Nuo Ženevos konferencijos iki Amerikos rinkimų

PASAULYJE

Ženevos konferencija (žr. Į Laisvę Nr. 7-44), kuri įvyko prieš metus, reiškia vieno politinio laikotarpio pabaigą ir kito pradžią. Iš sustingusios, įšalusios padėties Rytų-Vakarų santykiai gali pajudėti. Tad jie verti galimai rūpestingesnio žvilgsnio.

*

Ženevos konferencija užbaigia dešimtmetį, kuriame buvo pergyventas ištisas perversmas santykiuose tarp Rytų ir Vakarų: nuo broliavimosi svaigulio iki kito krašto — šaltojo karo. Net iki šaltojo karo viršūnės, iš kurios jau rodėsi ir ginklų karo pradžia (Korėjos karas, Indokinija). Pastarojo karo grėsmėje Amerika buvo sukūrusi visą Vakarų apsaugos sistemą — pati vėl apsiginkluodama ir draugingose valstybėse išplėsdama savo karines bazes, ginkluodama sąjungininkus, sukurdama sąjungininkų karinius blokus Europoje ir Azijoje (Nato ir Seato), siekdama dar apginkluoti Vakarų Vokietiją.

Sistema nebuvo baigta įvykdyti, kai jai smūgį sudavė Ženevos konferencija. Nuo Ženevos konferencijos prasidėjo laikotarpis, davęs naują prielaidą tolimesnei politikai, būtent, Vakaruose priimta aksioma, kad abiems pusėms apsiginklavus atominėmis bombomis karas daros nebegalimas, ir jo veiksnį tenka išjungti iš tarptautinių klausimų sprendimo Tokiu atveju ginčijamus klausimus lieka spręsti arba derybų keliu ar tolimesne kova, bet jau kitais ginklais. Ženevos nauja prielaida reikalavo jieškoti naujų politikos metodų.

1. Ateina didysis kompromisų gundymas

Jei karas nebeįmanomas, tai logiška ginčo šalims tartis, derėtis, o kiekvienas susiderėjimas yra tam tikras kompromisas, nuolaidos iš abiejų pusių. Kompromiso kelias jau buvo priimtas pačioje Ženevoje — Indokinijos pasidalinimas, pusė tau, pusė man. Kompromisas, tiesa, visada politikoje vartojamas. Bet šiuo kartu jis imtas vartoti ir tokiems klausimams, kurie buvo laikomi principiniais. Pvz. komunistinio režimo pripažinimas komunistų pavergtuose kraštuose. Net ir Amerika nuėjo kompromiso keliu tiek, kad pietų Europos valstybių komunistinio režimo vyriausybes sutiko priimti į Jungt. Tautas. Kompromiso kelias siūlosi ir toliau — pripažinti visą dabartinį status quo ir jau ant jo statyti tolimesnius santykius tarp Rytų ir Vakarų. Tai yra anglų idėja. Bet ją remia daugelis Europoje. Ji randa jau nemaža pritarėjų ir Amerikoje. Ir jie vis garsiau prašneka.

Jei anglai labiau pabrėžia reikalą pripažinti status quo Azijoje, tai Amerikos spaudoje daugiau dėmesio to klausimo svarstymas rado rytų Europos plotmėje. Būtų netikslu sakyti, kad demokratai eina už kompromisus rytų Europos atžvilgiu, o respublikonai už pasipriešinimą tokiems kompromisams. Abiejose partijose yra palankių ir vienai ir antrai politikai. Tačiau jei tarp pasipriešinančių labiausiai pasireiškė respublikonų lyderis sen. W. Knowlandas, tai tarp kompromiso šalininkų labiausiai pasireiškė demokratų kandidato į prezidentus A. Stevensono politinis patarėjas Kennanas. Jis ir dienraščio “N. Y. Times” bendradarbis Sulzbergeris labiausiai atstovauja kompromiso koncepcijai, vadinamam “titoizmui”. Tai reiškia siūlymą. priimti rytų Europos status quo, pripažinti satelituose komunistinius režimus. Tai būtų kompromisas iš Vakarų pusės. Turim parodyti, sakė Sulzbergeris, kad mes pasiryžę susitikti su Maskva pusiaukelėje. Kompromisas iš Maskvos pusės, jų manymu, būtų jau tas, kad ji satelitinius kraštus daugiau atpalaiduotų nuo Maskvos ir duotų jiems daugiau laisvės vidaus reikaluose.

