ŽMONA
A. M. KATILIŠKIS
Atokiai nuo stoties ir visai prie pušyno, gyveno Stonys savo naujame namelyje. Pati stotis irgi nauja ir nedidele, kokių paskutiniais lakais pristatė gana daug.. Gražiai išplanuota, šviesiais mūro trobesiais ir su sodeliais ir pievutėmis aplink, kur buvo suolai, laukiantiems pailsėti ir sutrumpinti valandas. Šiaip jau nežymi, nes ir vandentraukio bokštas jos nepuošė ir iš tolo akies netraukė. Į miestelį, kurio vardą gavo ir stotis, šaute šovė tiesus, dailiai išgrįstas ir medeliais apsodintas kelias. Jis atgydavo tik prieš traukinio pasirodymą. Ir jam nudundėjus į vieną ar kitą pusę, visi keleiviai, laukusieji ir išlydėjusieji, per dešimtį minučių sugriotuodavo į kuplų medžių guotą, virš kurių raudonavo stogai ir stiebėsi dvibokštė bažnyčia.
Lengvai nuotakūs laukai kniubo daubon. Jos dugnu sruvo upelis, vietomis išplisdamas duburėliais. Apsukęs stotį ir pylimo apačia prasirausęs, nėrė pamiškėn. Didelis ir tamsus miškas švokštė čia pat, jog, laukdamas traukinio, galėjai pasiuogauti, prisilaužti kvapnių pušies ūglių, arba išsimaudyti. Iš perono ir nenoromis žvilgsnis krypo ton pusėn ir kliuvo už Stonio, kuopos seniūno, namo. Jis atrodė žymiai toliau ir labiau vienišas. Šviesiai dažytas, dar baltesnėmis langinėmis ir stogu tokio raudonumo, kaip ūmėdės galvutė. Graži ir lengva trobelė, tartum išbėgusi pamiškėn iš draugių būrio viliokė mergaitė. Tuoj, rodos, bežiūrint, prasiskirs pušų šakos ir išners antra ir trečia...
Stoniui patiko vieta, tad nelaukęs ir nupirko. Nors žmona ir priešinos. Vienuoliui-atsiskyrėliui, ne žmogui gyventi. Plynės ir miškas, ir upelio klonis, prižėlęs tokiu tankumynu alksnių ir karklų, apraizgytų apyniais, jog net plėšikai galėtų slapstytis. Neprisišauksi juk, kai visi ten stotyje gyvena. Eė — tikino Stonys — tai ateities vietovė, kokios dar gerai paieškoti reikia. Nepraeis nei penki metai ir čia įsteigs vasarvietę. Ir patogu ir tikrai gražu.
Kad gražu — žinojo ir Stonienė. Ir dar pavasarį, kai krūmai kurtina, suslėpę galybes giesmininkų paukščių. Ir kai lapuočiai rudenį suliepsnoja, lyg tyčia parinktos įvairiaspalvės lempos, juodame dugne. Apsiprato ji, žinoma, nors vienai vakarais ir nejauku, kai vyras kur sugaišdavo. Todėl viršum kambariukų išnuomodavo. Šiuo kartu čia gyveno jauna mergina, tarnaujanti stotyje telegrafiste.
Buvo pradžia žiemos, laikas perdėm nuobodus ir liūdnas. Kada saulė ketvirtą leidžiasi, o pateka jau nebežinia kada, apie pietus, ir tepakyla porą sprindžių nuo žemės. Stonienei atrodė, jog naktys ne du, bet tris kartus ilgesnės, dar ir dėl to, kad saulę užstoja miškas. Čia jau priebrėška, kai toliau, laukuose ir ant stoties stogų, tebežėri auksinė dienos šviesa. Naktys begalinės ir besivartydamas lovoje ir besapnuodamas dar didžiau nuvargstu
Moteriškė pasižiūrėjo į laikrodį. Nėrinys lengvai išslydo iš pirštų, susiklostydamas ant kelių.
— Jau po dešimtos! O tasai dar negrįžta ...
Pasakė nepergarsiai, bet taip, kad ir gretimame kambaryje girdėtus. Galvoje ji turėjo savo vyrą. Radijo imtuvas čyravo melodijas, katė murkė ir laikrodis ciksėjo, užkeltas ant spintelės. Tie ramūs ir darnūs garsai netrukdė jai mąstyti. Bet tokiais ramybės ir vienatvės atvejais ji įprato mintis reikšti garsiai, truputį aukščiau imtuvo muzikos ir kitų garsų.
