KUNIGAIKŠČIO M. K. RADVILO (NAŠLAITĖLIO) 1613 METŲ ŽEMĖLAPIS AMŽIŲ PERSPEKTYVOJE
ALGIRDAS GUSTAITIS
(Pradžia KARIO Nr. 8)
SPĖLIOJAMA LIETUVOS VARDO KILMĖ
Antroje Merkatoriaus žemėlapio pusėje, per abu lapu, yra atspausdintas paaiškinimas apie Lietuvą, pagal skirtingas laidas lotynų, olandų, flamų, prancūzų, anglų ar vokiečių kalbomis. Tie aprašymai vėl yra G. Merkatoriaus sulipdymai, jam pačiam, matomai, nedaug ką težinant apie Lietuvą ir lietuvius. Dr. P. Rėklaitis mano, tasai apie Lietuvą tekstas sudarytas pagal Miechovitą, Herberšteiną, Brauną, Ortelių ir kt. Pasiskaitykime, ką tenai Merkatorius rašo:
Yra įsitikinimas, kad Lietuva yra pavadinta nuo lotynų kalbos žodžio Lituus, kuo vadinamas medžiotojo pučiamasis ragas ir tai todėl, kad šioje tautoje yra labai išplitusi medžioklė. Tai atmeta Mathieu de Michou sakydamas, kad dėl nesutarimų Romoje į tą kraštą atvykę italai jį pavadino Italija, o jos gyventojus italais. Miestiečius pavadino litalais tepakeitę vieną raidę, o po to jų kaimynai rusai ir lenkai padarė didesnį raidžių sukeitimą ir pradėjo kraštą vadinti Lithuanie ir jų gyventojus lituanais, kas tebesitęsia iki šio laiko. Tai yra labai didelė šalis ... ir t.t.
Aprašęs valstybės kaimynus ir kt., rašo, kad druską lietuviai perkasi iš Anglijos. Miškuose randama įvairių gyvulių, kaip meškų, elnių, taurų, arklių, asilų, šernų, ūdrų, širmonėlių ir kitokių kailinių žvėrių. Yra gyvulys vadinamas Rossomake, juodos spalvos, panašus į didžiulį šunį bet su katės veidu, iš uodegos primenantis lapę.
Lietuva padalinta į 10 palatinatų (sričių). Lietuvos sostinę Vilnių Gediminas įkūręs 1305 metais. Vilnius yra miestas turtingas, skaitlingai apgyventas ir turįs didelį garsą, apvestas mūro sienom.
Aprašydamas lietuvių papročius rašo, kad pas juos [lietuvius] vedybos lengvai nutraukiamos abipusiu susitarimu ir jie vedasi tiek kartų, kiek išneša jų vaizduotė. O moterys viešai ir jų vyrui sutinkant turi meilužius, kuriuos vadina vyrų pagelbininkais.
Aprašomos kai kurios Lietuvos vietovės ir kt.
HONDIJUS KOPIJAVO KUNIGAIKŠČIO RADVILO LIETUVOS ŽEMĖLAPĮ
Merkatoriaus žemėlapyba, pastarajam mirus, netrukus perėjo į Jodoko Hondijaus (gim. 1563 m. ir mirusio 1611 m.) rankas. Jodocus Hondius buvo graviruotojas-raižytojas. Būdamas 28 metų jis emigravo į Londoną. Tenai jis vedė žemėlapių gamintojo Pieter van den Keere seserį ir kartu su Keere pradėjo spausdinti žemėlapius. Jodokas Hondijus apie 1600 m., ar kiek anksčiau grįžo į Amsterdamą ir iš Merkatoriaus giminių perėmė žemėlapių verslą. Nuo 1606 m. jis pradėjo spausdinti padidintas Merkatoriaus žemėlapių laidas. 1608 m. Hondijus pagamino didelį pasaulio žemėlapį ir dar kitą 1611 m. J. Hondijui mirus, žemėlapybą perėmė jo sūnus Henry Hondijus. 1635 m. kitas garsus žemėlapininkas Jan Janssonas pradėjo dirbti drauge su H. Hondijum. Po H. Hondijaus mirties, apie 1657 m. visą žemėlapybą perėmė J. Janssonas.
