Antikomunizmas

Juozas Starkauskas KAI KURIE A. SNIEČKAUS VEIKLOS BRUOŽAI

Apie A. Sniečkų (1903-1974) - svarbiausią Lietuvos kolaborantą - yra nemažai rašyta. Pakankamai protingas, valingas, veiklus, jis kai kuriems žmonėms ir dabar imponuoja, apie jį vis dar sklando įvairūs pasakojimai, dažniausiai nelabai ką bendro turintys su tikrove. Imponuoja jis ne tik savo bendražygiams komunistams, bet ir kai kuriems toli nuo valdžios buvusiems žmonėms. Pirmieji, vis kurstydami kalbas ir svarstymus apie A. Sniečkaus veiklą neva mūsų šalies labui, taip gina save ir savo išdavikišką veiklą, o antrajai grupei sekretorius patiko dėl savo veiklumo ir mokėjimo bendrauti su paprastais žmonėmis.

Atrodo, kad A. Sniečkų bene geriausiai yra apibūdinęs V. Tininis, plačiai ir nuodugniai apie jį rašęs savo knygoje¹. Naujame savo darbe istorikas štai ką apie jį rašo: „Antanas Sniečkus -stalininės epochos žmogus, sovietinės santvarkos Lietuvoje kūrėjas, svarbiausias sovietų kolaborantas. Įtikėjęs komunizmo idealais ir bolševikų partijos išauklėtas žmogus, jis visą gyvenimą liko ištikimas marksistinio dogmatizmo, paklusnumo, nepakantumo priešingai nuomonei tradicijoms. Visais pokario metais A. Sniečkus buvo VKP(b) CK politinės veiklos įrankis, ištikimas Maskvos vietininkas Lietuvoje. Kaip tik su jo vardu sietinas prievartinis Lietuvos sovietinimas ir rusinimas, kovos su tautiniu pogrindžiu organizavimas, masiniai nekaltų žmonių trėmimai, įkalinimai, kitaminčių ir Katalikų bažnyčios persekiojimas, tautinės kultūros žlugdymas.

Politinės (partinės) karjeros metais A. Sniečkus išsiugdė sovietiniam politikui būdingas savybes: atsargumą, lojalumą ir paklusnumą. Nepretenduojantis į aukštesnius partinius postus Maskvoje, niekada nekeliantis jokių revizionistinių klausimų, nuosekliai įgyvendinantis bet kurios politinės pakraipos partijos vadovybės nurodymus, pasižymintis draugiškumu ir kuklumu, A. Sniečkus daugeliui Kremliaus vadovų kėlė simpatiją. Išsilaikyti daug metų valdžioje jam taip pat padėjo pareigingumas, administratoriaus savybės, valingas būdas, griežtumas, puiki atmintis ir ryžtingumas. Turėdamas gerą politinę nuovoką, jis visada sugebėdavo laiku persiorientuoti, pakreipti įvykius sau palankia kryptimi. Tai patvirtino stalininis laikotarpis Lietuvoje. Kada lietuvių tautai iškilo fizinio egzistavimo grėsmė, A. Sniečkus ne tik kad nesipriešino šiam procesui, bet atvirkščiai - palaikė ir net skatino partinių ir represinių struktūrų vykdomas genocido akcijas, visada rėmė „liaudies priešų“ ar „socialiai svetimų asmenų“ represavimo politiką. [...]

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas KAI KURIE A. SNIEČKAUS VEIKLOS BRUOŽAI

Juozas Starkauskas 1953-IEJI - DIDŽIŲJŲ POKYČIŲ METAI

Tai buvo didelių sukrėtimų metai tiek eiliniams Lietuvos gyventojams, tiek pasipriešinimo struktūroms, tiek net komunistų partijos nariams, ypač jų vadovams: Tais metais buvo galutinai sutriuškintos dar likusios ginkluoto tautos pasipriešinimo organizuotos struktūros. 1953 m. kovo 5 d. mirė Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovas Josifas Stalinas. Energingas, valingas, bet labai negailestingas, perdėtai įtarus, nepakantus kitų nuomonei žmogus. Jo valdymo metais buvo sušaudyta ar kalėjimuose supūdyta dešimtys milijonų žmonių, taip pat nemaža dalis jo buvusių bendražygių komunistų. Jis savo rankose buvo sutelkęs didžiulę valdžią. Staliną jo aplinka, komunistai ir dauguma Sovietų Sąjungos gyventojų be atodairos garbino. Įdomu tai, kad net čekistai slaptuose, tik saviškiams skirtuose dokumentuose nedrįsdavo rašyti Stalino vardo, jeigu apie jį būdavo atsiliepiama neigiamai. Paprastai būdavo rašoma taip: „Nepagarbiai atsiliepė apie vieną iš Tarybų Sąjungos vadovų“, o, tarkime, knygos pavadinimą rašydavo taip: „Žydai po S... skraiste“.

LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus (1903-1974)

LSSR vidaus reikalų liaudies komisaras Juozas Bartašiūnas (1895-1972)

LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus ir LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis (abu sėdi antroje eilėje, viduryje) su saugumo darbuotojais ir kariškiais. Apie 1952-1959 m.

Po Stalino mirties Maskvos aukščiausiuose valdžios sluoksniuose valdžią į savo rankas paėmė vienas artimiausių jo bendražygių, iš Gruzijos atsikviestas L. Berija, ilgametis partinis darbuotojas ir čekistas (1938-1945 m. buvo SSRS vidaus reikalų liaudies komisaru). Stalino mirties dieną jis tapo SSRS vidaus reikalų ministru ir MT pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Po keturių mėnesių, birželio 26 d. buvo suimtas ir tų metų gruodžio 23 d. sušaudytas.

Beje, Stalino mirtį dauguma lietuvių sutiko jei ne su džiaugsmu, tai su palengvėjimo atodūsiu, nes buvo aišku, kad kito tokio despotiško vadovo, koks buvo Stalinas, vargiai ar begalima sulaukti. Jie buvo teisūs; nors okupacija su visais iš to kylančiais padariniais tęsėsi, bet jau ne tokia kruvina.

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas 1953-IEJI - DIDŽIŲJŲ POKYČIŲ METAI

Juozas Starkauskas POKARIO LIETUVA OKUPANTŲ IR KOLABORANTŲ AKIMIS

Komunistinė pasaulėžiūra, kuria vadovavosi okupantai ir kolaborantai, buvo suformavusi standartinius požiūrius į istorijos vyksmą. Visus reiškinius stengtasi vertinti marksistiniu požiūriu. Visuomenės raidos varomąja jėga buvo laikoma vadinamoji klasių kova. Toje kovoje su išnaudotojais turėjo laimėti darbo žmonės, vadovaujami proletariato, kurio pažangioji dalis buvo įstojusi į komunistų partiją. Buvo teigiama, kad komunistų partijos veiksmų programa remiasi objektyviais visuomenės raidos dėsniais, todėl komunizmo idėjos ir jas skleidžiančios socialistinės šalys be jokių išlygų turi laimėti visame pasaulyje. Joms laimėti esą trukdė daugiausia subjektyvios priežastys, kurias komunistai, sutelkę apie save visus darbo žmones, turėjo įveikti.

Komunistų partijos ideologai teigė, kad Lietuvoje visi darbo žmonės (juk jie sudarė didžiąją gyventojų dalį) turi paremti komunistų partiją, jos tikslus. Sovietinei sistemai esą priešinasi tik išnaudotojų klasės (tarp jų Lietuvoje gausiausia - vadinamieji buožės, geriau gyvenantys kaimų gyventojai) bei dalis suklaidintų dirbančiųjų. Suklaidinti jie buvo buržuazinės santvarkos metais, kai buvo auklėjami mokyklose, bažnyčiose, įvairiose buržuazinės pakraipos sąjungose ir partijose. Suklaidintuosius galima grąžinti į komunistinės doros kelią daugiausia agitacijos ir propagandos priemonėmis; tuos, kurie „sugedo“ galutinai, reikia izoliuoti nuo visuomenės uždarant į kalėjimus ir lagerius, o nepasiduodančius — sunaikinti. Išvalius visuomenę nuo įvairių buržuazinių ir į buržuazijos įtaką patekusių atplaišų, visuomenėje netrukdomai pradėtų veikti objektyvūs visuomenės raidos dėsniai ir netrukus po socializmo raidos fazės būtų pasiektas komunizmas.

