ŽVILGSNIS Į LIETUVIŲ - LENKŲ KARĄ 1920 METAIS
(istorinė apžvalga)
K. ALIŠAUSKAS
1920 metų pradžioje ramu buvo Lietuvoje. Karo veiksmų jau nebebuvo Lietuvos teritorijoje. Rusai bolševikai buvo išvyti iš Lietuvos teritorijos dar 1919 m. rugpjūčio mėn., o bermontininkai buvo priversti pasitraukti iš Lietuvos 1919 m. pabaigoje. Lietuvos vyriausybės valdžioje esančių išvaduotų sričių gyventojai pasijuto laisviau, tad pradėjo gydyti karo žaizdas: tvarkėsi susisiekimas ir švietimas, atsistatinėjo žemės ūkis ir pramonė, pagyvėjo prekyba. Pasitaikė ramus laikas (1920 m. gegužės mėn.) išrinkti ir susirinkti Steigiamajam seimui. Prasidėjus taikos deryboms su Sovietų Rusija, Maskvoje ir joms sėkmingai pasibaigus 1920 m. liepos 12 d., buvo tikimasi kad ir toliau viskas vyks sėkmingai. Įvykių eiga aplink Lietuvą ir Lietuvoje buvo atydžiai sekama.
Lietuvos kariuomenė, kovoms su bermontininkais ir bolševikais pasibaigus, nebuvo didinama. 1920 m. vasario-kovo mėn. buvo paliuosuoti iš kariuomenės savanoriai atitarnavę kariuomenėje vienerius metus laiko. Kariuomenėje tebeliko apie 22-23,000 vyrų. Buvo: 10 pėst. pulkų, kurie buvo apjungti į 3 pėst. divizijas (1920 m. vasario mėn.), 1 kavalerijos pulkas, karo technikos dalys ir karo aviacija. Neišlyginti santykiai su lenkais, vertė galvoti apie kariuomenės didinimą. Tuo buvo susirūpinusi kariuomenės vadovybė. Tačiau, vyriausybė ir vadovaujantieji Lietuvos politiniai sluogsniai galvojo kad su lenkais pavyks ginkluoto susidūrimo išvengti ir santykius išlyginti taikiu būdu. Antra vertus, pagrindinė priežastis susilaikyti nuo kariuomenės didinimo buvo baimė, kad vyriausybė nepatektų į finansinius sunkumus, kaip kad 1919 metų pabaigoje buvo patekusi. Tada kariuomenei ir valdininkams nebuvo mokomos algos apie 4 mėnesius laiko. (Žiūr. P. Ruseckas, Savanorių žygiai, 1937 m. Kaunas.)
Tiktai 1920 m. rugpjūčio mėnesį buvo pašaukta į kariuomenę keli šimtai vyrų, kai konfliktas jau aiškiai brendo. Kariuomenė buvo pradėta rimtai didinti, jau vykstant kovoms su lenkais. Rugsėjo mėn. buvo pašaukta į kariuomenę daugiau naujokų, spalio mėn. buvo organizuojami 11, 12 ir 13 pėstininkų pulkai, taipogi 2-as ir 3-čias kavalerijos pulkai.
Lietuvos valstybės kūrimosi pradžioje, t.y., 1918 m. pabaigoje ir 1919 m. pradžioje, lietuvių santykiai su lenkais nebuvo geri, tačiau negalima pasakyti, kad jie tuo metu buvo ir blogi. Iš Lietuvos lenkai, 1919 m. pradžioje, nekliudomi vyko į Lenkiją, net tarnybon į lenkų kariuomenę. Uniformuoti lenkų legionieriai, 1919 m. pavasarį, atvykdavo į Kalvariją ir Marijampolę lankyti savo giminaičių. Lenkijos vyriausybės delegatai lankydavosi Kaune, o Lietuvos — Varšuvoje. Per Lietuvą daug lenkų pabėgėlių grįždavo iš Rusijos. Iš Lietuvos lenkai vykdavo į Lenkiją ir lietuviai parvykdavo iš Lenkijos. Susisiekimas ir susižinojimas vyko: Kaunas-Marijampolė-Suvalkai plentu, kai rusai bolševikai užėmė Vilnių.
Lietuviams buvo gerai žinoma, kad lenkų konservatyvieji sluoksniai nori atstatyti Lenkijos su Lietuva uniją, arba, tiesiog, prijungti Lietuvą prie Lenkijos. Lietuviai tikėjo, kad laikui bėgant, šis lenkų konservatyvių sluogsnių nusistatymas pasikeis, kaipo nerealus ir jau atgyvenęs. Visame pasaulyje tuo metu vyravo tautų lygybės ir apsisprendimo teisės obalsiai. Lietuviai tvirtai laikėsi ir kovojo dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, o dėl Lenkijos konservatyvių sluogsnių nusistatymo perdaug nesijaudino. Antra vertus, tuo metu Lietuva vedė intensyvią kovą su bolševikais, kariuomenę turėjo mažą, tad visur stiprūs negalėjome būti.
