Į Laisvę fondas ir asmenybės raiška

VIDMANTAS VALIUŠAITIS

Pirmiausiai norėčiau pagrįsti savo pranešimo ryšį su bendra studijų savaitės tema: kodėl Laisvę fondas ir asmenybės raiška", kai savaitėje diskutuojami klausimai sukasi apie rezistenciją ir kultūrą, kaip dvi istorinės atminties gaivinimo versmes?

Vidmantas Valiušaitis, šio straipsnio autorius, ir Aldona Žemaitytė, “Dienovidžio" redaktorė Druskininkuose.

(Nuotr. K. Ambrozaičio)

Bendras rezistencijos ir kultūros dėmuo

Rezistencija ir kultūra yra artimai susijusios su asmenybės branda. Be stiprios, kilnios ir taurios asmenybės, nėra nei tikros rezistencijos, nei autentiškos kultūros, be jos - negali būti nė patvaraus valstybingumo. Prof. Juozas Brazaitis savo programiniame straipsnyje „Srovė ir uola" kadais yra rašęs: „Užtat juo labiau stiprėjame mintyje daryti visa, kad žmogui, asmeniui, būtų grąžintas respektas ir pripažinta jo reikšmė valstybės gyvenime. Šitas mumyse pačiuose subrendęs siekimas brandintas kaip visuotinis būsimos Lietuvos siekimas: pagerbti asmens laisvę ir sudaryti galimybes jo laisvai kūrybai, kuria jis prisidėtų prie tautos gyvenimo pažangos.

Brandintos ir priemonės anam siekimui vykdyti: brandinta mintis, kad demokratijos principas būtų taikomas ne tik politiniame gyvenime, bet būtų praplėstas ir ūkinei bei kultūrinei sritims. Ūkinė demokratija patikrintų žmogui materialias sąlygas. Kultūrinė demokratija sudarytų sąlygas jam gyventi ir viešai reikštis pagal savo pasaulėžiūrą ir vaikus auklėti pagal savo įsitikinimus. Tuo keliu asmuo būtų apsaugotas nuo valstybinės prievartos sąžinės srityje. Tuo keliu būtų pašalintas kovos objektas valstybėje tarp grupių bei asmenų, kurie pripažįsta kitam tokią pat teisę egzistuoti kaip ir sau. O tai yra pagrindinė demokratinės dvasios žymė."

Todėl man šiandien malonu pasidalyti mintimis su žmonėmis, kuriuos, drįstu manyti, jungia bendras rūpestis, kadais išsakytas mūsų filosofijos autoriteto prof. Stasio Šalkauskio: „Man nėra abejojimo, kad demokratinė respublika yra tobuliausia valstybinės santvarkos lytis. Bet sykiu man yra lygiai aišku, kad tikrovėje šita tobuliausia lytis tik tiek tėra verta, kiek yra verti žmonės, kurie šita lytimi yra tvarkomi".

Taigi kultūrinis Į Laisvę fondo uždavinys, besiremiantis svarstymų pilnutinę demokratiją" pagrindais, netiesiogiai yra persmelktas rūpesčio, kuris galėtų būti matuojamas tik pačios asmenybės vertės, jos pilietiškumo bei demokratinių nusiteikimų raiškos matu. O tai ir yra bendras studijų savaitės ir šio pranešimo vardiklis.

Į Laisvę fondo kelio į Lietuvą pradžia

Štai jau septintąjį kartą renkamės į Lietuvoje rengiamas Į Laisvę fondo studijų dienas, tas „tautines rekolekcijas", kaip jas pavadino dr. K. Ambrozaitis 1992-siais, atidarydamas pirmąją studijų savaitę Vilniuje. Toliau buvo Nida, Birštonas, Mastaičiai, Kaunas, Telšiai, Jurbarkas ir štai dabar - Druskininkai. Yra jau į ką atsigręžti, apie ką pamąstyti, yra ką vertinti.

