Į PILNUTINĘ DEMOKRATIJĄ

Mintys svarstyboms 40 metų sukakties proga Dainava, 1998.VIII.18

ALGIS P. RAULINAITIS

Šiais metais minime 40 metų sukaktį nuo pilnutinę demokratiją" pasirodymo 1958-aisiais metais. Nejučiomis iš pasąmonės išnyra Rerum novarum ir Quadragesimo anno enciklikos. Ne tik, kad daugelis jų idėjų atsispindi pilnutinę demokratiją" studijoje, bet ir patys enciklikų pavadinimai labai tiksliai apibūdina pilnutinę demokratiją" - juk tai tikrai Rerum novarum. Pirma tokia išsami studija apie ateities valstybės viziją. Lygiai taip pat tiksliai Quadragesimo anno enciklikos pavadinimas tinka mūsų šiandieninėms svarstyboms. Juk tikrai praėjo keturiasdešimt metų.

Pažvelgę į „Į pilnutinę demokratiją", ypač paskaitę įžanginius žodžius „Vietoj pratarties", nejučiomis esame priversti susimąstyti - beveik visi pratartyje esantys teiginiai turi būti laikomi kaip pranašystės...

Pratartyje rašoma: „Pilnutinės demokratijos klausimus svarstant, buvo tikima tvirtai, kad mintys apie valstybinio gyvenimo pagrindus bus pateiktos laisvai Lietuvai kaip idėjinė medžiaga naujo valstybinio gyvenimo statybai." Tada atrodė, kad tai tik tolimos ateities galimybė, kurią vargu ar pamatysime...

Tačiau, 1990-tieji metai vėl prašvito laisve Lietuvai. Tiesa, ne tokia, kokią mes įsivaizdavome, ne pilnutine laisve, nors didžiosios pasaulio galybės norėjo užsimerkti prieš įvykusį faktą ir nesiteikė pripažinti Lietuvos nepriklausomybės, nors dar Lietuvoje buvo okupacinės pajėgos. Bet pirmieji žingsniai link pilnos laisvės buvo žengiami ir, anot poeto, niekas nebegalėjo sustabdyti upės bėgimo...

Beatsikuriančioje Lietuvoje Į laisvę fondo filialas išleido šį leidinį. Susidomėjimas juo buvo labai didelis. pilnutinę demokratiją" buvo komentuojama spaudoje, svarstoma televizijos ir radijo laidose, o socialdemokratai ją įsirašė į savo 1992 m. rinkiminę programą. Žinoma, nutylėdami, kad Lietuvių fronto bičiulių kūrinys.

Toliau pratartyje skaitome: „(...) pilietinei sąmonei ir asmenybės galioms išlaikyti gyvoms reikalinga pastanga išlaikyti savyje intelektualinį domėjimąsi valstybinio gyvenimo problemomis; pastanga tų problemų svarstymu palaikyti savyje intelektualinį budrumą, išsaugoti minties dinamizmą." Ši pastraipa įpareigoja mus neužmigti ant pirmtakų suskintų laurų, bet toliau svarstyti jų iškeltas idėjas, tikrinti kiek jos dar atitinka laiko reikalavimus, ir, kur reikia, bandyti jas pritaikinti dabarčiai. Kaip ir Leono XIII enciklikos, partijų rinkiminės programos, taip ir „Į pilnutinę demokratiją" pasižymi siektinų idealų išvardinimu, manant, kad visuomenę sudaro idealizmo vedami ir juo vadovaujantys žmonės. Deja, taip nėra.

Valstybė, asmuo ir ūkis skyriuje rašoma: „Turi būti maža tokių, kurie turi perdaug, bet dar mažiau tokių, kurie turi permaža'." Tai visiškai priimtina nuostata, bet gal užmirštama, kad šv. Raštas skelbia, kad vargšų visada turėsite. Toliau rašoma: „Todėl vienas iš svarbiausių socialinės demokratijos uždavinių yra sudaryti sąlygas kiek galima lygiau tautos pajamoms, o tuo pačiu ir krašto ūkinėms gėrybėms paskirstyti."

Iš visų „Į pilnutinę demokratiją" nuostatų pabandykime šiek tiek atidžiau pasvarstyti šią esminę nuostatą apie ekonominę lygiavą. Pasirinktinai naudoju šį dabarties Lietuvoje prigijusį, nors ir sovietiniu paveldu kvepiantį, terminą. Sovietinės okupacijos metu tai buvo propaguojama, kalama į galvą, o vykdoma tik savųjų naudai. Ir atgavus Nepriklausomybę, stengiamasi tą lygiavą pasiekti. Neužmirškime, kad ir paprasti piliečiai, ir ekonomijos vadovai, o taip pat ir politikai - ne angelai, o žmonės... Ir jų visų, kaip ir šventųjų, nagai Į save riesti. Ką aš tuo noriu pasakyti? Tik tiek, kad reikia pagalvoti ar 1958 metais priimta „Į Pilnutinę demokratiją" šiuo metu galioja? O gal jau laikas, atsimenant, kad ji buvo priimta Lietuvai dar esant okupuotai, iš naujo pažvelgti į dabartines sąlygas ir „Į pilnutinę demokratiją" pritaikinti ne kaip idealistinį pasisakymą, bet kaip konkrečią politinę ir ekonominę programą.

42-rosios LFB studijų savaitės dalyviai Dainavoje prieš nuleidžiant vėliavas.