ŽYGIS Į SEOULĄ

S. F. C. ALGIS ZENKUS

Kada Jungtinių Tautų karo pajėgoms Korėjoje teko antrą kartą trauktis nuo gausingesnio priešo, Seoulas — Korėjos respublikos sostinė — vėl krito į raudonųjų rankas. Šį kartą Seoulą užėmė kinų komunistų armija. Tai įvyko šių metų sausio mėnesį. Jungtiniai Š. Korėjos - kinų daliniai ir vėl giliai įsiskverbė į Korėjos žemę, tačiau jie buvo sulaikyti prie miestų: Wonju, Chonan, Chungjn. Nuo čia ir prasideda trečiasis etapas dėl Seoulo. Man teko būti 3-sios pėstininkų divizijos 7-jam pulke.

Ištrūkę iš tragiškojo Hungnam prietilčio Š. Korėjoje, laivu buvom perkelti į Pusaną. Čia savaitė persitvarkymo ir papildymo, ir mes vėl buvome pasiruošę į kovą. Mažutis paradas ir jau traukiame į šiaurę. Tuo metu prie Chonan frontas atrodė gan ramus, tik sąjungininkų artilerija nenutilo dieną ir naktį. Visi gerai žinojom, kad Seoulas yra mūsų tikslas. “Kada gi prasidės toji ofenzyva?”, nekantriai klausinėjome vienas kitą. Jau taip įgriso kasdieniniai patruliavimai, pozicijų pakeitimai ir sargybos...

Kad prieitume prie Seoulo, reikėjo persikelti per Horno upę, o kad prieitume prie Homo — reikia paimti Suwon miestą. Slinko dienos, savaitės, o mes vis vietoje. Jau sausio pabaigoje visi žinojom, kad ofenzyva— tik dienų, o gal net valandų, klausimas, tačiau įsakymo išžygiuoti vis nesulaukėsm. Vasario pirmą dieną kuopos vadas sušaukė karininkų ir seržantų pasitarimą. “Nuo šios valandos mes daugiau nebesitrauksime”, skambėjo žodžiai. “O jei ir gausime įsakymą pasitraukti, tai trauksimės puolančiai grumdamiesi”. Kuopos vadas davė paskutinius nurodymus, nes įsakymas pradėti puolimą tebuvo minučių klausimas.

Vasario antrą dieną, antrą valandą ryto, atėjo seniai lauktas įsakymas. Po penkiolikos minučių kuopa jau stovėjo išsirikiavusi. Plentu iš lėto šliaužė “Sherman” tankai, pakraščiais žygiavo sunkiai apsikrovę pėstininkai. Naktis buvo tamsi ir šalta.

Su raudonaisiais neteko susikibti per sekančias dvi dienas, nors kituose fronto ruožuose jau ėjo gan smarkūs mūšiai. Trečią žygio dieną priartėjome prie Suwon. Raudonieji ten gerai apsikasę dar laikėsi iki sekančio ryto, tačiau kada vidurdienį išėjom į ataką, mieste radome tik sužeistus ir žuvusius kiniečius. Iš belaisvių sužinojom, kad pagrindinės raudonųjų jėgos atsitraukė iki Hano upės. Sekančias kelias dienas žygiavome į priekį, sutikdami tik menką ir padriką raudonųjų pasipriešinimą. Nuovargis labai lėtino mūsų slinkimą pirmyn, todėl vakare, sustoję vienoje pamiškėje, nesikasėm tinkamų apkasų ir, suradę sausesnę vietą, bandėme miegu atgauti jėgas. Vidurnaktį, lyg perkūnui trenkus iš giedro dangaus, pasigirdo virš mūsų galvų baisus sprogimas. Po to kitas, trečias... Na, ir užvirė pragaras. Panika kilo mūsų eilėse, nes priešo artilerijos smūgis mums buvo netikėtas ir visiškai nelauktas. Oro žvalgybos pranešimu, raudonieji tame ruože neturėjo jokių sunkiųjų ginklų. Kas per velniava?! Kai kurie mūsų bandė keltis ir bėgti, tačiau staigiai buvo pakirsti stiprios kulkosvaidžių ugnies. Vienas išsigelbėjimas, tai prilipus prie žemės gulėti ir... kartoti maldos žodžius.

Auštant priešo artilerija aptilo. Visi po truputį pradėjo judėti ir rankioti savo mantą. Taigi, prieiti prie Hano upės buvo sunku. Išaušus pradėjom kastis apkasus, kad ir vėl panaši klaida nepasikartotų.