Nors Į Laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti Lietuvos filialas veikia jau nuo 1990-ųjų, t.t. jau aštuntus metus, tačiau lig šiol mums kaip ir nebuvo progos pažvelgti į save tarytum iš šalies, pasitarti platesniame forume, kaip sakykime šis, apie Fondo filialo dabartį, ateities linkmes, susivokti kur esame, kur link judame, ko norime siekti ir kaip tai darome, kokia mūsų vieta ir reikšmė Lietuvos visuomenės gyvenime? Tokios gairės, manau, būtų pravarčios sėkmingai tolimesnei Į Laisvę fondo raiškai.

Antrasis aspektas, kurį norėčiau paliesti, kalbėdamas apie fondo filialo veiklos patirtį Lietuvoje, tai dr. K. Ambrozaičio įtaka filialo įsisteigimui, jo veiklos pobūdžiui, vertybinei orientacijai, pagaliau, studijų savaičių tradicijos susiformavimui ir įtvirtinimui Lietuvoje. Manau, neperdėsiu sakydamas, kad Į Laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti Lietuvos filialas yra dr. K. Ambrozaičio asmeninių pastangų dėka išpuoselėtas augalas, susiformavęs iš esmės ne tik jo pasiūlytų kriterijų įtakoje, bet ir jo dėka išsaugotas gyvas įvairiais kritiškais momentais, kurių mums, kaip ir daugeliui visuomeninio veikimo organizacijų Lietuvoje, taip pat yra tekę pergyventi.

Mano pirmoji pažintis su Lietuvių fronto bičiuliais ir jų idėjomis buvo neakivaizdinė, atėjo per spaudą ir literatūrinių interesų sritį dar prieš 15 metų, kai rinkau medžiagą ir rengiau darbą apie vieną iškiliųjų frontininkų, literatūros mokslininką, prof. Joną Grinių. Akivaizdžiai su frontininkais pirmąsyk susitikau 1989-aisiais, kai su pirmąja Sąjūdžio aktyvistų banga pirmą kartą lankiausi Amerikoje. Amžiną atilsį Vaidotas Daunys tada supažindino mane su dr. Kaziu Ambrozaičiu, per kurį ir pradėjome tada tiesti tiltus į Lietuvą. Trečiasis asmuo, kuris irgi tuo metu lankėsi Amerikoje, ir kuris tada turėjo solidų autoritetą tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje, buvo Arvydas Juozaitis.

Sąjūdis tada išgyveno savo „aukso amžių", daugelis dalykų, įskaitant ir tarpusavio pasitikėjimą, tada matėsi kiek kitaip, negu šiandien. Pagaliau, tai ir nėra svarbu. Svarbu mums šiandien atsekti autentiškas intencijas ir tikslus, kurie buvo keliami Į Laisvę fondo židiniui Lietuvoje. Tam čia pasinaudosiu ir keliomis dr. K. Ambrozaičio mintimis iš jo laiškų.

Po mūsų pasimatymo Amerikoje 1989 m. lapkričio mėnesį, praėjo daugiau kaip pusmetis. 1990 m. liepos 20 d. laiške, adresuotame Vidmantui Valiušaičiui, Arvydui Juozaičiui ir Vaidotui Dauniui, Kazys Ambrozaitis rašo:

