Mes mokėsim gyventi!

VYTAUTAS VOVERIS

Vyr. Itn. Vytautas Voveris, šio straipsnio autorius, dirba Savanorių pajėgų štabe, domisi Lietuvos kariuomenės bei partizanų kovų istorija, renka biografines žinias apie partizanų vadus ir ruošiasi visa tai išleisti atskira knyga.

Vaikystėje ilgai negalėjau suprasti vieno dalyko: mokytojai mums kaldavo į galvas pasakas apie šauniųjų tarybinių partizanų žygdarbius, apie visokius koševojus ir melnikaites, tačiau už mokyklos slenksčio girdėdavau atvirkščiai. Tėviškėje, Dzūkijos kaimeliuose ir vienkiemiuose, tuos tarybinius partizanus kažkodėl vadino rusų banditais, o štai "buržuazinius nacionalistus" - Lietuvos partizanais. Močiutė, negalėdama suvaldyti padykusių anūkų, gąsdindavo: "Pagaus jus enkavedistai, tada žinosit". Kas tie enkavedistai ir kas tie Lietuvos partizanai? - niekaip negalėjau tada suprasti. Ar partizanais vadina "banditus", kurie, kaip laikraščiai rašė, mokytojai aiškino, plėšikavo, žudė žmones, o narsūs liaudies gynėjai juos gaudė? Kodėl žmonės tais "banditais" nesipiktina, nesmerkia, o "liaudies gynėjus" vadina stribais, šis žodis jau ir vaikui atrodė kažkaip svetimas, nemalonus, niekinantis.

Mūsų kaime buvo tik vienas stribas, ir tas, kaip vėliau supratau, netikras. Mano tėvas su juo draugavo, kartu kolchozo ūkyje dirbo, tuo pačiu arkliu savus arus, vadinamus "darželiais" apsidirbdavo. Ir čia man buvo daug neaiškumų. Kaimynas - liaudies gynėjas, tačiau keikia sovietų valdžią net susiriesdamas, o tėvas taigi miške buvo. Tačiau abu sutardavo puikiausiai. Šiandien, žinodamas partizanų judėjimo istoriją, aš nedrįsčiau tėvo pavadinti tikru partizanu. Apie tuos laikus jis mažai kalbėdavo, aš ir neklausinėjau, o šiandien jau nepaklausiu. Žinau, kad prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, beveik visi jauni kaimo vyrai išėjo į mišką. Jie slapstėsi, nenorėjo tarnauti rusų kariuomenėje, nes tikėjo, kad Amerika greit sumuš rusus. Tik dalis vėliau tapo tikrais partizanais, kiti grįžo namo, kai kurie atsidūrė Sibire.

Kaimyno istorija kitokia. Kai dauguma kaimo vyrų patraukė į mišką, šis kažkokiu būdu atsirado stribų gretose. Kartą partizanai patykojo jo, grįžusio iš valsčiaus namo. Kaimyno pasakojimą puikiai prisimenu ir šiandien: "Pilna pirkia priėjo - su milinėm, lietuviškom kepurėm - tikra kariuomenė. Atiduok, sako, šautuvą, - atidaviau, o jie apžiūrėjo ir sako: menkas ginklas, mūsų geresni. Liepia batus nusiauti, šaltas prakaitas išpylė - dabar tai jau viskas, nusives kur už tvarto ir nudės. Bet vadas duoda man šautuvą, aš netikiu savo akimis, ir sako - bėgte į valsčių. Nubėgsi, šautuvą atiduosi ir dumk namo, mes tavęs lauksim. Ir bėk visą kelią - mūsų žmonės matys. Iki Onuškio dešimt kilometrų, ruduo, pašąlę, gruodas. Nubėgau, mečiau šautuvą ir atgal. Basas. Ot buvo sportas".

Tėvas klausydamasis juokėsi. Miške buvo tvarka - sakė. Kartą atjojęs į partizanų stovyklą Žaibas. Net nuo arklio nenulipęs, apsidairė ir sušuko: "Šitas vagis dar čia?" Išsitraukė pistoletą ir nušovė. Tas bernas, pasirodo, buvo paleistas namo, sakėsi reikią pievą nušienauti, o iš tikrųjų namie jo nė nebūta. Nusibeldė į kažkurį kaimą, apiplėšė sodybą, ūkininkui ranką peršovė. Žmonės pasiskundė Žaibui. Tėvas apie Žaibą atsiliepdavo, esą buvęs labai griežtas, bet teisingas.

Žmonės skyrė tikrus partizanus nuo apsišaukėlių. Ne kartą girdėjau pasakojimus apie tris brolius, prisimenu ir pavardes, bet tiek to. Jie bastėsi po miškus apsimetę partizanais, o iš tikrųjų buvo paprasčiausi plėšikai. Partizanai juos sugavo ir nubaudė. Suprantama, kad šių broliukų nusikaltimus sovietiniai propagandistai priskyrė partizanams.