Laikui bėgant, santykiai su lenkais blogėjo, sąryšyje su Lenkijos kariuomenės vis didesnių Lietuvos teritorijos plotų užėminėjimų. 1919 m. balandžio 19-21 d. lenkai užėmė Vilnių. Vakarų Europos santarvės valstybės, norėdamos, kad neįvyktų karas tarp Lietuvos ir Lenkijos, arba ginkluoti susirėmimai, birželio 18 d. nustatė pirmą demarkacijos liniją. Lenkai jautėsi nuskriausti, tad patiekė savo priešpasiūlymus. Rugpjūčio 3 d. buvo nustatyta antroji demarkacijos linija, o rugpjūčio mėn. viduryje buvo nustatyta dar ir trečioji demarkacijos linija. Pagal paskutinę dem. liniją lenkams buvo palikta: Vižainis, Punskas, Seinai, Beržininkas, Varėna ir geležinkelis Varėna-Vilnius-Daugpilis (10-12 km. į vakarus nuo geležinkelio linijos). Tačiau ir tai lenkų nepatenkino. Vyko nuolatiniai mūsų sargybų užpuldinėjimai. Lenkai buvo priėję Ukmergės-Utenos plentą per 5-10 kilometrų. Lietuvos vyriausybės protestai ir skundai augščiausiajai santarvės tarybai nieko negelbėjo. Lenkai liko stovėti užimtose vietose.
Ypatingo kartumo į lietuvių ir lenkų santykius įnešė P.O.W. (Polska Organizacja Wojskowa — Lenkų karinė organizacija) paruoštas sukilimas Lietuvoje. Sukilimas buvo suplanuotas Vilniuje, pagal nurodymus iš Varšuvos. Tikslas — nuversti Lietuvos vyriausybę, parsikviesti lenkų kariuomenę ir užimti Lietuvą. Sukilimas tapo užgniaužtas 1919 m. rugpjūčio 28 d. Lietuviai šiuo lenkų veiksmu labai pasipiktino. Lenkai Lietuvoje nebeteko pasitikėjimo, ilgai į lenkus buvo žiūrima kaip į nelojalius Lietuvai piliečius.
1919 m. rudenį lietuvių-lenkų santykiuose įvyko mažas atoslūgis, lyg ir pagerėjimas. Lietuvos kariuomenė vedė įtemptą kovą su bermontininkais užėmusiais Žemaitiją, Šiaulius ir Radviliškį. J. Pilsudskis 1919 m. spalio mėn. pareiškė, kad Lenkija nepasinaudos sunkia Lietuvos būkle ir nebepuls Lietuvos. Lenkų puolimai lietuvių sargybų sumažėjo ir jau nebebuvo kasdieninis reiškinys, o 1920 m. pradžioje jie tapo reti ir beveik visai pranyko. Lenkijos kariuomenė tuo metu vykdė didelį puolimą Ukrainoje, tad buvo labai užimta.
J. PILSUDSKIO ŽYGIS Į UKRAINĄ
1920 m. balandžio mėn. J. Pilsudskis pasirašė karinę sutartį su ukrainiečių vadu Symonu Petliura. Sutarties pagrindinė mintis buvo ta, kad Lenkija pagelbės Ukrainai išsivaduoti iš rusų bolševikų. Lenkijos kariuomenėje tuo metu buvo apie 700,000 vyrų. J. Pilsudskis jėgų daugumą sutelkė pietuose — Ukrainai vaduoti. Šiauriniame fronto ruože — Gudijoje, paliko mažuma jėgų. Pradžioje žygis sekėsi: gegužės 6 d. lenkai, drauge su ukrainiečiais, užėmė Kijevą. Maskvos vyriausybė tuoj suprato, kad gali netekti Ukrainos ir į Smolenską pasiuntė M. Tuchačevskį (Tuchačevskij), Rusijos pilietinio karo žymiausią vadą, kuris čia sutelkė didelę armiją ir puolė lenkus Gudijoje. Karo lauke susirėmė du stiprūs vadai-varžovai — J. Pilsudskis ir M. Tuchačevskij (vėliau maršalai). Abudu buvo sugebanti vadovauti ir manevruoti karo lauke. Šis karas turėjo įtakos ir į įvykius Lietuvoje, palietė rytinę ir pietinę Lietuvos dalį.
Liepos 4 d. M. Tuchachevskiui pavyko pralaužti lenkų frontą Gudijoje. Lenkai paskubomis traukėsi. Karo veiksmai palietė rytinę Lietuvos dalį. Iš rytinės Lietuvos dalies ir Vilniaus lenkai buvo priversti pasitraukti Gardinas - Varšuva kryptimi. Kuomet M. Tuchačevskio armija priėjo Vyslos upę ir kėsinosi užimti Varšuvą, J. Pilsudskis sugebėjo sutelkti armiją (keletą divizijų) ir smogė į atvirą M. Tuchačevskio armijos sparną. Lenkų smūgis buvo stiprus, priešpuolį pradėjo rugpjūčio 16 d. ir baigė per keletą dienų. Apie 10-12 bolševikų divizijų buvo sugrūsta į Rytprūsius, kur jos buvo vokiečių nuginkluotos ir internuotos. Bolševikų armijos likučiai pasitraukė į Gardino ir Valkavisko ribą ir sustojo gintis. Abiejų pusių armijos buvo gerokai pavargusios, tad trumpą laiką poilsiavo — stovėjo vietoje.