Trumpai paminėsime Henriko Hondijaus 1630 m. išleistą Lietuvos žemėlapį. Tai Radvilo-Makovskio žemėlapio kopija, tačiau nevykusi kopija. Žymiai mažesnis už kng. Radvilo, bet kiek didesnis už Merkatoriaus Lietuvos žemėlapius. Spalvuotas. Pagrindinė spalva balta.
Antroje žemėlapio pusėje yra Lietuvos ir jos gyventojų aprašymas. Tasai aprašymas yra kopija iš Merkatoriaus žemėlapio.
Po ranka turiu anglų kalbos tekstą. Pradeda taip (kalba nekeičiama):
“Lituania hath this name given it from Lituus, which signifieth a Huntsmans home or trump, because the inhabitants of that Countrie are given much to hunting. It is a spacious Countrie, frontering upon Moscovie, and on the East, is bounded with a part of Russia, which is subject to the great Duke of Muscovie,.. .”
Apie kai kuriuos papročius:
“The band of Matrimonie is lightlie broken, & Violated by those of Lituania, if both parties give consent, & afterward they marry againe,
Hondijaus 1630 m. Lietuvos žemėlapis
when it pleaseth them. The woemen also with the good liking of their husbands, may have some fellow-helpers (as they terme them, or rather Cock-hold-makers) of their marriage, but con-trarie wife it is ashame for a man, if he cannot content himselfe with one woemen. When any man is condemned to dye, his Lord forceth him to hange himselfe with his owne hands, and if he refuseth to doe it then they compel him to it by threats and blows. The most riches of this Countrie consisteth in Cattaile, weherwith the Inhabitants helpe themselves very much.”Ir t.t.
Kodėl Hondijus naudojo Merkatoriaus žinias, o ne kng. Radvilo? Gal nebuvo matęs kng. Radvilo Lietuvos žemėlapio, gal jis buvo jau dingęs? Kodėl?
LIETUVAI VARDĄ DAVĖ PRŪSAI?
Rimčiau Lietuvos vardo pradžią bando atrasti anglų žemėlapių atlasas vardu: The English Atlas, Volume I. Containing a Description of the Places next the North Pole. Oxford MDCLXXX.
Tekste, tarp kitko rašoma, esą prūsai, vadovaujami vado Litwo, vieno iš jų karaliaus sūnų, atvyko į tas vietas apie 573 m. ir tą kraštą pradėję vadinti pagal jų vado vardą Litwania ar Litvania. 20-tame psl. skaitome: Jų [lietuvių] kalba pakankamai įrodo esanti tos pačios kilmės, kaip ir prūsų kalba. Autorius naudojosi Erasmo Stellos ir kt. raštais. Betgi ten skelbiama versija, būk tūlas Palemonas, bėgantis nuo Atilos, paliko Romą ir su negausiais savo artimaisiais atvyko į kraštą, kurį pavadinę La Italia, iš ko išvirto į Lithvania, tėra pasaka, kuri moksliškai visiškai neatlaiko jokios kritikos.
GRAFAS T. MAKOVSKIS KUNIGAIKŠČIO M. K. RADVILO TALKININKAS
Žvilgterėję į kai kuriuos svetimųjų apie Lietuvą išleistus žemėlapius, bei aprašymus juose, stabtelkime prie savo kunigaikščio Radvilo (Našlaitėlio) ir jo artimiausio žemėlapio talkininko grafo T. Makovskio darbo tokį užsimojimą įgyvendinant.
Parengti gerą, savitą žemėlapį yra sunku. Prieš pradedant darbą autorius ar autoriai turi aiškiai nustatyti, kokios paskirties žemėlapio siekiama. Begaminant atsiras daugybė gundymų, pasiūlymų keisti, įdėti ar išmesti kokias teritorijas, ribas, kaimus, miestelius, upes. Bus siūlymų dėti daugiau vietovardžių, kiti siūlys priešingai — mažinti vietovardžių skaičių, o ryškinti upes, augštumas, vandens. Vienas siūlys įrašus daryti didesnėmis raidėmis, kitas mažesnėmis; žymėti, ar nežymėti augštumas; žymėti upes tekant per miestus, ar ties miestais jas “nukirsti”; keliai kerta upes, ar upės kerta kelius; ar iš viso nežymėti kelių. Simboliai, mastelis, pagrąžinimai ir t..t atrodo savaime susidėstę žemėlapyje, bet juos visus reikia atsargiai apgalvoti, dėl daugelio ginčytis ir kovoti.
