Kronika
A.a. STEPĄ DRYŽĄ PALYDINT
Spalių mėn. 2 d., dėl širdies ligos, būdamas 58 metų amžiaus, užmerkė akis amžinam miegui veiklus, darbštus ir geras lietuvis Stepas Dryža, žaibo greitumu ši liūdna žinia pasklido Detroito lietuvių visuomenėje. Jis nebuvo pasižymėjęs mokslininkas ar koks vadovas, bet savo gražia lietuviška siela, savo supratimu ir atsidavimu lietuviškam darbui jis buvo užkariavęs visos Detroito lietuvių visuomenės simpatijų.
Jis gimė ir augo Lietuvoje, Šiaulių aps., Joniškio vals. Buvo nestambaus ūkininko sūnus ir negavęe augštesnio išmokslinimo. Atlikęs karinę tarnybą ir grįžęs puskarininkiu, kaip gabus, darbštus ir rimtas jaunuolis, įsitraukė į visuomeninę veiklą patrijotiškose organizacijose: priklausė jaunalietuviams ir šauliams. Ištikus mūsų kraštą nelaimėms, Stepas, vadovaudamasis tėvynės meilės jausmais, stojo į Savisaugos batalionus. Po karo gyveno Vokietijoje, Anglų zonoje, kur ir susirado savo gyvenimo draugę.
1949 m. Stepas su žmona atvyksta į Detroitą ir visu nuoširdumu įsitraukia į visuomeninę lietuvišką veiklą. Jis priklausė šauliams, Tautinės s-gos skyriui, Lietuvių namams, Dariaus -Girėno klubui, Radio klubui, Lietuvių Fondui, Liet. Bendruomenės seniūnas, Balfo aukų rinkėjas, priklausė bažnytiniam komitetui ir t.t. Jis neatsisakė jokio lietuviško darbo, viską dirbo su ūpu ir šypsena. Nešykštėjo ir dolerių paaukoti lietuviškiems reikalams. Jis pirko mielai lietuvišką knygą ir prenumeravo laikraščius. Jo knygynėlis turėjo beveik visas išleidžiamas lietuviškas knygas, neišskiriant nei Lietuvių Enciklopedijos, kurios, deja, neturi daug iš Lietuvos atvykusių inteligentų.
Spalių mėn. 4 d. paskutiniam atsisveikinimui susirinko visų Detroito lietuviškų organizacijų atstovai ir pilna laidotuvių koplyčia Detroito lietuvių. Atsisveikinimui vadovavo Detroito šaulių St. Butkaus kuopos pirmininkas Leonardas Šulcas. Prie karsto stovėjo šaulių ąarbės sargyba ir šaulių bei tautinė vėliavos. Visų organizacijų vardu pasakė gražią atsisveikinimo kalbą Lietuvių Bendruomenės pirmininkas Jonas Gaižutis. Šaulių iniciatyva, a.a. šauliui Stepui Dryžai įamžinti, buvo surinkta $373 aukų Lietuvių Fondui. Karstą nešė šauliai pasipuošę žaliais raiščiais. Spalių mėn. 5 d., nors ir buvo pirmadienis, į kapines lydėjo ilgiausia virtinė mašinų.
Visa tai parodo, kaip paprastas Lietuvos ūkininkaitis savo nuoširdžiais lietuviškais darbais įgijo lietuvių visuomenės didelę pagarbą. Palydint a.a. Steponą Dryžą, prisimintini gilaus lietuvių patrijoto Vlado Putvinskio žodžiai: “Kiekvienas sąžiningai ir tvarkingai atliktas darbas žiba kaip deimantas tautos darbų visatoje ir palieka istorijoje. Garbingesnis ir naudingesnis yra tas, kuris gerai atlieka mažą darbą, negu tas, kuris blogai atlieka didelį darbą.”
J. š.
NEVALYVA LIETUVOS KARIUOMENĖS MINĖJIMO ŠVENTĖ
Artėjant lapkričio mėn. 23 d. daugelyje, plačioje Šiaurės Amerikoje išsimėčiusių, lietuvių kolonijų jau ruošiamasi Lietuvos kariuomenės minėjimui.