(...) Ieškome atviro ryšio su Lietuva. Ilgai užtrukęs to ryšio trukdymas įliejo į kraują nepasitikėjimą lietuvio lietuviu, senos draugystės tapo išardytos. Aukščiausias laikas vėl remontuoti tiltus, laikas klajūnams grįžti į tėviškę, laikas rūpintis šviesesne Lietuvos ateitimi, neapsistoti prie griuvėsių stumdymo. Iš mažo kontakto laiškais ir asmeniškai, susidariau vaizdą, kad Jūs visi trys esate puikus redaktoriai, nuoširdžiai rūpinatės Lietuvos ateitimi. Ant to jaunosios kartos trikampio ir norėtume grįždami atsistoti, ant jo uždedant seną, gerai išgalvotą ir ilgai išsvajotą darbų ir idėjų „šešiakampį" (Brazaitis - Maceina - Girnius -Grinius - Ivinskis - Damušis), kurių idealios Lietuvos ateities mintis Keliuotis sugebėjo surinkti ir dalinai perleisti per „N. Romuvos" puslapius. Norėtume, kad ir jūs pažvelgtumėte per tą „šešiakampį" ir gal rastumėte ką nors pasiūlyti nervingai lietuvių visuomenei. Išeivijoje darėme tai, ko vergijoje negalėjote daryti. Jau laikas tuo mažu kraičiu pasidalyti. Reikalas paprastas: pradėkime nuo kultūrinių dalykų, stovint šalia nuo politikos, ypač atokiau nuo politikierių, kol susiformuos mintis ko jie siekia. Konkrečiai, norėtume, kad sutiktumėte teisiškai ir pilnai atstovauti Į Laisvę Fondui lietuviškai kultūrai ugdyti, Inc. Lietuvoje. (...)

Toliau dr. Ambrozaitis rašo: „Kas link Lietuvių Fronto nuotaikos žmonių, tai noriu priminti, kad iš Lietuvos pasitraukėme tik labai maža dalis, dauguma ten liko. Kai susidarys jūsų vadovaujamas židinys, jie at-41 eitų ir prisijungtų, ir talkintų. Mes irgi galėtume pristatyti kad ir mažą likusių sąrašą, kurie paremtų jūsų darbus. Svarbu, kad tam darbui pritrauktumėte jaunesnius, kurie neturėjo progos pagalvoti apie pilnutinės demokratijos idėjas, ir kurie turėtų tiek entuziazmo dėl Lietuvos laisvės, kiek mes turėjome ruošdami 1941 metų sukilimą ir po jo."

Įsiregistruota Sausio 13-osios išvakarėse

1990 metų pabaigoje, kai politinė įtampa Lietuvoje vis augo ir artėjo prie Sausio 13 krizės, Teisingumo ministerijoje buvo įregistruotas Į Laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti Lietuvos filialas. Pirmoji filialo valdyba buvo sudaryta iš 5 asmenų: pirmininkas Liudas Dambrauskas, sekretorius Vidmantas Valiušaitis, nariai Mindaugas Bloznelis, Vaidotas Daunys ir Arvydas Juozaitis.

Sausio 13-oji mus užklupo, galima sakyti, taip ir nepradėjus rimtesnės savo veiklos. „Nejau taip ir liksime nutildyti, net neparodę savo balso", svarstėme sausio 13-osios naktį? Iniciatyvą, padaryti viešą pareiškimą agresijos akivaizdoje, parodė velionis Vaidotas Daunys, iš Vilniaus paskambinęs man telefonu į Kauną ir pasiūlęs parengti pareiškimo tekstą. Tuojau telefonu susisiekiau su pirmininku ir kitais valdybos nariais, kurie tam pritarė. Nedelsdamas parašiau pareiškimo tekstą, kuris telefonu su visais valdybos nariais buvo suderintas ir be pataisų priimtas, štai jo tekstas:

„Į Laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti Lietuvos filialo tarybos kreipimasis į Lietuvos ir jos išeivijos visuomenes.

Lietuva vėl stovi dramatiškų išbandymų akivaizdoje. Grubi jėga kėsinasi užgniaužti dar trapų mūsų valstybingumą, demokratijos ir laisvės viltis. Bet tai nėra priežastis prarasti pasitikėjimą kilnia žmogaus paskirtimi ar susitaikyti su persekiojamų tautų skaudžiu likimu.

Tikime žmogaus dvasioje glūdinčiais tiesos, teisingumo, tarpusavio solidarumo ir pažangos troškimais. Žmogui yra Dievo skirta pratęsti pasaulio kūrimą, savo egzistenciją įprasminti žmonijos medžiagine ir dvasine pažanga. Tokios didelės paskirties akivaizdoje būtų beprasmiška žmogui savo jėgas eikvoti sistemai, kuri, remdamasi įvairiomis klaidingomis prielaidomis, nusikalsta nedovanotinais nusižengimais prieš žmoniškumą.