Vadinamieji buržuaziniai nacionalistai — aktyviausi buržuazinės santvarkos gynėjai, savo klasiniams tikslams pasiekti iškėlę nacionalinius klausimus, ypač šalies nepriklausomybės klausimą.

Taip arba panašiai mąstė šiek tiek išprusę idėjiniai komunizmo šalininkai Lietuvoje. Kaip matysime, prie naujos okupacinės valdžios buvo nemažai prisiplakusių ir grynai dėl materialinių, karjeros paskatų. Apskritai pirmaisiais pokario metais — 1944-1948 m. - Lietuvoje beveik nebuvo, ypač apskrityse, labiau išprususių, komunistų lietuvių. Idėjinių komunistų tarpsluoksnį daugiausia sudarė rusai, kurių nemaža dalis atvyko į Lietuvą pokario metais — tiek savo noru, tiek komandiruoti — norėdami geriau gyventi.

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas POKARIO LIETUVA OKUPANTŲ IR KOLABORANTŲ AKIMIS

Juozas Starkauskas VIETINIŲ KOMUNISTŲ IR RUSŲ TARPUSAVIO SANTYKIAI.

Iš pradžių santykiai tarp vietinių komunistų ir rusų nebuvo paprasti. Viena vertus, vietiniai kolaborantai žinojo, kad be rusų pagalbos jie valdžioje ilgesnį laiką neišsilaikytų. RA ir čekistinė kariuomenė buvo ta atrama, kurios dėka Lietuvoje laikėsi sovietų valdžia, o iš tikrųjų — okupacinis režimas. Siekiant sumažinti tautos pasipriešinimą, buvo vaizduojama, tarsi patys lietuviai valdo Sovietų Lietuvą. Pirmaisiais partijos sekretoriais paprastai buvo skiriami lietuviai, dauguma vykdomųjų komitetų pirmininkų taip pat buvo lietuviai. Tačiau beveik visi kiti darbuotojai, ypač partijos komitetuose, buvo rusai. Antra vertus, dalis lietuvių komunistų, ypač tų, kurie karo metu nebuvo pasitraukę į Rusiją ir kurie buvo mokęsi Lietuvos mokyklose - jose patriotinis ir dorovinis auklėjimas buvo itin aukšto lygio, - laikė save tikrais lietuviais ir jais nesigėdijo būti. Be to, tiek partiniams, tiek ūkiniams darbuotojams reikėjo spręsti begalę ūkinių, ekonominių klausimų, o rusų savavaliavimas, jų iš Sovietų Sąjungos atsivežtos nevykusios darbo formos trukdė kilusias problemas išspręsti.

Tam tikrų niuansų santykiams tarp kolaborantų ir okupantų rusų suteikdavo konkurencija dėl pelningų postų. Sovietinė valdymo sistema buvo tokia, kad kuo aukštesnį postą užimdavo žmogus, tuo didesnėmis valdžios privilegijomis jis naudojosi (specialios parduotuvės su savomis kainomis, atlyginimų priedai, specialios sanatorijos, lengvosios mašinos, specialūs gyvenamieji namai ir t.t.), bet jei netekdavo posto, prarasdavo ir materialines gėrybes. Ilgai tramdoma, nepaprastai atkakli kova dėl postų tarp rusų ir lietuvių užvirė 1953 m. kovo-birželio mėn., kai L. Berija, kovodamas dėl valdžios, pradėjo žaisti nacionaliniais jausmais.

Sovietų Sąjungoje tautiniai santykiai buvo uždrausta tema. Apie juos, bent pradžioje, buvo nemažai kalbama, tačiau dokumentuose užfiksuotas tik vienas kitas lietuvių komunistų samprotavimas, ir tai tik 1945 m. Vėliau buvo prisitaikyta, kiekvienas žinojo savo vietą. Vadovaujanti ir valdančioji tauta buvo rusai, kiti turėjo prie jų prisiderinti.

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas VIETINIŲ KOMUNISTŲ IR RUSŲ TARPUSAVIO SANTYKIAI.

Juozas Starkauskas REPRESINIŲ STRUKTŪRŲ IR KOMUNISTŲ PARTIJOS BENDRADARBIAVIMAS : Įvadas

Juozas Starkauskas

REPRESINIŲ STRUKTŪRŲ IR KOMUNISTŲ PARTIJOS BENDRADARBIAVIMAS ĮTVIRTINANT OKUPACINĮ REŽIMĄ LIETUVOJE 1944-1953 M.