Ilgiau ten pasilikti neteko, nes gavome įsakymą užimti aukštumą 104, esančią Hano pakrantėje. Visą sekančią dieną lipome kalnais, kad pasiektume savo tikslą, tačiau, matydami, kad tą dieną nesuspėsime jo pasiekti, nakčiai apsikasėm “Sienų Mieste” (Taip buvo pavadintas kalnas, aptvertas aukšta senoviška mūro siena, kurio vidury stovėjo didžiulė budistų šventykla). Kitą rytą jau buvom bepradedą žygiuoti, kai žvalgai pranešė, kad neatpažinta karių grupė artinasi prie “Sienų Miesto” iš pietų. Vėl gavome įsakymą grįžti į apkasus ir neleisti nei vieno šūvio be bendros komandos. Taip, ten žygiavo paklydęs raudonųjų būrys, apie šešiasdešimt vyrų. Jie, nejausdami jokio pavojaus, lengvu žingsniu artėjo prie mūsų pozicijų. Staiga prapliupo mūsų kulkosvaidis, o po jo ir kiekvienas ginklas, kuriuos mesturėjome kuopoje. Po dešimties minučių ištisinės ugnies, rezultatai buvo tokie — vienuolika sužeistų belaisvių ir per keturiasdešimt lavonų... Stebuklingu būdu keliems pavyko pasprukti.

Tada nieko nelaukdami pasileidome pirmyn. Gan storas sniego sluoksnis klojo stačius kalnus, todėl teko eiti labai atsargiai, nes tik vienas netvirtas žingsnis, ir galėjai nugarmėti į gilius tarpeklius. Po pusdienio žygio vos kelios mylios liko ligi aukštumos 104. Oro žvalgų pranešimu, apie 500 kiniečių kasėsi apkasus ir atrodė, kad lengvai mums to kalno neatiduos.

Tuojau išsiskleidėm kovos tvarkon ir išsiuntėme patrulį. Po pusvalandžio išgirdome šautuvų ugnies salves, o grįžęs patrulis nešėsi du sužeistus žvalgus. “Prikimšta”, pareiškė patrulio vadas. Darėsi aišku, kad geruoju šis uždavinys nepasibaigs. Kasėmės apkasus, valėm ginklus — ryt rytą pradėsime puolimą. Miegoti nekaip sekėsi, nes nuolatinė artilerijos ugnis gerokai drumstė nakties tylą. Prieš auštant, kaip paprastai, visi jau buvome ant kojų. Kuprines ir kitą nebūtiną aprangą palikome apkasuose.

Puolimo planas buvo toks: pirmoji kuopa slinks pakalne, t. y. dešiniu sparnu, mūsų kuopa atakuos tiesiu frontu per kalnų viršūnes, o trečioji kuopa palieka rezerve. Kad prieitume prie kalnų virtinės, vedančios prie mūsų objekto 104, teko leistis stačiu skardžiumi, visiškai atidengtu priešo ugniai. Bet kadangi iki priešo linijų buvo apie septyni šimtai metrų, jo ugnis buvo netiksli ir per daug žalos padaryti negalėjo. Būrys po būrio, dangstydamiesi žemesnėmis vietomis, veržėmės pirmyn. Paėjėjus kokius du šimtus metrų, prasidėjo tikra velniava. Raudonieji paleido tokią smarkią minosvaidžių, šautuvų ir kulkosvaidžių ugnį, jog, norint judėti pirmyn, teko ropoti ir šliaužti nelygiu kalnų paviršiumi. Tris kartus šauktasi pagalbon aviacija ir devyniolika kartų artilerija, tačiau, nežiūrint to, priešo ugnis vis nemažėjo. Po kurio laiko išgirdau kapitono komandą: “Kuopa, uždėt durtuvus!” O antrojo būrio leitenantas dar pridėjo: “Vyručiai, mokykla pasibaigė, pirmyn!”