Žemėlapis gali vaizduoti istorines tautos sienas, etnografines tautos sienas, kalbines sienas, administracines sienas, tarptautiniai pripažintas sienas viename ar kitame laikotarpyje, besikeičiančias valstybės sienas, ar savivaldines sienas ir pan. Kai ką iš suminėtų galima dėti į vieną žemėlapį, bet negalima visko sugrūsti į vieną žemėlapį.
Išstudijuotame žemėlapyje aiškiai nustatomas vietovardžių rašymas savoje ir svetimoje teritorijoje. Kartais vieną upės vardą reikia rašyti skirtingai, nes vienoje valstybėje ji vadinama vienaip, kitoje jau kitaip.
Ne visos šios problemos apimtos kng. Radvilo žemėlapyje, bet nemaža jų našta, tikriausiai, buvo juntama. (Leo Bagrow knygoje: History of Cartography, 266 psl., London 1964, apie kunigaikštį Radvilą rašo: “Credited with the authorship of a map of Lithuania which was actually the work of T. Makowski, a man in his service.” Tos knygos 259 psl. apie T. Makovskį sakoma: “His large map of Lithuania was engraved by Hessel Gerritsz (1613) and later included in Blaeu’s atlasses.”
Svarbu yra turėti gerus topografinius ir reljefinius duomenis, kuriais naudojantis įmanoma tiksliai pervesti į popierių, viską pakartotinai matuojant, tikrinant ir po paskutinio patikrinimo dar kartą iš naujo tikrinant, matuojant, apskaičiuojant, dėl abejotinų vietovių vėl pasitikrinant. Naudinga nusiųsti specialistą vietoje patikrinti iš kurios ežero pusės išteka upė, kurioje vietoje ji įteka į kitą upę ir ar ji teka nuo miestelio į kairę, ar į dešinę ar per vidurį miestelio, ar jo šiaurėje ar pietuose. Žemėlapius ne tik mato, bet stebi ir studijuoja milijonai žmonių, vieni dėl kokių smulkmenų, kiti svarbesniais klausimais, ir ne vienus metus, bet, jei vertingas ir ilgai išsilaikantis žemėlapis, dešimtimis ar šimtais metų. Knisiai pasiėmę padidinamus stiklus krapštosi po savo gimtąsias apylinkes.
Topografiniai, geografiniai viską vienam autoriui pamatyti, išmatuoti, apskaičiuoti vargiai įmanoma. Turtingas didelės Lietuvos kunigaikštis galėjo siuntinėti patikėtinius nustatyti kaikurių vietovių tikrą padėtį. Šiais laikais valstybės taip daro, arba iš oro nufotografuoja visą valstybės plotą net su kaimyniniais kraštais. Tačiau ir toki žemėlapiai turi klaidų!
Nemažesnes problemas XVI-XVII a. turėjo mūsų kunigaikštis, su savo artimaisiais, ruošdamas Lietuvos žemėlapį. Kaip minėjome, lyginant su tuolaikiniais kitų parengtais Lietuvos žemėlapiais jis buvo tikslesnis, teisingiau geografiniai išdėstytas.
Vokiečių kartografas Heinrich Želi paliko įdomų Prūsijos žemėlapį, išpjaustytą medyje 1543 m. Bemaž visos vietovės jau “pakrikštytos” okupantų-kolonistų vokiečių duotais vardais, panašiai kaip dabar bolševikiškai “krikštija” rusai pasiglemžtoje “laikinai administracijai” mūsų Prūsų šiaurinėje dalyje, o len-kai, nemažesniu įkarščiu, pakeitė vietovardžius jiem laikinai atitekusiose pietinėse Prūsų žemėse. Dešinėje stovintis šarvuotas karys kairėje rankoje laiko skydą, kuriame matomos lietuviškos Vytys.