Laisvė ir teisingumas triumfuos".

Pasirašo visi penki tarybos nariai.

Po kelių valandų, sausio 13-ąją, kreipimasis lietuvių ir anglų kalbomis buvo paskelbtas per sovietų nekontroliuojamą Kauno televiziją bei radiją, o kitą rytą ir laikraštyje „Laisvasis Kaunas", nes Vilniaus laikraščiai, užgrobus spaustuvę, sausio 14-ąją neišėjo. Toks buvo Į Laisvę fondo gimimas ir savotiškas „krikštas" Lietuvoje.

Dr. Ambrozaitis taip reagavo į šį Fondo filialo žingsnį:

„Ačiū už jūsų orientaciją, paskelbiant Į Laisvę fondo vardu 42 atsišaukimą, ačiū už drąsą, pasirašėte visi. Tai įrodymas, kad esate ne tik kultūrininkai, bet ir politikai, ir partizanai. Garbė jums. Sukruvintos laisvės duonos dienos paveikė mane, sukrėtė mus visus. Kurį laiką negalėjau miegoti, savo mintimis buvau prie TV bokšto, vėl gyvai pergyvenau panašias dienas, kai teko užimti Kauno senamiestį, kai su Stoniu gynėme Kauno radijo stotį ar kai teko eiti per kulkų lietų, gelbstint Vileišio tiltą per Nerį. Koks gyvas panašumas, tik jūs pasirodėte daug drąsesni ir atkaklesni. Visas pasaulis jus įvertino. Sėkmės visiems." (Laiškas Liudui Dambrauskui, Vidmantui Valiušaičiui, Arvydui Juozaičiui, Vaidotui Dauniui ir Mindaugui Blozneliui, be datos, gautas 1991.03.25).

Pastarieji žodžiai, suprantama, skirti ne penkiems pareiškimo autoriams, bet tikras aukas už Tėvynės laisvę sudėjusiems žmonėms.

Pirmieji projektai ir darbai

Tame pat laiške Kazys Ambrozaitis toliau rašo:

„Vieną pageidavimą turėčiau dėl ,Į pilnutinę demokratiją': gal galėtumėte sudaryti komisiją (iš Arvydo, Vidmanto, Vaidoto) peržiūrėti tą leidinį, gal perredaguoti su visų pastabomis ir priedais, pritaikytais šių dienų atsikuriančiai Lietuvai ir su projekcija ateičiai, taip, kaip jau mėginote spaudoje. („Krantų" žurnale 1990 metais pirmą kartą Lietuvoje buvo paskelbtas pilnutinę demokratiją" tekstas su trimis atskirais Daunio, Juozaičio ir Valiušaičio palydimaisiais straipsniais - V. V.). Susidarytų rimtas veikalas, būtų tam tikras kelrodis ne tik parlamentarams, bet ir kitiems planuotojams. Ši programa yra vizija idealios Lietuvos, kuria guodėmės visą pusę šimto metų, kurios aktualumas nesumažėjo ir nepaseno iki šios dienos..."

Dideli planai ir reikšmingi uždaviniai buvo braižomi mūsų darbo pradžioje. Kai kurie darbai gan sėkmingai buvo įvykdyti. Pavyzdžiui, palyginti, sparčiai dideliu 20 tūkst. egz. tiražu išleista Juozo Brazaičio „Vienų vieni", 10 tūkst. egz. tiražu Vinco Ramono romanas „Kryžiai" (tokie tiražai dabar jau nebeįsivaizduojami), Vilniuje surengta keletas kultūrinių diskusijų, Liudo Dambrausko iniciatyva ir rūpesčiu, knygų kolekcionierius ir buvęs spaustuvininkas Domas Akstinas, pasinaudodamas savo ryšiais su partizaninio judėjimo dalyviais, pradėjo dauginti ir platinti iš įvairių slėptuvių traukiamus retus rezistencinius dokumentus - partizanų laikraščius, laiškus, bylas ir kt. medžiagą, tokiu būdu bent iš dalies gelbėdamas ją nuo sunykimo.

