KARŽYGIAI
JONAS MIŠKINIS
Vos tik įėjus pro geležinius vartus Alytaus miesto ir parapijos bažnyčios šventoriun, tuojaus kyla mistiška nuotaika, ypač rudenį, kai po kojų, nejaukiai ir sušniai, šlama sukritę medžių lapai. Aplinkui, tarsi, alsuoja ramybės mintimis. Pajuodėję šventoriaus kapinėse kryžiai varvina sunkius lietaus lašus. Jų daugelis jau apsamanoję, kerpėmis apaugę, išvirtę, tarsi liūdi . . . Žengiant kiek pirmyn bažnyčios link, šalia tako, šakoto klevo paunksmėje, stovi iš Dzūkijos laukuose surinktų ir sumūrytų apvalių, nedidelių, šviesiai pilkų akmenų paminklas pastatytas karininkui Juozapavičiui, nuo bolševikų kulkos žuvusiam Alytuje. Kas tik prie šio paminklo prisiartina, tuojaus įsmeigia į jį savo žvilgsnį ir susimąstęs ilgai tyli... ir ką jis mąsto, ar gal meldžiasi — nežinia . ..
Kiek atokiau nuo medinės bažnyčios stovi antras panašus paminklas, gelsvomis samanomis pasipuošęs — tai kankinio, mokytojo Juozo Bloznelio. Jį lenkai žiauriausiu būdu nukankino Uciekos dvare. Daug cementinių kryžių ten tebestovi su pažymėtomis žuvusių datomis. Tos datos byloja, kad kariai, gindami Lietuvą, tautai laisvę atnešė.
Graudžios ir jaudinančios buvo tų karių laidotuvės. Amžinybn juos lydėjo didžiulė minia žmonių. Visų akyse žibėjo ašaros, visų kaktose gilus skausmas buvo įsirėžęs, visų rankos po tris žiupsnius purios žemės ant šių karžygių karstų užbėrė. Laidojant, juos ąžuolų lapų vainikais nuklojo, ir kiekvienam po kuklų beržinį kryželį pastatė.
Praslinko keleri metai. Beržinius kryželius paminklais ir cementiniais kryžiais pakeitė. O šalia kryžių — krūmus ir gėles pasodino. Čia, sekmadienių popiečiais, į kapines atsivesdavo motinos savo vaikus, pasodindavo juos šalia karžygių kapų ir pasakodavo jiems apie tuos baisius metus ir apie tas kruvinas kovas su priešais. Atsilankydavo ir merginų būreliai. Jos žuvusių draugų mielus veidus atsiminusios, tyliai atsidusdavo, nubraukdavo blakstienose nušvitusią ašarą, apravėdavo nuo kapų piktžoles, pasodindavo naujų gėlių, lietaus ir vėjo nučaižytus kryžius raudonais ir baltais bijūnais apkaišydavo. Ateidavo čia ir jauni vaikinai. Lūpas sukandę, susikaupę jie ilgai čia stovėdavę . . .
Anuomet, kasdieniniame gyvenimo sūkuryje, kai kas laisvę suprato paviršutiniškai, kalbėjo apie ją tik skambiais žodžiais, be didesnio jausmo, be įsitikinimo . . .
Bet tik reikėdavo ateiti prie šių karžygių kapų, reikėdavo su jais pasikalbėti, tada jie lyg pakyla iš savo kapų ir kalba kiekvienam tauriam lietuviui didžius žodžius. Jie primena ir lyg pasako, kaip lietingais vakarais stovėjo pasiryžę prie Tėvynės sienų ir savo jaunomis krūtinėmis jas dengė nuo besiveržiančio grobuoniško priešo. Jie saugojo savo tautą ir šventai ją pamilo. Ar jie žinojo, ar tikėjo, kad kiti jaunuoliai ateis prie jų kapų pasiklausyti amžių šventos kalbos?
Nesuprantama kartais atrodo, kodėl tie jaunatve degą vyrai drąsiai stojo į kovos laukus. Juk jų neviliojo turtai, jų nesamdė vadai. Ne, jie tik jautė, jie girdėjo sielos šauksmą ir jie tikėjo .. . Kai stovėdavom prie tų karžygių kapų nejautėm mirties alsavimo. Čia visur tyla, tačiau, kartu ir paslaptingai gyva. Čionai jaunuoliai stovėdami pajusdavo tikrąją gyvenimo prasmę, čia jiems pasidarydavo aiški tėvynės meilės idėja. ..
Kai brėkštanti aušra, gaivinančios saulės lydima, žadina jauno pavasario gamtą, sukeldama gyvybę ir džiaugsmą, taip mūsų tautos vaikams Lietuvos nepriklausomybės dienos amžinai švies ir primins didelės galios reikšmę ir svarbą.
O sunki buvo kova dėl tautos laisvės. Gausiai aplaistyta krauju liko Lietuvos žemelė ir nusagstyti kalneliai žuvusių dėl laisvės kryžiais.
Dabar, gi, nėkiek neabejojame, kad tos idėjos, dėl kurių daug kraujo pralieta, gyvybių paaukota ir kurių šventu teisingumu tikime, kad tos idėjos yra nemirtingos.
Juk, yra sakoma, tas negyvena kas nekuria. Todėl turim būti kūrėjais. Mūsų kūrybos tikslai aiškūs ir brangūs, nes jie yra nelaimingų motinų, brolių ir tautos vaikų ašaromis pašventinti. O kada tos kūrybinės idėjos bus įvykdytos ir kelsis Laisva Lietuva, tada tik galėsim pasakyti: padarėme ką galėjome.
