- PIRMIEJI PARTIZANO ŽINGSNIAI -

Susiveržėm diržus, prisitvirtindami prie jų granatas bei šovinines ir, suspaudę rankose plieninius ginklus, pasiruošėm atsisveikinti su namiškiais.

Motinos skruostais riedėjo ašaros. Priėję prie jos, abu priklaupėm, laukdami palaiminimo. Ištiesusi savo grubias rankas, bet švelniais kaip motinos, priglaudė prie savęs mudviejų palenktas galvas ir tyliai laimino mudviejų pasirinktą kelią...

“Viešpats tesaugo judviejų žingsnius,” buvo vieninteliai ir paskutiniai mamos žodžiai (Daumantas, Partizanai už geležinės uždangos).