Kng. Mikalojus Kristupas Radvilas Našlaitėlis
Atrodo, artimiausiu Radvilo talkininku, ruošiant tą žemėlapį, buvo grafas Tomas Makovskis (Makowski, 1573-1630). Spėjama, jisai galėjo būti Nesvyžiaus rūmų patikėtinio Jeronimo Makovskio (ar Makauskio) sūnus. T. Makovskis žinomas ir kaip geras vario raižytojas, palikęs įdomių bei vertingų kngšt. Radvilų, Nesvyžiaus ir kt. raižinių, žemėlapybos ir raižybos T. Makovskis mokęsis Dancige, kur dirbo tos srities geri specialistai olandai.
Apie T. Makovskį dr. P. Rėklaitis Lietuvių Enciklopedijos XVII t. 146-147 psl. rašo:
“Kaip galima spręsti iš vieno kng. Radvilo laiško, rašyto apie 1597, M. tada buvo siunčiamas surašyti Lietuvos teritorijoje vietoves ir daryti matavimus kng. Radvilos ruošiamam naujam Lietuvos žemėlapiui. Kng. Radvilo Lietuvos žemėlapis išspausdintas 16 metų vėliau, 1613, Amsterdame pas Vilhelmą Jansonijų, o pati raižymo darbą pagal iš Nesvyžiaus atsiųstus duomenis atliko olandas Hessel Gerardas, vad. Gerits. Piešinys šitam žemėlapiui turėjo būti paruoštas Lietuvoje pačioje XVI a. pabaigoje, nes vėliausia data žemėlapyje yra 1581, o aprašyme — 1596, o Radvila dar netituluojamas Vilniaus palatinu, kuriuo tapo 1604. Žemėlapis buvo duotas raižyti Olandijon arba dėl to, kad tokio didelio (107x82 cm) Nesvyžiuje raižyti nemokėta, arba, kad 1613 Radvilos raižytojas M. iš Nesvyžiaus jau buvo išvykęs. Kad M. tikrai yra buvęs vienas iš svarbiausių šito žemėlapio ruošėjų, įrodo faktas, jog žemėlapio apačioje esąs platus ir vertingas Lietuvos istorinis ir geografinis aprašymas, patikslinąs senesnių aprašymų klaidas, yra M. pasirašytas: T: M. Pol. Geograph[us], M. monograma yra tik pirmoje 1613 šio žemėlapio laidoje, kurios vienintelis egzempliorius išliko Upsalos univ. bibliotekoje. Vėliau 1635 Bleau atlasas, kartodamas M. Lietuvos aprašymo tekstą, M. monografiją išleido. M. sakosi visą Lietuvą apkeliavęs aprašymo tikslais ir žemėlapį vadina mūsų — kng. Radvilo ir savo paties — kukliu darbu. 1614 Hessel Gerardas, raižydamas Rusijos žemėlapį, aiškiai mini M. kaip Lietuvos žemėlapio autorių. Šis Lietuvos žemėlapis kartografinio tikslumo atžvilgiu reiškė didelę pažangą; olandų žemėlapių leidėjai XVII a jį kopijavo ir dar XVIII a daugumas Europoje išleistų žemėlapių yra jo priklausomi. Kitą M. kūrybą sudaro iliustracijos, vario raižiniai knygose bei atskiri raižinių lapai.” Toliau, 147 psl.: “Istorinė M. raižinių vertė yra labai didelė. M. buvo pirmasis Lietuvoje pradėjęs raižyti varyje.” Be eilės kitokių vertingų raižinių, T. M. sukūrė 40 vario raižinių, vaizduojančių arklius. Pasirašydavo TM sc ir kt.
Manytina, kunigaikštis Radvila žemėlapį galutinai užbaigti pasiuntė į Amsterdamą gal ir dėl kitų priežasčių. Amsterdame buvo geresnės braižymui sąlygos. Amsterdame buvo geresnių braižytojų. Ten buvo tokio darbo gerų patarėjų. Amsterdame buvo numatyta spausdinti, taigi, vietoje reikėjo tartis su spaustuvininkais. Bet gal svarbiausia, kad Amsterdame tikėtasi tą Lietuvos žemėlapį išleisti be lenkų trukdymų, gal net sunaikinimo. Nesvyžiuje užbaigus braižyti varyje didelį žemėlapį, tolimą kelią bevežant originalas braižinys lengvai galėjo kur įlinkti ar kitaip nukentėti, kas labai pakenktų visam žemėlapiui, gal net nebūtų įmanoma jį spausdinti.