Tai yra graži ir pagirtina tradicija, tačiau jeigu minėjimas yra tokios rūšies kaip kad buvo įvykdytas pernai (1969.XI.15) mažoje Sault Ste. Marie, Ont., Kanadoje, lietuvių kolonijoje, tai jau geriau jokio minėjimo nerengti. Daugiausia už šį minėjimą “iš atvirkščios pusės” reiktų kaltinti tuo metu buvusį KLB apylinkės pirmininką Igną Girdzevičių, kuris giriasi buvęs policijos 2-ros eilės nuovados viršininku. Pats nieko nesugalvodamas kaip minėjimą surengti, o iš kelių čia gyvenančių buvusių Lietuvos kariuomenės karininkų negaudamas jokios pagalbos, nes prieš metus, už padėjimą suruošti tokį minėjimą, vieną iš buvusių karininkų jis klastingai ir melagingai apskundė KLB Krašto Tarybai, tuo tik pats apsijuokdamas, Ignas Girdzevičius paprašė pagalbos šios kolonijos kapelioną, Sudbury, Ont. gyvenantį kunigą Antaną Sabą. Jis sutiko artėjančiam minėjimui paruošti paskaitą, bet, matomai, gėdindamasis pats paskaitą skaityti, “nenuilstamas Dievo tarnas” (taip kun. A. Sabas pats save nuosavose korespondencijose vadina) minėjime visai nedalyvavo, o nešvankioji paskaita buvo pavesta skaityti tautiečiui Albinui Vanagui, kuris prieš pradėdamas skaityti jau įspėjo tautiečius, kad nesutinkąs su kai kuriomis paskaitoje pasakytomis mintimis, o tai, aišku, lietė tą paskaitos dalį, kurioje buvę Lietuvos kariuomenės karininkai buvo išvadinti girtuokliais, ištvirkėliais, “tranais”, kiršintojais, bylinėtojais ir t.t.
Trumpai atsakant paskaitos autoriui kunigui A. Sabui, reiktų priminti, kad jeigu jis ir buvo užpykęs ant kai kurių buvusių karininkų, tai kerštas, ypač esant kunigu, visai netinka, o kiršinimas vienų prieš kitus tautiečių yra ne sielų ganytojo, bet komunistams tinkantis darbas.
Kalbant apie girtuokliavimą, tai perdaug dažnai “kleboniškus” ar kokteilių stiklus kilnojančių buvo ir yra ne tik buvusių karininkų bet ir kunigų tarpe. Štai, ir šiame pačiame Sault Ste. Marie, Ont. mieste neseniai vienas kanadietis katalikų kunigas, būdamas nepataisomas alkoholikas, buvo išsiųstas į atitinkamą instituciją gydytis. Savotišku “glandų uždegimu” gali susirgti tiek sutaną, tiek uniformą nešiojęs, o iškelti kapelionui tokį dalyką, tai išeitų, anot tos patarlės — juokiasi puodas, kad katilas juodas . ..
Jeigu kapelionas A. Sabas karininkus pavadino ištvirkėliais, tai kodėl jis pats atostogaudamas “šiltesniuose kraštuose” dažnai matomas jeigu ne “mini”, tai “midi” kompanijoje iš savos parapijos . . .
Jeigu karininkai paskaitoje buvo pavadinti “tranais”, tai kaip reikėjo pavadinti Lietuvos kariuomenės kapelionus, kurie tik keletą darbo valandų per savaitę turėdami, gaudavo pulkininko leitenanto (atskiro b-no vado) atlyginimą ?!
Dėl karininkų pravardžiavimo kiršintojais, tai kas tokiu yra atsako tos nešvankios paskaitos turinys, o dėl bylynėtojų epiteto karininkams, tai “nenuilstamas Dievo tarnas” gali nutilti prisimindamas savo bylas Sud-buryje, o kas tose bylose buvo įdomiausia, kad jo kaltintojas visuomet sijonuotas . . .
Negražu kada kapelionas kerštauja ir kiršina, o dar negražiau kai pri-siviręs košelės nenori savo kalčių prisipažinti.
Gi, vyriausiam minėjimo rengėjui, buv. ap. valdybos p-kui Ignui Girdzevičiui ir paskaitininkui A. Vanagui, abiems buvusiems policininkams, patartina rengti ne kariuomenės, bet policijos šventės minėjimą ir dergti bei teršti policiją.
Iš klaidų mes pasimokome, o jeigu savo klaidos nepripažįstame, tai jau darome antrą klaidą. Taip pasakė garsusis kinų mintytojas Konfucijus.
J. Skardis
Sault Ste. Marie, Ont. Canada
Rusai palaužė lietuvių pogrindį?
“Kario” nr. 7 (1474), rašydamas apie lietuvių kovas prieš okupantus rusus, kiek jos paminėtos knygos “Kritusieji už laisvę” II dalyje, praleidau vieną neatsargią sakinio dalį, kurią čia patikslinu.
Sakinys buvo toks: Sutinku, pagaliau rusai palaužė lietuvių pogrindį, bet nemanau, kad be didesnių lietuvių partizanų kovų, kurių čionai labai ir labai per maža.
Noriu patikslinti ir atitaisyti savo galvojimą, išreikštą tuo raštu:
Mūsų tėvų žemės okupantai rusai -komunistai nepalaužė lietuvių pogrindžio, nes: a) Dešimtys tūkstančių garbingai žuvusių lietuvių partizanų yra įrodymas, kad jie krito ne palaužti; b) Laukta iš vakariečių karinės talkos, žadėtos net per amerikiečių išlaikomas radijo stotis oro bangomis transliacijose į pavergtus lietuvius. Jų skelbti pažadai pagelbėti, kovoti, nepasiduoti ir pan., pasirodė buvo pikta apgaulė, melas, net nesiruošiąs įvykdyti; c) Lietuvių tauta, ypač aktyviai pogrindyje veikusieji, pamatę esą išduoti vakariečių, nutarė sustabdyti kovas prieš baisiuosius lietuvių tautos priešus rusus ir jų parsidavėlius.
