AUKOS IR VILTIES DIENOS
KOVOJE DĖL LAISVĖS (5)
ŽINOMIEMS IR NEŽINOMIEMS KOVOTOJAMS PRISIMINTI PO 15 METŲ
KAZYS AMBROZAITIS,
Cleveland, Ohio
1940 rudenį rusų okupacija jau buvo įsitvirtinusi daugelyje gyvenimo sričių. Suėmimai dažnėjo, teroras augo, komunistinė propaganda vis labiau darėsi įkyri. Jaunimas pirmas viešai nepasitenkinimą pradėjo demonstruoti. Nei okupantų, nei vyresniųjų perspėjimai nuo to nesulaikė. Jaunimo tarpe susiorganizavo būreliai, kurie pradėjo platinti lapelius prieš okupantus. Būreliai neturėjo tarpusavio ryšio. Juos okupantams buvo lengva iššifruoti dėl jų neprityrimo. Tada “Laisvoji Lietuva” buvo vienas iš pirmųjų pogrindžio periodinių laikraštėlių Kaune, davusių informacijų ir instrukcijų to meto rezistentams. Jį spausdinome rūsyje po viena bažnyčia. Bespausdinant ketvirtąjį numerį daugumas to kolektyvo narių buvo suimti. Ketvirtajame numeryje turėjo tilpti ir vėlyvą rudenį per sieną iš Vokietijos pargabentas Laikinasis Lietuvių Aktyvistų Fronto Statutas.
Greitu laiku LAF pavyko susirišti su pavienėmis grupėmis, jas sujungti ir perorganizuoti. Sumažėjo areštai, o bendras pasipriešinimas buvo organizuotas ir stiprus.
Okupacijų metu būti rezistentu reikėjo išpildyti pirmą sąlygą: išsižadėti savęs. Jaunimas tada nesvyruodamas aukojosi ir buvo pilnas stebėtino entuziazmo. Todėl ir į LAF eiles jungėsi daugiausia jaunimas. Net pačią vadovybę sudarė jaunieji universiteto profesoriai, akademikai, studentai, buvę karininkai. Universitetai ir kitos augštosios mokyklos virto pasipriešinimo centrais. Vienas iš gerai organizuotų LAF vienetų buvo Kauno veterinarijos akademija.
Veterinarijos akademija buvo nuošalioj Vilijampolės vietoj, studentų skaičiumi negausi, todėl ir mažiau kreipė okupantų dėmesį. Studentų kontaktas su V. D. universitetu buvo geras, nes pirmieji du kursai fizikumo dalykus klausė bendrai su medicinos studentais.
Pirmame kurse buvome trys: Vytautas, buvęs karininkas, nepalaužiamo tiesaus būdo, bet mandagus žemaitis. Jį pažinojau dar iš gimnazijos; Albinas, ambicingas, bet draugiškas suvalkietis, jį pažinojau iš karo mokyklos laikų. Aš buvau nepriimtas į medicinos fakultetą dėl politruko Sipavičiaus pastabos ant prašymo kampo: “liaudies priešas”. Mat, buvome iš tos pačios gimnazijos.
Mūsų trejetukas buvo neperskiriamas, nors visi skirtingų palinkimų: vienas niekados nesėsdavo prie bokalo alaus, kitas nėjo šokti, o trečio nebuvo galima nutempti pas fukses... Vytautas palaikė tiesioginį ryšį su LAF vadovybe ir VDU; Albinui buvo pavesta palaikyti ryšį su Lietūkiu, Maistu ir Valgiu, ten sudaryti branduolius. Man buvo pavesta suorganizuoti V. akademiją, o visi trys turėjome paruošti planus Vilijampolės gyventojų apsaugai sukilimo atveju: užtikrinti maisto bent vienai savaitei, fabrikų ir viešų pastatų apsaugą. Vėliau dar gavau uždavinį palaikyti ryšį su trimis Žemaitijos apskritimis.
Studentus suorganizuoti buvo lengva. Tik keletas buvo raudonai nusiteikę, ir visiems jie buvo žinomi. Per studentų rinkimus buvau išrinktas “profkomo” vicepirmininku. Vėliau reikėjo eiti ir pirmininko pareigas. Tai sustiprino pozicijas ir davė daugiau progų pogrindžio veikimui. Iš 5 profkomo narių tik vienas buvo nevisai patikimas, todėl jo dažnai ir į posėdžius nekviesdavome. Profkomo visi bijojo. Rektorius tvirtindavo viską, ką profkomas pasiūlydavo. Tai išnaudojome. Paskyrėme stipendijas at-kams, neolituanams, karininkams ir net buv. stambių žemės savininkų vaikams. Neleidome įsteigti komjaunimo ir kitų komunistinių organizacijų. Tai bus bene vienintelė Lietuvos augštoji mokykla, kurioje nebuvo komunistinių organizacijų.
