SKAITYTOJŲ ŽODIS

Dirbsime vedami idealizmo!

Su dideliu malonumu prisimenu Jūsų apsilankymą Lietuvoje ir mūsų susitikimus. Pažintis su Jūsų bendraminčiais rezistentais ir fronto bičiuliais man yra tarytum palaima, tarytum įeinu į kitą pasaulį, susipažįstu su žmonėmis, apie kuriuos buvau tik girdėjęs iš "Amerikos balso" arba sovietinių propagandistų. Aš ir šiandien apie daugelį mano sutiktų bičiulių dar daug naujo sužinau iš "Draugo", "Į laisvę", enciklopedinių leidinių. Tuo pačiu aš nenustoju galvoti, kokią nepataisomą žalą mūsų valstybei ir tautai padarė sovietų okupacija. Tik dabar pilnai suvokiu, kaip okupacija sužalojo mūsų tautos kamieną, išblaškydama gražiausią ir kūrybingiausią tautos dalį po pasaulį. Daugelis iš jūsų savo jaunystę, patirtį, žinias ir jėgas paskyrėte savo naujiems kraštams, žemėms, kurios jus priglaudė. Tačiau gerbdami savo naujuosius kraštus, jūs niekada nepamiršote savo tėvynės, tėvų žemės. Ne tik neužmiršote, bet ir visados jai gyvenote, aukojotės. Jūs puoselėjote lietuvybę, lietuviškai auklėjote savo vaikus, kūrėte lietuviškus židinius, leidote knygas, rengėte šventes, rūpinotės Lietuvos laisvinimu...

Po Daumanto mirties minėjimo 1998.09.07 Garliavos Juozo Lukšos gimnazijoje. Iš k- dr. Nijolė Bražėnaitė, direkt. Vidmantas Vitkauskas, Vida Vaitiekūnienė.

Nesumažėjo jūsų meilė bei pareiga Lietuvai ir šiandien, kai ji tapo laisva. šiandien į Tėvynę jūs grįžtate ne tik mintimis, bet ir darbais - intelektualine, dvasine ir materialine parama, labdara. Jūs sugrįžtate, kad pakeltumėte mūsų dvasią, tikėjimą. Deja, bet kartais mes jūsų nesuprantame, neįvertiname, netgi atstumiame (pilietybės įstatymas, nuosavybės grąžinimas ir kt.).

Ne tik mūsų jaunimas, bet ir vyresnieji, o taip pat valdžios vyrai, politikai, turėtų pasimokyti iš jūsų meilės tėvynei, pasiaukojimo jai. Nemažai    Lietuvos jaunimo, ieškodami    geresnio    gyvenimo, šiandien patraukė į Vakarus. Liūdna, bet, kaip tenka patirti, daugelis jų vengia suartėti su Lietuvių Bendruomene, abejingi lietuvybei, nustoję idealizmo, ieškantys tik materialinės gerovės. Naujoji išeivių banga (karta) visiškai nepanaši į ankstyvesniąją, priverstinę. Dėl to ir liūdna. Tuo pačiu neramu ir dėl lietuvybės puoselėjimo pačioje Lietuvoje. Stringa švietimo reforma, vangiai vyksta mokinių atsinaujinimas. Gaila, bet neišspręstas mokyklų skatinimas už iniciatyvas, inovacijas. Būti aktyviu netgi nenaudinga, nes visos iniciatyvos praktiškai finansuojamos iš privačių lėšų.

Apie Garliavos Juozo Lukšos gimnaziją galiu pasakyti, kad gimnazijoje įkurtas Juozo Lukšos-Daumanto muziejus, pastatytas įspūdingas koplytstulpis, organizuojami susitikimai su rezistentais, kuriama videoteka (užrašinėjami prisiminimai į vaizdajuostes), rengiamos mokinių ekspedicijos partizanų kovų vietomis - viskas daroma iš idėjos ir už privačius pinigus. Todėl mes ir dėkojame visiems mūsų rėmėjams už bet kokią paramą. Todėl mes ir sakome savivaldybininkams ir visiems atsakingiems už švietimą ponams: "Jeigu nepadedate, tai bent netrukdykite!".

Gimnazijoje pradėjome dėstyti pasipriešinimo istorijos kursą. Programą išsiuntinėjau į daugelį švietimu besirūpinančių institucijų, paprašiau, kad pareikštų nuomonę dėl programos ir padėtų įsigyti reikiamų knygų bei mokymo priemonių. Atsakymo jokio, paramos jokios! Taigi, kaip ir anksčiau dirbsime vedami idealizmo... Tie, kas dirbo ir aukojosi Lietuvai anksčiau, tai daro ir dabar. O tie, kas okupacijos metais bailiai tylėjo, dabar tik drąsiai šneka!