Žaibo, Vanago, Žalio Velnio, Vilko vardus vaikystėje girdėdavau dažnai. Buvo vyrai, sakydavo. Viskas atrodė paslaptinga, romantiška, priešinga oficialiajai propagandai, kuri, šito deja nenuneigsi, darė įtaką , ypač mokykloje. Buvo stengiamasi išaukštinti sovietinius partizanus, nes juk reikėjo ką nors priešpastatyti "buržuaziniams nacionalistams". Neseniai iš mokyklos bibliotekos parsinešiau knygą "Rūdninkų girios partizanai". Joje minimas ir mūsų kraštas. Senelis susidomėjo: "O apie Bakaloriškes ten ar rašoma?" Netoliese esantį Bakaloriškių kaimą sudegino sovietiniai partizanai.

Senelis turėjo keliolika hektarų smėlynų. Gyveno vargingai, karo metais buvo dar sunkiau. Ir štai prieš Kalėdas vienkiemį užgriuvo sovietiniai partizanai. Pasiėmė vienintelius aulinius batus, kailinius. Senelis kentėjo, tačiau, kai plėšikai pasuko į tvartą, neištvėrė. Kiaulė buvo tik viena, jeigu ją paims, šeima visiems metams lieka be mėsos.Taip ir buvo, kiaulę nušovė, mėsą pasiėmė, o "šykštuolį mužiką", nenorintį padėti raudoniesiems, patiesė kieme ant sniego, vadeiva išsitraukė iš už bato aulo rimbą ir įkrėtė seneliui "klasinio sąmoningumo". Pasityčiodami dar ir raštelį parašė, esą kiaulę pilietis toks ir toks padovanojo sovietiniams partizanams. Ir pasirašė: būrio vadas Greitas. Šitą Greitą senelis minėjo iki savo gyvenimo pabaigos, o aš pasidomėjau, kas jis per vienas. Tai buvo Albertas Barauskas, vėliau sovietų okupacinėje administracijoje užėmęs ganėtinai aukštas pareigas.

Sovietiniai partizanai Dzūkijoje buvo svetimi, žmonės jų nerėmė, priešingai, kaimuose kūrėsi savisaugos daliniai. Vargu ar rastume tokį kaimą, iš kurio nors vienas vyras nebūtų išėjęs į mišką. Reikėjo juk kaip nors gintis nuo rusiškai kalbančių teroristų. Stribai buvo aklas valdžios įrankis, jie buvo tikri tautos naikintojai, genocido vykdytojai.

Žmonės dainavo Lietuvos partizanų dainas. Stribų dainų niekas nedainavo, jų ir nebuvo. Stribai dainų nekūrė, kaip šiandien jų nekuria bankų vagys ir reketininkai.

Sovietinės valdžios juodoji propaganda iš vienos pusės ir paprastų žmonių požiūris į partizanus iš kitos pusės daugelį jaunų žmonių , gimusių jau po partizaninio karo, skatino susimąstyti, patiems ieškoti tiesos, domėtis Lietuvos istorija ir kritiškai vertinti sovietinių autorių knygas. Netgi serijoje "Faktai kaltina" leidžiamos knygos, kuriose daugybė kraują stingdančių žudynių aprašymų, didesnio poveikio nedarė. Sunku tais "faktais" buvo patikėti, kai čia pat pateikiamos tų "žiauriųjų banditų" biografijos: Juozas Vitkus - pulkininkas, karo mokyklos dėstytojas; Adolfas Ramanauskas - mokytojas; Juozas Lukša - architektas; Justinas Lelešius - kunigas. Čia kažkas ne taip. Reikia būti visišku kvailiu, jog patikėtum, kad mokytojai ir kunigai išėjo į miškus žmonių žudyti. Knygose visi Lietuvos partizanai - kraugeriai ir banditai, o liaudies gynėjai -taurūs kovotojai, bet va senuką eigulį iš gretimo kaimo užmušė valsčiaus NKVD viršininkas. Komunistinė propaganda buvo tokia primityvi, kad kuo daugiau tų "dokumentinių" knygų skaitei, tuo mažiau joms tikėjai.

Sovietinės okupacijos metais apie partizanus žinojome nedaug, nebuvo bendro vaizdo. Okupantai labiausiai slėpė partizaninio judėjimo organizacines struktūras, nes pripažinus, kad partizanai - organizuotas sąjūdis, turintis centralizuotą vadovybę, savo statutus, leidęs laikraščius, netgi knygas, - visa tai pripažinus, kalbos apie banditų gaujas būtų atrodžiusios tiesiog juokingomis. Štai kodėl komunistai neleido Lietuvoje gyventi likusiems gyviems partizanų vadams. Iškentėję kalėjimus ir konclagerius, jie turėjo pasilikti Rusijoje, geriausiu atveju pavykdavo įsikurti Karaliaučiaus srityje, tik jokiu būdu ne Lietuvoje. Kodėl neleido? Juk negalvojo, kad grįžę vadai vėl išves vyrus į miškus. Bijojo, kad iš vadų, nors ir žemiausio rango, žmonėms būtų lengva sužinoti tiesą apie laisvės kovotojus, jų tikslus, kovos būdus, partizaninio sąjūdžio struktūras. Kitas dalykas, Lietuvoje buvo išslapstyti įvairūs partizanų dokumentai, pogrindinė literatūra. Grįžusieji bandys visa tai gelbėti, išsaugoti ateities kartoms, istorijai. O tai baisesnis ginklas už partijos istorikų "monografijas" ir Petkevičiaus ar Bieliausko romanus.Todėl ir neleido jiems grįžti.