— Dieve mano! Dar tik dešimta, o jau prailgo vakaras, kaip metai. Ir valgyti išalkau ir troba išvėso ... Jo vis nėra . ..
Tą minutę ji pradėjo laukti.
Atsikėlusi įmetė krosnin malkų. Iš raudonų anglių šoko liepsnos, ir krosnis suūžė, ir sutraškėjo malkos, nauja gyvybe įsiliedamos į jaukų vidaus gyvenimą. Vakarieniavo aštuntą, kaip visados. Viena, nes tasai kur nors užgaišo. O dabar jau vėl išalko ir viskas atvėso — gi to nėra. Po vakarienės pasėdėjo minkštoje kėdėje, paskai-duris. Ir suėmė ją baimė, pamanius, kad viena tė, paskui griebėsi nėrinio. Kažin Birutė, ar grįžo? Ji neatsiminė, kad būtų girdėjusi varstant tokį vėlų vakarą sėdi pamiškėje, lyg nieko nebijotų. Ir tai buvo paskutinės tylios nuotartys. Jos galva ėmė šilti, o krūtinę mausti nirtulys.
Užkandusi vėl griebėsi darbo. Jos nuotaiką žymėjo pirštai. Jie lakstė, tartum smarkiai sukamos kuliamosios spragilai, o virbalai juose žybčiojo, kaip kokios grėsmingos ietys. Lūpos pabalo, lyg netekusios paskutinio kraujo lašelio, taip jos buvo suspaustos. O veidai kaip sykis priešingai — žioravo liepsna ir akyse švytavo kažin kas neaiškaus. Bet ji nėrė ir nėrė, nebodama, kad jau vėlu ir pati nakties gūduma, artėjant dvylikai.
— Kam gi tu pasakysi, kam pasidejuosi, — atsiduso vieniša moteriškė, — bet jau rimtai gyvenimas apkarto su tuo plevėsa. Niekas ir netiki. Mato, kad namelis gražus, kad nemažai uždirba. O nežino, kaip žiauriai skriaudžia savo vargšę žmoną tasai girtuoklis. Kol statėsi ir tvarkėsi, tai tikrai negalėtum sakyti. Rūpinosi kaip visi dori žmonės ir vyrai. Bet tas jau seniai. Pradėjo gerti. Vis tolyn — vis daugyn. Tie laikai, tie karai prakeikti. Juk nerasi grytelės, kur neraugtų kokios bjaurybės. Su muilo akmenėliu, su gailiais ir pelynais. Boboms kas? Jei ir apžabals, ar sudegins vidurius — juk ne savas, svetimi geria. O tie, tai kaip veršiai ant putros. Pripilk žibalo stiklinę —išrys neuostę.
— Vai gaus, oi gaus tasai šalaputris! . . . Tegul tik man parsidriekia! . .. — niauriai dudėjo Stonenė, nes ji tuojau suvokė, kad nėra jokio pasiteisinimo, jei vieni girdo, o kiti geria.
Jau gavo šukų, ne kartą. Aptalžė, ištrynė snukį šlapia mazgote. Po to mažumą liovėsi. Tačiau neilgam. Pavaikščiojo mėlynais paakiais, pasišaipė draugai. Ir vėl. Permažai, matyt. Nustojo perštėti ir užmiršo.
— Pamėgintų, išdrįstų prieš mane ranką pakelti! Uch, nežinau ką padaryčiau!.. Išplėščiau akis... — drąsinosi, pasirengusi visiems galimumams.
Paskui ji pergalvojo visą gyvenimą. Perleido lyg pirštais rožančių. Ir nesurado nieko paguodai. Ji dūsavo, kilnojo rankas ir pyktis užvaldė širdį, susigraudinusią savo pačios pražudyta dalia.
Na, bet ištvirkimo tokio nebuvo, kaip dabar. Pasileido kaip žydo kelnės. Ne vien geria, bet ir į svetimas dairosi. Tokia Valiuškienė, tai tik jau paskutinė dvasna. Sako: — Pas Valiuškienę ne tik išgerti, bet ir užkandos . . . Vilioja vyrus. Per naktis kaip statinių prisikimšę. Ak, tai begėdė! Ne tik pati, bet ir savo dukteris tvirkina. Agrastais gerai nuražuoti, kad nežinotų kaip atsisėsti. Vilioja žmonių pinigus, iš kelio veda vyrus ir žmonas priverčia kankintis vienas. Verta, tai verta tai žydmergei suruošti gerą maršą, jei jau perkūnas nesudegina ir Dievas nemato.