Satelitų “sutitoistinimą” Laisvosios Europos Komiteto politinis patarėjas Lewis Galantiere tame pat dienraštyje pavadino kitu vardu "gradualizmu”, kurio komitetas siekiąs jau treji metai vietoj pagarsėjusio “išlaisvinimo” politikos, dėl kurios Valst. Sekretorių Dulles nuolat badė demokratai ir europiniai sąjungininkai. Dabar pats Dulles “titoizmą” pavadino jau pažangos laipsniu. Tektų spėti, kad šita kompromiso mintis, ar ją vadinsi šiokiu ar kitokiu amerikiečių mėgstamu būtinai skambiu vardu, nėra svetima valstybės departamentui; ji bent stovi kaip tyrimo, svarstymo reikalas.

Maskva iš savo pusės duoda suprasti, kad ji tokiam kompromisui taip pat esanti pasiryžusi. Tokį kompromisą turi reikšti Maskvos paskelbta valdžios “decentralizacija” ir jos dalies perkėlimas “respublikoms”, satelitų mažesnis prisirišimas prie Maskvos, policinio režimo sušvelninimas ir kalbos apie tautinius interesus atskirų respublikų ribose.

Šia kryptimi anas kompromisas vestų į pavergtų kraštų klausimo “sprendimą”, vadinas, į vietos gyventojų padėties palengvinimą.

Kitas klausimas tai tarpusavio propaganda. Maskva seniai prieš Amerikos propagandą, skirtą pavergtiesiems, protestuoja. Ta Amerikos propaganda dabar kovoja ne prieš rusus, bet prieš komunistinį režimą, režimo barbariškumą rodo kaip komunizmo vykdymo logiškus reiškinius. Tačiau jeigu Amerika nueitų vieną žingsnį, pripažindama komunistinius režimus satelituose, tai logiška bus reikalauti, kad ji sustabdytų ir propagandą prieš komunizmą, kaip to ir nori Maskva. Ir Sulzbergeris įtikinėja, kad Amerika turi padaryti kompromisą — savoje propagandoje ribotis tik informacija apie Ameriką. Ir tam pritaria minėtas “politinis patarėjas”, primindamas, kad ir dabar tokia esanti “Amerikos Balsui” direktyva.

Teoretiškai tad dabar zonduojama kompromisų idėja.

2. Ūkinės invazijos perspektyva

Susidarius iliuziją, kad karas nebegalimas ir kad, anot Prancūzijos min. pirmininko, Sovietai tikrai nepuls, daros beprasmis toliau ginklavimasis, beprasmiai kariniai blokai, prasminga nusiginkluoti ir iš blokų išsijungti. Ir po Ženevos konferencijos karinis blokas Nato pajuto savo krizę kaip niekad anksčiau, pajuto krizę iš naujo Vokietijos apginklavimas, krizę Azijoje Seato nariai. Europos valstybių, dalyvaujančių Nato, ryšiai atsipalaidavo, jos pradėjo viena su kita rivalizuoti ir megzti tiesioginius ryšius su Maskva. Sustiprėjo tendencija jieškoti neutralumo pozicijos. Dar stipriau ji pasireiškė Azijoje. Islandijos parlamente tiesiog ir rėmėsi Ženevos dvasia, kuri daro nebereikalingas karines bazes.

