Naujas aktas Vliko-Lozoraičio dialoge

Su naujais Vlik-o ir VT pirmininkais atėjo naujas aktas Vliko-Lozo-raičio dialoge. Jis ¡vyko š. m. Kovo 11.-13. Vieta — vėl Roma. Sueiti į sceną iniciatyvos ėmėsi Vliko ir VT pirmininkai. Scenoje iniciatyvą paėmė Lozoraitis, pateikdamas svarstymui bazę — 8 punktus. Vliko atstovai jų svarstyti nesiėmė ir iš dialogo pasitraukė, veiksmą perkeldami į Vliką ir į spaudą.

Kas naujo Lozoraičio punktuose?

Iš esmės nieko naujo, ko nebūtų buvę irgi aštuoniuose punktuose, kuriuos Lozoraitis buvo įteikęs Vliko atstovams 1951 birželio 25 (žr. Į Laisvę Nr. 3-40, 38-39 psl.). Tiek anuos, tiek šių metų punktuose liečiamos Vliko ir diplomatinės tarnybos ar šefo kompetencijos. Abiejuose pabrėžiamas labiau neigiamasis atžvilgis — kas į Vliko kompetenciją neįeina:

1.    1951 buvo pasakyta: “Vlikas nėra seimas ir neturi jo funkcijų. Vykdomoji Taryba nėra vyriausybė ir neturi jos funkcijų”. Dabar pasakyta ta pati mintis kitais žodžiais: "Vlikas turi atsisakyti nuo pretenzijų Lietuvai atstovauti tarpvalstybiniuose santykiuose”.

2.    1951: "Vykdomosios Tarybos užsienio reikalų tarnyba panaikinama”. Dabar: “Vlikas panaikina savo užsienio reikalų tarnybą”.

3.    Diplomatinė tarnyba laikoma nieko nepriklausoma, ir ji viena atstovauja Lietuvai. 1951 tai buvo sakoma: "Lietuvos diplomatinė tarnyba ir Lietuvos diplomatijos šefas nė ra subordinuotas jokiam veiksniui... Santykiai bei susisiekimas su svetimomis vyriausybėmis yra diplomatinės tarnybos ir diplomatijos šefo kompetencijoje”. Dabar be to, kas augščiau minėta, dar sakoma: Vlikas nesikiša į Lietuvos diplomatinės tarnybos kompetenciją”.

4. Vliką Lozoraitis laikė ir laiko tik viena iš organizacijų, su kuriomis diplomatinė tarnyba bendradarbiauja. Anuokart Lozoraitis siūlė, kad Vlikas susitartų su “Lietuvos rezistencijos tarnyba užsienyje”. Dabar, kad Vlikas tartųsi su Nepriklausomybės Talka. Tada Lozoraitis savo užnugary turėjo L. Rezistencinę Santarvę ir jos atstovą buvo atsivežęs į pasitarimus Reutlingene. Dabar jis turėjo tos pačios organizacijos veikėjus, tik jie kalbėjo jau platesnio užnugario vardu — LNT. Tuo tarpu Vliko užnugaris buvo susiaurėjęs, nors jis ir džiaugiasi, kad jo protėviai turėję 95% lietuvių visuomenės.

Skirtumai tarp 1951 ir 1956 punktų yra neesminiai, pritapę prie laiko atneštų naujų žmonių — dabar reikalaujama atsiriboti nuo dr. P. Karvelio “aferos” Bonnoje ir jo pareiškimų Altui, atšaukti Vliko pirmininko pareiškimą spaudoje, panaikinti Vliko teisių komisijos aiškinimą apie šefo institucijos teisėtumą (ir to reikalavo 1951). Lozoraičio dabartinis dialogas savo neesminiais priedais daugiau krypo į atskirų asmenų veiksmus. Bet iš esmės jis buvo tas pats, kaip ir anksčiau.

Vilkinių grupių laikysena

1951 Vlikas pranešė St. Lozoraičiui, kad pirmieji penki punktai, kuriais liečiamos kompetencijos, nepriimtini, ir siūlė svarstyti “praktiškus klausimus”. Bet ir praktiškus klausimus svarstant buvo atsitrenkta į atstovų skyrimą tose valstybėse, kur jų nėra. Teko visai išimti tokį “principinį” klausimą iš svarstymo ir priimti tokią formulę, kuri paliko Lozoraičiui veikimo laisvę ir apribojo Vliko veikimo laisvę. Ta formulė buvo tada balsams lygiomis pasidalinus Vliko atmesta. Ir dabartinius

punktus Vlikas rado nepriimtinus. Tačiau dėmesio verta, kad 1951 dėl pasipriešinimo Lozoraičiui palankiai, Vlikui nepalankiai formulei buvo labiausiai kaltinamas Lietuvių Frontas. Kai jis pasitraukė iš Vliko, buvo skelbiama spaudoje, kad dabar bus atviras kelias susitarti Vlikui su Lozoraičiu. Valstiečiai liaudininkai tada balsavo už formulę. Dabar pirmieji iš vilkinių grupių prieš Lozoraičio punktus viešai pasisakė kaip tik valstiečiai liaudininkai, paskelbdami, kad punktai nesudaro bazės “veiksnių sutarimui” (Darbininkas, birželio 8, Nr. 41). Taigi šiame dialoge pasikeitė liaudininkų pozicija. Iš to nereikia daryti išvados, kad ji vėl nepasikeis.