LIETUVIŲ ŽYGIS Į VILNIŲ
Lenkams traukiantis iš rytinių Lietuvos sričių, lietuviai stengėsi užimti tas vietas iš kurių lenkai pasitraukė, o bolševikai dar nesuskubo užimti. To labai pageidavo vietos gyventojai. Pradžioje, mūsų kariuomenei buvo įsakyta žygiuoti iki trečiosios demarkacijos (maršalo Foch) linijos, vėliau buvo įsakyta eiti ir toliau. Žygį lietuviai pradėjo liepos 9 d. Taikos sutartis su Sovietų Rusija Maskvoje buvo pasirašyta liepos 12 d., susitikta su bolševikų armija buvo liepos 8, 9 d., bet susirėmimų buvo išvengta. Liepos 15 d. 7 pėst. pulko ltn. Juozas Černius su 7 kuopa ir husarų būriu įžengė į Vilnių, kur rado rusus atėjusius keletą valandų anksčiau. Netrukus pro Rykantus atvyko ir plk. ltn. K. Ladiga (I divizijos vadas), drauge su daliniais skirtais Vilniaus miesto komendantūrai. Vilniaus miesto valdymas faktinai iki rugpjūčio 26 d. buvo rusų bolševikų žinioje. Lietuvių komendantūra tik budriai sekė, kad bolševikai neterorizuotų vietos gyventojų. Taktiškas ir energingas kpt. Vl. Kurkausko (Vilniaus miesto komendanto) elgesys buvo tikra palaima vietos gyventojams.
Lietuvos kariuomenė iki rugsėjo mėn. pradžios buvo pasiekusi ir užėmusi: Augustavą, Sapackinę, Asužą, Druskininkus, Pariečę, Naujadvarį, Vosiliškes, Nočią, Rodunę, Šalčininkus, Turgelius, Taboriškes, Ašmeną, Švenčionis. Galutinį Lietuvos žemių, nužymėtų liepos 12 d. sutartyje su Rusija, užėmimą sutrukdė karo veiksmai.
LIETUVOS KARIUOMENES VADOVYBĖ
Steigiamajam seimui susirinkus ir susidarius naujai vyriausybei, birželio 20 d. Krašto Apsaugos ministeriu tapo plk. ltn. K. Žukas. Jis liepos 7 d. perėmė vyriausiojo karo vado pareigas. Netrukus plk. ltn. K. Žuko pasiūlymu buvo įsteigta nauja institucija, armijos vado pareigos. Armijos vadu buvo paskirtas I divizijos vadas plk. ltn. K. Ladiga. Vyriausio karo vado pareigose pasiliko plk. ltn. K. Žukas, eidamas ir Krašto Apsaugos ministerio pareigas.
Generalinio štabo, arba kariuomenės štabo, viršininkai, taipogi kai kurių divizijų vadai, dažnai keitėsi. 1920 m. rugpjūčio mėn. generalinio štabo viršininku buvo paskirtas gen. štabo plk. K. Kleščinskis, kuris pakeitė generolą M. Katche. Tuo metu I divizijos vadu buvo generolas St. Nastopka, II divizijos vadu plk. V. Grigaliūnas-Glovackis ir III divizijos vadu plk. ltn. Ignas Musteikis. Pulkų vadų tarpe buvo daugiau pastovumo, kaitaliojimai buvo retenybė.
Kariuomenės vadovybei persitvarkius, tuoj buvo sužinota, kad lenkai smarkiai sumušė bolševikų armiją prie Vyslos ir kad bolševikai traukiasi.
Lietuvos vyriausybei ypatingai rūpėjo taikiu būdu išspręsti su Lenkija sienų klausimą. Lietuvos vyriausybė siūlė nustatyti laikiną naują demarkacijos liniją, kurią nustatant būtų atsižvelgta ir į Lietuvos interesus, arba derėtis dėl galutinų sienų nustatymo. Tačiau Lenkijos vyriausybė visa tai atmetė — nesutiko, siūlė: kariauti bendrai prieš bolševikus. Lietuviams atsisakius, nes sutartis su Sovietų Rusija buvo jau pasirašyta, reikalavo pasitraukti už 3-čiosios (maršalo Foch) demarkacijos linijos. Lietuviai su tuo sutikti negalėjo, nes: 1) daug lietuvių gyvenviečių pasiliktų Lenkijos pusėje; 2) atidavimas Lietuvos žemės būtų neutralumo laužymas Rusijos atžvilgiu, su kuria buvo pasirašyta taikos sutartis 1920 m. liepos 12 d., Maskvoje; Demarkacijos linija buvo nustatyta specialioms sąlygoms esant, be Lietuvos vyriausybės atstovo dalyvavimo bei pritarimo, ir Lietuvos vyriausybė niekad nėra jos priėmusi.
Rugpjūčio mėn. 31 d. Lietuvos Užsienių Reikalų ministeris J. Purickis pasiuntė Santarvės valstybėms (Prancūzijai, Anglijai, Italijai ir kt.) notą, nurodydamas, kad lenkai nenori taikiu būdu spręsti sienų klausimo. Lenkijos Užsienių Reikalų ministeris Sapiega tuoj reagavo, vis reikalaudamas, kad lietuviai atitrauktų savo kariuomenę už demarkacijos linijos.