Bet yra kam, matykit. Žmona nebegera, — nuodingu šypsniu lūpose, apžvelgė Stonienė savo vyrą. Baisus čia vyras — iš pupų nevaromas. Tokių po tris už kapą kiaušinių. Jei ne žmona, seniai kur pakelėje būtų kojas užvertęs. Jos panieka vyrui augo. Jautėsi žiauriai nuskriausta ir tuo didžiau juto savo pranašumą. Ji žinojo esanti graži ir tvirta ir, kaip kalnas, nepajudinama dorybėse. Ir kas gi sujaukė galvą, kad ryžosi eiti už tokio nevėšos? Ak, Tu mano Dieve, Dieve. .. — dūsavo vargdienė, išmesdama į šonus rankas.
— Atsiims, vai už visas nuoskaudas atsiims. Ir taip, kad savaitę nekiš pro duris nosies. Sukulsiu, kad nei ta laumė iš tolo nebežiūrės! ...
Jau ir dvylikta artėja. Ji nebetikėjo, kad vyrą galėjo sulaikyti tarnyba, ar kas netikėto, kaip atsitikdavo tokiais laikais. Ji audė kerštą. Už apviltą jaunystę, už paniekinimą gero jos vardo. Už visas kančias ir laukimo baimes. Už ... Ji sudėsto tinkamų žodelių eilę, kaip sutiks ir prabils, rūsčiai ir iškilmingai. Ne, geriau žodžius atidėti rytojui, kai išsipagirios. Tada tai trinkti! Kai pabus subukytas kaip žalias obuolys, kai negalės nei ant šono, nei ant nugaros pagulėti.
— Ką, aš jo dar lauksiu, kaip mergaitė? Kad nesulauktų to iš manęs, naginės lopas! Fui. . . Gulsiu ir užmigsiu. Ir neįleisiu. Tegul pašals uodegą ant sniego. Galės grįžti iš kur atėjęs. Pas dorus žmones nėra vietos girtuokliams ir paleistuviams. Na, kurgi — pasibels patyliukais ir prašysis nekaltu balseliu: “Aš nenorėjau, matai, tarnyba . . . Nepyk kurapkėle... Mes tik po stiklelį dėl šilumos”... Aš jam įdėsiu stiklelius. Galės eiti į tvartuką, pas karvę . ..
Stonienė, prigesinusi šviesą, neskubėdama rengėsi. Pasėdėjo ant lovos ir atsikėlė, nutarusi, kad neužmigs, kai visi nervai paėsti, kraujas užnuodytas ir širdis beveik dreba. Šis kartas taip nepraeis. Ir tuojau pašoko, kaip bakstelėta adata ir dairėsi pakabesnio daikto, lyg jau būtų įdilgintu jautrumu suoudusi laidoko atsargius žingsnius kieme. Kas rankon — tas galvon! Drąsinosi ir kurstė narsumą. Samtis — niekai, arba žarsteklis. Tik paglostysi. Palauk. Prasidarė indaują ir pasiėmė kočėlą. Neblogas, bet štai, kaip sykis kabo buožiniai svarsčiai. Nutvėrusi už koto, iškėlė virš galvos, kaip kareivis, pasiruošęs mesti rankinę granatą, ir nuleido žemyn tokiu smarkumu, kad oras prasiskyręs sušniokštė. Įrankis ją patenkino. Apsiginklavimą baigė, šalę svarsčių ant stalo padėdama ir kočėlą. Ji buvo atsargi.
Pusė pirmos, o latro nėra. Užgesino šviesą. Ir nyku kažin kaip. Ar kam rūpi, kad gali nuskriausti vargšę, silpną ir visų apleistą moteriškę? Atsargiai praskleidusi lango užuolaidos kraščiuką, žvilgterėjo. Nelabai tamsu, kai įsižiūri. Tik jau tas miškas, kaip kokia nelaimė juodai gumšo netoliese. Sniegas boluoja tame tarpe, švarus, kaip patiestas rankšluostis. Pro kitą langą jį matė stotį. O laukas tuštutėlis. Zuikis jei bėgtų, ir tai matytų, tokia aiški naktis. Tik to latro nėra ir nebus. Ak nebus? — apmaudingai ji paklausė. Už kiekvieną iškentėtą valandą bus daugiau atseikėta, kaip tame rašte.