Gal kunigaikščių Radvilų kokiuose užrašuose kada bus surasta daugiau duomenų apie šio žemėlapio ruošimą, jam talkinusius, apie intrygas ir kt. sunkumus. Dabar tegalime spėlioti.
1613 M. LIETUVOS ŽEMĖLAPIO GEROJI LAIDA
Iš augščiau paskelbto teksto, ir kitur lietuvių spaudoje tolygaus kartojimo tikima, kad 1613 m. žemėlapio laida su trumpu Lietuvos aprašymu apačioje esanti pirmoji laida.
Kodėl pirmoji, o ne geroji, teisingoji?
ELTA savo anglų k. mėnraštyje, leidžiamam New York, N.Y., 1970 m. sausio mėn. laidoje, nr. 1(137) rašo: “The second copy of famous map of Lithuania, prepared and printed in Amsterdam during 1613, was discovered last November in the National Library of Bera, in Milan. The map was made for the Lithuanian Prince Nicholas Christopher Radvila-Radziwill (1549-1616), son of Chancellor of Lithuania, Adalbert Stanislaus Radvila.”
Taigi, jau yra žinomi du to žemėlapio egzemplioriai. ELTOS žinutėje yra ir netikslumų: svarbiausias — žemėlapis parengtas ne Amsterdame, bet Lietuvoje, Nesvyžiuje. Amsterdame buvo graviruotas spausdinimui. Rašydami apie savo žymiuosius asmenis, šiuo kart Lietuvos kunigaikščius, turėtume vartoti lietuvišką, ne lenkišką ar kitokią transkripciją. M. K. Radvilo (Našlaitėlio) tėvas kunigaikštis Mikalojus Juodasis Radvila, ne Adalbert Stanislaus. M. Juodasis Radvila buvo vienas žymiausių to meto Lietuvos kunigaikščių, faktinis Lietuvos valdytojas, daug ir šauniai pasidarbavęs Lietuvos labui.
Paprastai pirmoji leidinio laida būna silpnesnė ir leidžiant sekančias laidas papildoma, patikslinama ištaisant pastebėtus netikslumus, įdedant naujo, praplečiant.
Originalų pilnąjį 1613 m. Lietuvos žemėlapį savo akimis mačiau Uppsalos universiteto bibliotekoje 1968 m. vasarą. Jis kabojo ant sienos prie durų, kaip ir eilė kitų tos bibliotekos žemėlapių, kurie kabo ant sienų, kiti sudėstyti į stalčius ir spintas. Žemėlapis, palyginti, yra gerai išsilaikęs, matomos jame įvairios spalvos.
Tuo metu un-to bibliotekos apačioje vyko jų turimų retųjų ir brangiųjų senųjų žemėlapių, knygų, pergamentinių raštų paroda, išskirtinai įdomi ir vertinga. Šis 1613 m. Lietuvos žemėlapis parodoje neišstatytas, taigi jų nelaikytas išskirtina vertybe. To skyriaus bibliotekos vedėjas Axel Axelsson Liljencrantz, paslaugus, kultūringas švedas, leido man pastudijuoti tą žemėlapį. Nustebau, nes netrukus atsinešė mano jiems anksčiau rašytą laišką, kuriame teiravausi apie šį Lietuvos žemėlapį. Pasirodo, jie viską rūpestingai saugo. Apie šį kunigaikščio Radvilo žemėlapį norėjau iš jų patirti ką daugiau. Gaila, nieko naujo man nepasakė.
Sugrįžęs į JAV iš Los Angeles, Calif, jiems parašiau padėkos laišką, įrašydamas keletą duomenų apie žemėlapį. Maloniame atsakyme gerb. p. Ax. Ax. Liljencrantz ant Uppsalos un-to bibliotekos blanko iš Dept, of Maps and Fine Arts, 1968 rugpiūčio 22 d., tarp kitko, parašė: “Yuor valuable informations about the origin of this map are of great interest to us and have been added to our catalogue.”
