Idėjos spaudoje
Antikomunistinis ir prokomunistinis blokai * Trečias Frontas * Konkretūs asmenys vietoj abstraktaus principo * Humanizmas, pažangumas, nauji keliai, objektyvumas
Kur link visa tai traukia?
1962 metuose buvo gausu lietuvių spaudoje polemikos. Lyg būtume ėmę derintis į pasaulinių blokų santykius, ryškindami nesutarimą vieni su kitais. Komunistinis pasaulis ėmė demonstruoti tarpusavio nesutarimus. Vakarų sąjungininkai vis garsiau skelbė savo interesus išsiskyrus. Kodėl ir mums neišplaukti į tokius “tarptautinius vandenis”...
Teįmanoma sustoti prie vieno metų polemikos fakto, kuris akivaizdžiau iliustravo poleminės propagandos metodus norint sukelti dėmesio, iš kitos pusės nurodė idėją, kuri norima įkalbėti lietuvių visuomenei Vakaruose, kaitaliojant jai tuos propagandinius metodus. Viena iš tokių idėjų kaip tik poleminiu ir propagandiniu būdu buvo atgaivinta metraštyje Metmenyse, kuriuos redaguoja dr. Vytautas Kavolis. To metraščio straipsnį pavadintą “Trečiosios jėgos formavimasis?”, pasirašytą V. Kv., tuojau persispausdino Vienybės savaitraštis kaip “dėmesio vertą”. Jį aštriai ir išsamiai pasmerkė Naujienos, pastebėdamos, kad nebūtų verta dėl jo ir kalbėti, jei tai nebūtų skelbiama Metmenyse, kurios yra “mūsų liberalinio jaunimo minčių reiškėjas”. Atmetė jį ir Dirva, tardama: “Trečio fronto nėra”, ir įspėdama: “Pajėgesni būsime viename fronte”. Rezervuotai ar tiesiai neigiamai sutiko ir kiti laikraščiai. Tik Vienybė pakartotinai ir jau be jokių rezervų parėmė Metmenų straipsnį, skelbdama, kad “Metmenų rašinys tai žaibas... nušvietęs visų juntamą be galo jautrų dalyką”. Laikraščio tikinimu, tam trečiam frontui priklausą metai... Į pasisakymus buvo įmaišyta ir “pipiro”. Pvz. Naujienos nurodė, kad Metmenų straipsnis parašytas tokiu stilium, kurio be žodyno negali suprasti. Vienybė prikišo, kad Naujienų autorius jo ir nesupratęs. Apeinant tokius žnypčiojimus, norima čia sustoti prie pačių idėjų, kurias norėta padaryti aktualias ir įkalbėti ar paneigti lietuvių visuomenei Vakaruose.
1. Trijų jėgų suradimas
Tas, anot Naujienų, liberalinio jaunimo minčių reiškėjas mėgino apibūdinti lietuvių visuomenę, esančią Vakaruose, pagal jos nusistatymą Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu. Surado pirmiausia du blokus — antikomunistinį ir prokomunistinį. Pirmą jungia “Lietuvos nepriklausomybės atstatymo reikalavimas’. Antro “vienybę cementavo Lietuvos okupacijos ir į Sovietų Sąjungą įjungimo pripažinimas”. O dabar dar trečias blokas, trečia “jėga” bekylanti: "jau keli metai, kai tarp šių blokų pamažu, atrodo, formuojasi ‘trečioji jėga’, kurios “žmonės pageidautų nepriklausomos Lietuvos, tačiau priėję išvados, kad nepriklausomybės atstatymui apčiuopiamoje ateityje nėra realių vilčių, yra pasiryžę ‘padėti tautai’, nekeldami nepriklausomybės klausimo, jei to reikalauja tie, kurie nustato sąlygas, kuriomis apskritai tėra galima tautai padėti”.