Taigi, lietuvių pogrindis nebuvo palaužtas. Pogrindis yra veiklioji tautos dalis. Tėvynėje likusioji mūsų tautos dalis tebėra gyva ir pilna teisingų vilčių. Alg. Gustatis
Pabaltiečių karių veteranų sąjungų atstovai konferencijoje, Vašingtose, spalio 23 d. LVS Ramovę atstovavo gen. S. Dirmantas (sėdi antras iš .k), plk. K. Dabulevičius (penktas iš k.), K. Oželis (stovi trečias iš k.) ir E. Vengianskas (kurio nuotraukoje nėra). E. Vengiansko nuotr.
PABALTIEČIŲ KARIŲ VETERANŲ ATSTOVŲ KONFERENCIJA
Š. m. spalių m. 23 d. Vašingtone įvyko Pabaltijo tautų — lietuvių, latvių ir estų karių veteranų sąjungų išeivijoje, atstovų konferencija, kurios metu buvo aptarti visas tris tautas liečiantieji, bendradarbiavimo ir koordinuotos veiklos reikalai.
Šioje, galima sakyti, pirmoje pabaltiečių karių veteranų atstovų konferencijoje Lietuvių Veteranų Sąjungą “Ramovę” atstovavo prof. gen. S. Dirmantas, K. Dabulevičius, K. Oželis ir E. Vengianskas; latvių “Daugavas Vanagi” — A. Berzins, K. Kudzulis ir A. Kopans; Estų “Estijos Išlaisvinimo Legijoną” — G. A. Bushmann, M. Kari, J. Raus ir A. Kurgvel. Pirmajai, istorinei, pabaltiečių karinio sektoriaus konferencijai pirmininkavo “Estijos Išlaisvinimo Legijono” pirmininkas G. A. Bushmann. Konferencijos prezidiumą sudarė dalyvaujančių organizacijų pirmininkai — gen. S. Dirmantas, A. Berzins ir G. A. Bushmann.
Konferencijos metu pagal iš anksto paruoštą ir dalyviams išsiuntinėtą dienotvarkę, buvo išklausyti kiekvienos tautybės karių veteranų organizacijų veiklos apžvalginiai pranešimai, aptartos trijų tautų veteranų sąjungų centrinių organų glaudaus bendradarbiavimo galimybės, nustatytos tarp lietuvių, latvių ir estų karių veteranų, atskirose vietovėse, bendravimo ir ryšio palaikymo gairės, aptarti būdai ir veiklos formos, veikiant JAV-bių politinėje bei socialinėje aplinkoje ir aptartos priemonės, veikiančios į masę, Pabaltijo tautų laisvinimo bylai skelbti. Taip pat buvo atkreiptas reikiamas dėmesys į bendravimą su pavergta Tėvyne
Gerai išdiskutavus augščiau minimus klausimus, nutarta veikti visoms trims tautoms organizuotai, rengti metines Baltijos Tautų laisvės bei Veteranų dienas ir šaukti bendras konferencijas, bent vieną kartą metuose, o ypatingam reikalui esant ir dažniau. Šiais metais (1970-71) Pabaltijo tautų karių veteranų organizaciniams ir veiklos koordinavimo darbams vadovauti sutiko estų atstovai, sekančiais metais — latviai, o trečiaisiais metais šis darbas atiteks LVS “Ramovei”.
Baigiant konferenciją, buvo priimta speciah rezoliucija, kuri, bendru Pabaltijo Tautų Karių Veteranų vardu, bus siunčiama JAV-bių ir kitų kraštų augštiesiems politikams ir kt. Konferencijos proga buvo pasiųstos telegramos JAV prezidentui R. Nixon’ui ir viceprezidentui S. Agnew, prašant atkreipti dėmesį į Pabaltijo tautų okupaciją ir užgiriant JAV-bių vyriausybės politiką kovoje su tarptautiniu komunizmu.
Šiai Pabaltijo tautų Karių Veteranų konferencijai Vašingtone prisiminti, LVS “Ramovės” pirm. prof. S. Dirmantas, latvių ir estų atstovams -pirmininkams įteikė knygą “LVS Ramovės I-sis dešimtmetis”, ir kelis kitus ramovėnų išleistus leidinius. Iš estų buvo gauta anglų kalboje knyga, iš jų nepriklausomybės kovų 1918-1920 m.