Paskui ji kalbėjo poterius, taip pašnabždom, kad vos pati suprato maldos žodžius. Jei ne katė,, tai tyloje galėtumei apkursti. Net spengė ausys. Bet ji įsitempusi klausėsi. Ir tarėsi girdinti lomoje upelio šnarėjimą. Nubildėjo prekinis traukinys ir dar tyliau, dar nejaukiau po to. Ir vėl tartum sėlintų kas. Bet laukas, kaip nuplautas stalas. Nepareina. Kad nors kas tau ... Snaudulys ėmė sverti blakstienas. Rodos žingsniai? . . . Širdis kvanktelėjo, lyg šulinin įmestas akmuo. Negi jau ? . . . Žingsniai ? Girgžda sniegas. Atsargiai eina. Ji prikando alsavimą ir giliai įtraukė oro. Žingsniai. .. Tikrai. Prie lango. Ir . .. bar, bar... Taip nedrąsiai. Acha, nelabasis! ... Jaučia katinas aruodą prišmeižęs. Gerai. . . Tapu, tapu pasieniu, prie durų. Ir bilsnoja. Stonienė stryktelėjo iš lovos. Du žingsniai ir sugriebė ranka buožinius svarsčius. Dar du žingsniai ir vėrė duris į priemenę. Nutarusi nekamantinėti ir veikti ūmai, didesniam nustebimui, atšovė skląstį ir patraukė į save duris. Svarstyklių kotas net subraškėjo delne. Ir iškelta ranka pasiutusiu smarkumu nusileido ant vargšės galvos. Tamsus galvos siluetas duryse linktelėjo, tarsi ją būtų kas patraukęs į žemę, ir išleido kimų, trumpą balsą. Antras ir trečias smūgis krito tokiu pat greičiu ir jėga.
— Še tau!... Še tau!... — pro sukąstus dantis šnypštė Stonienė, tvodama sukniubusį vyrelį, kur pakliūva. Nesirinkdama ar galva, ar pečiai, ar nugara. Žmogus glustelėjo į staktą, pasilenkė priekin. Paskui tupinėjo atbulas. Barkštelėjo dar kas, kai jo koja užkliuvo į slenkstį. Ir aukštinelkas nuvirto į sniegą.
Žmona jo nebesivijo. Puolimo staigumas per trumpiausią laiką atliko daug. Kerštas pavyko.
— Sprok lauke, pašalk uodegą! . . . Neįsileisiu vidun! — tarė paskutinius prakeikimo žodžius, užtrenkdama duris. Jų nebeužsklendė, tik privėrė. Visa drebėjo, kaip vėjo pučiama ir tik iš lėto slūgo jos nirtulys. Pamažėle jis dilo ir beliko tik rankose ir sąnariuose. Po valandėlės jai jau sunku buvo susivokti visose vakaro painiavose. Tiek daug visokių nuotarčių! Jos gulo visu svoriu ir sapnai, tartum eidami ranka-rankon, ją įniko supti ir mėtyti.
Nebuvo dar pailsėjusi kaip reikiant, bet pabudo ir suprato, jog pramiegota. Dienos šviesa ir pro užuolaidas nesulaikomai veržėsi į vidų. Skubiai užsmetė palaidinį ir žvilgterėjo pro duris vyro kambarin. Jis gulėjo kaip ilgas išsitiesęs, antklodę užsitraukęs ant galvos.
— Uždaviau tai gerai. . . Kažin ar kelsis į tarnybą? — pamanė ir puolė atidangstyti langų.
Stoties viršininko vaikai tuo metu bėgo per jų kiemelį, sušilę, atsisagstę kailinaičius ir vienas per kitą šaukė:
— Tetule, tetule, išeikit pasižiūrėti! . .
— Sugavo, ot! . .. Veda .. . veda!...
— Va, ir čia kraujo! . . . Sniegas raudonas! .. — rodė berniukas pasilenkęs, kad net jo kuprinėlė su knygomis smuko ant galvos.
Stonienė prasidarė duris:
— Ko jūs, vaikučiai, šūkaujate?
— Jau atveda! . .. Sugavo. Žiūrėkit, ponia!— durte dūrė mažu pirštuku stoties viršininko duktė.
Iš savo kambario, laiptais nusileido ir panelė, telefonistė, pasiruošusi tarnybon.
— Ką atveda ? .. . — susidomėjo ji.
— Ogi parašiutininką ... — aiškino berniukas su kuprine knygų. — Miške pačiupo. Vaikai ėjo mokyklon ir pamatė . . .
— Kraują ant sniego pamatė, — dadėjo jo sesutė, — tai nubėgo . . .
— Nenubėgo, o pasakė ... Aš geriau pasakysiu kaip buvo. Vaikai ėjo iš ten, rado ir pasakė mano tėveliui. Tai Jackūnas ir Petras tuojau išėjo ir atrado . ..
