KELIAS ATGAL
SERŽANTAS X, MLE 86613
Aš pats nepajutau, kaip greitai prabėgo svetimšalių legione šešeri metai. Tačiau paskutiniosios dienos, belaukiant demobilizacijos, buvo ilgos, lėtai slenkančios, jog negalima buvo sulaukti vakaro ar kito ryto saulės patekėjimo. Tai buvo ilgos nemiego naktys. Ir ne man vienam buvo ilgos. Taip jos atrodė ir tūkstančiams tų legionierių, kurie turėjo būti po šio karo demobilizuoti. Kiekvienas mūsų tuo metu ir tekalbėjo tik apie tai, kaip jis įsitaisys civiliniam gyvenime, kur važiuos, kaip apsirengs, kokį kaklaraištį pasiriš.
Vieni kalbėjo apie moteris, kiti, kaip Derbec, kilimo iš Bretanijos (į legioną buvo įstojęs kaip liuksemburgietis), sakė, kad kai jis grįšiąs į ūkį, tai jau daugiau niekad žemes neapleisiąs.
Nei vienas nekreipė dėmesio į savo pasakojamas istorijas, o pasakojosi, kaip maži vaikai pasakas, kad greičiau užmigtų, kad tik diena praeitų. Buvo tokių, kurie Prancūziją visai mažai pažino, per ją tik pervažiavo, kad pasiektų legiono kareivines, bet dabar, užtenkamai išmokę prancūzų kalbą, tikėjosi, kad lengviau galės joje įsikurti:
— Geriau kasime ravus, bet negrįšime į legioną.
Savotiškai atrodė visi šie paleistieji legionieriai Sidi-BelAbes stoty. Visi jie buvo apsirengę civiliškai. Vienas gavoplatų švarką, kitas siaurą, kelnes buvo siauros ir vos galima buvo sulenkti per kelius kojas. Tačiau jie buvo patenkinti, nes tuo laiku buvo sunku nusipirkti drabužių ir net nosinę perkant — reikėjo duoti kuponus.
Tokiais kostiumais jie atrodė, kaip iš prieglaudos paleisti vaikai. Palikę vieną uniformą, jie gavo kitą — pilką. Visų švarkai buvo vienodo kirpimo, vyrai buvo apsikarstę kariškais krepšiais, rankose nešėsi senus lagaminus ir kiekvienas turėjo pasikabinęs po “plėčkutę”, iš kurios lašėjo stiprus alžyriškas vynas. Daugelis, neiškęsdami, kol atsisės į traukinį, jau buvo pusę nuragavę ir linksmai šnekučiavo stoties perone.
Mus išlydėti atėjo draugai, kuriems dar po metų kitų teks išeiti į civilinį gyvenimą. Visi jie siuntė linkėjimus:
— Rašykit, kaip ten jums eisis Europoje.
Kiti juokėsi:
— Neužmirškit pasiimti sutarties blanką, kad nereikėtų ieškoti biuro, iš naujo stojant į legioną...
Treti, kuriems dar daug metų pasiliko tarnauti legione, save ramindami, sakė:
— Jie sugrįš. Ką jie ten veiks Europoje? Juk šiandien ten bloga gyventi, žmonės badauja...
Sėdėdamas vagone, aš stebėjau savo draugus. Kaip blogai jie buvo apsišarvavę naujam gyvenimui. Kiek iš jų galės išlaikyti savaitę, mėnesį ar metus?
Aš beveik vaizdavausi juos visus sugrįžtančius į legioną, ypač tuos, kurie jame pratarnavo dešimt, penkiolika ar dvidešimt metų, išskyrus gal tą, kuris sėdėjo įlindęs kampan prie lango ir turėjo išvaizdą kuklaus ir protingo tarnautojelio; jis jau buvo persenas, sulaužytas ir iščiulptas iki kaulo. Aš vaizdavaus juos sugrįžtančius tokiais pat drabužiais ir gal net tuo pačiu keliu, nusivylusius laisve.
Kalbant apie legioną, tai į jį patenkama per Sidi-Bel-Abbes vartus, o labai dažnai išeinama per Balme-les Grottes kapų vartus. Kas Balme-les Grottes? Tai nedidelis Prancūzijos miestelis, turįs gal vos keturis šimtus gyventojų, tarp kurių gyvena apie šimtas senų legionierių.
Šiltomis dienomis, kada kaimiečiai būna laukuose, gatvėse tesimato tik berankiai, bekojai ar kokie seniai, didžiumoje dar nešioja legionieriaus kepurę. Visi jie gyvena praeitimi ir ramiai laukia mirties.
Jie būna vieniši. Gyventojai vengia su jais draugauti., nes yra prisiklausę tiek melagingų pasakojimų apie svetimšalių legioną, jog mano, kad visi iš ten išėję yra banditai, žmogžudžiai ...
Gi senieji legionieriai, atitarnavę dvidešimt ar dvidešimt penkerius metus, mušęsi visuose laukuose, nebeturį jokių giminių, nesupranta taip priešingai nusistačiusių gyventojų. Pagaliau jie ir nenori suprasti. Atsisėdę priešais ‘“Maison des Informes de la Legion Etrangere” duris, jie pasilieka nejudėdami, kol varpas pašaukia valgyti.
Jie patys pasistatė šiuos “namus”. Prieš trejus metus čia buvo tik apleista pilis. Bet legionas gavo leidimą ją susitvarkyti ir apgyvendinti savo invalidus. Šiandien tie benamiai yra pas save. Jie turi savo namus. Jie patys juos sutvarkė gautais iš legiono pinigais ir niekam neturi už tai sakyti ačiū. Jie gyvena ten ne iš mielaširdystės. Ne, jie moka už išlaikymą iš savo pensijos.
*
Vieną kartą, pravažiuodamas pro šalį, aplankiau šią ‘“legiono prieglaudą”. Virš vartų radau išpiaustytą septynialiepsnę legiono granatą, sienose iškabintus įvairius “suvenyrus”.
Pats jauniausias “pensijonie-rius” turėjo vos 20 metų. Tai buvo lenkas Bronowisky^ kuriam Indokinijoje buvo nutrauktos abi kojos. Seniausias turėjo septyniasdešimt penke-ris metus, į legioną buvo sutartį pasirašęs 1897 metais ir jame išbuvo iki 1945 metų ... Jis dalyvavo visuose mūšiuose ir paskutiniais metais legione jam bebuvo pavestos tik garbės salės šlavimo pareigos. Dabar jis šildosi saulėje ir filosofuoja su jaunaisiais.
Yra ten ir kitas “filosofas” Williams Nichols, amerikietis, kuris deklamuoja Ciceroną ir Platoną, bet kuris neišmoko per dvidešimt metų legione kalbėti prancūziškai...
Visi šitie seniai, sužeistieji, nusivylėliai ir sergą, dažnai mėgsta nusigerti. Jiems beliko tik šis paskutinysis malonumas. Jie gyvena tik prisiminimais, kur dažnai kraujas ir alkoholis maišėsi.
Bet štai vieną dieną jie pabunda. Ar tai buvęs jų vadas, legiono pulkininkas Ölier, apsilanko, ar maršalo Lyautey žmona, kuri labai myli legioną ir juo rūpinasi, atveža jiems dovanų. Tada jie išsitraukia uniformas, pradeda šveisti diržus ir batus, iš karto visi pajaunė-ja. Jie pradeda gyventi... Bet neilgam.
Ir taip baigia dienas prancūzų svetimšalių legiono herojai...
PAS MŪSŲ VYRUS CHICAGOJE
Lankantis Chicagoje, KARIO redaktorius, drauge su vietos dienraščių atstovais, buvo pakviestas į vieną Illinois National Guard dalinį, kuriame tarnauja nemaža lietuvių. Vyrai pamokoms renkasi kartą per savaitę, o taip pat dalyvauja manevruose ir kt. Kuopos vadovybe labai gerai atsiliepė apie lietuvius, nes jie esą drausmingi, sumanūs kariai.
Viršuje: mūsų vyrų būrelis; žemiau — kuopos karininkai su mūsų spaudos atstovais ir kuopos vadu, Cap. Hammer, viduryje; apačioje — Cpl J. Vareika laikraštininkas pasakoja apie gyvenimą ir darbą dalinyje
Noreikos nuotr.
