Ugniniai stulpai

NR. 10 (47) 1956 M. LIEPA

DVEJOPA REZISTENCIJA

Prieš akis dvi manifestacijos, tarp kurių yra penkiolikos metų tarpas. Aname jo gale—1941 sukilimas Lietuvoje, šiame gale — 1956 Kultūros kongresas tremtyje.

Sukilimas manifestavo viešumai rezistenciją, ilgą, tebetrunkančią, prieš Lietuvos išorinį priešą, okupantą. Kultūros kongresas manifestuoja sukilusią tremtyje rezistenciją prieš naminį, vidaus priešą — kultūrinį abejingumą, vedantį į dvasinį susinaikinimą.

Nebaigtos rezistencijos istorijoje Lietuvoje prirašyta daug aukos ir herojizmo paveikslų tų asmenų, kurie krito kovoje. Tai auka, kuri primena Čiurlionio paveikslo šviesius aukos dūmus, pramušančius erdves ir pasiekiančius Viešpaties sostą. Tremties istorija turės užrašyti aukas su vidaus priešu. Deja, gėdingas aukas, kurios kaip Čiurlionio paveikslo tamsūs dūmai, sklaidąsi pažemėje ir graužią akis gyviesiems. Tai tie lietuviai, kurie narkotizavosi Vakarų gyvenimo patogumais, prarado domėjimąsi kultūrinėmis vertybėmis ir ima skęsti dvasinės nebūties letarge... Kultūros kongresas turi virsti Jerihono trimitais, nuo kurių garso trupėtų apkalkėjimas patogumais ir sutvirtintų valios likučius pasipriešinti ir atgyti, kaip tas Vaižganto Sviestavičius atgijo Napalio dainininkų koncerte.

Penkiolikos metų tarpas davė šiandien skirtingas sąlygas, kitą priešą, kitus kovos metodus. Bet rezistuojanti dvasia liko ta pati, nes ir ten ir čia reiškiasi pasipriešinimo kova, reikalaujanti eiti prieš srovę, įtempti tam valios jėgas ir nevengti asmeninės aukos, nors ir nepalyginamo masto.

REZISTUOJANTI IR POLITIKUOJANTI DVASIA

Sukilimą 1941 paruošė ir įvykdė jauni žmonės. Jaunos dvasios, o daugumas jauni ir savo metais — jaunieji karinin-

kai, studentai, vyresnieji gimnazistai, darbininkų jaunimas. Rezistencijos visą praktinį juodąjį darbą ir paskesnėse rezistencijose vokiečių ar vėl bolševikų laikais nešė ir tebeneša ant savo pečių ir vėl jauni žmonės, vyrai ir moters. Su jais betgi žygiavo ir net jų priekyje tokie žmonės kaip gen. Pečiulionis, pulk. Kazimieraitis, kap. Gužaitis ir kt. kurie jau kapuose, kurie turėjo gausiai metų, bet jauną dvasią.

Suprantama, kodėl jie buvo rezistencinės kovos avangarde. Jauna dvasia į gyvenimą moka pažiūrėti kaip į kovos lauką. Jauna dvasia savo jėgas kovoje įvertina daugiau, nei jų turi, bet kaip tik dėl to ji drįsta rizikuoti.

Jauna dvasia pasiryžusi kovoti už idealus, jų neišduodama.

Jauna dvasia pažangi ir veržli jieškotoja. Ji nesitenkina esamos padėties išlaikymu, nes instinktyviai jaučia, kad tai reikštų gyvenimo sukalkėjimą. O ten, kur nori palaikyti gyvybę, ten turi reikštis judėjimas, jieškojimas naujų priemonių, tinkamų naujam gyvenamam momentui.

Jauna dvasia pasiryžus už savo idealus pati aukotis. Ir dėl to ji daro herojinius žygius. Dėl to ji šviečia pilkoje kasdienybėje tais ugnies stulpais, kuriuos priminė kiekvienam lietuviui Bitė Petkevičaitė: “Jei mes nebūsime mūsų tautai lygūs tiems ugniniams stulpams, kurie kadaise žydų tautai rodė kelią tyruose... ką mes nuveiksime? ir kokia mūsų vertė?”

Jauna dvasia yra būtina rezistencijos kovotojui — ar jis kovotų Lietuvos miškuose tiesiogine žodžio prasme, ar metaforine prasme tariant — tremties raistuose.