ĮVADAS

Šio darbo tikslas yra atskleisti visasąjunginės komunistų (bolševikų) partijos (VKP(b) filialo - Lietuvos komunistų partijos (LKP(b) ryšius su čekistais, pagrindiniais masinio teroro vykdytojais Lietuvoje 1944-1953 m., ir bendrą darbą su jais naikinant Lietuvos valstybingumo likučius, šalies gyventojų dvasinius ir materialinius išteklius bei pačius šalies piliečius. Vyrauja nuomonė, kad daugumą tuo metu įvykdytų nusikaltimų padarė vien čekistai (NKVD-MVD, NKGB-MGB, „Smeršas“ ir kt.) bei kitos sovietinės represinės struktūros (prokuratūra, teismai ir kt.) ir sovietinė kariuomenė. Įsigilinus darosi aišku, kad už visus nusikaltimus kaip lygiaverčiai partneriai turi būti atsakingi ir komunistų partijos nariai bei į teroro sūkurį įsukti kai kurie sovietiniai partiniai aktyvistai, t. y. vadovaujantį darbą dirbę pareigūnai, nebūtinai buvę komunistų partijos nariais. Knygos skaitytojas, turėjęs kantrybės perskaityti ją visą, galės įvertinti, kaip tą pavyko įrodyti, pagrįsti.

Siekiant medžiagą susisteminti, knyga suskirstyta į skyrius. Daugeliu atvejų tas skirstymas yra sąlyginis, nes tie patys įvykiai ir juos grindžiantys dokumentai gali būti aptariami įvairiuose skyriuose. Be to, suskirsčius į skyrius, nutrūksta istorijos vyksmo vientisumas, nes daug kas vyko tuo pačiu metu, bet kito būdo, kaip pateikti daugybę faktų ir dokumentų, nėra. Autorius neslepia savo nusistatymo ir požiūrio į komunistus, jų idėjas, į jų sukeltą terorą, tačiau patys faktai yra neišgalvoti, o paimti iš komunistų partijos ir čekistų archyvų. Stengtasi matyti ne vien komunistų veiklos blogybes, pateikta ir tai, kas buvo padaryta ar mėginta padaryti mūsų tautai teigiamo (tarkime, Antano Sniečkaus veikla ką tik atvykus į Lietuvą 1944 m.). Ir ne dėl autoriaus duomenų atrankos teigiamų faktų rasta tiek mažai. LKP(b) veikla iš esmės buvo antivalstybinė, antidemokratiška ir antitautinė. Net toje srityje, kurioje buvo nemažai padaryta, pavyzdžiui, plėtojant švietimą, komunistai siekė savų tikslų - išugdyti naują, komunistinėms idėjoms atsidavusį žmogų, o ne tik išlavinti jaunimą.

Rašant vien apie komunistų partijos ir jai pavaldžių struktūrų vykdytą terorą, šios organizacijos veikla gerokai susiaurinama. Ta veikla buvo daugialypė, nes komunistų partija, jos vadovaujantys organai rūpinosi viskuo. Komunistų partijos vadovaujantis organas - Centro komitetas (CK) - buvo tarsi savotiška ministrų taryba, tvarkiusi visas gyvenimo sritis: ūkį, švietimą, kultūrą. Tą patį darė ir partijos apskričių (rajonų) komitetai. Vis dėlto svarbiausias komunistų veiklos tikslas buvo valdžia ir su tuo susiję beatodairiški metodai siekiant ją išlaikyti.

Knygoje yra tarsi įvadą pratęsiantis skyrius, pavadintas „Pokario Lietuva okupantų ir kolaborantų akimis“. Autoriaus manymu, jį reikėjo pateikti, nes vis mažiau belieka žmonių, gyvenusių Stalino valdymo metais. Nors jame ir nėra atskleistos visos to meto gyvenimo peripetijos, vis dėlto tas skyrius gal padės tiems, kurie nepatyrė represijų ir teroro, pajusti to laikotarpio atmosferą.

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas REPRESINIŲ STRUKTŪRŲ IR KOMUNISTŲ PARTIJOS BENDRADARBIAVIMAS : Įvadas