MŪŠOS KAUTYNĖS
Partizanų dalinio žuvimas
VLADAS RAMOJUS
Stiprių partizanų sargybos postų saugojamuose Saločiuose naktis praėjo ramiai, nors priešo tvaikas buvo stipriai jaučiamas, nakties tylą drumsčiant nepertolimiausiems šūvių garsams ir pašvaistėms plačiai erdvėje liepsnojant. Klaikūs sapnai kankino ne vieną partizaną po pareigų išsitiesusį poilsiui mūrinės pradžios mokyklos klasių grindyse.
Liepos 29 d. rytas vėl išaušo šviesus ir giedras, kaip ir visi šių paskutinių vargingų ir skaudžių dienų grandinėje. Gamtos idilija, įsiliejusi į širdis ir kraują, kėlė dar didesnę dvasinę kančią, skaudžiais nostalgijos smūgiais plakdama vyrus. Pakilus iš miego, mūsiškis dalinys atsiskyrė nuo Saločiuose pasiliekančių “V” ir “S” dalinių ir buvo atitrauktas kelius kilometrus pietryčių kryptimi, į Pasvaliečių kaimo pakluones. Kadangi ne vieno širdyje knietėjo noras patraukti partizanauti į Biržų girios masyvą ar kitas vietas, vadai pasirinko šią nuošalesnę vietą apsisprendimui ir kiekvieno vyro asmeniškam, niekieno nevaržomam apsigalvojimui.
Pasvaliečių erdvę supą miškeliai ir šilojai buvo pilni parako dūmų ir aštraus kovos bildėjimo. Tai ženklai, kad priešo smaigaliai jau čia pat pašonėje, ir kad galutinas apsisprendimas turi būti nedelsiant padarytas. Darant išvadą iš paskutinę naktį žvalgybos surinktų duomenų, saugesnis kelias į Biržų girią tebuvo galimas tik per Latvijos teritoriją, nes Lietuvos pusėje apie Pabiržę, kaip patirta, buvo naikinamos apsuptos vokiečių jėgos ir perskrosti kietų naikinamųjų kautynių lauką buvo pavojinga. Mestis į pietus taipogi sunku, nesant ten tarp savęs susijungiančios miškų grandinės. Skaudus slogutis gulė vyrus, svarstant šią sunkią padėtį, kurios buvo galima išvengtidar frontui nepriartėjus, savose apylinkėse pasirinkus patogias vietoves, ar pasitraukus į vakarus, kada kelias dar buvo atviras. Bet pilnas negęstančių vilčių tikėjimas į rytdienos stebuklą, kurio labiau nei kada tomis dienomis visa Lietuva laukė, ir noras išlaikyti nors mažą dalį žemės, galop atvedė į šią padėtį.
Trumpai ir nuoširdžiai pasitarus ir susikaupimo minute prisiminus tas kraujo aukas, kurias per paskutines kelias dienas priešo kulkos išskyrė iš mūsų tarpo, apie 60 vyrų galutinai apsisprendė atsiskirti ir patraukti partizanauti užfrontėn, Biržų girios kryptimi. Skaudu buvo išgirdus šį apsisprendimą ir paskui pergyvenant patį išsiskyrimą saulės ir žalumos sklidinuose laukuose. Ir ne vienam jau paskutinį... Saulės įdegtus veidus sukaustė rimtis ir ne vieno skruotus papuošė ašaros, spaudžiant dešines atsiskiriantiems. Nepraėjus nė valandai, anų trejetukai paskendo Pasvaliečių apylinkės šilų gilumoje, palydėti mūsų žvilgsnių ir pasisekimo linkinčių žodžių. Likusiųjų širdis dar kiečiau sugniaužė nostalgija ir 80-tis grįžome atgalios į Saločius, pas ten tebesančius partizanus, vienu troškimu : kaip galima ilgiau išsilaikyti nors menkame kampelyje, nes stebuklui dar vis tebetikėjom ir jo tebelaukėm, ir tai mus įgalia-vo anie broliai, kurie perėjo į kitą kovos sektorių.
Liepos 29 d. vakarą Saločiai tebebuvo partizanų rankose, iš trijų pusių, maždaug 5-6 km atstume apgulti raudonosios armijos. Pavakary su savo menku dalinėliu, besiblaškiusiu pačiame pietų Latvijos pakraštyje, Saločiuose atsirado vokiečių Wehrmächte plk. Walter, gan simpatingas austras, geisdamas kartu su mumis laužtis Biržų girios link. Tad ir karinę tą vakarą Saločių jėgą sudarė apie 300—350 partizanų ir kelios dešimt vokiečių, su vienu kitu sunkesniu pabūklu, kurie ir pasiliko Saločiuose per naktį.
