AFRIKIETIŠKASIS KOMUNIZMAS: ETIOPIJA, ANGOLA, MOZAMBIKAS

Yves Santamaria

2. Afrikietiškasis komunizmas: Etiopija, Angola, Mozambikas 

Pagal viešąją nuomonę, ryšys tarp besivystančių šalių ir komunistinio judėjimo priklausė nuo tos paramos, kurią šis judėjimas teikė antikolonijiniams karams, kol vyravęs šaltasis karas globalizavo tikslus: priešindamasi Vašingtono dekolonizavimo politikai, Ketvirtoji Prancūzijos respublika pabandė beveik įtikinti, kad bet koks jos atsitraukimas ir pozicijų užleidimas vietiniams nacionalistams tapdavo ipso facto pataikavimu Maskvos ambicijoms pagal Lenino posakį: žiūrint iš Rytų, kelias į Paryžių veda per Alžyrą. Amerikiečiams pralaimėjus 1975 m. Vietname ir po to įsigalėjus šaltojo karo politikai, reikėjo laukti prosovietinių režimų įvedimo buvusioje portugališkoje Afrikos dalyje ir Etiopijoje tam, kad pasirodytų nuodinga komunizmo idėja, neapsiribojanti geopolitiniais rėmais ir delikačiai derinanti du pašėlusiai egzotiškus ir kartu tokius įprastus dalykus - Afriką ir komunizmą. Negana to, kad socializmo stovykla galėjo užgrobti sektorius, kurie Vakarams buvo gyvybiškai svarbūs; komunizmas, trečiojo pasaulio šalims toli gražu neatrodydamas pats geriausias vaistas nuo ekonominio atsilikimo, galėjo, kaip jau ne kartą, pritaikyti vietos gyventojams bausmes, jau kitur pasaulyje išbandytas toms tautoms, kurios, žiūrint Spalio revoliucijos paveldėtojų akimis, buvo nepakankamai įsisąmoninusios Istorijos joms patikėtą misiją.

Etiopija, 1979 m. rugsėjo 14 d. Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Aleksejus Kosyginas atvyksta į Adis Abebą Mengistu Haile Mariamo valdžios pa­ėmimo penktųjų metinių proga. Etiopijos darbininkų partija nori būti "Didžiosios Spalio revoliucijos" paveldėtoja

© Lefort / Gamma

Skaityti daugiau: AFRIKIETIŠKASIS KOMUNIZMAS: ETIOPIJA, ANGOLA, MOZAMBIKAS

PENKTA DALIS Trečiojo pasaulio šalys


Pascal Fontaine,

Yves Santamaria ir Sylvain Boulouque

TREČIOJO PASAULIO ŠALYS 

Pascal Fontaine

Lotynų Amerika išbando komunistinius režimus

KUBA. NESIBAIGIANTIS TROPIKŲ TOTALITARIZMAS

Svarbiausia Karibų sala nuo šio amžiaus pradžios patyrė audringą politinį gyvenimą, paženklintą demokratinių ir visuomeninių judėjimų. Jau 1933 m. karinis pučas, kuriam vadovavo seržantas stenografistas Fulgencio Batista, buvo nuvertęs Gerardo Machado diktatūrą. Batista, tapęs armijos vadu, dvidešimt metų nenuilstamai iškeldavo ir šalindavo socialinės orientacijos prezidentus, kurie priešintųsi amerikiečių kišimuisi į jų reikalus. 1940 m. išrinktas Respublikos prezidentu, Batista patvirtino liberalią konstituciją. 1952 m. jis organizavo lemiamą valstybės perversmą, nutraukė demokratinį procesą, kurį simbolizavo tais pačiais metais numatyti laisvi rinkimai, ir valdė šalį paeiliui remdamasis įvairiomis politinėmis partijomis, kartu ir socialistų liaudies partija, kuri iš tikrųjų buvo Kubos komunistų partija.

Batistas režimo žlugimas, prie kurio prisidėjo ir Castro, kubiečiams suteikė daug vilčių. Ta­čiau labai greitai, Castro ir jo vyrams užsigrobus valdžią, kyla opozicija. Iš kairės į dešinę: Pedro Luis Boitelas, per 1972 m. bado streiką miręs kalinys; Humberto Šori Marinas, sušaudytas už mėginimą organizuoti ginkluotą kovą prieš savo buvusį kompanioną Castro; poetas Jorge Vallsas, nuteistas dvidešimt metų kalėti, neseniai paleistas į laisvę

© D. R. © D. R. © Luc Adrian

Skaityti daugiau: PENKTA DALIS Trečiojo pasaulio šalys

3. KAMBODŽA: KRAUPIŲ NUSIKALTIMŲ ŠALYJE

Demokratinė Kampučija

3. Kambodža: kraupių nusikaltimų šalyje 

Mes privalome sukurti gryną ir tobulą
Partijos istorijos įvaizdį.