Kiekviename kurse buvo suorganizuotas būrys penketuko sistema, palaikėme ryšį tik su būrio vadovu. Vieno penketuko nariai nežinojo kito penketuko. Nors kai kurie penketukai atliko ir labai pavojingų uždavinių, tačiau per pirmąją rusų okupaciją nė vienas akademijos studentas nebuvo susektas ar suimtas.
Visi laukė Vokiečių-Rusų karo, kaip vienintelio išsigelbėjimo. Vytautas pranešdavo, kad vokiečiai ragina sabotuoti, ruoštis, numesią ginklų. Iš Berlyno LAF organizatorių ateidavo perspėjimai į vokiečių raginimus žiūrėti kritiškai. Tačiau ryšio nebuvo galima nutraukti. Kovo mėn. gavau įsakymą nustatyti vietas ginklams numesti ir atžymėti žemėlapyje, nustatyti ženklus eventualiam ryšiui su lėktuvais. Po dviejų savaičių viskas buvo atlikta, ir žemėlapį su atitinkamais ženklais per žalią sieną pasiuntėm į Vokietiją LAF atstovams. Atžymėjom dvi vietas tarp Girkalnio ir Betygalos ir vieną Kauno priemiestyje ties Lapių ūkiu. Kadangi nebuvo duota datos, tai nustatytose vietose naktinis budėjimas buvo vykdomas iki karo pradžios. Tik vėliau paaiškėjo, kad tai buvo vokiečių apgaulė.
Gegužės mėnesio pradžioje jau turėjome visus reikiamus planus ir buvome pilnai pasiruošę. Trūko tik ginklų. Gegužės gale buvo susitarta, kad bet kuriuo laiku galim perimti Kauno senamiesčio Lietūkio sandėlių raktus, miltų atsargos buvo išdėstytos patikimose maisto krautuvėse. Maisto konservų didelės atsargos buvo sukrautos dviejų gastromijos krautuvių rūsyse Vilijampolėj, sudaryti apsaugos būriai prie fabrikų, numatyti patruliai, net pardavėjai maisto krautuvėse sukilimo metu, paruoštas planas išlaisvinti kalinius iš IX forto ir t.t. Ryšiui panaudodavom LR Kryžiaus mašinas, nes kai kurie šoferiai buvo mūsų žinioje, o tų mašinų paprastai rusai netikrindavo. Tuos planus patikrinom masinių išvežimų metu birželio mėn. Visi būriai buvo parengtyje, tačiau buvo įsakyta sunkvežimių neliesti.
Radijo ryšys su Vokietija pasidarė sunkus, nes rusai labai gaudė ir greitai nustatydavo siųstuvo vietą. Vieną birželio vakarą Vytautas paprašė pasiųsti keletą žmonių siųstuvo apsaugai transliacijos metu. Tada studentai technikai mėgino susirišti su užsieniu iš Aleksoto. Pavyko. Duota suprasti, kad karas kiekvienu momentu gali prasidėti.
Nesulaukdami ginklų, turėjome bent pradžiai patys jų pasirūpinti. Tada jau buvome susirišę su milicija, nes pavyko surasti keletą patikimų žmonių. Per savo ryšininką studentą V. paskyriau pasimatymą su vienu milicininku. Pasimatymo vieton atėjo skyriaus viršininko pavaduotojas. Patikėti juo buvo sunku, tačiau lengvabūdiškai pažadėjo, kad kai duosime įsakymą, galėsiąs nuginkluoti visą skyrių ir ginklus pristatyti, kur reikia.
Prasidėjus vežimams, mūsų trejukė įsikūrė vienoj skalbykloj Vilijampolės priemiesty, ten dažniausiai miegodavom. Sukilimo atveju LAF vadovybė numatė su padaliniais palaikyti radio ryšį. Kaip tik išvežimų metu vienas grandietis mano kambaryje Mateikos gatvėj įrengė radijo siųstuvėlį. Paskutinėmis dienomis buvo sužinota, kad centrinis paštas ir keletas kitų pastatų yra užminuoti. Pašto valdininkas Č. per Vytautą paprašė viso būrio padėti minas pašalinti. Pasiruošėm, tačiau vykti nereikėjo; jis daugumą sprogstamos medžiagos pašalino savo būrio pagalba, kurį turėjo iš pašto tarnautojų.
*
Sekmadienis. Ilgos atminties sekmadienio rytas. Pirmosios bombos erodrome. Keista, jokios žinios iš centro. Be paraginimo visi būrių vadai susirenka akademijon. Vytautas susiriša su LAF štabu. Nieko, tik kad prasidėjo, laukite, būkit pasiruošę. Iššaukėm Juozą Š. iš milicijos. Tas atvyko su dviem portfeliais. Pilni ginklų.
—Kaip pavyko juos surinkti?
—Įsakiau sunešti ginklus patikrinimui, surinkau, nagi į terbą ir štai... — paaiškino su aiškiu kelnių virpėjimu. — Dabar kiškit į maišą mane, negaliu grįžti į senamiestį, ten panika.
