GYVENTI PER MIRTĮ
(Lapkričio 23-jai)
BALYS RAUGAS
(Žodis tartas New Yorke 1970.II.28)
Atidarykite langus, teįeina gryno oro, teapsiaučia mus karžygių dvasia ...
Romain Rolland
Visus mūsų iškilmingesnius bei reikšmingesnius minėjimus ir šventes tebegožia nelemtai prailgusi Lietuvos okupacijos naktis. Ir lapkričio 23-sios prisiminimas yra prislėgtas juodo skausmo šešėliu.
Bet per dešimtmečiais užgulusią naktį, per dažną nusivylimą ir skausmą, kai ne kartą pasimetę žvalgomės jieškodami kelio, kai neviltyje laukiame suraminimo ir kai pavargę graibstomės atramos, — lapkričio 23-ji mums kaip šviesus žiburys sužėri laisvės kovotojų heroizmu. Jų kovoti mūšiai iškalbingai byloja, kad laisvė ir vergija, nepriklausomybė ir okupacija visada atremiama į ginklą, bei kovą, kurios rezultatas yra arba laimėjimas arba pralaimėjimas.
Iš Lietuvos Nepriklausomybės kovomis liepsnojančio laisvės ryto salvių tebeaidi priminimas, kad tas laisvės nevertas, kas negina jos, o Tėvynės laisvės kovose žuvusiųjų paskutinioji aimana į mūsų širdis tebekužda, kad laisvė nėra privilegija, kad ją reikia kieta kova, net kraujo auka išsikovoti, kad ją ginant labai dažnai gulama į nežinomųjų kareivių kapus. Pirmasis Lietuvos kariuomenės organizacinis įsakymas Nepriklausomybės ryte magnetine jėga žaviai išrikiavo pirmąsias karių gretas, kurios su nuostabia drąsa išėjo ginti Vasario 16-sios Akto. Ugnis ir kraujas į Lietuvos žemę įrašė lietuvio norą gyventi laisvėje. Nepriklausomybės kovų 1292 žuvusieji garantavo tautai gyvybę. Jie žuvo, kad kiti Nepriklausomybės Akto paunksmėje galėtų kurti krašto gerbūvį, kad lietuvis laisvų tautų bendruomenėje galėtų dalyvauti laimėjimų lenktynėse.
Deja, laisva, laiminga, dainuojanti, kurianti Lietuva 1940 metais neteko laisvės ... Tačiau, ne lietuvis karys neša atsakomybę dėl negintos Tėvynės. Tuo pačiu metu, kai suomiai liūtais gynė šiaurinę Baltijos pakrantę nuo besiveržiančio priešo, — mes jį įsileidom net be simbolinio šūvio. Mylėjom laisvę, bet nedrįsom ją ginti, tikėjom į kovą, bet bijojom mirti, žvalgėmės pagalbos, bet nepasitikėjom savimi, gailėjom tautos gyvybės, bet nepramatėm atsėlinančio genocido . ..
Anas kritiškas laikotarpis paženklintas pasimetimo ženklu gal dėl to, kad mes neturėjom suomių Manerheimo . ..
Bolševikinės okupacijos sunaikinta tautos laisvė, išniekinta valstybės nepriklausomybė, išprievartautos žmonių sąžinės, sugriautas ūkis, suėmimai, kalinimai ir baisiojo birželio trėmimai kraštą pakėlė visuotinam sukilimui. 1941 metų birželio mėnesio 23-čią dieną iš Kauno radijofono Laikinosios Vyriausybės atsišaukimas per Lietuvą nuaidėjo Lapkričio 23-sios įsakymo šauksmu ir trumpute, bet didžia drąsa; ir neišmatuojama heroika pęrpintą sukilimo istoriją surašė spontaniškai išaugusi šimtatūkstantinė armija. 2700 žuvusiųjų kraujas vėl pakartotinai įrašė Lietuvos laukuose Lietuvos Nepriklausomybės deklaraciją.
Prasmingi Laikinosios Sukilėlių Vyriausybės atstovo Juozo Ambrazevičiaus žodžiai, pasakyti Kauno kapinėse, žuvusiuosius sukilėlius laidojant masiniame kape, įspūdingai nuaidėjo tolimesnėn ateitin: “Nebepirmas kartas šioje
vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvę ... Tačiau niekados toji duobė nebuvo tokia didelė kaip šiandien. Tai rodo, kiek Lietuvos žemė yra ištroškusi laisvės... Pajaučiam šių giliu kapu akivaizdoje visos tautos pasiryžimą gyventi per mirtį” (L. E. 29 t.).