LIETUVOS KARIUOMENĖS VADOVYBĖS SPRENDIMAS
Lietuvos kariuomenės vadovybei buvo gerai žinoma, kad lenkai rugpjūčio 16 d. pradėjo priešpuolį ir sumušė M. Tuchačevskio armiją, kurios likučiai pasitraukė Gardino link. Keletą dienų lūkuriavusi ji rugpjūčio 23-24d. nusprendė: su II pėstininkų divizija užimti ribą: Augustavas-Lipskas-Sapackinė, Sūduvoje. Šioje riboje sulaikyti lenkus, kai jie čia pasirodys. I ir III divizijas palikti rytiniame Nemuno krante, Vilniaus apylinkėse. Tikimasi buvo, kad lenkai bus priversti derėtis. Sprendimas buvo logiškas, bet gerokai pavėluotas.
Rugpjūčio 25 d. II divizijos vadas plk. V. Grigaliūnas-Glovackis, divizijos vadovietę iš Kaišiadorių perkėlė į Seinus. Augustavo, Lipsko, Sapackinės barą saugojo dviejų batalionų 10 pėst. pulkas. Kiti divizijos pulkai (2, 5, 8) tuo metu tebuvo dar Kaišiadorys-Vievis apylinkėse. Tą pat dieną, t.y. rugpjūčio 25 d., divizijos vadas, plk. V. Grigaliūnas-Glovackis įsakė:
“Santykiai mūsų su bolševikai ir lenkais— neutralūs, t.y., mes privalom jų neleisti ant mūsų teritorijos. Visus perėjūnus nuginkluoti, išvengiant ginkluoto susirėmimo, bet būtina apsauga pavesto baro, nuo kurio pasitraukti negali būti nei minties.” (Žiūr. J. Petruitis, Laisvę ginant, II dalis.)
Rugpjūčio 27 d. lenkų kavalerija pasiekė Augustavo ribą ir susitiko su lietuviais. Rugpjūčio 28 d. lenkai užėmė Augustavą, perėjo lietuvių saugojamą ribą ir žygiavo Suvalkų, Seinų kryptimis. Į mūsų karininkų pareiškimus, bei reikalavimus, “kad neitų, nes įsakyta nepraleisti,” lenkų karininkai-vadai atsakydavo: . . mes turime įsakymą žygiuoti iki maršalo Fošo linijos, su lietuviais kariauti nenorime ir t.t.”
Lietuviai, kadangi buvo įsakyta “nešaudyti”, nebesipriešino. Lenkai kai kurias mūsų sargybas nuginklavo ir suėmė, bet vėliau paleido ir ginklus sugrąžino. Tačiau, daugumai nieko nedarė ir nesakė. 10 pėst. pulko sargyboms tada nebeliko nieko kito daryti, o tiktai pasitraukti. Traukėsi tais pačiais keliais, kuriais ir lenkai žygiavo, vieni kitiems nekliudydami. Plk. V. Grigaliūnas-Glovackis labai pyko ir barė karininkus, kad jiems nepavyko įtikinti lenkų vorų viršininkų ir sustabdyti žygio. Kariuomenės vadovybė, ar tai Lietuvos vyriausybė, kreipėsi į prancūzų karinę misiją buvusią Kaune, prašydama paramos. Prancūzų karinės misijos karininkai važinėjo pas lenkus bet nieko nepagelbėjo.
Rugpjūčio 31 d. lenkų raitininkai užėmė Suvalkus ir Seinus. Divizijos vadas plk. V. Grigaliūnas-Glovackis savo vadovietę paskubomis iš Seinų perkėlė į Seirijus.
Tuo metu II pėst. divizijos dalys: 2, 5 ir 8 pėst. pulkai, perėjo Nemuną ir artėjo prie Beržininkų, Kapčiamiesčio ir Leipalingio, tačiau, pasivėlino viena-dviem dienom.
Lietuvos kariuomenės dalys (10 pėst. pulkas) rugpjūčio 31 d. jau buvo pasitraukusios ir sustojo Vižainio, Cipliškės, Žagarių, Beržininko, Kapčiamiesčio riboje. Tik iš mažo siauro ruožo lietuviai nepasitraukė ir liko anapus demarkacijos linijos (Cipliškėse, Punske, Žagariuose ir Beržininkuose).
Rugpjūčio 31 d. (?—tiksli diena nėra žinoma) įvyko Lietuvos vyriausybės drauge su Steigiamojo seimo frakcijų atstovais (Mažuoju seimu) posėdis. Jame buvo sprendžiama ši paini situacija. Šiame posėdyje dalyvavo kariuomenės vadovybė, Krašto Apsaugos ministeris ir vyriausis karo vadas plk. ltn. K. Žukas ir armijos vadas plk. ltn. K. Ladiga. Tikslių žinių apie šį posėdį nėra, apie jį spaudoje buvo labai mažai rašoma. Aišku tik, kad po šio posėdžio buvo duotas įsakymas Marijampolės grupei (II pėst. divizijai su 10 pėst. pulku) pulti lenkus (žiūr. K. Žukas, Žvilgsnis į praeitį, 1959). Lenkų užpuolimas mūsų sargybų rugpjūčio 28-31 d., užėmimas Seinų ir Suvalkų buvo laikoma agresijos veiksmu ir mūsų neutraliteto laužymu. Tad prasidėjo aktyvūs karo veiksmai.
AUGUSTAVO OPERACIJA
Pulti lenkus ir vadovauti operacijai buvo pavesta II divizijos vadui plk. V. Grigaliūnui-Glovackiui. Jisai ir jo štabas stovėjo Seirijuose. Štabo viršininku buvo majoras B. Giedraitis. Vadui ir divizijos štabo viršininkui pagalbon buvo paskirtas latvių tautybės plk. Ozolis. Operacija buvo paruošta paskubomis, kai tik 2, 5 ir 8 pėst. pulkai suspėjo iš Kaišiadorių apylinkės atvykti į šią apylinkę.