Viršuje - ĮLF Lietuvos filialo valdybos nariai: A. Dragūnevičius, A. Žemaitytė, J. Kairevičius, V. Valiušaitis su svečiu iš JAV ar. K. Ambrozaičiu.

Apačioje - kelionėje laivu į Liškiavą.

Tačiau, nepaisant to, kad Fondas buvo suprantamas ir pristatomas kaip ne politinis, bet kultūrinis vienetas, vis dėlto politinių kontroversijų, pradėjusių krėsti visą Lietuvą 1991 metų pabaigoje, išvengti nepavyko nė į Laisvę fondo Lietuvos filialui. Bet ir tomis sąlygomis dr. Ambrozaičio sugebėjimas diplomatiškai, nieko neįskaudinant ir nenuvertinant formuluoti mintis, padėjo spręsti kylančius prieštaravimus mūsų pačių tarpe.

Ilgainiui, Į Laisvę fondo filialo aktyvas pasipildė naujais nariais, kai kurie žmonės šiek tiek atsitolino nuo aktyvesnio organizacinio veikimo. Tačiau tai, kad šioje studijų savaitėje dalyvauja pirmosios tarybos narys Mindaugas Bloznelis, su frontininkais artimiau susijęs socialdemokratas Algirdas Antanaitis, centristas Romualdas Ozolas ir kiti asmenys, liudija, kad fondo Lietuvos filialo nariai nėra kaip nors susipriešinę, ir kad šio, sakyčiau, kultūrinio Sąjūdžio visuomeninė bazė yra pakankamai plati -čia gali dalyvauti visi žmonės, kurie brangina pilnutinės demokratijos idėjas, krikščioniškąsias vertybes, moralią ir atsakingą politiką. Aš manau, kad mums pavyko išlaikyti šią tolerancijos ir pakantos dvasią, išmokti susidrausminti pirmiausia patiems save, mokytis užgniaužti savo pačių kartais perdėtą susireikšminimą, o stengtis visų pirma suprasti kitą. Filialas išliko, nesubyrėjo ir nesunyko, bet priešingai - stiprėjo, plėtėsi, kasmet surengdamas svaraus visuomeninio rezonanso susilaukiančias studijų savaites, tuo būdu įtvirtindamas šią gražią ir prasmingą išeivijoje susiklosčiusią tradiciją bei vis gausiau papildydamas į Laisvę sąjūdžio rėmėjų gretas. Visa tai nebūtų buvę galima be dr. Ambrozaičio nuolatinio rūpesčio, nenuilstamų pastangų ir šio visuomeninio darbo globos.

Ateities veiklos gairės ir persitvarkymai Kokios turėtų būti Į Laisvę fondo Lietuvos filialo ateities veiklos gairės? Čia paminėsiu tik keletą temų tezių pavidalu:

•    išeivijoje išsaugotas ir kruopščiai puoselėtas kultūrines vertybes kaupti, studijuoti ir sistemingai pristatyti Lietuvoje, kad ir kiti galėtų jomis pasinaudoti;

•    kviesti į bendro darbo talką kiek galima daugiau rašto žmonių, kurie visa tai populiarintų ir skleistų plačiojoj visuomenėj (panašių kaip šis renginių metu akivaizdžiai pamatai kiek daug tokių žmonių esama ir kokio tai aukšto intelekto asmenybės);

•    burti „Į Laisvę" sąjūdin žmones, kuriems įdomios pilnutinės demokratijos idėjos, kurie vertina krikščioniškąsias vertybes;

•    svarstyti pilnutinės demokratijos idėjas tarpusavyje, skleisti jas visuomenėje, kelti jas partijoms ir parlamentarams ir reikalauti, kodėl vieni ar kiti demokratiniai bei krikščioniškieji principai lig šiol nėra taikomi ar įgyvendinami mūsų valstybėje;

•    parengti ir pradėti vykdyti leidybinę ( Laisvę fondo programą (veikalai apie holokaustą, „\ laisvę" žurnalo publicistika, bibliografija, biuletenis nariams, galbūt imtis net didesnių darbų: kai kurių asmenybių biografijos, raštų rinktinės ir t.t.).