Nusiginklavimo tendencija nereiškia šaltojo karo baigimo. Tereiškia tik šaltojo karo priemonių pakitimą

— persikėlimą iš karinės rivalizacijos į ūkinę, kultūrinę. Jau nuo Marshallio plano laikų Amerika duoda pagalbą kitiems kraštams, šį ginklą sovietai užsimojo perimti iš Amerikos ir juo pakeisti tankus ir kulkosvyžius, kuriais tepasisekė tuo tarpu jiems laimėti tik Korejoje ir Indokinijoje. Tačiau sovietai kitaip ūkinį ginklą vartoja nei Amerika. Amerikai rūpėjo paremti kraštus, kad jie ūkiškai atkustų, atsistotų ant kojų, nes tikėjo, kad tokiu atveju jie nepaklius į komunistų rankas. Bet Amerika nesistegė jų pririšti satelitiniais ryšiais prie savęs. Sovietų ūkinė pagalba veikia kitaip — pirmiausia tarnauja svetimam kraštui pririšti prie Maskvos ir paremti tame krašte komunistinim judėjimui, šitokia pagalba Maskva siekia išstumti Vakarų įtaką, išmesti jų bazes, kultūrą, kad pati atsistotų išstumtųjų vietoje. Ceilonas, Afganistanas, Syrija yra punktai, kuriuose konkurencija jau nuėjo sovietų naudai, ir labiausiai anglų nenaudai. Sovietų ūkinė parama Pietų Amerikos valstybėms turi pašalinti Jungt. Valst. įtaką. Valst. Sekr. Dulles pripažino, kad šitas pergriebtas ūkinis rėmimas virsta sovietų rankose rafinuotesne ir pavojingesne invazija nei ginklas. Amerika dėl to sumažino kitiems kraštams ginklavimosi sumas, padidino jiems ūkinę pagalbą, pasiūlė patvarkyti ta linkme Nato. Ūkinės pagalbos lenktyniavime, aišku, Amerika daugiau pasitarnaus tautoms ir daugiau duodama ir nieko nereikalaudama. Tačiau norint įvertinti, katra pusė daugiau sau laimės, tenka skaitytis su tuo, kad sovietai moka duoti nikelį, o išsireklamuoti už 10 dolerių. Tam jie turi kiekviename krašte agitatorių tinklą. Amerika priešingai — duos milijonus ir bus už tai iškoliota (pl. Prancūzijoje). Propagandos paveikiamam krašte tai gali turėti lemiamos reikšmės.

3. Varžybos šiapus uždangos

Vakarai kaltino sovietus, kad jie užtvėrė savo gyventojus nuo Vakarų geležine uždanga. Sovietai mėgina pergriebti iš Vakarų į savo rankas ir geležinės uždangos argumentą. Jie mėgina sudaryti įspūdį, kad jie geležinę uždangą atidaro, bet priešingai — ją stengiasi laikyti nuleistą Amerika. Esą jos varžymas prekiauti su komunistiniais kraštais reiškiąs tokią uždangą. Sovietai pirmiausia ir stengiasi ties šia uždanga laimėti iš Vakarų laisvą prekybą. Ne bet kokią prekybą, o prekybą strateginės ir karinės reikšmės prekėmis. Chruščiovas, nepatenkintas prekyba su anglais skundėsi: mes norim mašinų, o anglai mums siūlo silkes... Strateginės ir karinės reikšmės prekės... tai rodo, kad sovietai nusiginkluoja tik kalbose; kad ten, kur ginklai veikia, jie ir toliau yra vartojami (Alžyre, Malajuose); kad tada, kai jie bus reikalingi, bus vartojami ir Europoj ir Amerikoj (Chruščiovo grasinimas).

Tačiau to nepaiso Europa ir pasiryžus visomis keturiomis prekybą su komunistiniais kraštais išplėsti. Amerika ir šioje srityje jau eina į nuolaidas, nes pačioje Amerikoje yra biznierių, kurie tos prekybos labai nori. Nurodymas, kad prekyba eis su sovietais ir satelitais, bet ne su kom. Kinija, tėra tik formalistinis išsisukinėjimas. Amerika čia pasijunta vis labiau vieniša, nes iš jos užimtos pozicijos ima dezertiruoti ir dalis jos įtakingų tautiečių

Uždangos pakėlimas turi tikslą duoti galimybes laisvai bendradarbiauti tarp Rytų ir Vakarų —- keistis idėjomis, žmonėmis, kultūrinėmis vertybėmis. Vakaruose manoma, kad vakariečių idėjos ir jų gyvenimo stilius darys “nukomunistinančios” įtakos gyventojams sovietuose. Maskva siekia priešingo — kad Vakaruose augtų skaičius žmonių, kurie jungtųsi prie komunistinių idėjų ar bendradarbiavimo su komunistais.

