SLAPTOJI SPAUDA VIEŠINTOSE
AP. SKOPAS
Tikrai nebeprisimenu kuriais metais pasirodė slaptosios spaudos pirmieji egzemplioriai Viešintose. Mano manymu, jau 1943 metais vienas iš valsčiaus tarnautojų po vieną egzempliorių parsivežė iš Panevėžio. Kiek atsimenu, tai buvo “Į kovą”, “Nepriklausoma Lietuva”, “Judas” ir kiti laikraščiai, kurių vardų dabar jau nebeprisimenu.
Visi juos grobstėme iš rankų į rankas ir su didžiausiu smalsumu skaitėme. Galų gale, priėjome minties, kad vien tik kelių žmonių būreliui skaityti, to permaža, reikia ją paplatinti po plačią apylinkę. Bet kaip? Iš apskrities miesto didesniais kiekiais slaptą spaudą gabenti labai pavojinga. Su mašinėle, nors ir po 6-7 egzempliorius iš karto padarysi, reikia daug laiko ir darbo. Tada, įgaliojome vieną žmogų, komandirutei vykstantį į Panevėžį, gauti gabalą šapirografo juostos.
Šapirografą jis gavo ir laimingai pargabeno į Viešintas. Tačiau dabar susidūrėme su kita kliūtimi. Kas tą darbą dirbs? Visi tarnautojai buvo vedę ir su šeimomis, todėl nenorėjo tos rizikos pasiimti. Buvome tik trys viengungiai ir visi iš vieno prievolių skyriaus: mano viršininkas, aš ir vieno batsiuvio sūnus, kuris, tačiau nebuvo patikimas, nes jo tėvas, batsiuvys, daugiau pataikavo komunizmui ir buvo policijos priežiūroje. Tada visų akys ir nukrypo į mano pusę. Kitos išeities nebebuvo, kaip pasiduoti ir sutikti tą darbą dirbti.
Tuo metu, tekdavo visiems iš eilės naktimis budėti valsčiaus raštinėje, nes iš apskrities įstaigos ateidavo daug telefonogramų. Man sutikus dirbti prie slaptos spaudos, pasisiūliau bei eilės budėti ir prie telefono. Vedusieji buvo dėl to patenkinti. O sutikau tik todėl, kad naktimis budėdamas galėčiau šapirografu spausdinti. Perspausdindavau ne vieną, bet visus gautus laikraščių numerius. Tai buvo mano naktinis darbas.
O, tą darbą norėdavome atlikti kuo platesniu mastu, kad laikraščiai pasklistų po visą valsčių ir net gretimų kaimyninių valsčių pakraščiuose esančius kaimus. Ir tenka prisipažinti, kad tai mums pasisekė 95%.
Bet grįžkime atgal. Savo spaudos darbo valsčiaus patalpose jau nebegalėjau toliau tęsti, nes buvo perdaug didelis popieriaus sklaidymas, jo džiovinimas. Tada, susitariau su kooperatyvo vedėju B. Bagdžiūnu, kuris dabar gyvena Kanadoje, kooperatyvo rūsyje įrengti šapirografą ir ten dirbti. Ir vėl dirbdavome naktimis. Iš lauko pusės turėjom pasistatę vieną sargą iš savo patikimų draugų, kuris budėdavo mums dirbant. Tokiu būdu, iš vieno laikraščio egzemplioriaus padarydavome 80-90 egzempliorių.
Vėliau, jau visiems popieriams išdžiūvus, surinkdavome ir dėstėme į vokus. Vokus dar nakties metu nugabendavau į valsčiaus patalpas ir paslėpdavau savo pastalčiuose.
Atrodo, kad miestelyje buvo ir geštapo agentų, kurių mes labiausiai ir bijojome. Bet jiems nepasisekė nieko pačiupti.
Atsimenu tik vieną nemalonų įvykį. Vietos nuovados viršininkas buvo įsimylėjęs į pašto viršininko žmoną (nuovados viršininko žmona buvo išvežta į Sibirą). Tarp jų buvo įvykę daug aštrių barnių ir jie vienas kito nekentė. Daėjo net iki to, kad nuovados viršininkas įskundė geštapui pašto viršininką laikantį pogrindžio spaudą savo nedegamoje spintoje. Vieną dieną į miestelį prigužėjo daugybė mašinų, apsupo pašto įstaigą irįsiveržę į vidų pareikalavo atidaryti nedegamąją spintą. Nebeatsimenu, ar jie ten ką rado ar ne, bet pašto viršininką vistiek išsivežė į Panevėžį.