Operacijos planą, pagal divizijos vado plk. V. Grigaliūno-Glovackio nurodymus, paruošė plk. Ozolis. Šį planą peržiūrėjo armijos vadas plk. ltn. K. Ladiga, padarė kai kurių pataisų ir patvirtino. Operacija prasidėjo rugsėjo 2 dieną.
Plk. V. Grigaliūnas-Glovackis savo valdžioje turėjo: keturis pėst. pulkus, keturias artilerijos baterijas ir vieną kavalerijos eskadroną.
Lenkai, trikampyje Suvalkai, Seinai, Augustavas, buvo sutelkę: pusantro pėst. pulko, šešis kavalerijos pulkus ir nežinomą kiekį artilerijos. Gardine ir jo artimiausioje apylinkėje tvirtai laikėsi rusai bolševikai, kurie čion trumpu laiku sugebėjo sutelkti žymias jėgas. Gardinas buvo rusų tvirtovė, apleista — bet gintis tinkama, su daugybe apkasų.
Puolimui buvo sudarytos trys voros:
Dešinioji, majoro A. Jakaičio vora, 10 pėst. pulko du batalionai, viena baterija ir vienas husarų eskadronas. Uždavinys: susitelkti Cipliškėse (kaimas pusiaukelėje iš Kalvarijos į Suvalkus), užimti Suvalkus ir pulti Augustavo link.
Vidurinioji, majoro K. Ramanausko vora, du batalionai (vienas 2 pėst. pulko ir vienas 5 pėst. pulko). Uždavinys: susitelkti Beržininke, užimti Seinus, Gibus ir pulti Augustavo link.
Kairioji, majoro J. Čapliko vora, 5 batalionai (trys — 8 pėst. pulko, vienas — 2 pėst. pulko ir vienas — 6 pėst. pulko) ir dvi baterijos. Uždavinys: susitelkti Sapackinėje, prisidengus (saugojant) savo kairįjį sparną, tvirtai spausti lenkus Augustavo link.
Rezervas, kapitonas K. Škirpa, du batalionai. Susitelkti Seirijuose ir apylinkėje, būti pasiruošus žygiui.
Rugsėjo 2d. visos trys voros, kaip joms buvo įsakyta, pradėjo puolamąjį žygį. Dešinioji vora tuoj sutiko stiprų pasipriešinimą. Lenkai šiame ruože buvo dvigubai stipresni. Aktyviai veikė lenkų kavalerija, užjodama ir puldama majoro A.
Jakaičio voros užnugarį. Judrios kautynės vyko 3 dienas. Vora užėmė Kalietninką. Iki Suvalkų tebeliko dar apie 10 kilometrų. Tačiau, Suvalkų paimti nepavyko. Majoro A. Jakaičio jėgos buvo perdaug mažos, baras buvo labai platus, raitelių turėjo mažai.
Vidurinė vora, po 3 valandų kautynių, užėmė Seinus, tęsdama puolimą, tą pat rugsėjo 2 d. užėmė Gibus ir Krasnapolį. Lenkai traukėsi. Vora pasuko Augustavo link ir rugsėjo 3 d. pavakarėje priėjo prie pat Augustavo, kur sutiko stiprų lenkų pasipriešinimą. Rugsėjo 4 d. vora vykdė Augustavo miesto apėjimą iš vakarų pusės, kuris, tačiau, nepavyko ir vora sustojo.
Kairioji, majoro J. Čapliko vora, rugsėjo 2 d. užėmė Lipską. Sparno apsaugai Lipske buvo paliktas vienas batalionas. Puolimą tęsiant, kairiojo sparno apsaugai buvo pasiųstas dar vienas batalionas. Su likusiais trim batalionais nužygiuota Augustavo link. Prie Augustavo, Saino ir Sainelio ežerų buvo sutiktas stiprus lenkų pasipriešinimas. Vora buvo priversta sustoti.
Rugsėjo 5 d. lenkai pradėjo priešpuolį. Pasinaudodamas Augustavo dideliais miškais, lenkų kavalerijos pulkas nepastebėtas užjojo į mūsų vidurinės voros užnugarį ir užėmė Sierskių vietovę, kur buvo majoro K. Ramanausko vadovietė. Sušaudę majorą K. Ramanauską lenkai puolė Augustavo link, į vidurinės voros užnugarį. Abu vidurinės voros batalionai pasitraukė Seinų link su palyginti mažais nuostoliais.
Tuo metu lenkai, sutelkę jau daugiau jėgų, pradėjo spausti majoro J. Čapliko vorą. Turėdamas abu sparnus atvirus, majoras J. Čaplikas pasitraukė nuo Augustavo Lipsko link.
Rugsėjo 6 d. armijos vadas plk. ltn. K. Ladiga, įsakė pereiti į gynimąsi riboje: Lipskas, Juodoji Ančia, Vygrių ež., Kalietninkas, Vižainio ež., Vištyčio ež. Tuo metu šias vietoves mūsų kariuomenė dar turėjo savo žinioje. Lenkai tęsė puolimą ir rugsėjo 7-9 d. užėmė Lipską, Gibus, Krasnapolį, Kalietninką ir rugsėjo 10 d. Seinus. Lenkai vėl priėjo maždaug maršalo Focho demarkacijos liniją. Mūsų kariuomenės dalys sustojo gintis prie Beržininko, Žagariu, Punsko, Cipliškių. Augustavo operacija nepavyko.