Katrų įtaka bus stipresnė, katrų idėjos stipresne srove pūstels priešingoje uždangos pusėje?

Vakariečių idėjos yra pranašesnės ir priimtinesnės gyventojų absoliutinei daugumai anapus uždangos. Tačiau tenai ne gyventojų valia lemia jas priimti ar atmesti. Už tat vakariečių nuvykimas j anapus uždangos nedaug teturi reikšmės tenykščiams gyventojams. Režimo sargai moka sudaryti sąlygas, kad delegacijos ir ekskursijos nesusitiktų su tuo, su kuo nereikia, antra, ir susitikęs vakarietį vietinis žmogus nebus tenai saugus savo nuomonę pareikšti. Sovietai turi ir turės daugiau laisvės Vakaruose. Sau simpatikų jieškodami, taiko savo idėjas į specialias visuomenines grupes šiapus uždangos. Jie pirmiausia paskelbė bičiulystę su vakarų socialistais. Siūlo sudaryti su jais “liaudies frontą”. Socialistų internacionalas siūlymą atmetė. Socialistai kratosi nuo komunistų. Tačiau socialistai nėra palankūs ir Amerikos politikai. Tokie yra Prancūzijos, Vokietijos, Skandinavijos, netgi Anglijos socialistai. Daugiau ar mažiau tarp jų yra gyva “trečiosios jėgos” idėja. Taigi pakėlus uždangą ir eina kova dėl socialistų palankumo tarp Maskvos ir Amerikos. Nepaslaptis, kad ir Amerika nori juos labiau pririšti. Eina toji tendencija iki juokingų proporcijų — socialistų protegavimo į tam tikras vietas, kad tik labiau juos pririštų. Tuo tarpu dėl katalikų daug abejingesni, nes... jie tikrai nesusigundys “liaudies frontu” su komunistais. Tam dėl jų nereikia nei kovoti, nei jų proteguoti. Tai panašu į komunistinės Jugoslavijos apipylimą milijonais, o ilgus metus Ispanijos negližavimą.

Katalikų jėgą valstybiniame gyvenime Amerika ims, galbūt, daugiau vertinti, kai į juos pretenzijas ims labiau reikšti Maskva. O tokių tendencijų jau žymu. Kad laimėtų katalikų, jei ne palankumą, tai kovos sušvelninimą prieš komunizmą, Maskva demonstruoja nekovojanti prieš religiją. Į tos rūšies propagandą buvo įtraukti net Lietuvos augštieji dvasininkai (vyskupo P. Maželio pareiškimas apie pageidautiną susitarimą tarp Maskvos ir Vatikano, kan. Žitkaus tariamas pareiškimas apie laisvą kunigų seminarijos veikimą).

