Pakantos ir geros valios kelyje
TREMTYJE
Lietuvių visuomenės santykiuose vis dažniau pasirodo tokio tono, kuris sunku būtų pavadinti kultūringu. Iš kitos pusės vis stipriau imama pasigesti visuomenės santykiuose pakantos, padorumo, kultūros. Antros rūšies balsai pozityvūs ir verti, kad jie būtų pasekti ir paryškinti.
*
1. Sveikintini pasiryžimai
Amerikos LF Bičiulių konferencija 1956 sausio 21-22 Waterbury išreiškė savo nusistatymą dėl visuomeninių santykių tokiais rezoliucijos žodžiais:
.. konferencija apgailestauja sąlygas, dėl kurių didelė gyvųjų visuomenės jėgų dalis nebėra Vliko atstovaujama, su domesiu konstatuoja jo paties pripažintą sanacijos būtinybę ir laiko šio momento lietuviškuoju reikalu visiems jieškoti kelio ir būdų visoms lietuviškosioms jėgoms sutelkti vieningai vadovaujamai Lietuvos laisvinimo kovai.
“Kol tai bus pasiekta, konferencija pabrėžia, kad ir kol kas dirbdami kas sau, visi laisvinimo veiksniai ir veikėjai tarpusavio santykiuose privalo laikytis moralės, geros valios, vieni kitų pakantos bei pagarbos, politinės išminties bei apdairumo, kad organizacinė nedarna nevirstų kad ir netiesiogine tarnyba Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės priešui (JL Nr. 9-46, p. 51).
Tai pirmas viešas kolektyvinis skatinimas grąžinti j tarpusavio santykius moralės ir padorumo principus.
To pasiilgsta vis daugiau tremties platesnioji visuomenė.
Netrukus teko konstatuoti naują panašų kolektyvinį balsą — iš Clevelando. Jau pereitame ĮL nr. buvo apžvelgtos Clevelando grupių pastangos aktualius klausimus svarstyti bendrai. Iš to svarstymo išėjo 1956 gegužės 2 kolektyvinis pareiškimas, kurį pasirašė “Clevelando lietuvių demokratinės grupės”: kr. demokratai, valstiečiai liaudininkai, soc. demokratų užs. delegatūros atstovai, vienybės sąjūdis, darbo federacija. Šitame pareiškime viešai dekliaruojamas pasiryžimas:
“1. ugdyti tarpusavio vienybės bei pasitikėjimo dvasią ir vadovautis demokratijos principais politiniame darbe, ypač tautos laisvinime,
2. skleisti sugyvenimo dvasią mūsų visuomenėje, kviečiant visų įsitikinimų žmones vienas kitą suprasti ir gerbti,
3. veikti mūsų viešąją opiniją, kad būtų gerbiamos vyriausios tautos laisvinimo institucijos — Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas ir taip pat didelių nuopelnų tautos laisvinimo darbui turinti Amerikos Lietuvių Taryba, kad tautos laisvinimo darbe būtų laikomasi drausmės ir vienybės”.
Tai sveikintini pasiryžimai, ir tenka tik linkėti, kad jie būtų vykdomi.
2. Apgailėtinos monopolinės tendencijos
Tačiau šiuose pasiryžimuose yra apgailėtinų priemaišų, kurios jų pozityvią įtaką susiaurina — tai keliais atvejais parodytas vienašališkumas. Pirmiausia, pasirašiusios grupės nevengė sudaryti įspūdį kalbančios demokratinių grupių vardu, nors jos tėra tik penkios vilkinės grupės. Kitos grupės ar asmens tokį titulo išplėtimą gali palaikyti demokratijos monopolizavimu ir jaustis nepatenkintos — panašiai kaip Washingto-no veikėjų grupė reiškė pasipiktinimą, kad tautininkai savo sąskrydžiui monopolizuoja "lietuvių” titulą. Tokios monopolistinės tendencijos, ar jos būtų vienos ar kitos rūšies, šokiruoja kitus ir “sugyvenimo dvasios” tikrai neskleidžia.