Uppsalos un-to bibliotekoj yra kitas 1613 m. datos Lietuvos žemėlapis be paaiškinimų apie Lietuvą apačioje. Kiek iš viso apie Lietuvą jie turi, nepavyko sužinoti, nes kai kurie Lietuvos žemėlapiai gali būti kitų valstybių skyriuose, ar gal neturi antrinių kartotekos kortelių. Uppsalos un-to biblioteka labai turtinga, turi vertingų Lietuvą liečiančių leidinių.
Dar niekas nėra padaręs pilno lituanistikos katalogo Uppsaloje, taigi neįmanoma viską greitai surasti. Lenkai tokį katalogą pasidarė, į jį įtraukdami ir daug lituanistikos. Uppsalos un-to bibliotekoje dirba lietuvis dr. K. J. Čeginskas. Jis man maloniai talkino, taip pat kalbėjome apie lituanistikos katalogo toje bibliotekoje reikalingumą.
Į Uppsalą laikas nuo laiko atvyksta lietuvių mokslininkų iš okupuotos Lietuvos ir iš laisvojo pasaulio j ieškodami papildomų ar naujų duomenų mūsų tautos senovės istorijai papildyti. Visi parsiveža kokių nors naujų žinių.
APRAŠYMAS APIE LIETUVĄ 1613 M. ŽEMĖLAPYJE
Kunigaikščio Radvilo pastangomis pagamintas Lietuvos žemėlapis atsargiai rankomis išraižytas ir meniškai pagražintas. Jo apačioje yra skirtingos devynios atspaudos, po 17 eilučių kiekviena, išskyrus pirmą, turinčią antraštėlę: Bene-volo Lectoris, su 12 eilučių, paskutinė pastraipa 12-kos eilučių ir trys eilutės dokumentinių įrašų.
Visas šis paaiškinimas, išdėstytas devyniose skiltyse, yra spausdintas spaustuvėje, ne ranka rašytas. Ypač negatyve (juodai-baltame) ir iš jo padarytam foto atspaude aiškiai matyti, kad visas tas tekstas yra atskirai prijungtas, ar įklijuotas prie žemėlapio, gal žemėlapį užbaigus, bet prieš jį paleidžiant į Europą. Viskas, žemėlapis ir paaiškinimų tekstas, gražiai apvestas ornamentiniais pagražinimais; leidėjai norėjo duoti akiai priimtiną vientisumo, užbaigimo vaizdą, koksai susidaro žiūrint į originalą.
Teisingai, tikrai pažymėtos Lietuvos sienos Vakaruose. Prie Lietuvos priskirta visa Prūsija, atsiremianti į Vysląžemiau Torūnės (įrašyta Thorn).
Šiuo aišku, kad Lietuvos kunigaikštis Radvila reikalavo visą Prūsiją priskirti prie Lietuvos, nes Prūsija ir yra lietuvių tautos dalis, Lietuvos dalis. Jis neabejotinai manė, kad tuometinė vokiečių okupacija, jokiu būdu, vokiečiams neduoda teisių pasisavinti tą Lietuvos dalį.
Galima numanyti, jog toksai žygis — Prūsijos pažymėjimas Lietuvos dalimi — bus iššaukęs vokiečių reakciją, kurie ten tebesėdėjo, tebeadministravo. Gal pyko ir lenkai, kurie linkę savin-
Nepilnoji (prastesnioji) Lietuvos kunigaikščio M. K. Radvilo (Našlaitėlio) 1613 m. Lietuvos žemėlapio laida. Apačioje nėra lotynų k. aprašymo apie Lietuvą. Vakaruose Lietuvos siena neaiški. Pietuose Lietuvos ribos išvestos gerokai j pietus nuo Pripetės upės.