Šalia rezistuojančios dvasios gyvenime reiškiasi ir kitokia, gal net dažnesnė, pažiūrinti į gyvenimą kaip į prekyvietę, kurioje galima pirkti ir parduoti.

Į joje sutiktą priešininką pažiūri ne kaip į priešą, bet kaip į partnerį. Su juo reikės ne kovoti, bet derėtis. Gal žiauriai derėtis, įtempus visas jėgas ir apsukrumą, kad pramatytų partnerio visas silpnybes ir jį spaustų savo ištverme ir psichologinėmis staigmenomis.

Derybose vis tiek pagrindinis kelias klausimui spręsti lieka kompromisas, nuolaidos iš abiejų pusių: šiandien didesnės mano nuolaidos, kad rytoj atsigriebčiau jo sąskaita ar atvirkščiai.

Kompromisas gali nuvesti iki oportunizmo, pasirinkimo tai, kas šiuo metu bus rasta naudingiau; politikai sakytų, kas šiuo metu politiškai tikslingiau. Žmonėms, kurie išpažįsta principus, tokis oportunizmas gali reikšti principų išdavimą. Kad išvengtų savo sąžinėje konflikto, jie pats save įtikina, kad jų augštasis tikslas pateisina priemones. Tikrasis oportunistas nesijaus išdavęs jokių principų, nes jų neturi, ir dėl to jis lengva širdim galės būti bolševikų, paskui vokiečių bendradarbis, tuojau demokratas ir vėl totalistas.

Tai yra komercinė dvasia, o jei tai liečia politinio veikimo sritį — ji gali būti vadinama politikuojanti dvasia.

Anuo metu Lietuvoje, kada pasirodė okupantas, pasireiškė ir vienos ir antros dvasios žmonės. Vieni mėgino j ieškoti kontakto su okupantu ir kompromiso. Taikliai tai išreiškė Ignas Šeinius, savo knygoje “Raudonasis Tvanas”, primindamas dienraščių pranešimą, kad “liaudininkų ir krikščionių demokratų partijų vadovybės aplankė naujosios vyriausybės galvą ir laikinąjį respublikos prezidentą, norėdamos pareikšti jam savo lojalumą ir pasitikėjimą” (120 p.). Tą pavyzdį gausino kiti... Birželio 18 Elta pranešė: “Seimo prezidiumas in corpore prisistatė Respublikos Prezidento pareigas einančiam (J. Paleckiui) su seimo pirmininku K. Šakeniu priešaky”. Birželio 19 Justui Paleckiui prisistatė kariuomenės ir Šaulių Sąjungos vadovybė, “kad visų Šaulių ir kariuomenės vardu galėtume tamstą nuoširdžiai pasveikinti... ir užtikrinti tamstą, kad visi kariai ir šauliai drausmingai vykdys visas jiems dedamas pareigas”. Tačiau šitas politikavimas nedavė laukiamo kompromiso. Sovietinis okupantas ne iš tokių, su kuriais kompromisai buvo galimi. Jam galima tik arba besąlygiškai nusilenkti, arba su juo kovoti. Dalis žmonių nusilenkė ir bendradarbiavo su juo, kaip ir paskui su kitu okupantu, dalis nuėjo į pogrindį kovoti.

Ta dvejopa dvasia reiškiasi ir tremtyje. Ji nėra sutapus su viena kuria grupe, bet su kiekvienu žmogum individualiai. Vieni jų randa prasmės visas savo jėgas skirti deryboms su kuo nors ir, siekdami sau palankesnio kompromiso, jei ne partnerio parklupdymo, sugeba pavartoti prieš partnerį visokias psichologinio spaudimo priemones. Jie tai daro su dideliu atsidėjimu, išradingumu, kaip sportininkai, lyg įsitikinę, kad nuo jų laimėto kompromiso priklausys pačių brangiausių vertybių likimas. Tai politikuojančios dvasios veikejų kryptis.

Rezintencinės dvasios žmonės reiškiasi kita kryptimi. Jie imasi praktinio “juodojo” darbo — jei reikia, santykius su kitais megzti, informuoti; išimtys — net savo gyvybę rizikuoti; jie neša ant savo pečių organizacijas; jie prirašo žurnalus ir laikraščius; jie moko šeštadieninėse mokyklose; jie rengia visokius minėjimus ir skaito paskaitas. Jei tam darbui vadovauja dabar bendruomenė, tai jais remiasi ir bendruomenės veikimas. Tyliai dirbę savo darbą kas sau, jie dabar Kultūros kongresu manifestavo savo šauksmą už kultūrinių vertybių branginimą ir jų kūrybos sustiprinimą, už kultūringos dvasios palaikymą santykiuose tarp pačių lietuvių.

