LAIŠKAS REDAKCIJAI

Didžiai gerbiamas pone redaktoriau,

Šiuo norėčiau Jūsų paklausti, ar p. Vinco Joniko straipsnis — Tautinės vertybės ir jauni žmonės, — patalpintas “Į Laisvę” 1956 metų 9 numeryje, buvo Jūsų perskaitytas prieš jojo atspausdinimą Jūsų redaguojamame žurnale? Jeigu buvote skaitę, kodėl patalpinote minėto straipsnio mintis, kur išskaičiuojama eilė profesijų ir prie jųjų prijungiama teologija, kaip sritis, išplaukainti iš — pilvinio idealizmo — ir žadanti lepų ir sotų gyvenimą?

Prašyčiau nurodyti bent vieną pavyzdį iš paskutinio dešimtmečio, kur jaunuolis būtų pasirinkęs studijuoti teologiją arba vienuolišką gyvenimą, vadovaudamasis pilviniu idealizmu.

Jums ir jūsų bičiuliams turėtų būti gerai žinoma, kad ypač šiais laikais visose tautose yra didelis trūkumas kandidatų į dvasininko luomą. Kas blaivomis akimis žiūri į mūsų tautos istoriją, negali nutylėti, kad tie patys kunigai, kuriuos p. V. Jonikas kildina iš pilvinio idealizmo, buvo, yra ir bus mūsų tautos žadintojai, josios palaikytojai ne tik religine, bet ir tautine prasme. Mūsų ir priešai tėvynėje yra teisingiau įvertinę religijos darbuotojus, negu p. V. Jonikas — jųjų didesnė dalis vargsta po plačiojo Sibiro vergų stovyklas už Dievo ir savo tautos teises. Mums net svetimtaučiai su džiaugsmu nupasakoja jųjų herojišką dvasią, padedančią bendro likimo ištiktiems tautiečiams nenustoti gyvenimo vilties. Yra tikrai skaudu, kad vienas iš mūsų tarpo pasišauna mokyti mūsų jaunimą idealizmo, perspėdamas jį nuo teologijos mokslo pasirinkimo.

Toliau p. V. Jonikas rašo minėtame straipsnyje: “Gal ją (merginą studijuojančią pedagogiką) išgelbės bažnytinių organizacijų mokyklos, suteikdamos darbą, kuris su lietuviškumu turės tiek ryšio klek velnias su poteriais”. Būtų galima ir šioje vietoje klausti, iš kur p. Jonikas išveda principą, pagal kurį darbas bažnytinių organizacijų mokyklose ir lietuviškumas yra sugretinamos kaip sąvokos, viena kitą principiniai išskiriančios? P. V. Jonikui turėtų būti žinoma, kokį svarbų vaidmenį parapijinis gyvenimas ir bažnytinių organizacijų mokyklos turėjo ir tebeturi tautiškumo išlaikymo klausime.

Mums, kuriems rūpi katalikybės išlaikymas, negali būti visvien, kokios idėjos mūsų jaunimui yra peršamos. Be to, pačių frontininkų turėtų būti susisielota dėl tokių minčių, kurios krikščionybei yra visai svetimos. Tokie ir panašūs pasisakymai sustiprina tik daugelio turimą įtarimą, kad frontininkai, girdi, nori būti krikščionys, tačiau be vyskupų ir kunigų.

Jūs patys sakykite, ką mes turime toliau galvoti apie frontininkų sąjūdį, kai skaitome jų oficioze tokį straipsnį be redakcijos komentarų ir gauname dar Europos Bičiulių valdybos pasisakymą, kurio nuorašą čia jums pridedame.

Būsiu jums dideliai dėkingas, jeigu jūs čia iškeltais klausimais pasisakysite.

Su tikra pagarba, Jūsų

Tėv. Alf. Bernatonis,

Lietuvių Misionierių Direktorius Vokietijoje

Dieburg, 1956. 6. 23.