Konferencijai pasibaigus, po bendrų pietų, lietuvių, latvių ir estų karių veteranų organizacijų atstovai lankėsi Valstybės Departamente, kur buvo priimti Pabaltiečių ir Rytų Europos reikalams referento Mr. Martin, su kuriuo buvo pasikeista mintimis pavergtų Pabaltijo tautų padėties klausimais. Šia proga lankytasi ir “Voice of America”, Lietuvos, Latvijos ir Estijos skyriuose ir pasikeista nuomonėmis su šių skyrių vedėjais, dėl transliuojamų radio programų į pavergtą Pabaltijį.
Prieš išvykstant iš Vašingtono, LVS “Ramovė” atstovai buvo priimti Lietuvos Atstovybėje, kur Nepriklausomos Lietuvos atstovas p. Rajeckas buvo painformuotas apie įvykusios Pabaltijo Karių Veteranų konferencijos eigą ir nutarimus. Atsilankę Lietuvos Atstovybėje, malonioje p. p. Kajeckų ir p. Bačkio globoje
Bendrai kalbant apie šią, pirmąją, Pabaltijo Tautų Karių Veteranų organizacijų atstovų Konferenciją Vašingtone, reikia pasakyti, kad ji buvo labai sėkminga. Konferencija praėjo darbingoje, draugiškoje ir visas tris bendro likimo tautas vieningiems darbams jungiančioje dvasioje.
Tai tikrai sveikintinas reiškinys, nes kur trys stos, visados, pavergtos Tėvynės labui, daugiau padarys.
Vg.
G. J. Stankūnas, Kario atstovas Čikagoje, taria žodį pobūvio dalyviams.
KARIUI PAREMTI KAVUTĖ ČIKAGOJE
Ne visas čia mūsų turimas tradicijas atsinešeme bėgdami iš tėvynės. Ilgesnė tremtis sukūrė savas, gyvenimo sąlygų padiktuotas. Nemažai naujų tradicijų jau turi ir metai iš metų laikosi jų ir Čikagos ramovėnai. Dalis jų būtų: Naujųjų Metų sutikimai, išvažiavimai į gamtą prie prez. Ant. Smetonos sodintos eglutės, Tėvynės prisiminimo skaitymas prieš kiekvieną susirinkimą, o taip pat ir kasmet ruošiami žurnalui KARYS paremti pobūviai - kavutės.
Šiemet tokia tradicinė žurnalui KARYS paremti kavutė Čikagos ramovėnų, talkinant ponioms birutininkėms, buvo suruošta spalio 25 dieną Jaunimo Centro žemutinėje parodų salėje. Rūpestingai ir gražiai papuoštus rudeninėmis gėlėmis ir apkrautus skaniais sumuštiniais bei pyragaičiais staliukus užėmė apie šimtas KARIO skaitytojų ir rėmėjų. Pobūvį - kavutę pradėjo savo trumpu žodžiu “Ramovės” skyriaus vicepirmininkas J. Kulikauskas, pakviesdamas daugiau ką pasakyti apie KARĮ jo atstovą Čikagoje J. Stankūną. Pasveikinęs susirinkusius ir padėkojęs rengėjams už suruošimą šio kuklaus rudeninio pobūvio KARIO atstovas pažymėjo, kad ...“sekantis mėnuo — lapkritis Lietuvių Bendruomenės yra skelbiamas lietuviškosios spaudos mėnesiu. KARIO skaitytojai ir rėmėjai prie šio jungdamiesi jau kelios dienos anksčiau ir susirinko paremti mūsų karinės minties spaudą — žurnalą KARYS. KARYS yra gimęs 1918 metų spalio mėnesį Lietuvos Laisvės Kovų metu ir šios tradicinės KARIO kavutės Čikagoje taip pat yra rengiamos spalio mėnesį.. . kol kas laikraščiai ir žurnalai nepasirodo baltais tuščiais lapais ..., bet svarbiausia mums trūksta skaitytojų, ir dar daugiau mums trūksta pinigų tai mūsų spaudai leisti. Visa mūsų spauda ir remiasi visuomenės aukomis tai kaip gi KARYS gali išsilaikyti be savo skaitytojų paramos ?! Atsiminkime ir įsidėmėkime, kad jei KARYS sustos ėjęs ir mus lankęs — jau niekuomet daugiau tremtyje jis nebegalės būt atgaivintas. Taigi būkime nuoširdžiai duosnūs ir pagal išgalę skirkime auką mūsų KARIUI, baigė KARIO atstovas.