Kai taip suskirstyta lietuvių visuomenė į tokius “blokus” ir sudarytas įspūdis, kad joje jau trūksta bendro politinio nusistatymo Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu, tai kyla klausimas:
2. Ar realiai yra tie du pirmieji, antikomunistinis ir prokomunistinis, rivalizuojantieji blokai?
Suskirstymą į antikomunistinį ir prokomunistinį blokus Naujienose Jonas Gluodas atmetė kaip “neteisingą priėjimą” visuomenei apibūdinti. “Argi autoriui neaišku, kad nedidelė saujelė išmirštančių lietuvių komunistų, susispietusių aplink ‘Laisvę’ ir ‘Vilnį’, nė bloku, nė juo labiau jėga negalima vadinti”. — Naujienų pastebėjimas labiau išreiškia realią padėtį. Jei visuomenės opiniją reiškia spauda, tai už nepriklausomybės reikalavimą pasisako Darbininkas, Dirva, Draugas, Keleivis, Laisvoji Lietuva, Nepriklausoma Lietuva, Naujienos, Sandara, Tėviškės Žiburiai ir kiti laikraščiai bei žurnalai. Už šios spaudos nusistatymą stoja tvirtas ir absoliutinės lietuvių daugumos užnugaris; ta prasme yra aiškus ir vieningas lietuvių frontas už nepriklausomą Lietuvą. Prieš nepriklausomybę tepasisako Laisvė, Vilnis ir dar Kanadoje Liaudies Balsas. Ši pastaroji komunistinė jėga tėra tiek stipri, kiek už jos nugaros stovi tarptautinis komunizmas. Bet tai jau ne lietuvių visuomenės balsas.
3. Ar yra trečias frontas?
“Trečios jėgos”, kurią pats autorius pavadino “nekomunistiniu bloku”, kurią taria dar tik formuojantis ir tai rašo dar su klaustuku kaip netikrą, abejojamą dalyką, — atstovų autorius mato tarp raštingų žmonių, laikraščiuose rašančių (sumini konkrečiai V. Širvydą ir S. Narkeliūnaitę), kurie šią liniją reiškia Vienybėje. Bet kada autorius suminėjo Vienybę, tai Naujienų bendradarbis jo teigimą pataisė: “Toli gražu ne visus, kurie, senu papratimu, prenumeruoja Vienybę ir joje rašo, galima įskaityti į ‘trečiosios jėgos’ eiles”. Pasak Naujienų, sudarymas trečiojo bloko, o juo labiau ‘trečiosios jėgos’ neįmanomas, nes tai paskiri asmens. Tad, sako laikraštis: “neišpūskime patys to, ko nėra, ir nedarykime nereikalingų išvadų”.
O išvada, arčiausia realybės, be nebus tokia: (a) Jei blokas reiškia tam tikrą visuomeninių jėgų, organizuotų ar tik lenkiamų viena kryptimi veikti bendro nusistatymo, tai nerealu šiuo metu matyti lietuvių visuomenėje tą trečią bloką, jėgą ar sąjūdį, kaip vadina autorius. Visuomenė tebėra vieno bloko, vieno fronto — už nepriklausomybės atstatymo reikalavimą, (b) Trečiafrontininkų, kaip juos autorius vadina, kurie susilaiko nuo nepriklausomybės reikalavimo ir de facto pripažįsta, jei to reikia jiem praktiniais sumetimais, Lietuvos įjungimą į Sovietų Sąjungą, tėra atskiri asmens; jų jėga tesireiškia tiek, kiek tiem atskiriem asmenim pasiseka su savo idėjom įeiti į laikraščius. Autorius teisingai nurodė, kad aiškiausiai išreikštas jų idėjas skelbia Vienybė, maskuotai išreikštom suteikia jom vietos kartais T. Žiburiai.
Jei “trečio fronto”, kaip bloko ar sąjūdžio, nėra, tai yra pati idėja, ir klausimas, ar liberalinio jaunimo minčių reiškėjas linkęs tą idėją ugdyti ir tokiu būdu organizuoti jai sąjūdį.
4. Kiek tą trečiafrontininkų, L y. atsisakymo nuo nepriklausomybės Lietuvai reikalavimo idėją, remia anas li-biralinio jaunimo metraščio rašytojas?
Jis atsako į tą klausimą netiesiogiai dviem būdais: kritika “konservatyvia-jam antikomunistiniam blokui” ir palankiais komentarais apie trečiafrontininkus. Kritikuoja pirmojo “defenzy-vinę laikyseną vykstančių Lietuvoje pasikeitimų atžvilgiu ir jo sustingimą senose veiklos — ar, teisingiau, neveiklumo — formose”; kaltina, kad to bloko laikysena pastūmėjusi “intelektualiai smalsuolius burtis apie naujų kelių ieškojimo židinius”, ir “trečia-frontininkai buvo stumte stumiami, ir ne vienas, atrodo, nustumtas... į Laisvės bendradarbius”.
