“Smogiamasis būrys pasirengęs žvalgybon”
TARP TREMTIES PAREIGŲ
J. CICĖNAS
Tai žodžiai iš parašo po šia nuotrauka, kuri buvo įdėta KARIO Nr. 6. Nuotrauka nuo laiko ir sąlygų bebaigianti blukti. Vyrų veidai nebeišskiriami. Kai žiūri—žiūri, laikas tirpsta, kaip žvakė išdegt bebaigdama, ir vėl atsiduri ties pirmųjų kovų už nepriklausomybę faktu:
.. parodykime, jog esame verti amžiais kovotos laisvės. Pakelkim žygį už Motiną Tėvynę, už Lietuvos Valstybę!”
Ir faktas lieka faktu, legendom ir tikrove, lyg nevystančiu vainiku apsuptu:
— Ano meto lietuvis savo kartos pareigą tesėjo, žygį pakėlė, ir kėlėsi Lietuva, laisva ir visokeriopai kūrybai pati ta!
Va, vartau “Lietuvos Respublikos istoriją”(Boston, 1921 m.) Keleivio išleistą (nuo 1905 m. iki seimų įkarščio) ir tarp gausios dokumentinės medžiagos užtinku Lietuvos Armijos Generalio Štabo pranešimus iš mūšių su lenkais 1920 metais. Man ypač artimi šiedu pranešimai:
“Lapkričio 2 d.: Šiaurės kryptimi mūsų dalys kontratakomis vakar paėmė Giedraičius. Ežerėnų kryptimi lenkai paėmė Dūkštą”.
“Lapkričio 27 d.: Ežerėnų (Zarasų) kryptimi lapkričio 25 d. lenkų 9-to pulko (trečios legionų divizijos) 3 kuopos atvyko į Salaką, apsiautė miestelį ir vėliau išplėšė”.
Vilniaus kraštą užklupo naktis, trukusi iki 1939 m. spalio 28 d. Naktis, pralaužt bandyta kalėjimuose, areštuose, slaptomis mokyklomis, lietuviška spauda. Naktis, bandyta išversti iš skliautų, išversti mokytinio, valstiečio ir darbininko pečiais. Per tą pačią tėvų žemę nei iš šio nei iš to nusitęsė demarklinija, o iki 1923 m. ten tįsojo “niekieno žemė”, “mirties žemė”. Kas naktis, tai nauja žinia: ten ir ten apiplėšė, išžudė, išniekino. Siautė lenkai kariai, policija ir dvarininkai. Sunku pasakyti ir kas būt buvę, jei ne... “smogiamasis dalinys pasirengęs žvalgybom..”
Pas kadais skaičiusį lietuvį užtikau “Lietuvos Šaulių žodį broliams amerikiečiams”, ir ten — irgi blunkanti — nuotrauka: “Šiaudinio būrys sėkmingai baigia kovą. Atvadavę N. kaimą, šauliai kulkomis palydi lenkus”.
Šiaudinis (kilęs nuo Daugėliškio, Švenčionių apskr.) į lenkų terorą (iš dalies savo iniciatyva ir savo rizika) atsakė griežtu įspėjimu (vienas toks sunkia ranka rašytas egzempliorius buvo Lietuvių Mokslo Draugijos archyve): “už vieną lietuvį penki lenkai miriop!” Jis žygio vyrų pasirinko ne tik iš “mirties zonos”, bet ir iš toliau, nuo Apso, Tverečiaus, Mielagėnų, Adutiškio, Daugėliškio, Ceikinių, Palūšės. Jis su savo vyrais įsileisdavo iki 40 km. okupuotan Vilniaus kraštan.
Nei metai, vienas per kitą bėgdami, nei žmonių, tėvynėje ir pakeliui užtinkamų, bangos nenunešė anų vyrų veidų įspūdžio, ypač kai grįždavo iš žygio ir mūsų sodyboj gilų rudenį ar žiemą apdžiovindavo ledan sušokusius drabužius ir, valandą kitą nusnūdę, pasitraukdavo iš “niekieno žemės”. Ne visi sugrįždavo, ne vienas ir visai dingo (Padūžio pelkėse nuo žaizdų ir bado miręs vyras užtiktas pavasarėjant; ar tai buvo Anupras iš už Paringio, ar per karus iš toliau atklydęs ir partizanuosna įsijungęs vienišas Dysnų ežero žvejys, Jonuku šauktas, nebeatpažintas, nes lenkai kūnus konfiskavo). Šiaudinio būrys lyg iš po žemės išdygdavo ir vėl lyg pelkėsna susmegdavo. Jo garsas veikė lyg griausmas. Kazitiškio dvaro savininkas Mikulicz-Radecki, Šaulių patartas, paklausė ir išsikėlė Vilniun. Zan (Dūkšto dvaro valdovas) tesugrįžo po Ambasadorių konferencijos, kai netoliese įsikūrė stiprus KOP’o (pasienio apsaugos korpo) dalinys. Menkesnės žuvys (valdininkėliai iš Vilniaus ir plikbajoriai) susmuko liūnan, jei teroro prieš ramų lietuvį neatsisakė ir švaistėsi kardais.
