Revoliucija per koegzistenciją
B. B.
Dažnai yra girdimas posakis: rusiškas komunizmas pasikeitė, postalininiai Kremliaus valdovai veda su kapitalistiniais kraštais taikią. —- koegzistencinę politiką! Atrodo visai teisingas išorę apibūdinantis išsireiškimas. Kruščevo pradėta taikinga koegzistencija nebuvo vystoma pagal numatytą planą — revoliucinėn komunizmo pergalėn ir nedavė aiškių rezultatų. Todėl Brežnevas, priedangoje ano šūkio, visomis jėgomis ir plačiu mastu, vykdo puolimą kapitalistų tvirtovėse iš vidaus, priedui dar tiesioginiai kišasi į socialistinių kraštų suverenumą, plėsdamas Markso -Lenino ideologiją. Tai tokia šių dienų rusiškos komunizmo ekspansijos strategija, kurią Brežnevas vykdo sumaniai, neatmesdamas ankstesnių klasikinių Markso-Lenino idėjų: imperializmo, eksploatacijos ir taikingos koegzistencijos.
1970 metuosna Brežnevas pilnai įliejo taikingos koegzistencijos teorijos interpretaciją, pagal iš anksto nustatytą planą. Kruščevas taikingos koegzistencijos idėjos vykdymą skyrė socialistinių kraštų stiprinimui, kad susilpnintų kapitalistinius kraštus. Tuo būdu, sustiprėjęs socializmas išeitų nugalėtoju be karo, nes nusilpę kapitalistiniai kraštai net nebandytų priešintis. Rezultate, kapitalistiniai kraštai neturėdami kitos išeities, norėdami išsilaikyti, priimtų socializmą. Tai būtų idealu, turint šiandieninės technologijos ginklavimą ir esant branduolinės energijos šešėlyje. Brežnevas gi, numato laimėti prieš kapitalizmą, taip pat, be atviro karo, nes branduoliniai ginklai grasina pražūtimi abiem pusėm, suprantama, turint opanentais amerikiečius. Brežnevas atmeta kiniečių priekaištus dėl bendravimo su kapitalistais, kad stiprinus socialistinius kraštus, naudojant taikingą koegzistenciją. 1969 m. birželio mėnesį komunistų partijos suvažiavime, apie taikingą koegzistenciją, Brežnevas yra taip pasakęs: “... priimtiniausia forma yra sudaryti naują bendruomenę socialistiniuose kraštuose, vystymui revoliucinio ir tautų išlaisvinimo judėjimo: Tai yra būtinas internacionalinio proletarijato strategijos elementas, iš kapitalizmo perėjimui į socializmą...”
Tais pačiais metais, lapkričio mėn. 18 d., “Komunist” žurnale rašė sekančiai: “...taikingos koegzistencijos politika yra speciali forma tarptautinėje klasių kovos arenoje; nekeliant revoliucijos, ji padeda sudaryti inerciją judesiui — perėjimui į socializmą. Taikingos koegzistencijos principai negali būti pritaikyti klasių kovai kapitalistinuose kraštuose, ideologinei kovai prispaustųjų prieš prispaudėjus.” Tai nėra nauja. Brežnevas tik pertvarkė Lenino, Kruščevo idėjas ir pritaikė jas naujoms 1970 metų aplinkybėms. Šis metodas pasekmingai vykdomas Vietname ir kitur, neleidžiant kapitalistams laimėti ir laikant juos karo veiksmuose, alinant ekonominiai, žeminant prestižą, be to, verbuojant naujų savanorių tarptautiniam revoliuciniam judėjimui. Brežnevui, laikina sąjunga su kapitalistais yra priimtina (jis čia skiriasi nuo Mao-Tsetungo), todėl komunistai turi bendrauti, iki ateis komunistų laimėjimui tinkamo smūgio metas.
Suglaustai, Brežnevo doktrina būtų: nauja taikingos koegzistencijos forma, nauja versija tautų išlaisvinimo judėjime ir savaime suprantama, visuotinas rusiško komunizmo laimėjimas. Šiai doktrinai vykdyti 1970 m. pagrindinė strategija: metas, kai kapitalistų tvirtovės turi būti puolamos iš vidaus. Šis metodas neprivalo būti vienintelis revoliucinio karo plėtimui. Išnaudojant tarptautnio proletariato revoliucijos kitas galimybes, kapitalistų tvirtovių puolimas iš vidaus, yra užtikrintas kelias rusiškam komunizmui į laimėjimą be karo.