Tokiame apibūdinime prasilenkta su faktine padėtimi. Viena, jei blokų pagrinde autorius dėjo nusistatymą dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, tai nėra pagrindo kaltinti “antikomunistinio bloko” laikyseną sustingimu, nelankstumu “vykstančių Lietuvoje pasikeitimų atžvilgiu”, nes Lietuvoje nėra jokių objektyvinių pasikeitimų nepriklausomybės atžvilgiu — nei satelitinio statuso, apie kurį buvo paleistas per suomių spaudą gandas prieš keleris metus, nei “liberalizacijos” — nieko nėra įvykę. Antra, niekas trečiafrontininkų nestūmė ir nenustūmė į Laisvės bendradarbius. Juos greičiau sugadino didelis palankumas leisti jiem pasireikšti su savom idėjom per laikraščius. Ir jie tuo naudojosi — iki nukalbėjo prieš Lietuvos nepriklausomybę, už sovietinio okupacinio režimo pripažinimą, iki ciniško niekinimo tų, kurie nepriklausomybės atstatymo siekia, ir niekinimo Amerikos vyriausybės, kuri Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą nepripažįsta. Tos idėjos jau ne “trečiojo bloko”, bet antrojo, t.y. prokomunistinio ir komunistinio. Ir tai buvo dar skelbiama demokratinėje patriotinėje spaudoje. Taigi palankumas jų idėjom vardan žodžio laisvės ėjo iki to, kad antikomunistinėje spaudoje ėmė suktis komunistinių idėjų lizdai. O “židinys”, apie kurį jie ėmė telktis ieškodami naujų kelių, buvo nelietuviško kilimo.
Tokia buvo realioji padėtis, kiek liečiami atikomunistinės spaudos ir trečiafrontininkų santykiai.
5. Ar trečiafrontininkų psichologinė šaknis yra “aukštaitiškas sentimentalumas”?
Mėgindamas išaiškinti trečia-frontininkų, t. y. atsisakančių nuo nepriklausomybės reikalavimo, psichologinį atsiradimą, liberalinio jaunimo metraštis tarp kitų mini porą veiksnių. Esą viena dalis jų negalėjo būti antikomunistais, nes jie “tiesiogiai nepatyrė sovietinio teroro” ir dėl to juo netiki (kaip V. Sirvydas). Kita dalis kilusi iš “aukštaitiško sentimentalumo”, kuris persunkia sąjūdžio mintis “visa sau palenkiančiu ilgesiu” (nurodoma S. Narkeliūnaitė). Tai nemetodiškas aiškinimas — iš vieno fakto daryti apibendrinančias suvisuotinančias išvadas. Nemetodiškas ir klaidinantis, nes taip apibendrintai išvadai priešinasi kiti tos rūšies faktai. Ir pats autorius jau pastebėjo, kad P. Grigaitis tiesiogiai nepatyrė sovietinio teroro, bet jis toli gražu nėra tokio galvojimo kaip V. Širvydas. O yra žmonių, kurie sava akim matė sovietinį terorą, tačiau nuėjo į komunistinės Laisvės bendradarbius. Ir priešingai — yra tokių pat aukštaičių, su tokiu pat sentimentalumu, su tokiu pat ilgesiu, tačiau jie stovi griežtoje opozicijoje norintiem tylėti apie nepriklausomybę ir jos nebereikalauti.
Naujienos kitaip galvoja nei Metmenys ir apie tą “židinį”, kuris duoda “naujų idėjų” trečiai jėgai, ir apie tuos “trečiafrontininkus”, kurie tom idėjom žavisi. Anot laikraščio, tą trečiąją jėgą “bando sukurti Sovietų emisarai. Jų tikslas aiškus: suskaldyti mūsų vieningą nusistatymą dėl nepriklausomybės ir dėl Lietuvos okupanto, išnaudojant savo žemės pasiilgimą ir pakišant taip vadinamą ‘kultūrinį bendradarbiavimą’. Atsirado tokių, kurie puolė ant tos meškerės. Vieni iš nesusivokimo bei nesubrendimo, kiti dėl asmeninės ambicijos, dar kiti — dėl ekonominio išskaičiavimo, o dar kiti — infiltruoti iš priešingo bloko”.
Kai lygini Metmenų ir Naujienų analizę, atrodo, kad pastarosios teigimai bus arčiau gyvenimo tikrovės “trečiafrontininkų” psichologinės genezės klausimu.
