VYTAUTO DIDŽIOJO DVASIA ĮPAREIGOJA MUS
ALGIMANTAS GIEDRIUS
Rūsčios rudeninės audros kaupiasi visos žemės padangėje, žmogus-žvėris, atrodo, nutarė plienu ir ugnimi nusiaubti visas dar likusias laisvas pasaulio tautas. O tas laisvasis demokratinis pasaulis, drauge su pačia didžiąja galybe — Jungtinėmis Amerikos Valstybėmis — atsako: pažiūrėsim...
Šį atsakymą patvirtina 100 miliardų dolerių suma, skiriama JAV gynybos reikalams. Vien tiktai naujam “neįsivaizduojamam ginklui” skiriama 5 miliardai dolerių. O tas ginklas galįs sunaikinti visą civilizaciją...
Tokiomis aplinkybėmis ir nuotaikomis šiemet mes atsigręžiame į Vytauto Didžiojo asmenybę, Rugsėjo 8-sios proga. Kokios audros beužeitų, kaip mums ir visam pasauliui raudonasis Maskvos imperatorius begrąsintų, kokie baisingi ginklai šiame kare bepasireikštų, — pagrinde lieka žmogus. Jis, jo dvasia, pasiryžimas ir ribų nežinąs pasiaukojimas bei idealizmas — yra galingesnis ir už atominius ar dar baisesnius ginklus, nes žmogus juos, o ne jie žmogų, išrado.
Galingos senosios Lietuvos valstybės kūrėjo, didžiojo politiko ir karo vado — Vytauto Didžiojo — dvasia šiandien mus įpareigoja būti dvasios galiūnais, visų amžių lietuvio vardo vertais žmonėmis, būti neįsivaizduojama galybe, kuri anksčiau ar vėliau, bendroje talkoje su kitų tautų žmonėmis, sunaikins ir aną šėtono karalystę žemėje.
Tačiau — mūsų galybė tiktai vienybėje. Vienybė yra didelė jėga, reikalaujanti tačiau didelio solidarumo ir atsisakymo nuo asmeninių ar grupinių smulkmenų, bendrųjų reikalų labui. Vienybė yra stiprus moralinis ginklas. Šis ginklas juo labiau yra reikalingas tada, kada kiti medžiaginiai ginklai yra atimti arba išmušti iš rankų.
Šiandien, prisimindami ir pagerbdami mūsų istorijos milžino — Vytauto Didžiojo — figūrą, nors prabėgomis prisiminkime ir anuos didžiuosius istorinius vieningumo ir laimėjimų pavyzdžius, kurie ir dabar įpareigoja mus vieningai jungtis lemiaman žygin.
Kada prasidėjo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių laikotarpis, jei ne tada, kai Mindaugas sujungė iki tol nevieningus mažuosius Lietuvos kunigaikščius ?
Kas 1410 m. sutriuškino galingą kryžiuočių ordiną Žalgirio mūšyje, jei ne to pačio Vytauto Didžiojo apjungti lietuvių, lenkų, gudų, totorių ir čekų pulkai?
Kas iškovojo lietuvių tautai spaudos laisvę, jei ne vieningos mūsų žmonių pastangos, pradedant lietuviais inteligentais, ir baigiant mūsų knygnešiais ir škaplerininkais?
Kas privedė mūsų tautą prie Vasario 16-sios akto? Ar ne mūsų aušrininkai, varpininkai, sargininkai, viltininkai ir visa tauta, drauge su jais?
Kas padėjo 1919-1920 metais ginklu apginti tautos vyrų Vilniuje paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę? Ar ne bendros, vieningos mūsų karių, savanorių, partizanų, šaulių ir visų mūsų žmonių pastangos?
Ar ne vieningos ir suderintos lietuvių, latvių ir lenkų karinės operacijos 1919 m. vasarą visai išstūmė rusų-bolševikų jėgas iš mūsų ir kaimynų kraštų?
Ar ne ta pati lietuvių ir latvių karinė vienybė suderintais veiksmais 1919 m. pabaigoje likvidavo vokiečių sugalvotą von der Golz’o ir Bermonto - Avalovo aferą Latvijoje ir Lietuvoje?
O kas, jei ne vieningumas ir laisvės troškimas buvo sujungę mus visus 1941 m. birželio 22-24 dienomis, sukilimo metu prieš sovietinius okupantus.
Kas, jei ne lietuvių tautos vienybės demonstracija įvyko 1943 m., kad buvo drąsiai pasipriešinta prieš nacių norą, įtraukti mūsų vyrus į esesininkų legioną? O kiek tokių legionų buvo davusios visa eilė kitų Europos tautų?
Pagaliau . . . Baisusis “pagaliau”: ar ne vieninga, solidari, nežinanti žalingojo susiskaldymo, tuščių grupinių peštynių, ir nenorinti apie jas nė girdėti — šiandieninė kovojanti, kenčianti ir mūsų išlaisvinimo talkos akis pralaukusi Tėvynė Lietuva ? . ..
Tad, viso pasaulio lietuviai, senieji išeiviai ir tremtiniai! Lietuvos išlaisvinimo politikos vairuotojai, demokratinių partijų vyrai, senime ir jaunime! Šios Vytauto Didžiojo Dienos proga sustokime kaip granito uola — petys į petį ir iš tyros širdies gelmių sugiedokime savo sieloje mūsų Tautos Himną, o jo paskutiniojo posmo žodžiai tebūna mums kelrodžiu į Lietuvos pergalę ir laisvę. Gi lietuvis karys didžiajam mūšyje dėl visų laisvės — tikrai atliks savo pareigą, kaip kad kukliam, narsiam, doram ir garbingam vyrui ją atlikti pridera.
V. K. Jonynas