Kng. Jonušo Radvilo medalis, kurio viduryje Radvilų rūmų Vilniuje vaizdas.
tis lietuviškas žemes. Šie du kaimynai — lenkai ir vokiečiai — bus pavarę žiaurią akciją prieš Radvilą ir visus lietuvius, Lietuvą. Jie visomis išgalėmis bus stengęsi tuos teisingus Lietuvos žemėlapius sunaikinti, jų agentai (juk užkabintas ne paprastas pilietis, bet dvi pajėgios valstybės) visoje Europoje gal stengėsi tuos žemėlapius supirkinėti ir tuoj pat sunaikinti, kad neliktų jokių pėdsakų apie teisingą Lietuvos kunigaikščio ir jo dvariškių, artimųjų pagamintą ir išspausdintą Lietuvos žemėlapį. Jiem tai beveik pavyko. Atrodo, nei vienas to žemėlapio egz. nepakliuvo į Amerikos žemynus. Europoje jie buvo kuo stropiausiai išlesinėti visur, pirmoje eilėje sunaikinus Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje — kur jų turėjo daugiausia būti. Kas ir kokiu būdu jų išgabeno į Švediją ir Italiją — tebėra mįslė. Nemanau, kad būtų pasiųsta tik po vieną egz. į Švediją ir Italiją. Ir ateityje gal dar bus surastas kur nors vienas-kitas egzempliorius.
Neabejotina, kad pikta asmeninė ugnis buvo pakurta prieš kunigaikštį Radvilą, nekalbant apie politinę ir diplomatinę akciją. Garbė didžiam Lietuvos patrijotui, drąsuoliui, teisybės siekėjui kunigaikščiui Mikalojui Kristupui Radvilai (Našlatėliui)! Reikia lenktis jo nepalaužiamai lietuviškai valiai, ištvermei, sunkiam triūsui tą Lietuvos žemėlapį gaminant ir pagaliau užbaigiant ir atspausdinant.
Daugybę Lietuvai, lietuviams svarbių dokumentų, kuriais galėtume atremti mūsų tautai daromas neteisybes, yra išvogę ypač rusai, bet taip pat lenkai, vokiečiai ir kt. Kaip šiuo atveju matome, ne viską pavyko sunaikinti dėl to, kad dokumentas (žemėlapis) buvo ne viename egzemplioriuje, bet daugelyje. Bent pora jų išliko.
Žemėlapyje pietuose Lietuvos siena yra išvesta gerokai žemiau Pripetės upės. Vakaruose nemaža dalis jos eina Naros upe. Rytuose siena visai nežymėta, užtat gana smulkmeniškai nubrėžta Dniepro ir kt. upės. Šiaurėje siena irgi neaiški, tarsi galvojo kaip pasielgti su tais lietuvių kaimynais ...
Uppsalos un-to biblioteka buvo taip maloni, kad nufotografavusi man atsiuntė 1613 m. Lietuvos žemėlapio pilnosios laidos negatyvą juodai-baltą, vėliau ir spalvotą skaidrę. Visai gerai išėjo juodai-balta kopija, kurią esu pasidaręs natūralaus didumo, turiu keletą ir mažesnių. Norintiems galėčiau perleisti studijoms.
NEPILNOJI ŽEMĖLAPIO LAIDA
Viename Europos antikvarijate pavyko surasti ir nusipirkti vadinamą antrąjį (nepilną) kng. Radvilo Lietuvos žemėlapio originalą, taip pat su 1613 m. data.
Pagrindinis skirtumas — nėra apie Lietuvą paaiškinimų žemėlapio apačioje, žemėlapis neturi iš dviejų šonų (žem. viršuje ir apačioje Uppsa-
Dancige kaltas medalis vaizduoja kng. Jonušą Radvilą priimantj Kijevo pasidavimą 1665 m., kuris Andrusovo taika perėjo Lietuvos valstybei.
Lietuvos kunigaikščių Radvilų Nesvyžiuje pagaminta patranka (sviedinys šešių svarų), kuri yra Švedijos Karo muzė-juje (Kungl. Armemuseum) Stockholme.
la įtaisiusi pakabinimui ir ištiesimui medinius volelius) medžiaginių kutų, nei pagražinančių ornamentų, ir kas svarbiausia, Vakaruose neturi aiškiai pažymėtos Lietuvos sienos, apimančios visą Prūsiją. Yra ir kai kurių kitų smulkesnių skirtutumų.