Eina aštuntieji nepriklausomo gyvenimo metai. Šiemet Seimas pagaliau pripažino partizanus Lietuvos kariais, savanoriais kūrėjais. Ilgokai teko to laukti Nedaug jų, gyvų istorijos liudytojų jau ir belikę. Jie lankosi mokyklose, kariniuose daliniuose, ir kiekvienas toks susitikimas yra svarbesnis už storiausią knygą. Knyga išliks, neprapuls, o štai žmogaus kitą kartą gali ir nebesutikti.

Klausantis partizanų pasakojimų , kalbantis su jais, man vis krebžda galvoje vienas klausimas, kurio niekada neištariu: ar jie dabar laimingi?

Taip, jie liko gyvi, ištvėrė visas kančias, pažeminimus ir sulaukė nepriklausomybės. Bet ar jie džiaugiasi matydami šiandieninę Lietuvą? Ar jie laimingi, matydami mažėjančią, sergančią tautą, jaunimo emigraciją, nusikalstamumą, korupciją, valdžios bejėgiškumą? Ar apie tokią Lietuvą svajojo šaldami bunkeriuose, nešdami sužeistą draugą iš mūšio, kankinami NKVD budelių, badmiriaudami sovietiniuose konclageriuose? Ar jie laimingi stebėdami dabartinio jaunimo abejingumą, cinizmą, pinigų kultą? Nedrįstu klausti, nes žinau atsakymą.

Valstybė yra tautos namai. O jeigu tuose namuose nejauku, nemiela, nesmagu? Kas dėlto kaltas? Valdžia bloga? O gal mes tik tokios valdžios teverti? Lietuvių kalba dar netapo valstybine, o štai anglų jau čia pat ir ji tampa beveik tuo, kuo buvo rusų kalba okupacijos metais. Purvo banga, vadinamoji "masinė kultūra", užplūdusi mūsų kraštą pastaraisiais metais...Netikiu, kad partizanai už tokią Lietuvą kovojo.

Jie kovojo už Lietuvą, kurioje vyrauja lietuvių kalba, klesti lietuviška kultūra, kur valstietis ramiai dirba savo laukus, o miestelėnas nebijo vakare išeiti į gatvę, nes žino, kad niekas jo neužpuls, neapiplėš... Jie kovojo už valstybę, kuri saugo savo sienas ir mokesčių mokėtojų pinigais ne pabėgėlių centrus sienos pažeidėjams ir visokiems klajokliams kuria, o remia jaunas ir daugiavaikes šeimas, nes tauta turi augti, didėti. Tokios valstybės menininkai ne užsieniuose duonos kąsnio ieško, o kuria lietuvišką meną tėvynėje, sportininkai Lietuvos garbę gina, o ne Amerikos ar Vokietijos pilietybės prašinėja. Lietuviškas jaunimas stiprus, darbštus ir myli savo Tėvynę taip, kaip ją mylėjo partizanai, kurie tada irgi buvo jauni ir norėjo gyventi ne vergovėje, o laisvoje Lietuvoje, norėjo dirbti, o ne rankas ištiesus išmaldos, kad ir labdara vadinamos, prašinėti.

Kas, jeigu ne Juozas Lukša-Daumantas, palikęs savo jauną žmoną Paryžiuje ir grįžęs į Lietuvą kovoti ir žūti, ne poetė Diana Glemžaitė, išėjusi į partizanų būrį ir išdidžiai pareiškusi: "Mes mokėsim numirti" -turi būti pavyzdžiu šių dienų jaunimui. Skaitant partizanų dienoraščius, eilėraščius, žvelgiant į jų jaunus veidus nuotraukose, taip norėtųsi, kad kiekvienas lietuvis galėtų pasakyti: "Jūs mokėjot numirti už Lietuvą, o mes mokėsim gyventi laisvoje Tėvynėje. Mes suprojektuosim ir pastatysim namus, kurių nepastatė Daumantas, parašysim eilėraščius, kurių nesuspėjo parašyti Diana Glemžaitė ir Bronius Krivickas, atkursim soduose skendinčias sodybas, kurias išdraskė stribai ir enkavedistai".

Partizanai kovojo už tokią Lietuvą!

Trys Kaltinėnų apylinkės partizanai. Nuotrauka iš 1948. 09. 29. Dešinėje Vytukas Astrauskas, antroje nuotraukos pusėje užrašęs: "Praėjo sunkios karo dienos, - praeis ir laikas šis žiaurus". Netrukus visi žuvo. Neseniai perlaidoti Kaltinėnų kapinėse, kur pastatytas paminklas.