Sovietų klaida ties Berlynu?
B. B.
Antrojo Pasaulinio karo meto, pradedant Normandijos invazija iki 1945 m. gegužės mėn. vokiečių kapituliacijos, laikotarpis yra laikomas lenktynėmis dėl Berlyno. Susidaręs vienybės įspūdis sąjungininkų tarpe, tikrumoje, buvo pradžia vienybės skilimo. Užėmus Berlyną, sovietai garsiai kalbėjo apie užtikrintą pergalę ir tapšnojo viens kitam per petį, girdami savo pajėgumą. Tikroji, gi, padėtis buvo skirtinga. (Kari F. Ziemke Military History — THE GERMAN DEFEAT IN THE EAST 1940-45)
1945 m. kovo mėn. 28 d. gen. D. Eisenhoweris nusprendė sustabdyti puolimą Berlyno link, esant sąjungininkų daliniams 125 mylias atstu nuo Berlyno. Tuo pačiu metu, nuo 1945 m. sausio 31 d., rusai stovėjo išilgai Oderio tik 35 mylias atstu nuo Berlyno. Berlyno kryptimi rusai pradėjo puolimą tų pačių metų sausio 12 d. nuo Vyslos. Atstumą toje kryptyje, apie 300 mylių, jie sukorė per 19 dienų. (Likusių 35 mylių nepajėgė nugalėti per 56 dienas.) Pagal marš. V. I. Čuikovo paskelbtus atsiminimus (1965 m.) rusų armijų vadai, su marš. Žukovu, planavo ir norėjo užimti Berlyną tų pačių metų vasario mėn., tačiau Stalinas įsakė apsikasti Oderio krantuose (V. I. Čuikovas buvo VIII armijos vadas). Nežiūrint marš. K. Rokosovskio sausio mėn. pradžioje sėkmingo prasiveržimo šiauriniame fronte, grąsinant vokiečių kairiajam sparnui, Stalinas įsakė veiksmus sulėtinti bent 10-čiai dienų. 1965 m. gegužės mėn. rusų karinės istorijos žurnale, buvęs Vakarų fronto štabo operacijų skyriaus viršininku gen. S. M. Štemenko, straipsnyje paminėjo, kad 1944 m. lapkričio mėn. operacijų plane buvo numatyta pasiekti per Berlyną Elbės upė, 1945 metų vasario 28 d., išdėstant laiką: 15 dienų nuo Vyslos iki Oderio ir 30 dienų nuo Oderio iki Elbės upės.
Pagal Štemenko, tuo metu vokiečiai turėjo stiprų jėgų telkinį Pomeranijoj, Žukovo dešiniajam sparne, kur buvo atsiradęs tarpas tarp Žukovo ir Rokosovskio sparnų. Rusų dalinių tiekmenys buvo išsieikvoję ir tiekimo centrai toli atsilikę. (Nėra duomenų, kad gen. Žukovas ar Rokossovskis būtų kur nors tai pasakę.) Kitas klausimas, kada buvo nuspręsta operacijas sustabdyti, jei plane buvo numatyta pasiekti Elbė vasario mėn. pabaigoje. Čuikovo patiekta data — vasario mėn. 4 diena. Rusų istorikas S. P. Platanovas sako, kad vasario mėn. viduryje (Mirovoje Voina 1939-1945). Tikrumoje, tik vasario mėn. 2 d. suformuoti vokiečių daliniai, tinkami kautynėms, pradėjo judėti prieš Žukovo sparną rytuose nuo Oderio upės. Iki to meto, Pomeranijoje ir vakarų Prūsijoje esantys vokiečių išblaškyti daliniai buvo renkami, grupuojami ir ginkluojami. Tik vasario 16 d. gen. H. Guderianas surinkęs 10 divizijų, pradėjo priešpuolį į rytus nuo Oderio (prie Stargardo) upės, su nepaprastai apsunkintu tiekimu, apardytais geležinkeliais ir riedmenimis, nes stokojant benzino, riedmenis nebuvo galima naudoti, šio priešpuolio rezultatai buvo beveik komiški. Divizijų vadai, SS generolai, buvo politinės iškamšos, tik ne vadai; pirmą dieną jie praleido jieškodami būdų įvesti divizijas į veiksmus; per sekančias dvi dienas visos puolimo pastangos pasibaigė niekais. Rusai net nesusidarė įspūdžio, kad tai buvo priešpuolis (E. F. Ziemke). Vasario 17 d. rusų vyriausias štabas davė įsakymą gen. Žukovui pagrindinėmis jėgomis pulti Pomeraniją, o Karpatų daliniams, esantiems Vengrijoje, pulti Vienos kryptimi.
Konievio daliniai vasario 8 d. pradėjo puolimą tikslu užimti plotą tarp Oderio ir Neisės upių ir 21 d. sustojo, nes reikėjo peržengti Neisės upę. Buvo pradėti statyti tiltai per Bobro ir Queisso upes, gi tankų daliniams buvo išdalinti žemėlapiai vietovių tarp Neisės ir Elbės. Vokiečiai tuo metu nebūtų pajėgę to smūgio sustabdyti.