Liepos 30 d. rytą, saulėtekio karoliams raudonai išpynus rytų skliautą, paskubomis pakilom paskutiniam žygiui — į rasa nusėtus Mūšos krantus, nes raudonieji jau visai iš arti supo Saločių prietiltį. Pirmyn ar atgal nebebuvo kada bežygiuoti. Tik beliko paieškoti patogiausios vietos gynimuisi. Tam labiausiai tiko dešinysis, aukštas Mūšos krantas, priešais kiek žemiau dauboje gulintį miestelį. Galutinai evakuavus patį miestelį ir mus priglaudusias dar mūsiškiam krante pasiliekančias mokyklos patalpas, nuo Dariaus-Girėno vardo tilto pietuose, iki Šakarnių miško šiaurėje, netrukus išsitiesė partizanų apkasai, iš jų sužiuro kulkosvaidžių ir kitų lengvųjų ginklų vamzdžiai, o užnugaryje atsistojo ir keletas sunkesnių pabūklų- 7 val. 30 min. nuo Pasvalio pusės atžygiavusi raud. armija ėmė veržtis į miestelį. Trumpa bet stipri ugnis iš dešiniojo kranto atsakė, kad tikrieji šeimininkai budi. Bet mūsoji ugnis buvo tuojau sustabdyta, kad nesudegintume paties miestelio. Miestelis be kovos atiduotas priešui, ir priešas prisileistas patogiausian, artimiausiannuotolin — prie pat antrojo Mūšos kranto. Čia jau atsirado puikūs taikiniai patogias pozicijas užėmusiems mūsiškiams šauliams.
Sučiulbo ginklai viename ir kitame krante, apsitraukė dūmais dangus. Prasidėjo baisios naikinamos kautynės ir iki pietų prieš partizanų linijas sudužo trys dideli, pėstininkų masėmis ir minosvaidžių ugnimi paremti puolimai. Žuvusių mūsų pusėje dar nebuvo, tik užpakaly liepsnojo kelios ūkininkų sodybos. Pusiaudienyje, trečiajam puolimui sugniužus, užviešpatavo ramybė, tik ano joj upės pusėj girdėjosi autovežimių dūzgimas. O širdyse dar vis liepsnojo viltys, kad gal atlaikysime, ir priešas paluš ... Verdantį kraują dar labiau stiprino žalia drėgna žemė, 1919-20 m- šiose pat vietose nušlakstyta savanorių krauju, prie kurios mes dabar glaudėmės. Maistininkai fizines jėgas sustiprino lietuviška duona ir lašiniais, o municijos tiekėjai papildė šaudmenis naujomis atsargomis, tik ką atkeliavusiomis Bauskos vieškeliu iš Latvijos, kuris dar neatkirstas siekė mūsų pozicijas.
Bet atodūsis, kurio metu mintimis glamonėjom motinas ir kitus artimuosius, buvo trumpas. Vėl virš galvų pasipylė švinas, ugnis ir žemės. Prasidėjo ketvirtas puolimas iš anapus upės, siaurą žiedą dar labiau suspausdamas. Šio puolimo metu priešas prasilaužia šiaurėje, supdamas mus. Tuo pačiu atkerta nuo Latvijos. Centre ir pietuose partizanų frontas dar nelūžta, nors jau ugnies pajėgumas menkesnis. Užkaista kulkosvaidžiai, o, atkirtus Latviją, nebepasiekia ir naujos municijos atsargos. Po 8-9 kautynių valandų pasidaro karšta ir pietiniame sparne, ir penktasis puolimas, vykstąs saulėlydyje, sulaužo patį fronto centrą. Pagalbos ir stebuklo nebėra ... Masės verčiasi per tiltą ir iš užpakalio virsta į partizanų apkasus. Prasideda kautynės vyras prieš vyrą. Vos girdimas vado įsakymas liepia trauktis į Šarkanių mišką. Paties dešiniojo sparno vyrai tveriam ugnį iš vieškelio griovio. Bet centrinio sektoriaus kovotojus besiplėšiant iš prieškalnėje gulinčių apkasų ar pakelės rugių rėžiuose, kerta priešo kulkos. Jų kulkosvaidžiai greit užvaldo vieškelį ir saujoje dusina iki paskutinio besiginančius. Gal trisdešimčiai pavyksta pasiekti Šakarnių mišką, kuriame irgi randasi priešas, anksčiau prasilaužęs šiaurėje. Nuo padegamųjų kulkų miškas tuojau suliepsnoja ir tame ugnies ir dūmų tvane vėl kautynės vyras prieš vyrą. Vėl naujos aukos krenta minkštuose uogienojuose. Ir tik Viešpaties valia keliolika vyrų stebuklingai apsergsti ir juos išveda į Latviją.
Kai vidurnaktyje, persikėlęs per Nemunėlį ir įžengęs į Latvijos žemę, pažvelgiau atgalios į pietus, ten Šakarnių, Saločių erdvėje kabėjo kruvinai raudona pašvaistė, bylodama Lietuvai, kad čia ką tik virš šimto galvų nusviro ant tos žemės, kurios laisvė ir gėris jas paguldžiusiems buvo brangesnis už žemiškus turtus ir asmeninę laimę. Taip anksti baigė pernelyg trumpą savo egzistenciją partizanų dalinys- Ar ji buvo prasminga, tai parodys istorija. O mes astuoni, vėliau pasiekę laisvuosius vakarus, esam gyvieji liudininkai tų vyrų kovos ir kraujo aukų.
Dar Latvijoje tebebūnant mus pasiekę Mūšos kautynių atgarsiai buvo liūdni: apie 20 partizaną, gyvi patekę į raudonųjų nagus, buvo sušaudyti, o jų išniekinti lavonai numesti Saločių prekyvietės aikštėje. Tai buvo turbūt pirmieji. O kiek jų matė ir matys Saločių ir kitų Lietuvos vietovių aikštės, kol tikrai nušvis didysis stebuklas . . .