Dvejopa dvasia, dvejopi ir veikimo plotai.

REZISTUOJANČIO VEIKĖJO KELIAS TREMTYJE

Literatūros lapuose dažnai eina dvi priešybės drauge, kurios viena kitą papildytų, jeigu būtų sutelktos vienam asmenyje — idealistas Donkichotas ir realistas Sančo Pansa, gaivališkas kultūros nešėjas Šešiavilkis ir sistematingasis Vidmantas. Tačiau gyvenimo eigoje jie vienas kitą nori išskirti. Politikuojančios dvasios žmogus nori dėtis rimtesnį ir labiau pagarbos vertą darbą dirbąs kaip rezistencinis veikėjas. Arba atvirkščiai — kaip rezistuojan-čios dvasios žmogus su apgailėjimu žiūri į derybų derybas, kovų kovas dėl raidės, taip politikuojančios dvasios veikėjas dažnai nevertina rezistencinės veiklos. Penkiolikai metų praėjus nuo sukilimo prieš bolševikus antirezistenciniai balsai itin sustiprinti. Pats sukilimas buvo mėginamas nuvertinti iki nereikšmingo ir net žalingo įvykio. Jo veikėjai kovotojai buvo apšaukti kovotojais dėl šiltų vietų. Tokis vertinimas visai suprantamas, nes vertintojų akyse šiltos vietos yra pati didžiausia vertybė. Ir net rezistuojančio krašto atsiųsti atstovai bei jų atgabenta medžiaga jų akyse nesanti autentiška, vadinas, nepatikima. Politikuojančios dvasios žmonės nerado gero žodžio nė bendruomenei, kam ji norėjo būti savarankiška ir nepaklusti politinių įstaigų valiai, kam ji išgalvojusi naujus veikimo kelius ir nesitenkino jau esamomis organizacinėmis formomis, o svarbiausia, kam ji iš viso egzistuoja.

Būtų didelė klaida, jei rezistencinės dvasios žmonės atsi-kirtinėtų į priekaištus priekaištais. Kilusi polemika niekam nepasitarnautų, nes susipratimo nedidintų, tik antagonizmą, o jėgas eikvotų ir kovotojus demoralizuotų. Tikrasis kelias — eiti pirmyn su savais konkrečiais, pozityviais darbais ir su šypsniu. Ne kitam nuvertinti, bet savo paties kelio teisingumui pajusti, jie gali tik prisiminti, kad, sakysim, kun. Jut-kevičiaus suorganizuoto vyčių “Lietuvos reikalams komiteto” laiškelis kongresmanui, redaktoriui, ar motinos pasekta lietuviška pasakėlė einančiam gulti vaikui nėra menkesnės vertės už valandas ir dienas derybų dėl kompetencijos, aritmetikos ir protestų rašymo.

Sukilimo žmonės ar vėliau kiti laisvės kovų dalyviai savo gyvybės kaina liudijo, kad yra dalykų, dėl kurių verta net mirti. Rezistencijos žmonės tremtyje savo darbais taip pat rodo, kad yra dalykų, kurie paskatina žmogų aukoti savo poilsio valandas ir likusią nuo duoninio darbo energiją. Tie gyvojo darbo vaizdai patraukia naujus rezistencinės dvasios kadrus.

Šiomis eilutėmis redakcija nori nupūsti užmiršimo dulkes ir su visu šviesumu pagerbti tuos, kurių rezistencijai su išoriniu priešu suėjo penkiolika metų — 1941 sukilimo organizatorius ir dalyvius bei jų likusius šeimos narius, Laikinosios Vyriausybės narius, dabartinius laisvės kovų sąjūdžio dalyvius Lietuvoje ir Sibire; tuos, kurie laisvinimo darbe reiškiasi su rezistencine dvasia; pagerbti taip pat tuos, kurie tremtyje prieš vidaus priešą rezistuoja, kurie dabar savo užsimojimus manifestavo Kultūros kongrese — mokytojus, rašytojus, menininkus, bendruomenės organizatorius ir veikėjus, jaunimo organizacijų žmones, — jie visi, žuvę ir gyvieji, yra anie ugniniai stulpai nakties tamsoje ...