Vasario 17 d. įsakymu, rusų vyriausias štabas pakeitė 1944-45 m. žiemos puolimo planą. Vasario 24 d. Rokossovskis pradėjo puolimą vakarų Prūsijon. Dviem dienom vėliau, Konievas perkėlė šarvuotą armiją nuo Neisės upės į augštutinę Sileziją. Pagaliau, dvi Žukovo šarvuotos armijos padarė 90° sukinį link Baltijos krantų rytiniu Oderio krantu.
Po vokiečių nepavykusio priešpuolio prie Stargardo, esant jėgų santykiui 6 milionai rusų prieš 2 milionus vokiečių, rusų atsisakymas nuo tiesioginio puolimo Vakarų link, ir siekti galutinio tikslo, buvo dar labiau mįslingas, kai rusų armijos buvo geram stovyje, nuostoliai sausio mėn. buvo sumažėję iki minimumo, palyginus su visais anksčiau buvusiais, ir pabaigoje vasario mėn. visi geležinkeliai Lenkijoj iki Poznanės ir Vroclavo buvo jau pritaikyti rusų vagonams. Šis sprendimas buvo padarytas Stalino ir Žukovo (E. F. Ziemke), nes Žukovas tuo metu buvo savo padėtimi sekantis po Stalino ir kieno kito sprendimą nebūtų priėmęs (C. W. Wilmont, Struggle for Europe). Atrodė, kad šis pakeitimas buvo padarinys nervų pakrikimo užtrukusio iki balandžio 16 d., kai puolimo kryptis Berlyno link buvo vėl atstatyta.
Tuo metu sąjungininkų jėgos, perėję Prancūziją, atsidūrė Vokietijos pasienyje ir planavo baigti invaziją prieš metų pabaigą, nes rusų dviejų mėnesių postovis ant Oderio nebuvo pramatytas. 1945 m. vasario mėnesį situacija pasikeitė — rusai tebestovėjo 35 mylias nuo Berlyno, Oderio dešiniajame krante, gi sąjungininkai — beveik toje pačioje vietoje kur buvo 1944 m. vasarą, išskyrus Ardėnus, kur neaiškiai stumdėsi. Rusai pakeitė planą — vietoj tęsti smūgį vakaruose, kur buvo mažas pasipriešinimas, išsiskleidė pietuosna ir šiaurėn, matomai, manydami, kad vokiečių pajėgumas nėra toks silpnas kaip atrodė ir kad sąjungininkai negalės tokiu greičiu judėti Vokietijoje, kaip judėjo Prancūzijoje, ir dėlto karas turės užsitęsti daug ilgiau negu buvo pramatyta. Atrodo, bazuojantis tuo ir buvo padarytas strateginis sprendimas, pasirenkant naudingesnį ir saugesnį planą.
Kai vasario mėn. 24 d. Rokossovskis šiaurėje, ir 26 dieną Konievas pietuose pradėjo judėti, vokiečiam susidarė įspūdis, kad vykdomos sparnuose demonstracijos prieš pagrindinį smūgį vakaruosna, link Berlyno. Tikrumoje Rokossovskis puolė tikslu pasiekti Baltijos krantus prie Koslino, kur vokiečiai stokojo artilerijos, šaudmenų, benzino, kad sukliudytų jo puolimą. Kovo 1 dieną rusų 3 korpo šarvuoti daliniai atkirto Dancigas -Gdynia geležinkelį ir pasiekė Baltijos krantą. Žukovo centras nepajudėjo, atrodė, laukė patogaus meto pulti Berlyno link, tačiau Rokossovskiui pasiekus Baltiją, visu svoriu pasuko šiaurėn — Pomeranijon: pirma armija link Kolobrzeg, antra — Oderio žiočių kryptimi. Po keturių dienų buvo pasiektas Kolobrzeg ir susijungta su Rokossovskio kairiuoju sparnu.
Atėjus kovo mėn. 5 d. atrodė užmiršta apie Berlyną, nežiūrint, kad vokiečių grasinimai sparniniams apėjimams senai buvo praėję (jei išviso yra tokį buvę — gen. Guderiano bandymas prie Stargrado buvo desperatiškas ir nepavykęs, tai ir buvo vienintelis). Žukovas iš centrinio, fronto perleido I šarvuotą armiją Rokossovskiui, kurią jis panaudojo puolimui Dancigo įlankos kryptimi ir po savaitės, kovo 12 d., pasiekė Baltijos krantus prie Pucko -— 240 mylių nuo Berlyno. Žukovas perėjo Pomeraniją per dvi dienas, gi per likusias dvi savaites dešiniam Oderio krante stumdė likusias jėgas. Rokossovskis darė tą patį iki pabaigos kovo mėn. apie Dancigą. Ne kitaip buvo ir pietų fronte — ištisą kovo mėn. beprasmis jėgų stumdymas, iki šios dienos nesuprantamas.
