peno.
Nuoširdžiai esu Jums dėkingas, kad išklausėte mano ankstyvesnį prašymą ir “pagydėte alkstantį ligonį”. Aš niekuomet tai neužmiršiu.
Geriausi linkėjimai Jums,
Bronius Vrublevičius Oran, Alžyras,
Prancūzų š. Afrika.
Skaityti daugiau: Laiškeliai, įvairenybės
RUDENS SIMFONIJA...
Šlamščia vėjai pamažu,
Blaško lapą rudą,
Dar toliau, dar bus gražu —
Stalinai sujudo...
San Francisco karčiamoj
Vos negavo lupti,
Iškeliavo greit namo,
Pas “katiušą” tūpti...
O kad būt “draugam” linksmiau —
Dainą rudeninę
Užveda kasdien balsiau
“Sabre jet” plieniniai.
Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros
