LIETUVOS VIETINĖ RINKTINĖ 1944 M.
PLK. O. URBONAS
Vos porai dienų praėjus, skubus šaukimas į Rygą. Kovo 5 d- Jeckeln paskyrė mums posėdį Rygoje, kuriame turi dalyvauti pirmasis generalinis tarėjas ir gen. Plechavičius.
Su kuo važiuosim, koks mūsų nusistatymas, kaip ginsim savo reikalus? Dabar gi jau žinojom, apie ką bus kalbama. Susirinkime pas pirmąjį generalinį tarėją ir paskubomis suformulavom mūsų sąlygas, pageidavimus, reikalavimus. Savo nusistatymą suformulavom maždaug taip:
1) skelbti mobilizaciją, kad ji duotų mūsų vyrus užnugario tarnybai, nėra galimumo, nes tokia mobilizacija neduos nei mažiausių rezultatų. Mobilizacija gali būti skelbiama tik Lietuvos kariuomenei formuoti. Šaukimą bevykdant, štabas šaukiamuosius vyrus skirs į rikiuotės dalis ar į pagelbinius dalinius. Santykį reikalauti: 3 prieš 1, atseit, 3 į Lietuvos kariuomenę ir 1 į pagelbinius dalinius ;
2) Lietuvos kariuomenės prieky turi būti ir lietuviška vadovybė;
3) Lietuvos kariuomenė formuojama visų ginklų rūšių: pėstininkų, artilerijos, aviacijos ir šarvuočių;
4) iš anksto turi būti nustatyti mūsų pagelbinių dalinių dislokacijos rajonai. Jų išskirstymas išilgai viso šiaurės fronto nėra įmanomas. Galima kalbėti tik apie ruožą į rytus nuo Lietuvos (Lietuva turi sudaryti jiems užfrontę);
5) Mobilizacija gali būti skelbiama tik Vietinės Rinktinės formavimą užbaigus. Nebeatmenu visų kitų mūsų nusistatymo smulkmenų, bet šie punktai sudarė pagrindinę dalį.
Kitą rytą pirmasis generalinis tarėjas, generolas Plechavičius ir aš išvykstam į Rygą. Ten 10,30 val. prasidėjęs posėdis užsitęsė (su valandos pertrauka pietums) iki 10 valandos vakaro. Be Jeckeln su savo štabu, jame dalyvavo Harm ir (pirmą kartą Lietuvos padangėje pasirodęs) Hinze. Savo pranešimo metu apie Vietinės Rinktinės formavimo eigą, aš sąmoningai pabrėžiau, kad visas ligšiolinis pasisekimas turi būti aiškinamas tuo, kad vokiečiai pirmą kartą akceptavo lietuvių tautos nusistatymą. Nurodžiau, kad tolimesnis pasisekimas priklauso nuo to pat faktoriaus. Beveik per 3-jus vokiečių valdymo metus tautos nusistatymas galutinai paaiškėjo ir šiandien nėra krašte nei žmogaus, nei organizacijos, kuri esamomis aplinkybėmis sugebėtų, ką nors pravesti, kas prieštarauja šiam tautos nusistatymui.
Mano pranešimo visi išklausė ramiai, vien tik Jeckeln keletą kartų susiraukė. Pagaliau perėjom prie svarstymo tų klausimų, kuriems išryškinti ir buvo sušauktas šis posėdis. Atmosfera tai sutirštėdavo, kad atrodė, jog beliko tik išsiskirstyti, tai vėl atslūgdavo. Buvo momentas, kai gen. Plechavičius pareiškė, kad jis tokiomis sąlygomis atsisakąs toliau tęsti Vietinės Rinktinės formavimą ir, grįžęs Kaunan, paleisiąs savo štabą ir komendantūras. Po šio pareiškimo Jeckeln pasidarė šiek tiek sukalbamesnis. Du jo pagrindiniai reikalavimai — tuojau šaukti savanorius ir kartu skelbti mobilizaciją — mūsų buvo griežtai atmetami. Mes tvirtinom, kad kartu vykdyti du šaukimus (savanorius ir mobilizaciją) yra visiškai nediskutuotinas dalykas- Pirmiau turi būti suformuota Vietinė Rinktinė, o tik po to galima kalbėti apie mobilizaciją. Gi Vietinės Rinktinės formavimą trukdo ginklų ir drabužių trūkumas, o šis paskutinis faktorius ne nuo mūsų priklauso.
Po ilgų ir aštrių debatų, buvo priimti šie nutarimai:
1) Vietinė Rinktinė formuojama kaip galima greičiau. Tam tikslui ginklai ir uniformos tuojau bus pristatyti į mūsų štabo nurodytas vietas. Vietinės Rinktinės formavimą numatoma baigti iki balandžio 1 dienos;
2) kartu su Vietinės Rinktinės formavimu eina mobilizacijai skelbti paruošiamieji darbai;
3) mobilizacija skelbiama Lietuvos kariuomenei (Litauische Streitkraefte) formuoti;
4) mobilizacinį šaukimą vykdant, išskiriami vyrai į padedamuosius kariuomenės dalinius, kurie numatomi užnugario tarnybai: aerodromų, sandėlių, geležinkelių stočių ir pan. apsaugai. Šis išskyrimas vykdomas mūsų štabo;
5) visi formuojamieji Lietuvos kariuomenės daliniai yra visiškoj gen. Plechavičiaus žinioje, kol nepaaiškės jų operacinis panaudojimas;
6) visi vadai, iki pulko vado imtinai — Lietuvos karininkai. Aukštesnieji (divizijų vadai) — vokiečiai, kol neatsiras galimybės pakeisti juos Lietuvos karininkais;
7) pradžioje numatyta formuoti vieną lietuvišką diviziją;
8) gen. Plechavičius tituluojamas L. K. generaliniu inspektorium (vokiškame tekste — Der General - Inspector der Litauischen Streitkraefte). Tuo titulu gen. Plechavičius pradeda naudotis po mobilizacijos paskelbimo. Jo štabas pasilieka prie jo. Jam tiesioginiai priklauso:
a) Vietinės Rinktinės vadas;
b) padedamosios kariuomenės vadas ir
c) Lietuvos rikiuotės dalių vadas (vokiškam tekste — der Fuehrer der Litauischen Fronttruppen), kol neatvyks divizijos vadas vokietis.
Gal ir buvo dar šiokių tokių nutarimų, jau nebeatmenu, bet šie punktai man aiškiai užsifiksavo galvoje, nes jais teko daug kartų operuoti, vis primenant vokiečiams vieną ar antrą nutarimą. Posėdžiui pasibaigus, dar kartą buvo perskaityti, jau galutinoje formoje suredaguoti, nutarimai. Į mano prašymą (kaip ir nujaučiau, kad šie nutarimai toliau to popieriaus gabalo, kuriame jie buvo surašyti, nenueis) išduoti man tų nutarimų atitinkamu parašu patvirtintą nuorašą, gavau atsakymą, kad tai, deja, negalima. Esą, vėlyvas laikas, reikalinga visa gražiai mašinėle surašyti, pasirašyti turi pats Jeckeln; o dabar, vėlam vakare, nepatogu esą jam lįsti į akis. Rytoj dieną Harm vykstąs Kaunan, tad visa tai jisai atvešiąs ir tuojau atsiusiąs štaban. Laukėm mes tų nutarimų, skambinom Harmui, parašėm keletą kartų raštu,—ir laukiam iki šios dienos-.. Bet kaip galėjo vokiečiai mums duoti šiuos nutarimus? Gi visi nutarimai kalbėjo apie Lietuvos kariuomenės formavimą, o jų gi tikslai buvo visiškai kiti. Pamatę, kad kitaip susikalbėti nėra galimumo, jie davė savo sutikimą žodžiu, bet raštas — dokumentas. Įprastu jiems dviveidiškumo panorėjo jie mus tiesiog apgauti.
Praeina keletas dienų. Iš Marijampolės gaunam pranešimą, kad į kareivinių sandėlius skubiai gabenami drabužiai, ginklai, šarvuotė. Patikrinom: viskas tvarkoje. Rūbai nauji, geros kokybės, šautuvai prancūziški, atrodo, nedaug vartoti. Viso 5.000 komplektų. Paskelbėm dalinį šaukimą. Greit ir pirmieji savanoriai apsigyveno karevinėse. Prasidėjo tikras Vietinės Rinktinės formavimas.
Kadangi Rytų Lietuva žymiai daugiau kentėjo nuo banditų, prie kurių prisidėjo dar ir lenkų partizanai, kurie baigė jau lietuviškos administracijos likvidavimą, generolas nutarė visus mūsų kariuomenėje tarnavusius savanorius skirti į vieną batalioną, kad šį batalioną kaip galima greičiau parengtų ir išsiųstų į Vilnių. Tai buvo skubus reikalas. Mūsų štabą vis aplankydavo Rytų Lietuvos delegacijos, tai administracijos, tai visuomenės atstovų, kurie pasakojo apie nepakenčiamas Rytų Lietuvoje gyvenimo ir darbo sąlygas, apie mūsų administracijos išvaikymą, apie plėšimus ir žudymus. Vokiečių SS ir žandarmerija “kovodama su banditais” išvystė nepaprastą terorą: žmonės žūdavo ir šaukėsi pagalbos. Kad atstatytume šiame krašte tvarką ir ramumą—buvo vienintelė priemonė — apsaugoti žmones kaip nuo banditų užpuolimų, taip ir nuo vokiečių “kovos” su banditais...
Į Vilnių siųsti yra numatytas 306 batalionas. Šis batalionas kitų batalionų sąskaiton gauna visus jam reikalingus ginklus, uniformas, vežimus. Jis skubiaimokomas ir atlieka šaudymo pratimus. Bataliono vadu paskirtas gen. št. plk. ltn. Grebliauskas.
Sušaukėm tuos 5.000 vyrų, kuriems ginklai ir drabužiai buvo gauti, ir tolimesnį šaukimą sustabdėm. Iš vokiečių pusės triukšmas. Mus bombarduoja įsakymais, grąsinimais, galų gale — pažadais: viskas pakely, viskas poros dienų būvyje atvyks. Nustatė tikrą datą, kada viskas bus vietoje. Dar kartą jiems patikėjom ir paskelbėm tolimesnį šaukimą. Atvyksta mūsų savanoriai, tačiau ne tik ginklų ir drabužių, bet ir maisto nėra. Didesnės grupės savanorių buvo surinktos Ukmergėje ir Plungėje, kiekvienoje vietoje per 1000 žmonių. Sėdi mūsų savanoriai vieną dieną, sėdi antrą, maitinasi atsargomis, kuriomis juos išlydėdamos mamytės aprūpino ir kurias apylinkės ūkininkai suveždavo. Miega ant grindų, net ir be šiaudų. Padėtis nepakenčiama, o vokiečiai žada, vis žada... Keletui dienų praėjus, įsitikinęs, kad vokiečių pažadai lieka vien tik pažadais, generolas įsako visus sušauktus vyrus, iki atskiro parėdymo, paleisti atostogų.
Jei aną kartą, šaukimą sustabdžius, vokiečiai kėlė triukšmą, tai dabar dvigubai. Bet generolas nenusileido. Vokiečių tikslas—užbaigti Vietinės Rinktinės formavimą, jei ne faktiškai, tai bent ant popieriaus, kad turėtų pagrindo reikalauti paskelbti mobilizaciją. Mūsų gi tikslas — V. R. tikrai suformuoti, apginkluoti, aprengti ir apmokyti. Vokiečiai Vietine Rinktine nesidomėjo, nes ji buvo jiems tik priemonė savo tikram tikslui — mobilizacijai — pasiekti. Mūsų gi interesai koncentravosi tik Vietinėje Rinktinėje, nes mobilizacija mus visiškai nedomino. Tai buvo mums primestas dalykas, kurio mes oficialiai atsisakyti vykdyti negalėjom, bet kurį mes buvome pasirengę sabotuoti ir visokiais būdais vilkinti. Laikas dirbo mūsų naudai, 5.000 vyrų, aprengti ir apginkluoti, mokosi mūsų žinioje. Geriau, žinoma, būtų buvę turėti jų daugiau, bet skubėti ne mūsų interesas. Susidarė tokia padėtis: kol Vietinė Rinktinė nesuformuota, apie mobilizaciją ir kalbėti atsisakom, o formuoti negalime, nes visko trūksta. Rygos nutarimai šiuo laiku dar ir vokiečių nebuvo užmiršti, mes jais galėjom remtis. Atsisakyti jų vokiečiai nedrįso. Esu tikras, kad daug nervų tokia mūsų taktika jiems esame sugadinę. Tiesa — jie atsilygino, ir tai vokišku būdu.
Taip ir ėjo Vietinės Rinktinės tolimesnis formavimas. Ginklus ir drabužius gaudavom nedideliais kiekiais. Ir tik balandžio mėn. pabaigoje visi mūsų batalionai, išskiriant karo mokyklą, kurią galėjom aprengti tik iš dalies, buvo aprengta. Su ginklais buvo blogiau. Marijampolės įgula bent šautuvais ir lengvaisiais kulkosvaidžiais buvo apginkluota. Kalvarijoje tik pusė žmonių turėjo šautuvus, Seredžiuje gi, kur stovėjo 2 mūsų batalionai, buvo tik pora dešimčių šautuvų. Šie batalionai buvo apginkluoti tik viena diena prieš jiems išeinant į Rytų Lietuvą. Išėjo jie, atlikę paskutinę dieną tik vieną šaudymo pratimą, o sudaryti jie buvo vien iš jaunų karių. Ir vis dėlto jie kovėsi, drąsiai kovėsi, žūdavo, bet aukštai išlaikė lietuvio kario vardą. Kario dvasia buvo vertingesnė už bet kokį ginklą. Su tokia dvasia daug galima atlikti. Likimas mums to neleido, bet tikras esu, kad savanorių kraujas aplaistė mūsų gimtąją žemę ne be reikalo.
(Bus daugiau)