Šitą jo žygį labai vertinome. Tai buvo gera pradžia. Didesnę ginklų dalį Vytautas perdavė LAF štabui.
Rusai panikos negalėjo paslėpti. Visi suprato, kad karas prasidėjo, matė vokiečių lėktuvus grįžtančius iš medžioklės. Artėjo vakaras, pilnas nežinomybės. Ar bus kautynės dėl Kauno? Ar LAF pasiryš sukilti? Mes pasirengę betkam. Penketukai nerimsta, prašo uždavinių. Naktį budžiu prie telefono ir radijo. Jau brėkšta, o vis dar nieko iš štabo. Pagaliau telefonas. Duslus Leono balsas: “Užimkite I nuovadą”. Ir tik tiek. Keista, pasiruošę veikti Vilijampolėj, o dabar vykti į Senamiestį. Vykstam tik maža dalis, tik žvalgybai, nes padėtis neaiški, visur pilna besitraukiančių rusų kareivių. Per Nerį persikėlėm valtimi. Albiną palikome Vilijampolėj. Vytautas nuėjo tiesiai į Augštaičių gatvę, į štabą. Su būreliu skubam paneriu link senamiesčio, o kišenės pūpso nuo pistoletų ir granatų. Einame pro mases kareivių. Apsupam buv. I nuovados namus, įeinam į vidų su paruoštom granatom ir... Mūsų nustebimui — ten jau tuščia, net B, vienas iš štabo, atvyko pirmiau už mus. Iškrėtėm patalpas, užsibarikadavom, ir tai buvo pradžia Kauno senamiesčio partizanų štabo. Prasideda dienos, kada savisaugą tik instinktas tvarko. Tai gražiausios valandos, kada su kovos draugais eini pro mirtį ir jos visai nematai.
Nėra prasmės kalbėti apie sekančių kelių dienų ir naktų įvykių chronologiją, tik reiktų prisiminti kritusius šio būrio draugus. Laimei, jų buvo nedaug. Iš 300 registruotų partizanų žuvo tik keletas. Mačiau juos su šypsena ir džiaugsmu priimant įsakymą ir pro kareivių mases besiskverbiančius su tokiu entuziazmu, kad atrodė, per vasarojų brenda. Deja, entuziazmas ne visada padaro kūną neperveriamą priešo kulkos.
Šiandien grįžus mintimis į birželio 23 dienos Daugirdo gatvę, net šiurpas nueina. Atvykus sekančiam būriui iš Vilijampolės tada iki pietų net apie 15 šautuvų grobio turėjom. O kaip? Išsidėstėm tarpduriuose, eina pavieniai kareiviai ir čiumpi jo šautuvą. Kol tas susiorientuoja, tai nei šautuvo, nei to, kuris atėmė.
Pradedam veikti: apsaugoti krautuves ir kitą turtą nuo plėšimo, gelbėti nuo kareivių užpuolimų, gelbėti tiltus nuo susprogdinimo, mėginti paleisti kalinius — vis tai pirmieji uždaviniai. Tačiau ginklų organizavimas pirmoj vietoj. Vienas gana jaunas studentas nuo Biržų net nemalonumą turėjo, kuriuo teko visiems dalintis. Visų svajonė buvo įsigyti automatinį pistoletą. Jais daugiausia tik politrukai buvo ginkluoti, o tokį užkabinti buvo pavojinga. Tačiau ilgai laukti nereikėjo. Pro šalį nuovados durų eina pasimetęs karininkas su automatu ant peties. Rokiškietis J. ir griebė už jo, tačiau diržas užsikabino, tai ir patį karininką įtraukė į vidų. Paleisti jo nebuvo galima, nes galėjo nukreipti kareivius į mūsų namą. Uždarytas buvo į provizoriškai paruoštą daboklę su kitais suimtaisiais beplėšiant. Besidžiaugiant grobiu karininkas iššoko pro langą ir pabėgo. Keletą valandų teko išsiskirstyti ir laukti, kad nebūtume išduoti. Tai pavyzdžiai ne darbams skaičiuoti, kurių buvo padaryta tada nepaprastų, bet tik prisiminimas to save užsimirštančio entuziazmo, kuris šiandien jau daugeliui sunkiai suprantamas...
Skambina Vytautas iš radijo stoties, tuoj pradėsią transliuoti, stotis esanti jau sukilėlių rankose. Ir man reikią skubėti į štabą, nes trūksta žmonių. Einu iš Vilniaus gatvės į Savanorių prospektą. Kažkoks entuziastas, pastatęs radiją ant lango, leidžia visu smarkumu Lietuvos himną. Ir niekad jis taip mielai neskambėjo, kaip tada.
Jeigu šiandien kai kas pradeda užsiminti, kad neverta tada buvo sukilti, tai tik tokie, kurie atbukę anam tyram entuziazmui, arba tie, kurie anomis aukos ir vilties dienomis lindėjo po šluota.