Toliau, Centro V-bos Premijų komisijos pirm. plk. J. Švedas pranešė, kurie autoriai už jų straipsnius, tilpusius 1969 metų KARYJE, komisijos nutarimu, yra premijuojami po 40 dol. premija. Būtent:
A. Budreckis — Lietuviškoji ekspansija (KARYS 1968 m. nr. 5, iki 1969 m. nr. 5),
Buvęs Karo Talkininkas — Jaunas žemaitis Vakarų ir Rytų fronte (KARYS 1969 m. nr. nr. 5, 6, 7, 9 ir 10) ir
P. Matekūnas — Nepriklausomybės kovos Zarasų apskrities ribose (KARYS, 1969 m. nr. 2).
Trumpu savo žodeliu L. Didž. Kun. Birutės D-jos Centrinio skyriaus Čikagoje pirmininkė p. M. Babickienė pakvietė visus į lapkričio mėn. 21 dieną rengiamą Birutininkių tradicinį koncertą — balių, kurio meninę programą išpildys J. Puodžiūno baleto studija savo lietuvišku pastatymu “Pasivaikščiojimas”.
Taipogi, plk. K. Ališauskas pranešė apie jo parašytą ir leidžiamą “Kovos Dėl Lietuvos Nepriklausomybės” istoriją, kviesdamas ją užsiprenumeruoti ir finansiniai paremti.
Netikėta ir 'maloni staigmena kavutės dalyviams buvo, kai KARIO bendradarbis P. Dirkis susirinkusiems pristatė pobūvyje dalyvaujan-
Pobūvio dalyvių grupė
čią p. Adelę Gabaliauskienę - Rubliauskaitę, kuri 1927 metais Kaune, pavasarininkų kongreso metu, kartu su ekskursijos dalyviais atvežė ir įteikė buvusiam kariuomenės vadui generolui Silvestrui Žukauskui Amerikos Vyčių dovaną — aukso kardą. Pasirodo, kad Amerikos Vyčiai, gal sekdami JAV-bių papročiu, žymiems karo vadams dovanoti aukso kardus, ilgus metus po visą kraštą rinko aukas, norėdami atžymėti ir pagerbti ir Lietuvos Nepriklausomybės kovų kariuomenės vadą gen. S. Žukauską, per A. Garbaliauskienę įteikė jam aukso kardą. Kardas buvo laikomas Karo Muzėjuje, o koks tolimesnis jo likimas — mums nežinomas.
Susirinkusiems Bal. Brazdžionis paskaitė savo eilėraštį, skirtą Vietname kritusiam lietuviui kariui kpt. Bojevui, o J. Stankūnas parodė filmutę iš pereitų metų KARIUI paremti kavutės.
Laimės traukime laimė nusišypsojo: dail. Jadv. Paukštienės paveikslas “Miestas vakare” dovanotas p. O. Žadvydo, Los Angeles, — KARIO skaitytojui G. Mališauskui, o Er. Kviklio “Mūsų Lietuva” 4-rių tomų autoriaus dovanotų mūsų karines spaudos sustiprinimui veikalų laimėjo taip pat KARIO skaitytojas K. Juknelis. Mažesni laimikiai teko S. Lukaševičiui, Dr. Monstavičienei ir J. Tapulioniui
Taip, besiskirstant dalyviams, geroje nuotaikoje praėjusi kavutė pasibaigė, atnešusi KARIUI realių paramų.
Iki pasimatymo kitais metais!
Jonas Kun-lis
LEIDĖJŲ IR BENDRADARBIŲ PASITARIMAS
Laikraščiai ir žurnalai yra gyvi organizmai. Jie auga ir klesti, arba merdi ir... miršta. Per eilę metų KARYS įrodė, jog jis sugeba išsilaikyti ir nepalankiausiose sąlygose; ne tik išsilaikyti — bet augti ir klestėti tiek savo forma, tiek turiniu, tiek bendradarbių, rėmėjų, tiek skaitytojų skaičiumi.
KARIO štabo sušauktas pasitarimas, įvykęs lapkr. 14 d., turėjo keletu užmojų, čia tik trumpai apie juos.
Turinys. Nusistatyta, jog reikia, iš vienos pusės, pagyvinti karybos žinių sekimų, ypač naujų idėjų, technikos, strategijos, taktikos srityse, iš antros pusės, sausus ir akademinius traktatus reikia atmiešti dailiosios literatūros prošvaistėmis. Kitais žodžiais, karinio žinyno sprangią piliulę (taip būtiną vitaminų laisvinimo kovos vadams ir būsimiems mūsų kariams), nusistatyta, kiek pasaldinti dvasių gaivinančiais ir ūpų keliančiais menininko - vaidilos sparnuotais žodžiais.
Finansai. Nuolat stiprėjanti kai kurių Ramovės skyrių parama (Čikagos, Clevelando), šaulių s-gos ir skaitytojų, kelia administracijos pasitikėjimų KARIO artimiausia ateitimi. Vadovaudamasis mintimi “duok, tai ir gausi” — KARIO štabas ryžtasi duoti daugiau puslapių ir svaresnį turinį. Tuo pačiu, bus dedamos pastangos pagyvinti ir paramos reikalą.