Antrą kartą su daug didesne auka kaip Nepriklausomybės kovų metais gynus laisvę, niekam ir į galvą neatėjo, kad netolimoj ateity vėl pasipils kraujas nutekėdamas per visą dešimtmetį apmaudingoj ir beviltiškoj kovoj. Toji partizanų kova, kraštą nubarščiusi bevardžiais kapais, istorijoj neturinčia pavyzdžio auka dar kartą patvirtino tautos pasiryžimą gyventi, gyventi per mirtį... Jei 1941 metų sukilimas buvo atsakymas pasauliui, kad Lietuva ne savanoriškai įsijungė į Sovietinį pragarą, tai partizaninės kovos yra didžiausias tautos liudijimas gyventi laisvėje. Bet šį, jau tretįjį, ir per dešimtmetį tekėjusiu krauju laisvės troškimo liudijimą patvirtino šimtatūkstantinė partizanų armija į bevardį kapinyną suguldžiusi 30,000 vyrų, kad tauta gyventų per mirtį... Jie atsigulė į giraites, į kalnelius ir lankas, kad amžinai šviestų ateities kartoms tikėjimu į tautos gyvybę ir jos laisvę.
Esame likę nuošalyje nuo antrosios bolševikinės okupacijos įvykių. Poetą parafrazuojant galima abejingai save klausti, ar tos kovos ir kančios mums besuprantamos bus. Bet šventiškai paminint Lapkričio 23-sios įsakymą Laisvės kovų iliustracija tenevirsta vien tik vakarykščių dienų didžių darbų ir heroinių žygių pasigėrėjimu. Tiek Nepriklausomybės rytmečio pirmieji kovų žygiai, tiek vėliausi partizanų žygdarbiai ne ašarą akyse sužvilginti mus kviečia. Tačiau, pasekti jais ir emigracijoje mirti už tėvynę tikriausiai nėra galimybės. Bet juk ir gyventi dėl Tėvynės taip pat gali būti heroizmas. Gyventi dėl Tėvynės ypač šįvakar iš anapus mus kviečia Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės visų laipsnių kariai, taip kaip ir mes, galėję pasitraukti į Vakarus, tačiau, likę krašte kovoti partizanų eilėse: generolas Pečiulionis, pulkininkas Vitkus, majoras Semaška, leitenantas Eidimtas, puskarininkis Kuzma ir visi visose Lietuvos laisvės kovose žuvusieji: 1292 Lietuvos Nepriklausomybės kovose, 2,700 1941 metų birželio mėnesio 23 dienos sukilime ir 30,000 partizanų žygiuose žuvę, kad tauta gyventų. Jų tarpe prasmingai kalba į mus ir iš tremties DP stovyklos grįžęs į Tėvynę su partizanais mirti Julius Butėnas ir didysis partizaninių kovų vadas Juozas Lukša, palikęs mums ir testamentą ir nedidelį prašymą: “Mes mirštame, bet mirdami norime žinoti, kad yra pasaulyje žmonių, kurie nebijo nors gyvu žodžiu kovoti už pavergtą, naikinamą Lietuvos laisvę”.
Tikrai, laisvės kovų mozaikos spindulyje, kai pati laisvės idėja ryškiau suspindi, ar nepajuntame, kad mes nesame tiktai pavergto lietuvio langas į laisvąjį pasaulį, bet ir jų laisvės viltis. O juk lapkričio 23-sios įsakymas ir mus kaip ir kiekvieną lietuvį, kur jis bebūtų, įpareigoja prisidėti prie Lietuvos laisvinimo pastangų.
Šiandien mūsų kovos pulkai yra visos lietuviškos patrijotinės organizacijos, o mūsų ginklas — teisė ir teisingumas. Mūsų kovos barai: spauda ir knyga, minios gatvėje ir radijo klausytojai, demonstracijos aikštėse ir demaršai kongresuose, tikinčiųjų maldos namai ir universitetų auditorijos. Mums tenka šaukti padarytą neteisybę ir jieškoti užtąriančių draugų. Tautos laisvės kovą mums tenka vesti su mokslininko veikalu, su dailininko paveikslu, su skambia daina, su grakščiu šokiu ir pagaliau, su malda.
