TAUTOS GAIRIŲ IR VILČIŲ ATSINAUJINIMO ŠALTINIS
10 metų nuo Sąjūdžio pradžios
Kalba Vytauto Didžiojo universitete, minint Sąjūdžio įsikūrimo dešimtąsias metines. Kaunas, 1998 m. gegužės 23 d.
Jucundi acti labores - baigti darbai malonūs. Šis garsiojo Antikos politiko Marko Tulijaus Cicerono posakis, išmoktas dar universiteto suole, pirmiausiai man ateina mintin, žvelgiant į Sąjūdžio pradžią iš dešimties metų laiko aukštumos. Baigti darbai ne ta prasme, kad nebebūtų reikalo visuomenę ir valstybę tobulinti bei ugdyti, bet ta prasme, kad istorinis uždavinys, kuriam Sąjūdis buvo pašauktas, yra atliktas - tobulai išnaudota istorinė proga atkurti nepriklausomą Lietuvos Respubliką, pasiektas visiškas tarptautinis pripažinimas, valstybė įvesdinta į pasaulio tautų bendriją.
Man teko laimė ir garbė dalyvauti Sąjūdžio veikloje nuo pat Kauno iniciatyvinės grupės susidarymo 1988-ųjų birželio 10-ąją Architektų namuose, leisti pirmąjį laisvą, kompartijos bei cenzūros nekontroliuojamą laikraštį Kaune „Kauno aidas". „Kauno aidas" buvo maža dalelė to stebuklo, kuris kristalizavosi Kovo 11-osios aktu. Neveltui šv. Jono Evangelijoje pasakyta: „Pradžioje buvo žodis" (Jn 1,1). Žodis, ištartas su dideliu tikėjimu ir nepalaužiama valios jėga. Mes buvome tik aidas tuo laiku tartų žodžių. Ir ne mūsų nuopelnas, kad anie žodžiai taip jautriai atliepė Lietuvos žmonių širdyse.
Vartant jau spėjusius pagelsti to kuklaus leidinio puslapius, prieš akis atsiveria Sąjūdžio žygin pakilusių žmonių viltys, lūkesčiai, uždaviniai, vertybiniai nusiteikimai, leidžiantys aprėpti ir suvokti tą vidinę Sąjūdžio jėgą, sugebėjusią pakelti tautą lemtingam Laisvės žygiui. Prieš dešimtmetį, straipsnyje „Teisė kalbėti tiesą", „Kauno aidas" (1988 m. lapkričio 24 d.) rašė:
„Vienas kitą paremdami, mokydamiesi, turėsime visų pirma mokyti vieni kitus politinės kultūros. Nes laisvės mokyklos nėra. Laisvė iškovojama ir sergstima - visa dvasia, visa tautos istorine patirtimi, visomis tauriosiomis žmonijos nuostatomis.
Be šito supratimo, darbo, kūrybos, visus vienijančių šviesių idėjų mes vėl būsime vedami ir nedrįsime PATYS VESTI savo tautos ir savo vaikų į amžinąją Lietuvą.
Be šito supratimo ir gimtasis žodis nebus mums piliakalnis, nuo kurio atsiveria didinga pasaulių erdvė.
Be šito supratimo nebus ir mūsų".
Dainuojančios revoliucijos solidarumo jėga ir Sausio 13-osios heroizmas paliudijo, kad tai nebuvo tušti žodžiai. Tada, atrodė, visiems buvo aišku, kam verta gyventi ir už ką verta mirti, ginant tai pačia gyvybės kaina. Juk už ką neverta mirti, tuo negalima esmingai nė gyventi. Sausio 13-oji davė iškalbingą ir vienareikšmišką atsakymą: Laisvė yra ta vertybė!
Bet nelaimei Laisvė yra tokia vertybė, kurios vertė iš tiesų pav jaučiama tik Laisvės netekus. Kol Laisvė turima, dažnai nejaučiama jos vertės. Žmogui būti laisvam - tai būti pašauktam savo esmę realizuoti: būti savęs kūrėju, kurti save patį, žmogų, vertą tos Laisvės, kuri esmiškai priklauso jo būčiai. Bet laisvas žmogus kartu yra ir laisvas rinktis: realizuoti savo esmę ar ją užgožti medžiaginės gerovės ir žemėje kūrimosi pagundomis. Juo beatodairiškiau žmogų pagauna ši aistra, juo giliau jame išblėsta rūpestis pačiu savimi. Ir juo giliau nusmelkiamas rūpestis pačiu savimi, juo aršiau jaučiama savęs paties niekuma, neužpildoma nei patogumais, nei malonumais.
Nenuostabu tad, kad šiandien, kai mūsų medžiaginio ir dvasinio ugdymosi galimybės yra nė iš tolo nepalyginamos su pilka ir nykia baudžiauninko egzistencija sovietiniame kumetyne, neretai gali nugirsti karčių skundų: o ką man ta nepriklausomybė davė? kas iš jos, jei aplink tiek skurdo, vargo, pagiežos, neteisybės, savanaudiškumo?
Niekas taip neatskleidžia žmogaus dvasinio išsekimo, kaip šitoks pačios žmogiškosios esmės suniekinimas. Labai taikliai apie tai spaudoje išsitarė viena Lietuvos rašytoja: „mane erzina nesibaigiantis tautos zirzimas dėl skurdo, vargo ir nepriteklių, neva esančių Lietuvoje. Jei koks skurdas ir yra, tai tik dvasinis, ir kaip tik šis, deja, didėja". Todėl dvasinis visuomenės apsivalymas ir atgimimas šiandien yra mūsų Laisvės bylos dalis.
Suprantama, jog visos konjunktūros yra nepastovios. Tokį tautos dvasinio pakilimo ir gilaus sąmoningumo prasivėrimą, kokį išgyvenome 1988-91 metais, nelengva ilgesnį laiką išlaikyti. Bet tų dienų ryžto, vieningumo, pasiaukojimo prisiminimas galėtų būti naujo mūsų prisikėlimo, savo vertės pojūčio bei savigarbos susigrąžinimo laidas. Žodžiai apie vienybę, visuomenės susipriešinimo užbaigą, pilietinės santarvės ilgesį dažnai skamba nenatūraliai dėl jų gyvenimiškojo turinio stokos. Tuo tarpu Sąjūdžio žygio didybė ir Sausio 13-osios heroizmas duoda stiprų vilties pagrindą todėl, kad tai buvo pats tikrasis gyvenimas, dramatiškiausiu būdu patikrinęs tautos sąmoningumo ir subrendimo laipsnį.
Istorija, kaip atskiri įvykiai, yra nepakartojama, bet dvasia, kurią iškilios valandos išreiškia, pasilieka tarsi nuolatinis, neišsenkamas tautos gairių ir vilčių atsinaujinimo šaltinis. Mūsų šiandieninio valstybingumo pamatai pakloti didingo Sąjūdžio žygio ir Sausio 13-tosios kraujo aukos dėka. Kol mes mokėsime branginti ir suprasti to meto žmonių ryžtą ir pasiaukojimą - išreiškusius pačią Laisvės esmę - liksime laisvi mes patys ir mūsų nepriklausoma valstybė.
Vidmantas Valiušaitis