Dėjome didžiausias pastangas jį iš ten ištraukti, bet matyti, ir geštapas neturėjo tikrų įrodymų. Kitu atveju, jam grėsė mažiausiai ka-cetas ar net ir mirties bausmė. Kelias dienas palaikę jį paleido namo. Apskrities policijos vadui, iš mūsų pusės, viskas buvo kuo smulkiausiai painformuota. Tada jis poną Vilkaitį iškėlė į Kėdainių apskrities, Šėtos miestelį, o į Viešintas atkėlė Sauliūną.
Po šito įvykio mes kurį laiką nutraukėme pogrindžio darbą, nes ir laiškanešys buvo įtariamas šnipinėjimu.
Viešintų valsčiuje buvo 45% gyventojų rusai, dar caro laikais apgyvendinti, kas daugiausia ir reikalavo iš lietuvių vienybės ir susiklausymo. Iš rusų kaimų jauni vyrai daugiausia išeidavo į miškus banditauti, daug žalos ir net žudynių naktimis pridarydami. Lietuviai jų nekentė ir stengėsi atsiriboti nuo jų kiek tik galima.
Daug padėdavome lietuviams ir pyliavų duoklės reikalais. Jei kam sunku būdavo išpildyti kviečių ar rugių duoklę, mes tam patardavome vežti žirnius, už kuriuos daug taškų gaudavo. Negalint ir to padaryti, tai veždamas mažą kiekį javų turėdavo įsidėti gabalą lašinių. O prieš nacių revizijas daug kam knygose padidindavome duoklių skaičius. Ypatingai pieninės vedėjas, dabar gyvenąs Anykščiuose, sugebėdavo išduoti dideliais kiekiais pažymėtus kvitus. Nors naciai ir daug keikdavosi, bet prikirpti negalėjo. Atrodo, kad p. Mincė jų ir nebijojo, nes jo sandėlyje— šaldytuve būdavo gana didelės atsargos sviesto.
Viešintų miestelis buvo gana išsitęsęs, galima sakyti, buvo viena ilga gatvė susijungusi su Viešintų kaimu, taigi nuo galo iki galo, tikriausiai buvo daugiau kaip kilometras. Pradėjus apylinkėse smarkiai siausti raudoniesiems partizanams, arba geriau pasakius, banditams, susirūpinome dėl didesnės ginkluotos jėgos. Svarbiausi saugomi punktai būdavo pieninė, malūnas, valsčiaus patalpos, nes jos stovėjo nuošaliau miestelio centro. Beto ir pačia ilgąja gatve patruliuodavo dvi poros ginkluotų vyrų. Visi patruliai būdavo parinkti iš civilių tarpo. Banditai tai žinojo, nes jų moterys, ateidamos į kooperatyvo krautuvę nusipirkti kokių smulkmenų, iššnipinėdavo kas darosi miestelyje. O ir pačiame miestelyje buvo nemaža komunizmui simpatizuojančių žmonių, kurie mielai ir tas ruses painformuodavo. O gal ir gerai, nes tada ir banditai žinojo, kad mus miegančius neužklups. Savo pasiutimui išlieti, jie kartais išsprogdindavo aplink miestelį telefono stulpus, nutraukdami ryšius su kitais valsčiais.
Pas mus dažnai sustodavo Savisaugos dalinių vyrai, išbūdami čia po dvi-tris savaites. Vienas dalinys, atsimenu, buvo dar pilnai Lietuvos kariuomenės uniformoje. Bet ir jų veiklos pasekmės buvo menkos, nes banditai per vietinius rusus tuoj sužinodavo kas čia darosi ir sulįsdavo giliai į didžiulę Šimonių girią. O, ten juos surasti būdavo jau nebeįmanoma. Pora kartų ir vokiečių baudžiamosios komandos pasirodė. Jie sudegindavo keletą sodybų, o žmones išgabendavo į Vokietiją darbams. Žinoma, tos egzekucijos vykdavo tik rusų apgyventuose kaimuose.
O mes su savo slaptąja spauda išgyvenome iki tol, kol visa miestelio administracija pasitraukė. Likome tik apie 60 ginkluotų vyrų. Po poros savaičių, 1944 m. liepos 20 d., ir mus iš ten išstūmė Subačiaus - Panevėžio kryptimi.