Karinio Sektoriaus vaidmens laisvinimo kovoje pasigedimas. šis, jau platesnio akiračio klausimas buvo aptartas tik bendrybėmis. KARIO vaidmuo skleidžiant ir aiškinant karinės idėjos reikšmę valstybei, o ypač kovojant dėl jos atstatymo, yra ryškus. Tikimasi, kad mūsų politinių siekių dabartiniai vadai tą supranta. Neįtraukus laiku į laisvinimo kovos barus karinio sektoriaus, kuris turėtu atlikti specialios informacijos telkimų, jos analizavimą ir atatinkamų išvadų formoje perteikimą mūsų laisvinimo centrams, laukiamai laisvinimo valandai išmušus, bus pasigesta pagrindinio rakto į laisvąjį rytojų — pasiruošusio ginkluoto kario. r.
KARIUOMENĖS ATKŪRIMO MINĖJIMAS BRUKLINE
Lapkričio 28 d. Ramovės sk. suruošto iškilmingo minėjimo programa vyko Viešp. Atsimainymo parap. salėje Maspethe.
Susirinkus tarp 150 ir 200 svečių ir tik po gero pusvalandžio vėlinimosi, įnešus vėliavas scenon, sk. p-kas J. Klivečka, 8 val. 40 min. atidarė minėjimą. Programos “gaspadoriškas” vadovas buvo sk. kult. reikalų ved. V. Butkys.
Kalbėjo, vaizdžiai ir pagaunančiai, svečias iš Philadelphijos Balys Raugas, Lietuvos Karo Mokyklos XVIII laidos auklėtinis (žiūr. jo kalbą šiame KARYJE. Red.)
Meninę dalį atliko sol. I. Stankūnaitė, prie piano muz. J. Stankūnas ir New Jersey “Žibuoklių” sekstetas, vad. sol. L. Stuko. Bruklino publikai pažįstama ir jos mėgiama solistė žavingai dainavo eilę lietuviškų dainų ir operų arijų. “Žibuoklių” sekstetas, mažiau Brukimui pažįstamas, užbūrė publiką savo darniu susidainavimu ir nuotaikingomis dainomis.
Programa vyko dail. J. Juodžio paruoštame tautiškiausių motyvų scenovaizdyje ir paliko šiltus prisiminimus visiems dalyvavusiems.
Išnešus vėliavas iš scenos, programos tolesnis vykdymas buvo perkeltas į platesnius barus — prie gėrimų baro ir stalų su užkandžiais. Menininkų sukelta nuotaika įsisiūbavo ir dainomis, bei šokiais bangavo iki 2 val. nakties, trukdydama gretimos klebonijos gyventojams ramybę.
Pamaldos už žuvusius dėl Lietuvos laisvės, ramovėnų užsakytos, buvo atliktos prieš savaitę Viešp. Atsimainymo bažnyčioje. Prie tautiniais ženklais papuošto altoriaus, vėliavų supamo, pamaldas atlaikė prel. J. Balkūnas. u.
KARIO leidėjų pasitarime dalyvavę, iš k. (sėdi): J. Klivečka, Z. Raulinaitis, J. Rūtenis, K. Urbšaitis; (stovi): L. Tamošaitis, L. Bileris, J. Sirgėdas, B. Balčiūnas ir J. Ceilius. L. Tamošaičio nuotr.
Balys Raugas taria žodį Kariuomenės atkūrimo minėjime Brukline, lapkričio 28 d. Meninėje programoje — sol. I. Stankūnaitė, pritariant muz. J. Stankūnui pianu, išpildo nuotaikingą dainą. Tamošaičio nuotr.
Mirė kūrėjas savanoris, Vyčio Kryžiaus kavalierius plk. Vincas Šaudzis
Spalio mėn. 17 dienos šeštadienis. 11:45 val. AM. Telefono skambutis. Pakeliu ragelį ir atsiliepia p. Liucija Šaudzienė, pranešdama, kad vakar, t. y. spalio 16 d., 9 val. 30 min. vakare, staigiai mirė jos vyras plk. Šaudzis. Prašo painformuoti visus ramovėnus. Velionis bus pašarvotas pirmadienį, spalio 19 d., Mykolo Bigenio laidotuvių koplyčioje.
Lyg būtų rusiška raketa sprogusi; bet plk. Šaudzio netikėta mirtis buvo stipresnė už raketą. Per lietuvišką radijo valandėlę apie jo mirtį buvo pranešta visai Philadelphijos lietuviškai visuomenei.
Pirmadienio vakaras. Laidotuvių koplyčia pilna žmonių. Ramovėnai stovi garbės sargyboje, pagerbdami savo skyriaus seniausiąjį narį.
7 val. 30 min. Šv. Andriejaus parapijos vikaras kun. Kajatonas Sakalauskas kalba rožinį. Neskuba. Kiekvieną maldos žodį taria susikaupęs. Rožinis baigtas. Ramovėnų sargybos keičiasi. Atsisveikinimą su velioniu pradeda prof. dr. Jonas Puzinas (žiūrėk jo atskirai pridėtą kalbą). Po jo kalbos žodį tarė Phila. Ramovėnų skyriaus p-kas Juozas Česonis.