“Smogiamasis būrys... Andai ir šiandien. Šiandien, kaip ir andai, broliai Tėvynėje žygį už laisvę kelia ir pakelia, kaip ir pirmieji nežinomi kariai savo mirtimi nuolat liudydami amžinąją Lietuvos gyvybę. Nuo Lydos iki Palangos, nuo Breslaujos iki Augustavo, visame mūsų tėvų palikime, tarp Prėgliaus, Nemuno, Neries ir Žeimenos jie smogia. O mes?...
Viešpatie, kas mūsų protas ir sąžinė, jei mes nebesugebame, dar blogiau — jei nebesiryžtame, apdrausti nuo šalčio, bado ir ligų savo 16-kos Vyrų, kurie čia ranką, čia koją, čia akis atidavė Tėvynei, pirmųjų kovų už nepriklausomybę metu. Šalyje, kur tremtiniai atkuto ir tunka, kur automobiliai ir šaldytuvai, kur banko knygutės ir nameliai dygsta, dygsta ir visai nustelbia ne tik medinius ar cementinius kryželius Tėvynėje išstatytus, bet ir pirmųjų kovų tebegyvus invalidus; šioje šalyje mes imam apkursti.
Štai, Draugo Nr. 190 pasirodė naujas Vyrų skundo žodis:
Petrui Pleškevičiui vos dabar išimta iš kūno kulka, priešo prieš 30 metų įvelta. Jis silpnas pagyventi, kaip jis gal dirbti?
Eigelis guodžiasi: “Dažniausiai tenka visą dieną stovėti. Kad abi kojos būtų savos — vieni juokai, bet su dirbtine...”
Dobilas košia skausmą, kaip kadais kraują: “kur tik ėjau, nenori priimti. Sunku gauti darbą vienarankiui”.
Viršila Tvarkūnas skelbia žinoti: “Gal dar 10 metų, o gal pora daugiau, ir mūsų čia neliks...”
Aišku, kad nebeliks. Ana, vienas mūsų invalidas kapstėsi į tramvajų ir, dirbtinei kojai lūžus, sukniubo gatvėje, sutrų nuotakoje, tarp šiukšlių, nuorūkų ir spjaudalų.
Ar jo vieno kritimas? Aiman, visai ne jo kritimas, mūsų plačios ir vis turtėjančios politinės emigracijos kritimas, lūžis, baisus lūžis. Ar mes nebepajėgūs už mūsų laisvę kovojusiam ir sveikatą išsekinusiam invalidui surasti $300-600 protezams? Sykį invalidai kreipėsi pagalbos ir gavo... $21. Dievaž, -kur ta iš Pleškevičiaus kūno išimta kulka? Reikėtų ją paleisti kaip krivulę per kolonijas, per trankias gegužines, biznius, saliūnus, bažnyčias ir privačius namus; gal ta kulka būtų krislas akyje, ir mes, tos kulkos įdiegti, susipurtytumėm, pabustumėm ir imtumėm suvokti: jei ne Pleškevičius, jei ne kiti invalidai, jei ne Juozapavičius, Lukšys ir Eimutis, mes seniai, kartu su visa Tėvyne, būtumėm šalčio ir bado išmarinti Sibiro plotuose, o geriausiu atveju — vokiečių ar lenkų grandimis sukalti, be rašto ir be skausmo krašto.
Ne, politinė emigracija dar nebus mirusi, dar rusena, kad ir blėstanti, sąžinės žarijėlė, reikia invalidų reikalą gvildenti, reikia juos gelbėti; juos ir kartu savo garbę. Man dedas, šiuo atveju centriniu pagalbos invalidams veiksniu turėtų būti KARYS. Ne, netikiu, kad, einant iš lūšnos į lūšną, iš fabriko į fabriką, nesusirinktų sumelė žemės sklypui nupirkti. Sklype garbingieji mūsų pirmųjų kovų už nepriklausomybę pirmūnai triūstų, kiek įmanydami, o svarbiausia — ne-sijausdami vieniši ir niekam nereikalingi. Iki lapkričio 23-čiosios išspręskime jų būtį, tai bus geriausias šiemet Lietuvos Kariuomenės šventės paminėjimas.
BALYS SRUOGA
“MILŽINO PAUNKSMĖ”
(Švitrigailos monologas prie Vytauto karsto)
Karaliau Vytaute! Atleisk klajūnui,
Kad tavo vardą keikdamas minėjau!
Apsvaiginai tu man akis ir klausą!
Bet tu žinai, kad tavo vardą niekas
Nedrįso prie manęs minėt niekingai -
Dabar iš aukšto sosto tu žiūri,
Už tūkstantį karalių galingesnis!
Dangaus vardu palaimink tu mane,
Kad aš galėčiau eit keliu tavuoju,—
Pakelt galėčiau tavo naštą!
Tu dėl tėvynės mūsų nemarios
Kaip milžinas vargai, kaip viešpats koveis!
Prisiekiu tau,— laisva tėvynė tavo
Galinga ir didi per amžius bus!
Te prabočių nusmeigs mane Perkūnas,
Jei mano priesaika bus neverta!
Kol nors viena plastės širdis lietuvio,—
Tu būsi amžiams Lietuvos Karalius!
Neleisk suklysti man ir nusilpnėti!
Žodžius tetikrin mano šita žemė,
Bučiuodams jų tavęs šaukiuos, karaliau,
Jei tavo valios pildyt neįstengsiu—
Tegu geriau ji manęs nenešios.