Džiugu, kad pasipriešinimo isto8 rijos dėstymui paramą jau suteikė seni gimnazijos bičiuliai. Australijos Melburno lietuvių moterų draugijos pinigai, perduoti į Juozo Lukšos-Daumanto fondą per p. Vidą Vaitiekūnienę, jau paskirti reikalingų tam knygų įsigijimui. Knygų gimnazijai padovanojo ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos taryba per p. Antaną Lukšą. Tad nesijaučiame vieni.

Baigdamas noriu visiems dar kartą padėkoti už paramą gimnazijai.

Vidmantas Vitkauskas,
Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius

Ar leisime užmiršti praeitį?

Rašau epinio filmo reikalu:

Metai bėga, tarsi bėri žirgai. Jie skuba pirmyn nusinešdami begales mūsų tautos skaudžių įvykių praeitin, apklodami užmaršties dulkėmis viską... Po gero pusšimčio metų tautoje bus susivokta, kad pamiršome tuos, kurie liko gulėti amžiams apraizgyti taigos šaknimis, prislėgti amžinu tundros įšalu ar Kazachstano smiltynuose, išžudytus kalėjimų požemiuose, Tėvynės miškuose, gulėjusius turgaus aikštėse.

Mes šiandien dar esantys gyvi liudininkai privalome tą darbą atlikti, kol mūsų krūtinėje plaka širdis. Juk kiekvieną akimirką mūsų gretos retėja. Parašėme daug knygų apie tuos skaudžius praeitus kelius, bet knygas ne visi paima į rankas ir ne kiekvienas jas perskaito.

Nejaugi mes leisime užglaistyti mūsų tautos kančią buvusiais SSSR lozungais apie brolybę, tautų santarvę, vyresniojo brolio "gerumą". Juk daugelis Europoje ir visame žemės rutulyje netiki, kad sovietiniuose lageriuose vyko tokie procesai, kurie ne ką menkesni kaip fašistinėje Vokietijoje. Pasaulis tiki, kad tik fašizmas buvo dvidešimtojo amžiaus siaubas. O komunizmo idėjų skleidėjai ir šiandien tebevaikšto neįvardintais budeliais, tebegyvena visame mūsų žemės rutulyje.

Nors mes savo atsiminimuose parašome tiesą apie savo kančių kelius, bet ar perskaitys tai kitų tautų jaunimas? O jis kaip tik turi sužinoti apie komunistinių vadų kruvinus darbus, kuriuos jie slėpė po gražiais žodžiais, šūkiais, dainomis ir filmais, vaizduodami nuostabų gyvenimą toje "rojaus šalyje" SSSR.

Todėl, mano nuomone, reikėtų sukurti epinį filmą, kuriame atsispindėtų visas mūsų tautos kelias nuo 1940 iki 1988 metų. Toks filmas taptų mūsų ateinančioms kartoms paminklu, kuriame jos išvystų, kiek kainavo Tėvynei aukų susigrąžinti laisvę. Jis skiepytų meilę Dievui, Tėvynei...

Žinoma, daug kas pasakys, kad tai neįvykdoma fantazija ir kur gausime pinigų tokio filmo sukūrimui. Manyčiau, jeigu atsirastų žmogus ar žmonės, kurie apsiimtų tokį filmą sukurti, - atsirastų ir lėšų. O mes, kurie esame dar gyvi tų akimirkų istorijos dalyviai, galėtume gyvu žodžiu daug papasakoti. Mes užsidėtume ubagų tarbas ir eitume per tautą, kuri net iš savo skurdžių lėšų paaukos ne vieną centą šitam šventam reikalui. Mes tankiai pamirštame tautą. Ji svarbiausiose akimirkose daug kartų istorijoje įrodė savo didvyriškumą, pasiaukojimą kilniems siekiams. Aš tikiu, kad tokio filmo sukūrimui tauta noriai aukos. Juk sukūrėme filmą "Giminės", nė kiek nemenkesnį kūrinį, kaip užsienietiški serialai, kurį finansavo daug mūsiškių verslininkų firmų.

Tikiu, kad mano siūlomam filmui lietuvių tautos kančioms atvaizduoti aukos ne tik dori verslininkai, bet ir skurdžiausi tautos žmonės, kuriems tautos istorija arčiau širdies kaip savo siekiai...

M. Babonas,
Kaunas