Ketvirtajame dešimtmetyje, pasižymėjusiame dar neregėtomis represijomis prieš visuomenę, nepaprastai išsiplėtė koncentracijos stovyklų - lagerių sistema. Šiandien prieinami Gulago archyvai leidžia tiksliai nustatyti tuomet vykusią jos evoliuciją, įvairius pertvarkymus, kalinių skaičių ir jų srautus, kalinių paskirstymą darbams, taip pat jų pasiskirstymą pagal lytį, amžių, tautybę, išsilavinimą, nuosprendžio tipą1. Žinoma, vis dar lieka neaiškumų. Gulago biurokratija gebėjo gerai suskaičiuoti savo „ganomuosius", bet tik tuos, kurie atvyko į paskirties vietą. O apie tuos, kurie į tą vietą neatvyko, statistikos duomenų beveik nėra. Galbūt jie mirė kalėjime ar be galo pervežinėjami iš vieno lagerio į kitą. Kiek jų buvo, šiandieną pasakyti neįmanoma, net jeigu jų kančių keliai nuo suėmimo iki nuteisimo pakankamai dažnai aprašyti ir paliudyti.
1930 m. viduryje GPU valdomuose lageriuose dirbo jau apie 140 000 kalinių. Vien tik milžiniškiems Baltosios—Baltijos jūrų kanalo kasimo darbams prireikė vergiškos 120 000 žmonių darbo jėgos, tad buvo pagreitintas dešimčių tūkstančių kalinių pervežimas iš kalėjimų į lagerius. Kaltinamųjų nuosprendžių skaičius nepaliaujamai augo: 1929 m. už GPU žinioje buvusius nusikaltimus nuteista 56 000 žmonių, o 1930 m. - jau daugiau kaip 208 000 (palyginus su 1 178 000 nuteistų 1929 m. bylose, kurios nepriklausė CPU jurisdikcijai, ir 1 238 000 - 1931 m.2). 1932 m. pradžioje didžiosiose CPU statybose, kur mirtingumas galėjo siekti 10% per metus, kaip ir kasant Baltosios—Baltijos jūrų kanalą, vargo daugiau nei 300 000 kalinių.
Skaityti daugiau: 11. Lagerių imperija
Jau daug rašyta apie „Didįjį terorą", kuris Rusijoje dar vadinamas ježovščina, t. y. Ježovo laikais. Iš tiesų per tuos dvejus metus, kai NKVD vadovavo Nikolajus Ježovas (nuo 1936 m. rugsėjo iki 1938 m. lapkričio), represijos įgavo dar neregėtą mastą. Jos neaplenkė nė vieno sovietinių gyventojų sluoksnio, pradedant Politbiuro nariais ir baigiant eiliniais piliečiais, kuriuos suiminėdavo tiesiog gatvėse, kad būtų įvykdytos „represuotinų kontrrevoliucinių elementų" kvotos. Ištisus dešimtmečius Didžiojo teroro tragedija buvo nutylima. Vakaruose iš viso to laikotarpio prisimenami tik trys sensacingi vieši teismo procesai, įvykę Maskvoje 1936 m. rugpjūtį, 1937 m. sausį ir 1938 m. kovą, kai autoritetingiausi Lenino bendražygiai (Zinovjevas, Kamenevas, Krestinskis, Rykovas, Piatakovas, Radekas, Bucharinas ir kiti) prisipažino įvykdę baisiausius nusikaltimus: organizavę „trockininkams-zinovjevinin-kams" ar „dešiniesiems trockininkams" pavaldžius „teroristinius centrus", kurie kėsinosi nuversti sovietinę vyriausybę, nužudyti jos vadovus, atkurti kapitalizmą, kurstyti sabotažą, pakirsti karinę SSRS galią, suskaldyti Sovietų Sąjungą ir atskirti nuo jos - užsienio valstybių naudai - Ukrainą, Baltarusiją, Gruziją, Armėniją, sovietinius Tolimuosius Rytus...
Maskvos procesai buvo kraupus spektaklis ir kartu savotiška širma, priedanga, nukreipusi pakviestų į spektaklį užsienio stebėto jų dėmesį nuo viso to, kas dėjosi už jos ar šalia jos: nuo masinių represijų prieš visas socialines kategorijas. Tų stebėtojų, kurie jau nutylėjo išbuožinimą, badmetį, lagerių sistemos plėtimą, akyse 1936-1938 metai buvo tiktai paskutinis etapas politinės kovos, daugiau kaip dešimt metų vykusios tarp Stalino ir pagrindinių jo varžovų, tiktai „termidorinės stalininės biurokratijos" ir „senosios lenininės gvardijos", išsaugojusios ištikimybę savo revoliuciniams idealams, susidūrimo pabaiga.
Skaityti daugiau: 10. Didysis teroras (1936-1938)