Pol Potas1

Mao Zedongo ir Pol Poto giminystės ryšys akivaizdus. Bet čia kalbėsime apie pirmąjį iš paradoksų, dėl kurių šį raudonųjų khmerų revoliucijos mirties sūkurį taip sunku analizuoti ir dar sunkiau suprasti: Kambodžos tironas, būdamas neabejotina vidutinybė, tėra blanki įspūdingo ir išsilavinusio Pekino autokrato kopija. Autokrato, sugebėjusio galų gale pačioje gausiausioje gyventojų skaičiumi pasaulio šalyje be niekieno pagalbos iš šalies sukurti santvarką, kurios gyvybingumas dar neišseko. Priešingai, kultūrinė revoliucija ir Didysis šuolis galėtų atrodyti nelabai vykę mėginimai pasirengti tam, kas galbūt pasiliks visiems laikams kaip plano pačiu radikaliausiu būdu transformuoti visuomenę juodraštis: pritaikyti integruotą komunizmą tuojau pat, be ilgo pereinamojo laikotarpio, kuris, rodos, sudarė marksistinės-lenininės dogmos neatskiriamą dalį. O pakeitus šalies pinigus, mažiausiai per dvejus metus užbaigus kolektyvizaciją, panaikinus socialinius skirtumus, visiškai suardžius privatininkų, intelektualų, komersantų sluoksnius, tūkstantmetę kaimo ir miesto antagonizmo problemą išsprendus sunaikinant miestus per vieną savaitę... belieka labai panorėti, ir rojus nusileis iš dangaus į žemę. Pol Potas, be abejo, tikėjo, kad šitokiu būdu jis iškils dar aukščiau nei šlovingieji protėviai - Marxas, Leninas, Stalinas, Mao Zedongas - ir kad XXI amžiaus revoliucija kalbės khmeriškai, kaip XX amžiaus revoliucija kalbėjo rusiškai, vėliau - kiniškai.

1975 m. Kambodža. Raudonieji khmerai pergalingai įžengia į Pnompenį. Netrukus šie jau­nučiai kovotojai, penkiolikmečiai šešiolikmečiai paaugliai, tampa Pol Poto, "brolio Nr. 1", nu­sprendusio nepalikti sostinėje nė vieno jos gyventojo, politikos įrankiu   © A. Borrel / Sipa Press