Pastaba.Lenkų karo istorikai (J. Smolenski, Polsko litewskie walki na Suwalczyznie 1920 r., 1938 m.) rašo kad, lietuvių Augustavo operacijos planas buvo geras, bet nebuvo išpildymo. Planą plk. Ozolis paruošė pagal vokiečių gen. Eichhorno armijos pavyzdį, kai 1915 m. vasario mėn. vokiečiai Augustavo miškuose apsupo rusų korpą ir jį sunaikino. Plk. O. Urbonas, apie šį planą 1938 m. man yra taip pasakęs: “Trafaretas yra geras dalykas, bet jį vykdant reikia turėti didesnes jėgas.” Tat nepavyko todėl, kad jėgų buvo turima
Suvalkų ir Augustavo sritis. Iškarpa iš Nat. Geogr. Mag. žemėlapio “Poland and Czechoslovakia”.
per mažai, pritrūko ryžto, o užsimojimai buvo dideli.
Kariuomenės vadovybė nusprendė sustiprinti šį barą ir atkelti daugiau jėgų. Buvo atkelta III pėstininkų divizijos (majoro Igno Musteikio) 3 ir 6 pėst. pulkai. Buvo paskirtas naujas Marijampolės grupės vadas, generolas M. Katche, kuris savo štabą įkūrė Simne. Plk. V. Grigaliūnas-Glovackis pasiliko vadovauti II pėst. divizijai, jo štabas pasiliko Seirijuose. III pėst. divizijos vadas ir štabas apsistojo Kalvarijoje. 10 pėst. pulką, kuris buvo gerokai pavargęs, pakeitė 3 ir 6 pėst. pulkai. Tad lietuviai sustiprino šį barą Sūduvoje dviem pėst. pulkais, vienu husarų eskadronu ir dar dviem artilerijos baterijomis. Tačiau lenkai taipogi nesnaudė, pribuvo į šį barą daugiau jų pėstininkų. Tenka pabrėžti, kad Lenkija tuo metu turėjo jau apie 900,000 vyrų kariuomenėje. Lenkijos kariuomenės jėgų dauguma buvo nepertoliese nuo Lietuvos, ilsėjosi ir tvarkėsi po laimingai jiems pasibaigusių mūšių su bolševikais prie Vyslos.
DERYBOS KALVARIJOJE IR SEINŲ UŽĖMIMAS
Lietuvos Užsienių Reikalų ministeris J. Purickis pasikeitė keliomis notomis su Lenkijos Užsienių Reikalų ministeriu Sapiega. Susitarė sustabdyti karo veiksmus rugsėjo 13 d. 12 valandą ir pradėti derybas rugsėjo 14 d. 12 val. Kalvarijoje.
Laiko buvo maža, bet kariuomenės vadovybė nusprendė “pagerinti pozicijas” ir iki sutartos paliaubų dienos ir valandos užimti: Seinus, Gi-bus, prieiti prie Maros upelio ir Augustavo kanalo Iš tikrųjų, tai buvo ne “pozicijų pagerinimas”, bet noras prieiti maždaug prie lietuviškųjų plotų etnografinės ribos ten sustoti ir gintis.
Rugsėjo 12 d. kariuomenės vadovybė įsakė: II pėst. divizijai pulti ir užimti: Seinus, Gibus ir prieiti Maros upelį ir Augustavo kanalą. Minėtas vietoves užimti iki rugsėjo 13 d. 12 valandos.
Divizija puolimą pradėjo rugsėjo 13 d. anksti rytą ir uždavinį įvykdė, t.y., užėmė Seinus, Gi-bus ir priėjo Maros upelį. Tačiau, kadangi laiko buvo maža, tai kautynės užsitęsė iki rugsėjo 14 d. ryto. Tai sudarė pagrindą lenkų delegacijai kaltinti lietuvius paliaubų sutarties nesilaikymu.
Rugsėjo 14 d. į Kalvariją atvyko lenkų delegacija ir prasidėjo derybos. Lenkijos delegatai derybų metu padarė daug priekaištų ir neatlaidžiai reikalavo pasitraukti už demarkacijos linijos. Lietuviai darė nuolaidas, siūlė įsteigti neutralią zoną, bet tai nepatenkino lenkų. Lenkų delegacija pareiškė, kad nutraukia derybas ir išvyksta į Varšuvą. Išvykdama lenkų delegacija raštu pareiškė, kad lenkų kariuomenė iki rugsėjo 19 d. 6 val. ryto karo veiksmų nepradės ir lietuvių kariuomenės nepulsianti.
Lietuvių-lenkų ginčas atsidūrė Tautų Sąjungoje. Lietuvos interesams atstovauti ir jos reikalus ginti, buvo įgaliotas prof. A. Voldemaras.
Tuo metu Lenkijos kariuomenės vadovybė telkė vis daugiau ir daugiau jėgų į Augustavo miškus. Puolimui planas, tenka manyti, buvo iš anksto paruoštas.