Konievo veiksmai augštutinėje Silezijoje rodė tendencijų judėti į Čekoslovakiją ir nustumti vokiečių jėgas išilgai Oderio kairiojo kranto prieš srovę, nuo Opolės iki Sudetų. Toks veiksmas tačiau nepagerino Konievo sparnų padėties, ir rusų veiksmai nebuvo prasmingi. Jie būtų pateisinami jei Konievas būtų pasiekęs bent Olomoucą ir Brno, Čekoslovakijoje, arba net Prahą. Po beveik 2 savaičių stumdymosi, Konievas kovo 14 d. 21 ir 4 armijas pastūmė link Opolės, o 59 ir 60 armijos buvo išeities padėtyje augštupyje. Į rytus nuo Ostravos Ketvirtasis Ukrainos frontas, kairiajam Konievo sparne, pajudėjo 3 dienas (iki kovo 8 d.). Žukovas, tuo tarpu dešiniajam Konievo sparne atrodė buvo pasirengęs peržengti Oderį. Kovo 20 d., Konievas pasiekė Oderį virš Opolės. Atrodo, Žukovo kairysis sparnas buvo uždengtas, tačiau 22 d. Konievas pasuko į pietus link Ukrainos fronto, gi Ukrainos fronto armijos pajudėjo vakarų kryptimi. Kovo 30 d. vokiečių centrinio fronto vadas feldmaršalas F. Schoerner pranešė vyr. štabui, kad rusai pro Ostravą veržiasi link Moravijos. Balandžio 1 dieną, Konievo armijos sustojo.
Kovo 28 d. gen. Eisenhoweris pasiuntė asmenišką telegramą Stalinui, išdėstydamas savo paskutinės puolimo fazės pianą. (Vasario 23 d. sąjungininkai pradėjo puolimą link Reino ir kovo mėn. 7 d. peržengė Reino upę per tiltą ties Remagenu. Kovo 28 d. kai Konievas pradėjo Augštosios Silezijos operacijas, amerikiečiai apsupo Ruhro kraštą ir gen. O. Bradley 12 armijos daliniai, forsuodami 35 mylias per dieną, atsidūrė 125 mylias nuo Berlyno (Eisenhowerio planas Stalinui buvo pristatytas kovo 31 d., kuriame Eisenhoweris pramatė susitikti rusus Leipcigo-Dresdeno srityje, ir tuo pačiu metu pasiųsti dalį jėgų pietų kryptimi, tikslu izoliuoti galimus vokiečių persigrupavimus Bavarijos ir Austrijos kalnuose (Herbert Freis 1967, Churchill - Roosevelt - Stalin, psl. 704-5). Sekančią dieną Stalinas atsakė, kad jis sutinka su numatyta sąjungininkų kariuomenių susitikimo vieta ir kad dėlto Berlynas nustojęs savo ankstyvesnės strateginės reikšmės. Todėl jis nusprendęs Berlyno užėmimui skirti mažesnio dėmesio ir tą atlikti paskyręs antraeiles jėgas (John Ehrman, Grand Strategy, London. 1956, 132 ir 142 pusi.). Balandžio 1 d. rusų armijų veiksmai atitiko Stalino pranešimo turinį Eisenhoweriui.
Balandžio 3 d. įvyko neoficialios derybos Šveicarijoj dėl Italijos fronto kapituliacijos, kuriose buvo išskirti rusai (kaip tiesioginiai šiame fronte nedalyvavę). Sužinojęs apie tai Stalinas, pasiuntė F. D. Rooseveltui raštą protestuodamas prieš rusų ignoravimą. Rašte, tarp kitko, sakoma: “. . . aš matau, kad amerikiečių-anglų daliniai neįstengė smogti vokiečių širdin, kryptyje kur vokiečių pasipriešinimo beveik nėra, bet kodėl yra reikalo slėpti tai nuo rusų ir kodėl sąjungininkai rusai apie tai neįspėti? Atrodė, kad Stalinas pamatė bereikalo tupčiojęs ties Berlyno vartais jieškodamas didesnių laimėjimų kitomis kryptimis, negalėdamas klaidos prisiimti sau, pakaltino anglų-amerikiečių vadovybę (E. F. Remke). Kaip anksčiau minėta, jei 1944 lapkričio mėn. puolimo planas nebūtų buvęs pakeistas rusai būtų sutikę vakariečių jėgas ant Reino upės krantų, be abejo ir pokarinė padėtis būtų buvusi skirtinga.
Berlyno puolimą rusai pradėjo balandžio 16 d. pereidami Oderį. Amerikiečių nuomone, Berlyno operacijos buvo didžiausia II Pas. karo klaida (E. F. Ziemke, The Soviets Lost Opportunity). Reikėtų pastebėti, tačiau, kad karas yra politikos tąsa ir politinis elementas neišjungiamas ir karo metu, todėl, tikrajai šios karinės klaidos priežasčiai nušviesti reikėtų turėti ir politinių veiksmų studiją.