Skaityti daugiau: 3. KAMBODŽA: KRAUPIŲ NUSIKALTIMŲ ŠALYJE

Išvados

Išvados 

Komunistiniai režimai Azijoje dar turi valdžią; beje, praktiškai tik čia jie ir belikę. Bet ar egzistuoja azijinis komunizmas tokia prasme, kaip jis buvo suvokiamas ir egzistavo Rytų Europoje? Atsakymas neaiškus. Europoje, pvz., Jugoslavijoje, iš esmės ir Albanijoje (ir dar...), komunistinės santvarkos bent jau turėjo vieną bendrą bruožą - tą patį tėvą. Jos visos praktiškai žlugo kartu (netgi Jugoslavijoje ir Albanijoje), kai tas jų tėvas iš tikrųjų pasijuto nekaip; ir jas stebėjo iš arti būdamas kape. Azijoje tokie santykiai įžiūrimi tik tarp Vietnamo ir Laoso, kurių likimai dar atrodo organiškai susiję. Kitur labiausiai sukrečia valdžios užgrobimo ir įtvirtinimo proceso ypatingumas, netgi jei Šiaurės Korėja Stalino laikais buvo savotiška liaudies demokratijos forma, netgi jei Vietnamui lemiamas posūkis į pergalę buvo Liaudies išlaisvinimo armijos priartėjimas prie Tonkino sienų. Azijoje nėra, niekados ir nebuvo tikro komunistinio „bloko", nebent Pekino troškimuose; nes tam, kad jis būtų, stigo glaudaus ekonominio bendradarbiavimo, plačios vadovaujančio personalo kaitos, specialistų rengimo institucijų, o ypač - tiesioginių ryšių tarp sukarintų policinių aparatų. Tai padaryti buvo mėginama, bet nepakankamai, ir tam pritrūko laiko (išskyrus dar vieną kartą - tarp Laoso ir jo „vyresniojo brolio" Vietnamo): tarp Kinijos ir Šiaurės Korėjos korėjietiškojo konflikto metu ir šiek tiek po jo; tarp Kinijos ir Vietnamo šeštajame dešimtmetyje; tarp Kinijos ir Pol Poto Kambodžos; tarp Vietnamo ir devintojo dešimtmečio Kambodžos. Visą laiką Azijoje susiduriame tik su nacionalinėmis komunistinėmis santvarkomis, iš esmės turinčiomis savo pačių gynybos sistemą (išskyrus Laosą...), net jei ir kinų (o kartais ir sovietų) pagalba ne kartą buvo lemiama; beje, čia, baigiantis septintajam dešimtmečiui, išvydome „šimtaprocentinius komunistinius" karus - tarp Vietnamo ir Kambodžos, vėliau tarp Vietnamo ir Kinijos. Auklėjimo, propagandos, istorijos rašymo būdo atžvilgiu vargiai šioje planetoje rastume labiau nacionalistines ir netgi siaurai šovinistines kaip Azijos komunistines santvarkas, kurios visos susikūrė kovoje su imperializmu. Jos turi bent jau tokį bendrą bruožą; blogiausia, kad šis nacionalizmas dažnai nukreipiamas prieš kaimyninę komunistinę santvarką.

Skaityti daugiau: Išvados

LAOSAS: BĖGANTYS IŠ ŠALIES GYVENTOJAI

LAOSAS: BĖGANTYS IŠ ŠALIES GYVENTOJAI

Visi girdėjo kalbant apie Vietnamo boat people dramą. Bet iš Laoso, 1975 m. tapusio komunistiniu rutuliojantis Pietų Vietnamo įvykiams, išbėgo proporcijos atžvilgiu dar daugiau žmonių. Juk pakakdavo tik perplaukti Mekongą, kad atsidurtum Tailande, o dauguma laosiečių gyvena šios upės slėnyje arba netoli jos; taigi upės ilgumas, gana nuosaikios valdžios represinės priemonės leido lengviau išvykti iš šalies. Iš jos pabėgo maždaug 300 000 žmonių (10% visų šalies gyventojų), kurių 30% sudarė svarbi H'mongo kalnų tautinė mažuma (apie 100 000 žmonių), be abejo, 90% - iš intelektualų, specialistų ir valdininkų sluoksnių. Taigi apskritai daug, ir ne be reikalo kyla klausimas - kodėl. Komunistinėje Azijoje tiktai iš Šiaurės Korėjos, ko gero, dėl korėjietiško konflikto proporcingai pasitraukė daugiau.

Nuo 1945 m. Laoso likimas visą laiką buvo glaudžiai susijęs su Vietnamo likimu ir nuo jo priklausė. Prancūzai, vėliau amerikiečiai Laose palaikė, suprantama, karine jėga, monarchinę valdžią, kurioje vyravo dešiniosios pakraipos jėgos. Vietnamo komunistai ten sustiprino mažąjį Pathet Lao, kurį valdė keletas vietinių komunistų (dažnai asmeniniais ryšiais susijusių su Vietnamu); Pathet Lao visuomet priklausė nuo jų kariniu požiūriu. Labai retai gyvenami šalies rytai buvo tiesiogiai įtraukti į amerikietiškojo laikotarpio vietnamietišką konfliktą: pro rytus ėjo gyvybiškai svarbūs Ho Chi Minho keliai; amerikiečių aviacija bombardavo be atvangos, ir Amerikos slaptosioms tarnyboms pavyko didelę dalį H'mongo gyventojų įtraukti į galingą antikomunistinį ginkluotą judėjimą. Nelabai aštriame ir nereguliariame konflikte ypatingų žiaurumų nepastebėta. 1975 m. komunistai kontroliavo tris ketvirtadalius šalies rytinės teritorijos, bet tik vieną trečdalį jos gyventojų; likusieji, kuriuos sudarė apie 600 000 vidaus pabėgėlių (kas penktas laosietis), įsikūrė prie Mekongo, vakaruose.

Skaityti daugiau: LAOSAS: BĖGANTYS IŠ ŠALIES GYVENTOJAI