— Parašiutininką ? . . .
— Taip. Tikrą ... Banditą! Štai, atveda, matote, panele Birute?
Trijų žmonių būrelis artėjo nuo miško. Vaikai nubėgo jų pasitikti. Stonienė sumurmėjo, ko nesuprato nei Birutė, ir šoko vidun.
— Kelkis! . .. Neiškirmijęs dar? ... — ir vienu siūčiu nutraukė antklodę.
Stonys atsisėdo, nusižiovavo ir pasirąžė. Jis susiraukė ir sumirkčiojo — dienos šviesa net akino.
— Pamigau? — paklausė pasišiaušęs žmogus.
— Kelkis! . . — pakartojo žmona, tokiu menku ir karkiančiu balsu, lyg jos gerklę tuo metu būtų suėmę geležiniais pirštai. Ji dar buvo maniusi klausti, bet lūpos tik suvapėjo.
Trijų žmonių būrelis jau visai artėjo prie namų.
— Labas, ponia Stonien! ... — pasisveikino Jackūnas, vyresnis policininkas. — Štai, einam ir netikim savo akim. Mums parūpo sužinoti, iš kur tas pėdsakas veda ? . . — ir štai... į jūsų kiemą atėjom! . ..
— Jau taip sudirbtas, kad be vargo paėmėm. Guli po egle ir nei gintis nemano . . . Nusilpęs gatavai ir sušalęs. Kaip jautis — visas kruvinas, — tarė Petras, antrasis policininkas, įsitvėręs belaisvio rankovės.
— Matosi — šią naktį nuleistas. Ir užsigeidė vyras pasišildyti... O čia jį. . . Na, po šimto kipšų! ... Išaižytas, kaip žirnio ankštis... Sakykit — kaip čia buvo? Kur Stonys?
— Nežinau . . .— Stonienė žiūrėjo į policininkus, kurie, be savo ginklų, dar nešė suimtojo. Tasai atrodė jaunas besąs. Vienos akies beveik nežymu, o ausies vietoje — baisu pažiūrėti. Plaukai sulipę ir visi rūbai vienais latakais nubėgę ir sukrekėję. Jis drebėjo. Stonienė gaudė orą ir liežuvis pasidarė kaip iš kaulo. Panelė Birutė tarė, nusipurčiusi reginiu:
— Aš girdėjau naktį kažkokį triukšmą. Pamaniau, kad šeimininkas grįžta. Tartum jūsų, ponia, balsą priemenėje? . ..
Policininkai susižvalgė.
— Ei, Stony, pasirodyk! Tavo palangėje tikra skerdykla. Kaip čia taip žvaliai apsisukai?
— Apsaugok Dieve! Tai ne aš vyručiai. Vakar kaip išsiskyrėm, juk žinot? Ir patraukiau tiesiog namučio. Kad nors kas man ant kelio ... Ir kai dėjau į akį — tai iki šiol.. . Galėjo išnešti su visa lova — nieko nejutau ... — aiškinosi Stonys, pasišiaušęs ir paraudusiom akim. Jis žvalgėsi baimingai į visus aplinkui, lyg išstatytas pajuokai ir apšauktas kaltininku.
— Hm . . . Velniškai įdomu. Kokia čia istorija mezgasi — kraipėsi Petras. — Bet mes jau eisim. Šiam sykiui. Paaiškės vėliau .. .
—Judėsim ... — pritarė antrasis. Ir visa govėda nulingavo.
Stonys apžiūrėjo sutryptą ir sukruvintą sniegą ir, kaip šeimininkas, pyktelėjo, kad jo kieme koks tai valkata buvo apsilankęs. Paskui jį nupurtė šiurpas, lyg šaltą ranką už apikaklės užkišus. Nebe juokai čia. . . Na, na. Ką gi žmona veikia?
— Tau, vargšele, tai turbūt buvo baimės užtektinai. Galėjo juk išgąsdinti. . Ir pašovė kažkas — prie pat mūsų durų... Stebiuosi... — minkštai artinosi prie žmonos. O kai ši tylėjo, jis nutarė, kad žmona tikrai jau ne tokia bloga. Nei pusės žodelio dėl vakarykščios. Net duris paliko neužsklendusi.
— Na, atsigauk, atsipeikėk .. Juk mes nei nepajutom. Ačiū Dievui... — meilinosi Stonys. — Bet laikai tikrai neramūs. Parašiutininkas .. Matai.. .
— Išsivirk arbatos. Man vėl pradeda šoną diegti... — pasakė žmona, užsidarydama kambario duris.