Nepilnoji 1613 m. Lietuvos žemėlapio laida yra, neabejotinai, menkesnė, kur kas nepilnesnė ir prasčiau atrodanti. Todėl galima iškelti ir tokią mintį: ar “antroji” laida, iš tiesų, nebus pirmoji laida, o “pirmoji” laida yra pagerintoji, papildyta ir pilnai išbaigta ir išleista netrukus po prastesnės laidos pasirodymo, gal net tais pačiais metais? Tuo būdu “pirmoji” laida būtų ne pirmoji, bet antroji laida. Drauge reikėtų išaiškinti, ar paaiškinimai apie Lietuvą, įdėti pilnoje laidoje, nepaimti iš kokio leidinio? Ar toks leidinys žinomas? Iki tai bus išaiškinta, galėtume tas laidas skirstyti ne pirmoji, antroji, bet pilnoji (geroji) ir nepilnoji (prastesnioji). Abi turi tuos pačius 1613 metus.
Kunigaikščio Radvilo puošniai pagamintu Lietuvos žemėlapiu kartais papuošiami istoriniai leidiniai, enciklopedijos, knygos. Net lenkų istorikas Jerzy Ochmanskis savo Historia Litwy veikale, išleistam 1967 m. Lenkijoje, įrištame drobe, knygos pradžioje ir pabaigoje, po du puslapiu, papuošia 1613 m. Lietuvos žemėlapio atspaudais, su aiškiai matomu puošniu kartušu: Magni Dvcatvs Litvaniae. Ši Lietuvos istorija lenkų kalba yra išleista rusų okupuotoje Lenkijoje, ten ja naudojasi mokyklos ir kt., gi rusų-komunistų okupuotoje Lietuvoje ta pati J. Ochmanskio Lietuvos istorija uždrausta vartoti. Per daug teisybės parašyta.
BIBLIOGRAFIJA
Budreckis, Alg., Etnografinės Lietuvos rytinės ir pietinės sienos. Karys 1967 m., nr. 7.
Būtėnas, P.t Pilietis dėl Lietuvos valstybės sienų. Nepriklausoma Lietuva 1966 m. nr.nr. 15-19.
Būtėnas, P., Lietuvos karalystė. Karys 1968 m., nr. 2.
Būtėnas, P., Laiminga pagava. Du žemėlapiai Lietuvos valstybės sienoms. Karys 1969 m., nr.nr. 6, 7, 10.
Chomskis, V., Lietuvos kartografinio vaizdo vystymosi XVII ir XVIII a. klausimu. Mokslo Darbai 1957. Biologijos, geografijos ir geologijos mokslų serija IV.
Gabrys, J., Lithuania (žemėlapis). Published by Direction of the Lithuanian National Council, U.S.A. Original issued by Lithuanian Bureau of Information, Lausanne, Switzerland 1917.
Galaunė, P., Iš kai kurių Lietuvos knygynų ir archyvų istorijos, švietimo Darbas 1920 m. nr. 10.
Grande, S., Notizie sulla vita et sulla opere di Giacomo Gastaldi 1902.
Hartleb, K., Krzystofa Radziwilla pielgrzymka do Ziemi šw. (Prace Historyczne ku czci St. Zajuczkowskiego 1934).
Kotlubaj, E., Galerja Nieswiežska 1857.
Kviklys, Br., Mūsų Lietuva III, 1966.
Laucevičius, E., Popierius Lietuvoje XV-XVIII a., 1967.
Lietuvių Enciklopedija.
Lister, R., How to identify Old Maps and Globes, 1965.
Ochmansky, J., Historia Litwy 1967.
Rėklaitis, P., Makovskis Tomas. Lietuvių Enciklopedija,. XVII.
Rėklaitis, P., žemėlapis. LE XXXV.
Spekke, A., Baltijas jūra senajas kartės, 1959.
Tautavičius, A., Lietuvių ir jotvingių genčių gyventų plotų ribų klausimu. Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Darbai, Serija A, 2/21, 1966.
Vasys, J., Lietuvos valstybės sienos. Karys 1968 m., nr.nr. 4, 5.
Zumeris, Br., Vilniaus kraštas faktų ir atsiminimų šviesoje. L.K.M. Akademijos Metraščio III t. 267-361 psl.
Bagrow, L:, History of Cartography, 1964.
Gabrys, J., Parenté des langues hittite et lituanienne et la Préhistoire, 1948.
The English Atlas, Vol. I, MDCLXXX.
Tooley, R. V., Maps and Map-Makers, 1962.
Iliustracijas autorius patiekė iš savo rinkinio.