Suprantama, kad tokiu Fondo filialo pavidalu, koks jis yra šiandien, tokie uždaviniai būtų neaprėpiami.

Čia dar kartą prisimintinas J. Brazaičio straipsnis „Srovė ir uola". Jis sako, kad vienos organizacijos kinta laikui bėgant, judriai prisiderina prie laiko diktuojamų sąlygų ir įsilieja į sraunią laiko tėkmę, o kitos - sukietėja ir laiko upėje lieka gulėti akmeniu, stabdančiu tos upės tėkmę.

Manau, kad sąlygos šiandien yra žymiai pasikeitę nuo tų, kai buvo kuriamas Į Laisvę fondo filialas Lietuvoje 1990-aisiais. Jeigu mes to nematysime ir nenorėsime keistis pagal laiko diktuojamus uždavinius, esama pavojaus palikti tuo akmeniu sraunaus vandens dugne.

Šiandien mums derėtų patiems sau atsakyti į klausimą: kas mes esame, ko siekiame, kokiomis priemonėmis, kur link judame? Ar esame bent koks veiksnys, turintis reikšmės mūsų visuomenei - tam tikras forumas, kurio balsas girdimas, į jį įsiklausoma - ar tik mielų žmonių susitikimo vieta, kur gera praleisti atostogas, atsipūsti, pasiklausyti gražių kalbų ir paekskursuoti, o po to vėl, be jokių įsipareigojimų ateičiai, išsiskirstyti iki kitų metų?

Pabandykime bent mintyse atsakyti kaip atrodys „Į Laisvę" studijų savaitės po 5 ar 10 metų, kai išeivijos dalis proporcingai bus sumažėjusi? Ar tos studijų dienos šiandien mums yra svarbios ir vertingos pačios savyje, ar tai daugiau parodomoji priemonė svečiams iš anapus? Atsakykime sau sąžiningai: ar tęstume tas studijų savaites, jei bičiulių iš Amerikos, Kanados vietas artimoje ateityje užimtų mūsų broliai iš Rusijos, Ukrainos ir Gudijos, taip pat mūsų idėjų simpatikai iš Jurbarko, Telšių, Garliavos, Birštono, Druskininkų? Kaip ir iš kokių lėšų galėtume tai organizuoti? Tai klausimai, į kuriuos turbūt būtų sunku duoti vienareikšmiškus atsakymus. Derėtų juos rūpestingai apsvarstyti, jei norime, kad mūsų veikla nenutrūktų, bet stiprėtų.

Mano pasiūlymai:

•    įkurti Į Laisvę fondo globojamą Demokratijos tyrimo centrą arba institutą, vadovaujamą bent vieno apmokamo darbuotojo, kuris dirbtų mokslinį - tiriamąjį ir tam tikrą organizacinį darbą; pvz. studijų savaičių ir renginių planavimas, leidybinių planų sudarymas ir leidinių organizavimas, periodinio aplinkraščio redagavimas ir t.t.

•    Į Laisvę fondo Lietuvos filialo dabartinę struktūrą, kuri nebeatitinka laiko ir įstatymo reikalavimų, transformuoti į pilietinio atsinaujinimo sąjūdį „į Laisvę" (be formalios narystės).

•    Prašyti į Laisvę fondo Lietuvos filialo tarybos pirmininko adv. J. Kairevičiaus, suburti darbo grupę tokiam projektui parengti ir realizuoti.

Paskaita septintojoje į Laisvę fondo studijų savaitėje Druskininkuose, 1998 liepos 10 d. Tekstas šiek tiek sutrumpintas.