Lietuvos kariuomenės vadovybė įsakė gintis. Jėgų dauguma buvo sutelkta Seinų apylinkės ruože. 3 ir 8 pėst. pulkai užėmė labai plačius barus, tuo metu 2 ir 6 pėst. pulkai gavo siauresnius-mažesnius. Rezervą sudarė 5 pėst. pulkas — Beržininkuose ir 10 pės. pulkas — Kalvarijoje. Buvo nustatytos, pagal generolo M. Katche nurodymus, t.y., įsakymą, dvi gynimosi linijos. Tačiau, pulkų vadai buvo griežtai įspėti gintis pirmoje linijoje, į antrąją pasitraukti, tik gavus divizijos vado įsakymą. Išdėstymas buvo vykęs, bet buvo suvaržyta pulkų vadų laisvė pasitraukti ir reikalui esant, manevruoti. Kariuomenės vadovybė: vyriausis karo vadas, armijos vadas, fronto vadas ir II divizijos vadas, tikėjosi ir buvo pasiryžę žūt-būt šiose pozicijose išsilaikyti. Vėliau, kautynėms vykstant, draudimas keisti pozicijas, turėjo gana blogų pasekmių.
SEINŲ KATASTROFA RUGSĖJO 22 D.
Lenkai nuo rugsėjo mėn. pradžios sustiprino propagandinę veiklą Vakarų Europos valstybėse prieš Lietuvą. Skleidė daug pramanytų gandų: kad, girdi, lietuviai bendrauja su bolševikais prieš lenkus. Jokio bendradarbiavimo nebuvo. Anais laikais, vėliau, kovoms su lenkais pasibaigus ir net dabar niekur nepavyko surasti kokių bendradarbiavimo pėdsakų.
Tuo metu lenkams karas su bolševikais buvo pagrindinis reikalas; pirmaeilis uždavinys jiems buvo užimti Gardiną, kur buvo gan didelės bolševikų jėgos. Lenkų generalinio štabo viršininkas generolas Rozwadowskis paruošė keletą tolimesnio puolimo planų. Vieną iš jų J. Pilsudskis priėmė, patvirtino, įsakė pasiruošti ir vykdyti. Puolimo plano pagrindinė mintis buvo ši:
Sutelkti jėgas Augustavo miške, nublokšti lietuvius į šiaurę, pereiti Nemuną prie Druskininkų (reikalui esant ir prie Merkinės), užėjus į rusų-bolševikų kariuomenės sparną, priversti pasitraukti juos iš Gardino, smogiant priešui bendrąja Druskininkai, Pariečė, Rodūnė, Žirmūnai, Lyda kryptimi.
Sutelktos lenkų jėgos šiam planui vykdyti sudarė II armiją, paskirstytą į dvi grupes. Pirmąją (sparninę) prieš lietuvius sudarė: 33 pėstininkų batalionai, 39 raitelių eskadronai, 33 baterijos ir 375 kulkosvaidžiai. Antrąją, frontinę grupę, sudarė 3 divizijos. Ši grupė buvo nukreipta prieš Gardiną.
Lietuviai viso šiame fronto ruože turėjo: 17 pėstininkų batalionų, 3 raitelių eskadronus, 6 baterijas, 144 kulkosvaidžius ir 2 auto šarvuočius.
Lenkų generalinis štabas nesvarstė klausimo, ar lietuviai atsilaikys? rūpėjo jiems tik klausimas, kiek laiko užims lietuvių likvidavimas.
Įsakymą užimti išeities ribą puolimui, lenkų kariuomenės dalys gavo rugsėjo 19 dieną. Pasiruošti buvo įsakyta iki rugsėjo 21 d. ryto. Puolimą buvo įsakyta pradėti rugsėjo 22 d. 10 val. ryto. Lietuvos kariuomenės vadovybė apie lenkų pėstininkų atvykimą į Augustavo miškus turėjo apytikrių žinių. Vadovybė įspėjo būti pasirengusiems atremti kiekvieną priešo puolimą, nors ir reiškė viltį kad pavyks susitarti.
Rugsėjo 22 d. 10 val., staiga, ir didelėmis jėgomis lenkai pradėjo puolimą. Vietose, kuriose norėjo prasilaužti pro mūsų frontą, lenkų karo vadovybė sugebėjo sutelkti 4-5 kart didesnes jėgas, negu ten buvo lietuvių. Puolama buvo II pėst. divizija. III pėst. divizijos bare, abipus Kalvarija-Suvalkai plento, buvo ramu. Kapčiamiesčio kryptimi, kur stovėjo 8 pėst. pulko štabas, puolė lenkų kavalerija. Seinus puolė daugumoje lenkų pėstija, vykdydama abipusį supimą. 2 pėst. pulkas, kuris buvo užėmęs poziciją centre prie Seinų, pradžioje visai nebuvo puolamas. Pulkas kurį laiką stovėjo vietoje ir lūkuriavo. Kuomet pajuto, kad gresia visiškas apsupimas, traukėsi ir pradėjo manevruoti, bet jau buvo vėlu. Pulkas buvo apsuptas ir priverstas pasiduoti.
Lenkai frontą pralaužė prie Vilkapėdžių kaimo, į šiaurę nuo Seinų ir prie Želvos kaimo, į pietus nuo Seinų. Viena lenkų brigada, užėmusi Želvos kaimą, puolė Beržininką, kur stovėjo 5 pėst. pulkas. Čia įvyko vienos iš stambiausių ir atkakliausių kautynių šiose Sūduvos operacijose. Vien tik lenkų 1 legionų pulko žuvo 3 kuopų vadai. 5 pėst. pulko žuvo leitenantas Saldukas. Beržininką lenkams pavyko užimti apie 14 valandą. Pavakarėje 5 pėst. pulkas pasitraukė vos kelis kilometrus ir vėl sustojo ginti kelius, einančius į Lazdijus ir Seirijus.