Mūsa artilerijos sviediniai vėl pradėjo laužyti priešo pozicijas, kada antrasis būrys pasikėlė į sunkią ataką. Tuojau pat pakilo pirmasis ir tretysis būriai. Nutilus artilerijai, galėjai girdėti rankinių granatų, karabinų, o net ir pistoletų šūvius. Po valandėlės mūsų šauliai jau šeimininkavo raudonųjų kulkosvaidžių lizduose. Aukštuma 104 buvo mūsų rankose. Tačiau tai dar nebuvo šio “žaidimo” pabaiga, nes nuo kitos kalvos raudonieji vėl paleido į mus galingą savo ugnį. Jautėm, kad jie kontraatakuos. Mūsų šaudmenys mažėjo. Kapitonas kreipėsi į bataliono štabą, tačiau atsakė, kad pagalbos, bent šiuo metu, negausime. “Jei negalite išsilaikyti — atsitraukite!”, atsakė bataliono vadas. Širdy visi galvojom, kad kapitonas už jokį turtą nesitrauks, tačiau jo sprendimas vis dėlto buvo — atsitraukti. Padengta lengvųjų minosvaidžių ugnies, mažomis grupelėmis, kuopa pradėjo trauktis atgal. Po valandos mes jau lindėjome savo senose pazicijose. Bet ne visi. Didesnė pusė antrojo būrio vyrų liko aukomis. Sužeistų ir užmuštų netekom 35 vyrų. Jų tarpe ir antrojo būrio vado. Kapitonas, vaikščiodamas po mūsų pozicijas, dar mėgino raminti, tačiau ir jis puikiai žinojo, kad šiam uždaviniui atlikti mes turėjom per maža pėstininkų...

Vidurnaktį pakilo baisi sniego pūga. Sušlapo ginklai, apranga ir visa, ką tik mes turėjome. Tokiais atvejais karys pradeda keikti savo likimą ir visa, kas yra aplink jį.

Paryčiui audra aptilo, ir tekanti ryto saulė šiek tiek atgaivino taip žemai kritusią mūsų nuotaiką. Šios dienos puolimo planas buvo kitoks. Pirmoji ir antroji kuopos eis kalnų viršūnėmis, trečioji bus rezerve, o pakalnėj paremiamąją ugnį duos sunkieji tankai. Šį rytą dar daugiau sniego, dar sunkesnis slinkimas į priekį. Pozicijos aukštumoje 104, kurias vakar tokia brangia kaina iškovojome, šį rytą ir vėl buvo raudonųjų. Orą vėl pradeda skrosti kovos lėktuvai, o artilerija be sustojimo pradeda daužyti priešo pozicijas- Šį kartą atakon išėjome kitokia taktika. Atakuoti pradėjom visi iš karto, arba, kitaip sakant, padarėm japonišką “banzai”, ar kinietišką “hachiaki” (Labai išmintingai yra pasakęs vienas karo vadas: “Jei nori nugalėti priešą, kovoki jo paties priemonėmis”). Tiesiog nežmonišku greičiu priartėjomprie raudonųjų pozicijų, tačiau ten radom tik užmuštus ar vaitojančius, kraujuose paplūdusius kiniečių karius. Kiti pasileido bėgti, kur išmanydami. Pakalnėje juos pasitiko mūsų tankų ugnis... Daugelis kopė atgal į kalną, kad pasiduotų nelaisvėn. Aukštuma 104 dabar jau tvirtai buvo mūsų rankose.

Pakalnėje žvilga užšalęs Hanas. Kitoj pusėj upės baltuoja daugybė namų, kuriuos jau “čiupinėja” mūsų artilerija. Ten jau Seoulo miestas — ten mūsų didysis tikslas.

Toliau ir vėl mėnuo budrios Hano pakrantės sargybos, pasiruošimo keltis per upę ir varginančio patruliavimo. Vieną gražią dieną mus pasiekė žinia, kad pirmoji ROK divizija persikėlė per Haną iš vakarų ir įėjo į Seoulo priemiesčius. Apmaudas sukaustė mūsų krūtines. Mes, kurie krauju praskynėm kelią į Seoulą, turėjom atiduoti garbę kažkokiai ten Pietų Korėjos divizijai. Tačiau mūsų nusiraminimui ir mes gavome įsakymą keltis per Haną. Kitą rytą, vos saulutei patekėjus, mūsų tankai jau maurojo Seoulo gatvėmis. Išvargę miesto gyventojai kėlė į dangų rankas ir kalbėjo sveikinimo ir palaiminimo žodžius. Nei vienas šūvis mūsų nepasveikino.

“Dabar tai tikriausiai gausim kokią savaitę pasižmonėti mieste”, kiekvienas sau galvojome. Tačiau likimas tik pasijuokė iš mūsų. Seoule mes net ir nesustojome. Greitieji tankai mus nešė tolyn ir tolyn į šiaurę. Arčiau prie 38-tosios, arčiau mūsų vargų pabaigos.