Antra, vienašališka yra, kada pareiškimo autoriai kaltę dėl vienybės ardymo suredukuoja į vieną grupę ar grupių sambūrį — tautininkus. Tie nelemti priedai sudaro įspūdį, lyg ir visas pareiškimas gali būti kilęs tik iš reikalo kovoti prieš tautininkus. Autoriai būtų pažvelgę teisingiau, giliau ir prasmingiau siekiamo tikslo atžvilgiu, jeigu vienybės irimo kaltės teisingą dalį būtų skyrę ir savoms grupėms, kiek jos reiškiasi Vliko organizacijoje arba spaudoje. Kad galima būtų sukurti pasitikėjimo, sugyvenimo dvasią, pagerbti demokratijos principus, reikia patiems juos gerbti ir jų laikytis. Ypačiai tai paliečia sąžines tų, kurie šiuo kartu nori kalbėti darbo federacijos vardu. Rodydami pirštu į vienus kaltininkus, jeigu pareiškėjai tą patį pirštą būtų nukreipę ir prieš kitus, net prieš save, tai ir paliestieji ramiau būtų į kaltinimus pažvelgę, šalčiau pasvarstę priekaištus sau bei kitiems ir tas sąlygas, kuriomis gali būti vienybė atstatyta. Priešingai pasielgus, pareiškimo žodis nustojo savo didžiausio svorio — nuoširdumo ir objektyvumo.
Trečia, gerai, kad pareiškimas ragina rodyti pagarbą ir paramą Vilkui bei Altui. Bet ar tik tiek? Pagarbą ir paramą tik toms organizacijoms, kuriose dalyvauja patys pareiškėjai? Būtų pagrindo pamanyti, kad tai per siaura ir per savinaudiška. Mūsų įsitikinimu, pagarbos ir paramos verta ir kiekviena kita organizacija ar asmuo, kuris ką gero daro Lietuvai. Gerbti už dirbamą ar nudirbtą Lietuvai darbą, ne už savo buvimo faktą yra išmintingesnis ir pozityvesnis principas. Priklausymas prie muitininkų ar farizėjų kastos nedaro žmogaus nei geresnio bei blogesnio.
Šia prasme Clevelando grupių pareikšta bendradarbiavimo ir sugyvenimo dvasia ir turėtų būti pakoreguota, praplėsta, pagilinta — savo šviesomis apimti ne tik saviškius, bet ir kitus, savo šešėliais užkloti ne tik kitus, bet ir saviškius.
Tos pačios išvados ateina ir skaitant Washingtono veikėjų grupės ar New Yorko kelių grupių pareiškimus dėl tautininkų sąskrydžio Wa-shingtone, nors juose viena dalis ir teisinga, būtent, nepasitenkinimas, kad tautininkai monopolizavo “lietuvių” ar “gerų lietuvių” vardą. Tikėkime, kad jos ateityje protestuos ne tik dėl šio vieno nepadorumo...
Tarp paskutinio laiko šūkavimų, tokių pigių ir demagoginių: tik mes esam demokratai, tik mes esam katalikai, tik mes stovim arčiausiai prie tautos, tik tie yra geri lietuviai, kurie į Washingtoną važiuoja...; tarp tų nesusipratimą provokuojančių balsų vertas dar vienas protesto balsas prieš vieną iš tokių monopolinių tendencijų — prieš “tautinio grynumo” (gerai dar, kad ne rasinio) monopolizavimą. Kai vienas iš publicistų “Vienybėje” demagogiškai paskelbė: “Visos srovės, išskiriant Tautininkų sąjungą, kuri yra mažiausiai svetimųjų paveikta ir arčiau stovi prie lietuvių tautos, yra svetimųjų įtakoje”, tai K. Drunga toje pat “Vienybėje” atsiliepė: "Labai drąsus tvirtinimas... esmėje jis yra sektantiškas, nes pripažįsta tik vieną vienintelį organizacinį būdą būti lietuviu patriotu. Santarvininkams tokios ‘tezės’ yra tikrai nepriimtinos... Mes kiekvieną organizaciją ir kiekvieną lietuvį, nežiūrint jo tolimesnių pažiūrų, laikome patriotu, jei tik jis nori laisvės Lietuvai”.