Gedulingo atsisveikinimo kalbos baigtos. Ramovėnai nuima sargybą.
Antradienis. Spalio 20 diena. Vėl renkamės į laidotuvių koplyčią palydėjimui. Karstą neša ramovėnai ir jo artimi bičiuliai. Kelionė į šv. Andriejaus parapijos bažnyčią. Kun. K.
Sakalauskas atlaiko gedulingas šv.
Mišias ir, po to, paskutinė kelionė per Philadelphiją. Lydi tik nedidelis artimųjų jo gerbėjų būrelis (30 žmonių), nes darbo diena.
Ir taip mūsų skyrius retėja. Kiekvienais metais mirtis pasiima po vieną narį, o naujų neateina.
Vieton vainiko ramovėnai paskyrė 25 dol. L. F. Nežinomojo Kario įnašan.
Ilsėkis ramybėje, Kovos Drauge!
A. I.
Dr. Jono Puzino kalba, pasakyta 1970.X.19, atsisveikinant su a. a. plk. Vincu Šaudziu
Baigia išsiskirti iš mūsų tarpo Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai, sparčiai retėja eilės ir laisvės kovų dalyvių, savanorių-kūrė jų, drąsiai stojusių kovon su į Lietuvą besiveržiančiais priešais, nepabūgusių mirti ar netekti sveikatos, kad kiti galėtų laisvai gyventi. Savanoriai -kūrėjai kovojo už tai, kad jų Tėvų žemės nepavergtų svetimieji, kad artojas laisvai galėtų dirbti savo žemę, kad jaunimas siektų mokslo savo gimtąja kalba, kad visi lietuviai svetimųjų nebevaržomi ir nebepersekiojami stotų į atsistatančios Lietuvos darbą. Tik laisvės kovomis laimėta Lietuvos nepriklausomybė, tik karių savanorių drąsa ir pasiaukojimu ir visų lietuvių patriotų sutelktinėmis jėgomis pradėta atkurti ilgos carinės Rusijos okupacijos ir Didžiojo Karo nualinta Lietuva, padėti tvirti mūsų valstybės pamatai.
Šiandien atsisveikiname su atsistatančios Lietuvos kariuomenės savanoriu - kūrėju, kovotoju dėl savo tautos laisvės, dviejų Vyčio Kryžių karalierium, pulkininku Vincu Žaudžiu. Skiriamės su kukliu žmogumi, nesididžiavusiu savo nuopelnais, bet nuoširdžiai dirbusiu savo tautai, ne tik laisvoje Lietuvoje, bet ir skaudžioje tremtyje. Kol velionio ginklo draugai iškels jo nuopelnus Nepriklausomybės kovose ir po to, ilgus metus dirbusio Lietuvos kariuomenės je, čia bent trumpai žvilgterėkim į a. a. Vinco Šaudzio gyvenimo kelią.
Vincas Šaudzis gimė 1894 m. rugsėjo 20 d. Švenčionyse, šiaurės rytinėje Lietuvoje, lietuviškoje ūkininko ir pavyzdingo sodininko Liudviko ir Onos Kaniušionytės Šaudzių šeimoje. Mokėsi Švenčionyse ir Petrapilyje. 1915 m. liepos mėn. baigęs Karo mokyklą Petrapilyje, paskirtas į 15 pėstininkų Suomių šaulių pulką ir išsiųstas į Vakarų frontą. Pulkas įėjo 2-sios armijos sudėtin. Dalyvavo kautynėse Vakarų, Pietvakarių ir šiaurės frontuose. 1916 m. gegužės mėn. kautynėse prie istorinės Lietuvos miesto Lucko (Vo-lonijoje) V. Šaudzis buvo sunkiai sužeistas. Pagijęs, vėl grįžo į tą patį pulką, kuriame tarnavo iki pat revoliucijos Rusijoje. Už pasižymėjimą kautynėse su vokiečiais apdovanotas keliais ordinais.
Pairus rusų carinei armijai, 1918 m. birželio mėn. grįžo Lietuvon ir apsigyveno tėviškėje. Tačiau, jausdamas pareigą savo kraštui, liepos mėn. nuvyko į Vilnių ir Lietuvos Taryboje įsiregistravo karininku.
1918 m. lapkričio 23 d. Lietuvos vyriausybei paskelbus pirmąjį įsakymą Lietuvos kariuomenei, V. Šaudzis gruodžio 2 d. įstojo savanoriu į besikuriančios Lietuvos kariuomenės branduolį ir paskiriamas į besiformuojantį 1 pėst. D. L. K. Gedimino pulką. Tarnybą pradėjo kuopos vadu. Netrukus su savo kuopa stojo kovon su į Lietuvą įsiveržusiais bolševikais.