Keletas žvilgsnių į 1969 m. birželio mėn. pasakytos kalbos detales. Pirmoje eilėje, komunizmui reikalingas vieningumas, pabrėžė Brežnevas, išryškindamas naujo sujungto komunistų judėjimo prieš imperialistus reikalą. Turėta omenyje kiniečius, su kuriais susijungus susidarytų tikra grėsmė “imperializmui” ir laimėjimas, komunizmui. Brežnevas telkia pastangas paveikti ir sujungti kapitalistinių kraštų darbininkus, kovai prieš kapitalistinę sistemą ir jos suardymą. (Kapitalistinius ir imperialistinius kraštus reikia suprasti visus kitus, kraštus kurie nėra komunistų valdomi arba nėra rusiško komunizmo įtakoje, nežiūrint kokia santvarka krašte bebūtų.) Sovietuos uždavinys ryškinti kapitalistiniuose kraštuose klasių skirtumus, kad sukėlus judėjimą, panaudojant žinomus komunistų šūkius: kova prieš militarizmą, prieš masių išnaudojimą; skelbti kapitalizmą esantį demokratijos priešu, sudaryti darbo liaudies valdžią ir kit. Čia turima omenyje amerikiečiai, kur, šalia darbo liaudies, dar yra ir rasinis klausimas kurį reikia išnaudoti sprogdinimui iš vidaus. Vyksmo pagreitinimui naudojami socialiniai protestai, pereinant į riaušes ir smurtą, priedui jungti judėjimą prieš karą Vietname. Visos tos idėjos veda link revoliucinio protesto, kuris silpnina krašto valdymo sistemą ir valdžios autoritetą.
.. vis dažniau ir dažniau plačias, protestuojančių mases sudaro intelektualai, baltkalnieriai darbininkai, studentai ir vidurinė miesto gyventojų klasė,” kalbėjo Brežnevas; tas reiškia, kad komunistai Amerikoje įstengė apjungti socialiniams protestams ir jiems vadovauti plačias amerikiečių mases, kurios socialinių reikalavimų priedangoje, vadovaujant komunistams, įvykdys revoliuciją, šitoks, tariamas, spontaniškas masių pasireiškimas, vykdant socialinius protestus prieš kapitalistines sistemas yra ypatingai vystytinas pažangesniuose kraštuose. Šalia darbo klasės, socialiniams protestams, jungti korporacijas, demokratinius sąjūdgius, sporto klubus, religines ir šalpos organizacijas. Kaip ypatingai tinkamą elementą neramumams, Brežnevas išskiria jaunimą — “... yra faktas, kad jaunoji generacija kapitalistiniuose kraštuose, studentus imtinai, yra revoliucinėje fermentacijoje.” Demokratinių laisvių ir pertekliaus įtakoje, nedrausmingi, neįsipareigoję, be atsakomybės jausmo jaunuoliai lengvai priima idėjas, nežvelgdami į išdavas; jie yra entuzijastai kovoti. Komunistams vadovaujant, tai yra tinkamiausias elementas revoliucijai.
1969 m. birželio mėnesį Brežnevo kalbos pabaiga skamba sekančiai: “... priešimperialistinė kova egzistuoja pilnumoje ir galutinai pasireikš trečioje dvidešimto šimtmečio dalyje. Kiekvienas gali matyti, kad socialpolitinės sąlygos veda į revoliuciją, pakeisti kapitalizmą nauja socialine santvarka. Nešant Markso-Lenino ideologijas į vidurinės klasės mases, jungiant darbo liaudies klasę, komunistai atliks savo istorinę misiją, kovoje su kapitalizmu ir imperializmu, triumfuodami socialistinėje pergalėje.”
Keikia paminėti, kad revoliucinį judėjimą kapitalistų tvirtovėse pripažįsta ir Mao-Tsetungas. Kai amerikiečių jėgos laikinai įėjo į Kambodiją, Mao savo kalboje, 1970 m. gegužės 20 d., pasakė: “. . . Nixono fašistai kursto revoliucinio masių judėjimo Amerikoje ugnis.”
Pažymėtina, kad Brežnevas vykdo savo revoliucinį planą pilnu intensyvumu, labai nuosekliai ir suderintai, remiant ir įjungiant, pirmoje eilėje, karinę jėgą, toliau ekonominę ir politinę aparatūrą į vieną didelę, modernaus karo mašiną, kuri labai klusniai ir pasekmingai vykdo Brežnevo įsakymus. (čia pravartu prisiminti apribotų karų doktrinas.)
Paminėtina, kad 1960m., Amerikos prezidentas Kennedy, iškėlė tautų išlaisvinimo ir taikingos koegzistencijos doktrinas, kaip vieną iš didžiausių 1960 m. problemų (kuri pasiliko dar ir iki 1970 m.). Kruščevo doktrinos pasisekimas, sudarė sąlygas Brežnevui vykdyti pilnutinę tautų išlaisvinimo doktriną, puolant kapitalistų tvirtoves iš vidaus, per neramumus, studentų riaušes, masines demonstracijas prieš krašto santvarką, moralės griovimu, teroru ir pan. Tai yra naujai pritaikyta karo forma, tikslu sunaikinti priešo pajėgumą (neliečiant tiesioginiai ginkluoto pajėgumo), tikslu pavergti kraštą jo paties rankom, išvengiant panaudoti branduolinius ginklus, kurie nemažiau grėstų pačiam agresoriui.
Brežnevo doktrinos trumpos apžvalgos papildymui, žiūr. KARYS 1967 m. vasario mėn. — Partizaninis karas; kovo mėn. — Sovietų pažiūros į politikos ir karo santykį; 1968 m. balandžio mėn. — Sovietų pažiūros į tautų išlaisvinimo karus; 1969 m. kovo mėn. -— Čekoslovakija ir kas toliau; 1970 m. rugpjūčio mėn. — Karai ir maištai. Arms for the Third World War (Joshua & Gilbert, The Johns Hopkins Press, Baltimore, Md., 1969.)