6 pėst. pulkas, užpultas lenkų, truputį pasitraukė Vidgirių kaimo link. Lenkų brigada pasuko — puolė Seinų ir Žagarių kryptimis. Tuo metu 6 pėst. pulkas kontratakavo lenkus ir privertė pasitraukti, ir sustojo. Taip pasirengę, abi pusės ir liko stovėti iki vakaro, t.y., kautynių galo.
8 pėst. pulkas buvo užėmęs labai platų barą, todėl apsiginti ir išsilaikyti negalėjo. Lenkų kavalerija pro tuščius tarpus prajodavo, ryšiai pairo, gynimasis tapo labai sunkus. Pavakarėje lenkai užėmė Kapčiamiestį. Kova tęsėsi dar iki vėlyvo vakaro. Dauguma pulko dalinių visgi sugebėjo pasitraukti Veisėjų ir Leipalingio link. Pulko vadui majorui J. Čaplikui patekus į nelaisvę, vadovavimą perėmė majoras A. Liutermoza.
Divizijos vadas, plk. V. Grigaliūnas-Glovackis, pradžioje manė, kad tai yra tik mažas, vietinio pobūdžio, lenkų puolimas. Visi vado įsakymai, prasidėjus lenkų puolimui, buvo vienodi: likviduoti lenkų prasiveržimą, užimti mūsų turėtas pozicijas ir t.t. Tik pavakarėje jis įsitikino, kad tai yra rimtas ir didelis lenkų puolimas, todėl leido pulkų vadams savarankiškai veikti ir manevruoti, bet buvo jau daug kur per vėlai. Lenkai veiksmų iniciatyvą jau turėjo savo rankose.
Tuo ir pasibaigė kautynės su lenkais Sūduvoje, kurios prasidėjo rugsėjo 2 d. ir katastrofiškai pasibaigė rugsėjo 22 dieną. Buvome priversti pasitraukti už demarkacijos linijos ir ten ramiai sėdėti. Sūduvoje nieko nelaimėjome.
Daugiausia nukentėjo 2 pėst. pulkas, į nelaisvę pateko du pulko batalionai, mažiau nukentėjo 8, 6 ir 5 pėst. pulkai. Viso lenkų nelaisvėn pateko: apie 40 karininkų, 2 pulkų vadai, 1 artilerijos divizijono vadas, apie 2,000 kareivių, 3 baterijos. Jie paėmė daug kulkosvaidžių, šautuvų, arklių ir vežimų. Iš apsupimo paspruko tik viena karininko Šklėriaus baterija, kuri prisijungė prie 5 pėst. pulko ir vėliau gerai rėmė 5 pėst. pulką kautynėse prie Beržininkų. Baterija rizikavo pasitraukti iš pozicijos, nežiūrint draudimo.
Valstybės prezidentas A. Stulginskis, sužinojęs apie nepasisekimą šiose kautynėse ir nuostolius, tris dienas ir naktis negalėjo miegoti, valgyti ar gerti (taip man sakė ltn. K. Matulaitis, O. Stulginskienės brolis). Taip buvo susijaudinęs ir susirūpinęs šis didis Lietuvos vyras-patriotas.
Užėmę Seinus, Beržininkus ir Kapčiamiestį, lenkų pėstininkai dar naktį į rugsėjo 23 d. susitelkė Beržininke. Palikę vieną diviziją šiame bare, priedangai nuo lietuvių, lenkai iš Beržininko nužygiavo Druskininkų link.
Lenkų kavalerija (4 brigados, apie 10 pulkų) rugsėjo 23 d. užėmė Druskininkus. Perėjo Nemuną per tiltą, kuris nebuvo suspėta suardyti ir sutiko tik mažą pasipriešinimą. Šiame ruože buvo maža lietuvių kariuomenės, tik Asužoje buvo lietuvių 2 pėst. pulko dvi kuopos (J. Petruičio batalionas). Pavėluotai perėjimus per Nemuną saugoti buvo pasiųstas 7 pėst. pulkas. Kuomet 7 pėst. pulko vienas batalionas atvyko į Pariečę, lenkų kavalerija buvo jau užėmusi Druskininkus. Tat buvo pasivėlinta viena ar dviem dienom.
Tuometinis Lietuvos Užsienių Reikalų ministeris J. Purickis, kuris visada buvo nuomonės, kad su lenkais reikia derėtis ir vengti karo, vėl surezgė derybas su lenkais Suvalkuose. Derybos prasidėjo rugsėjo 29 d. ir pasibaigė spalių 7 d. Esamomis sąlygomis, tuo metu, lietuvių delegacija pasiekė gan gerų rezultatų.
Lenkijos kariuomenė, prasiveržusi pro Druskininkus, sėkmingai žygiavo toliau į rytus. Lenkai užėmė Gardiną ir Lydą. Susidarė patogios sąlygos Želigovskio avantiūrai. Dabar J. Pilsudskis pasinaudojo proga. Kovos su lenkais persimetė į dešinįjį, t.y., rytinį Nemuno krantą.