Krikšč. demokratų ir soc. demokratų pozicija reiškėsi daugiau spaudoje (Draugas ir Naujienos). Buvo joje kritikuojami patys punktai, kritikuojamas Lozoraičio titulas, kritikuojamas jo asmuo, kritikuojamas jo atsirėmimas į tautininkus. Reikia manyti, kad šita kritika buvo vienas pabūklų “šaltajame dialoge”. Ji turėjo pakirsti visuomenėje Lozoraičio prestižą, jo teisinius bei moralinius pagrindus. Jį patį presija turėjo arba įgąsdinti arba “sugraudinti”, kad nusileistų Vliko sąlygoms.

Ryšium su Lozoraičio atvykimu į Ameriką

Kova dėl Lozoraičio sustiprėjo tarp politinių grupių. Tautininkai sustiprino gerus žodžius apie jį ir telkė kuo daugiau žmonių jam pagerbti. Tačiau atsivežę jį savomis pastangomis ir savais pinigais, norėjo jį ir panaudoti savo pozicijai sustiprinti. Kai Clevelando Altas pasiūlė, kad Lozoraitis darytų pranešimą visai bendruomenei, tautininkai nukreipė pasiūlymą į šalį. Už tai oponentai pasigavo naują argumentą, kad augštasis pareigūnas siejasi su viena politine grupe, ne su visais. Grupės, kurias VT pirmininkė pavadino “Demokratinių Grupių Sambūriu”, jieškojo būdų pamanifestuoti savo jėgą ir susibūrimą, didesnį nei tautininkų apie Lozoraitį. Clevelandiškiai parodė ypatingo išradingumo. Prieš pagerbimą Lozoraičiui jie pastatė pagerbimą sušaudytiems Suvalkijos ūkininkams. Buvo taikliai susietas Lozoraitis su tais sušaudymais. Lozoraitis buvo tada užsienių reikalų ministeris. Jei jis būtų intervenavęs prezidentą, kad sušaudymas pakenks Lietuvos prestižui užsieniuose, netenka abejoti, kad prezidentas nebūtų atmetęs malonės prašymų. Moralinė atsakomybė dėl neveiklumo blogybei sulaikyti tenka ir Lozoraičiui.

Sušaudytųjų pagerbimas yra gražus dalykas. Tačiau, kai skaitai, jog tam pagerbimui buvo parinkta diena ir valanda ta pati kaip Lozoraičiui, gauni įspūdį, kad žuvusiųjų pagerbimas ir bažnytinės pamaldos čia buvo priemonės atsverti Lozoraičio pagerbimui. Partiniam tikslui panaudoti žuvusieji ir bažnyčia.

Kas tai sumanė ir kas tam pritarė, nesvarbu. Bet kai ateity kaikurie iš tų, kurie dabar buvo atėję į bažnyčią, pakaltins, kad bažnyčia naudojama partiniam tikslui, ar bažnyčios atstovai galės pasakyti ne? Yra žmonių, kurie suinteresuoti bažnyčią mesti ant vienos grupės kortos. Bet ar tuo suinteresuota pati bažnyčia ?

Dialogo finalas?

Dialogo naujasis aktas vėl baigtas be nieko. Bet jis vis labiau girdimas ne tik savoje lūšnoje. Ankstesni dialogai buvo išgirsti Bonnoje ir Madride ir ten suparaližiavo Lietuvos atstovavimą. Dabar jie girdimi jau ir Washingtone.

Kad dabartinis dialogas vestų į susipratimą, sunku patikėti, ypačiai kada perkeltas į spaudą jis nustojo kultūringos formos. Vienas kito asmeninis niekinimas niekada neveda į susipratimą. Keliauti į Romą susipratimo vardan ir paskui spaudoje vesti diskusijas, toks kelias susipratimui atrodo tiek pat tikslingas, kaip gydyti žaizdą jos nuolatiniu lupinėjimu ir demostravimu praeiviams.

Jeigu susipratimo siekiama, o tik norima įrodyti, kad jo nesiekia partneris, tai pasirinktoji niekinimosi taktika vargiai sėkminga, nes jeigu Lozoraitis tokis “niekas”, kokis jis rodomas, tai kam su juo tartis, o jeigu važiuojama tartis, tai arba netikima tuo, kas apie jį skelbiama, arba jei tikima, tai kas kalbėti tada apie tą, kuris su tokiu “nieku” jieško bendradarbiavimo ?

Neatrodo, kad kelias būtų pasirinktas geras vienam ir kitam atvejui. Sveikesnis atrodytų kitas kelias: jei nepasisekė susiprasti — palikim partnerį ramybėje, o tuo tarpu stiprinkime save; stiprinkimės bent dviem būdais: savo konkrečiais pozityviais darbais, jieškojimu vis didesnės atramos ar bent palankaus neutraliteto tos organizuotos visuomenės, kuri turi realaus svorio...

Gal tada pamatęs rimtus darbus ir pajėgas augant, ir pats dialogo partneris ims kitaip galvoti. Tada galėtų ateiti momentas ir naujam dialogui ir galimai vienybei.

Šauksmais vienybės nelaimėsi. Vienybę sukuria darbai.