Trečia visuomeninė grupė šiapus uždangos, dėl kurioss eina kova, — tai emigrantai, pabėgėliai. Niekad kova dėl jų nebuvo tokia aštri kaip dabar tariamai pakeliant uždangą. O tai dėl to, kad pabėgėliai-emigrantai šiandien virto laisvuose Vakaruose organizuota politinė jėga. Kol jie veikė ir virė tik tarp savęs, jie nebuvo komunizmui pavojingi. Kai jie įėjo į gyvenamo krašto visuomenes, jie virto tose visuomenėse politiniu fermentu. Jei Anglija, Prancūzija tik žaidė, emigrantus iš anapus uždangos palaikydama prie Europinio Sąjūdžio, teturėjusio akademinės reikšmės, tai Amerika vienintelė, kuri pažiūrėjo į juos kaip į jėgą masėms formuoti. Tai liudijo gubernatorių, kongresmanų, senatorių, valst. sekretoriaus ar paties prezidento pareiškimai įvairiomis pabėgėlių-emigrantų švenčių progomis; tai liudijo masinio susidomėjimo sukėlusi Ch. Kersteno komisija, tyrinėjusi okupacijų faktus anapus geležinės uždangos; tai liudijo pagaliau ir Amerikos iniciatyva bei parama susikūrusi tarptautinė organizacija — Jungtinės Pavergtosios Tautos ir Pavergtųjų Tautų Bičiuliai Amerikiečiai. Gal būt, Sulzbergeris (NYT) turi kiek tiesos, sakydamas, kad emigrantai amerikiečių išlaikomas organizacijas panaudoja sau kaip gerą progą pragyventi; gal yra tiesos ir tvirtinime, kad emigrantinės rietenos susilpnina emigrantų jėgas, tačiau patys sovietai turėjo progą įsitikinti, kad emigrantai-pabėgėliai nėra tik nereikšmingi komitetai, o yra masinė jėga — tai pajuto Bulganinas-Chruščiovas Anglijoje, sovietų parlamentarai Švedijoje, o labiausiai įvairios sovietinės delegacijos Jungtinėse Valstybėse, kur jie nesykį buvo sukompromituoti pabėgėlių-emigrantų. Prieš šią visuomeninę laisvuose vakaruose grupę sovietai labiausiai ir sustiprino kovą repatriacijos, šantažo ir net grobimo formomis, kad juos nutildytų. Į tai paskutiniu laiku atsakė Amerika — visuomenėje susiorganizavo komitetas kovai su sovietiniais grobimais; senatas suorganizavo tyrinėjimus, kaip sovietai šantažavo pabėgėlius grįžti; vyriausybė buvo priversta imtis diplomatinių žygių prieš sovietinius pareigūnus, įsivėlusius į pabėgėlių šantažavimo aferas. Šitą pabėgėlių jėgą, kaip priemonę prieš komunizmą, Amerika supranta ir nenori jos išleisti iš savo rankų. To negalima pasakyti apie jos sąjungininkus Europoje. Kraštutiniausias pavyzdys, kaip pabėgėlius Amerikos sąjungininkai nori nutildyti, yra Tito kelionė į Paryžių — jugoslavai pabėgėliai buvo sugaudyti ir išvežti į Korsikos salą. Tai simboliškas socialistinės Prancūzijos iššo-kimas iš Vakarų politikos apskritai, iššokimas Maskvos link.

Faktai rodo, kad geležinę uždangą šiek tiek pakėlus, kova vis dėlto vyksta ne anoje, bet šioje tos uždangos pusėje.

*

Amerikos sąjungininkai vairuoja koegzistencijos link vis aiškiau, mažiau ar daugiau sutikdami su status quo mintimi, ūkinėje su laisvu prekiavimu, kultūrinėje su laisve sovietams reikštis vakaruose savo kultūrine propaganda, kulturbolševizmu. Amerika dabar prilaiko, sulėtina jų riedėjimą Maskvos norų link. Tačiau ir Amerikai nelengva atsispirti Europos traukai.

Kaip ilgai ji galės spirtis? Lemiamasis momentas gali būti rinkimai. Prezidentas Eisenhoweris pažadėjo Edenui persvarstyti prekybos draudimą kom. Kinijai gal po rinkimų. O Sulzbergeris liudija, kad ir kom. Bulgarijai duota suprasti, jog santykių su ja išplėtimo negalima laukti prieš rinkimus. Įsakmus nurodymas palaukti iki rinkimų tik rodo, kad rinkimai Amerikos politikos tekėjimą kuriam laikui sustingdo, stabilizuoja, užtvenkia. Po rinkimų užtvanka bus atidaryta. Nuo tada ir galima laukti, kad Amerikos politika darysis “dinamiškesnė”. Beliks stebėti, kuria vaga ji pasuks ir kokiu tempu liesis.

Maskva dabar viską daro, kad ir Amerikoje stiprėtų ta srovė, kuri linkusi įsilieti į Maskvos prakastą va-gą.

J. B.