1919 m. vasario 12-13 ir 15 d. d. dalyvavo Alytaus kautynėse, kur, kaip žinoma, žuvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos karininkas, 1 pėst. pulko vadas, Antanas Juozapavičius. 1919 m. gegužės 22 d. kovose prie Aluntos ir Pakalnių buvo sunkiai sužeistas. Pasveikęs, greitai grįžo į pulką, kur V. Šaudziui buvo patikėtos bataliono vado, o spalio mėn. — pulko vado padėjėjo pareigos. Tų pačių metų lapkričio 21-22 d. mes vėl sutinkame V. Šaudzį kautynėse su bermontininkais, užimant Radviliškį, po to, kovose prieš lenkus. 1920 m. spalio 12 d. įsteigus 12 pėst. Kauno pulką, V. Šaudzis paskiriamas to pulko vadu. 1923 m. baigė Augštuosius Karininkų kursus. Tų metų rudenį performavus 12 pėst. pulką, V. Šaudzis paskirtas 3 pėst. D. L. K. Vytauto pulko vadu, o 1926 m. rugpiūčio 31 d. tą pulką išformavus — 1 pėst. D. L. K. Gedimino pulko vadu. 1927 m. V. Šaudzis perkeltas į Kariuomenės štabą ir paskirtas Vilkaviškio, paskui Kaišiadorių karo komendantu. Tas pareigas ėjo 6 metus. 1933 m. rugsėjo mėn. išėjo atsargon. Už pasižymėjimus laisvės kovose apdovanotas Vyčio Kryžiaus IV ir V laipsnio ordinais, o už nuopelnus kariuomenei — D. L. K. Gedimino III laipsnio ordinu. Be to, apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Latvijos Nepriklausomybės medaliais.
Ir kai Lietuva norėjo nusikratyti okupacinio jungo, 1941 m. birželio mėn. plk. V. Šaudzis aktyviai reiškėsi partizanų sukilime Kaune. 1944 m. su savo tautiečių mase pasitraukė į Vakarus, o 1949 m. rugsėjo mėn. atvyko į JAV. Pradžioje gyveno New Yorko valstijoje, o 1957 m. persikėlė į Philadelphiją. čia tuojau įsijungė į Lietuvių Veteranų Sąjungos “Ra-
movės”, Philadelphijos skyr. veiklą ir keletą metų tam skyriui vadovavo. Nuoširdžiai dirbo ir JAV LB Philadelphijos apylinkės valdyboje, rūpestingai eidamas iždininko ir kitokias pareigas.
Pradėjęs negaluoti šių metų pradžioje, sunkios ligos pakirstas spalio 16 d., paliko našlę Liuciją Jodelytę-Šaudzienę ir 4 seseris už geležinės uždangos.
Kad ir mirę, tautos gaivintojai, kovotojai dėl jos laisvės kartų kartoms išlieka gyvi, nes ir tautos laisvės idealas yra amžinas. Kol bus gyva lietuvių tauta, tol bus prisimenami didieji tautos žygiai ir jos laisvės kovotojai.
Lietuvių Bendruomenės vardu atsisveikinu su jos veikliu nariu. Našlei Liucijai Šaudzienei, p. Kačioniams, p. Elertams, p. Banėnams ir kitiems giminėms reiškiu nuoširdžiausią užuojautą didžiulio skausmo valandoje. Tegu velionio kūno pelenai randa ramią laikinę prieglaudą šioje svečioje šalyje, kad išaušus Lietuvos laisvės rytui, galėtų būti pargabenti į Tėvų Žemę, kurią velionis taip mylėjo ir už kurios laisvę kovojo.
MJR. JONAS K. VALIŪNAS IR ŠIEMET PIRMASIS VOKIETIJOS ŠAULYS
Praėjusiais metais Vokietijos lietuvių bendruomenės pirmininkas ir Schwetzingeno inžinerijos lietuvių kuopos vadas Jonas K. Valiūnas yra laimėjęs pirmąją vietą Vokietijos pistoletų šaudyme. Šiemet jis savo titulą sėkmingai apgynė. Rugsėjo 6 Wiesbadene vykusiose Vokietijos šaudymo varžybose J. K. Valiūnas savo pernykštį rezultatą pagerino keturiais taškais, surinkdamas Iš viso 576 taškus ir vėl tapdamas Federalinės Vokiečių Respublikos sportinių pistoletų šaudymo meisteriu.
Antrą vietą laimėjęs amerikietis “Woody” surinko 568 taškus.
Ta proga tenka pastebėti, kad ir Ingė Valiūnienė yra taikli šaulė. Ji keletą kartų Badene krašto moterų klasės pirmenybėse yra laimėjusi 2 ir 3 vietas, šiemet ji iškovojo trečią vietą ir buvo parodyta televizijoje.
(Iš P.L.B. Vokietijos Kr. Informacijų)