Tiek, kiek auga monopolizmo tendencijos, kurios yra iš esmės totalistinės dvasios ženklas, nors žmogusir vadintųsi demokratu; kiek reiškiasi protestai visų prieš visus, tiek sykiu ima reikštis ir pasisakymai už vienas kito supratimą ir pagerbimą, už tarpusavio santykių grindimą padorumo dvasia, moralės principais. Kai pastarieji balsai sustiprės ir virs visuotiniu reikalavimu, demagojija savaime susilps, nerasdama palankaus priėmimo visuomenėje. Tada ir vienybės klausimas atsidurs kitokioje padėtyje — nes bus ne prievartaujamai siekiamas, anot Draugo, parklupdymo keliu, o eis iš vidaus kaip lygių susipratimas ir susitarimas bendram tikslui.
3. Šviesi Nixono pamoka
Šviesia pamoka prašneka ir lietuviams Amerikos viceprezidento Nixono kalba, skirta Amerikos studentams š. m. birželio 7. Joje sustojo prie Amerikos santykių su mažaisiais kaimynais ir nekaimynais, prie fakto, kad Amerika eina su dovanomis, o nelaimi pasaulyje draugų. Kodėl taip ir kas reikia daryti, kad laimėtų? Nixonas vis naujais žodžiais grįžta prie dviejų minčių — kad nelaimėsi draugų, juos pažemindamas; kad juos laimėsi tik lygybės išpažinimu ir misijonierišku savo pavyzdžiu. Jis kalbėjo:
“Kad ir kažinką darom, turim santykiuoti su kitais žmonėmis kaip su lygiais moraliniu ir dvasiniu atžvilgiu.
“Niekas taip nesuerzina ir niekas nepakerta taip mūsų programos kaip mūsų pagyrūniškas elgesys ir žiūrėjimas iš augšto.
“Pavojinga yra paraduoti savo materialinį pajėgumą ir ūkinius laimėjimus.
"Tam tikra prasme mes turim santykiuoti su kitomis tautomis su misijonierišku taktu, nuolankumu ir draugiškumu...
“Arogancija ir išdidumas padaro priešus — ne draugus.
“Nepakanka demaskuoti komunizmą. Mes turime parodyti, kad yra mūsų rankose geresnė alternatyva.
“Tai padarysime ne paraduodami savo materialinį pranašumą ir gyvenimo standartą.
“Ištisas gyvenimo pavyzdys — tai juo reikia būti pranašesniems — ne frazėmis...
“Aš tikiu, kad dažnai perdaug laukiama iš atsilikusių kraštų bombardavimo radijo transliacijomis, judamaisiais paveikslais ir spaudos biuleteniais, kurie vaizduoja Amerikos pažiūras.
“Tos programos yra svarbios ir būtinos, bet ilgame bėgime, tikiu, yra kiti dalykai, daug efektyvesni...”
Nixonas kalba apie ilgą bėgimą. Ir mūsų kelias tremtyje yra ilgo bėgimo kelias. Tik toliau daug kas skiriasi. Amerika didelės galybės šalis, kuri galėtų jėga prispausti neklusniuosius, bet tos Amerikos atstovas siūlo supratimą ir misijonierišką draugiškumą, nuolankumą. Mes nieko neturim, bet bombarduojamės smerkimu, diskriminavimu, iš augšto žiūrėjimu, nuo kurio atkalbinėja Amerikos atstovas.
Galima eiti “savu” keliu. Jei juo norima prieiti vienybę, tai pasiseks ne daugiau kaip geležinkelio bėgiais eiti, tikintis, kad jie susibėgs į vieną. Jei tikimasi “priešą” nugąsdinti ir sutriuškinti “visuomenės” akyse, tai visuomenė šiandien nebėra beraščiai, kurią sektųsi palenkti demagoginiais šūkiais.
Jei einama keliu, apie kurį kalba Nixonas, vaisiai aiškės tolimame bėgime. Bet jie yra tikri.
IŠ PARTIZANŲ STATUTO
Laisvės Kovotojais gali būti lietuviai vyrai ir moterys be amžiaus skirtumo, augštos moralės, drąsūs, ryžtingi, niekuomet nesusiteršę praeityje prieš lietuvių tautą ir visiškai atsidavę už Lietuvos išlaisvinimą.