6. Konkrečių žmonių gerovė ar ištikimybė abstrakčiam principui?
Trečiafrontininkus laikydamas “intelektualiais smalsuoliais”, raštingais žmonėm, metraštis mėgino ryškinti ir jų filosofavimą. Esą jie jaučia savyje “tautinį įsipareigojimą” padėti tautai, jaučia įsipareigojimą, kuris “šiuo metu reiškia pasiryžimą suspenduoti valstybės reikalavimą, jeigu tuo galima padėti konkretiems žmonėms, sudarantiems tautinę bendruomenę. Pro šį įsipareigojimą kalba ne tik tautinio solidarumo jausmas, bet ir tiesioginis humanizmas, kuriam konkretaus žmogaus gyvybė ir gerovė yra svarbiau negu bet kurio abstraktaus principo įgyvendinimas”. Tai esąs tas pats humaniškumas, kuriuo “remiasi Amerikos visuomeninė santvarka. Ją išreiškia mūsiškiai siuntinių giminėms į Lietuvą siuntėjai.”
Nors ir kaip gražiai skamba toki žodžiai kaip humaniškumas, tautos gelbėjimas, noras padėti konkretiem žmonėm vietoj abstraktaus principo įsikibimo, tačiau ir šie samprotavimai atitrūksta nuo tikrovės. Būtent, siuntinukus siunčia žmonės ne dėl to, kad konkretų asmenį statytų aukščiau už abstraktų principą. Priešingai, siųsdami siuntinukus, jie tą “abstraktų” principą sukonkretina, paverčia gyvenimo faktu. Jie įvykdo artimo meilės principą, giminystės, kraujo ryšio natūralųjį principą. Bet tuo jie neišduoda ir nesirengia išduoti kito principo — savo tautai laisvės, valstybinės nepriklausomybės principo. Tie, kurie siūlo nepriklausomybės reikalavimo suspendavimą, t. y. principo suspendavimą, kažin ar yra tiek padarę konkretiem asmenim Lietuvoje kaip tie, kurie to principo nėra “suspendavę”.
Susigriebė ir autorius, į kur veda “abstrakčių principų” atsisakymas vardan “konkretaus asmens” gerovės. Ir jis ėmė jau oponuoti prieš visuotinį tokio atsakymo taikymą, tardamas: ‘tautos gelbėjimo’ negalima siekti, išduodant Vakarų civilizaciją, kurioje yra įkūnėjusi tūkstantmetė žmonijos kova dėl laisvės. Lojalumas šiai amžinai visos žmonijos kovai yra aukštesnis už bet kurį siauresnės plotmės idėjinį įsipareigojimą.” — Bet jei Vakarų civilizacijos principo išdavimas pasmerkiamas, tai sugriūva tada ir visa ta trečiafrontininkų tariamoji filosofija, kad vardan konkrečių asmenų gerovės galima išduoti nepriklausomybę, kuri reiškia taip pat laisvės siekimą.
Po tokio mėginimo palankiai suprasti ir įvertinti trečiafrontininkus, belieka tiesiogis klausimas:
7. Ar tas liberalinio jaunimo metraščio autorius eina trečiafrontininkų keliu ar ne?
Liberalinio metraščio autorius taria: “Trečiafrontininkams’ visada liks pavojus, kad, subjektyviai “padedant tautai’, objektyviai bus patarnaujama pasaulinės revoliucijos imperialistams. Nepaisant šio pavojaus, tektų pasisakyti už visų, kad ir rizikingų, galimybių padėti lietuvių tautai išnaudojimą.” — Šiame pareiškime autorius vengė sudėti taškus ant i. Jis kalba apie padėjimą tautai — bet to nori ir siekia visi lietuviai; tai nėra išimtinė trečiafrontininkų žymė. Kalba taip pat apie visų galimybių, net rizikingų, išnaudojimą tautai padėti — tačiau to siekia ir tai daro daugelis tų, kuriuos pavadinau veiksniais; tai nėra būdinga trečiafrontininkam. O tai, kuo autorius išskyrė trečiafrontininkus nuo kitų “blokų”, yra nepriklausomybės klausimas. Taigi ar tuo tikslu, kad “padėtum tautai”, reikia ir nepriklausomybės reikalavimą suspenduoti — autorius įsakmiai nepasisako. Nepasako esminio dalyko, dėl kurio ir eina visas ginčas. Prikalbėjęs antrinių dalykų, kurie yra bendri visiem, autorius prie esminio klausimo būdingo trečiafrontininkam, savo pozicijose pasiliko neaiškus.
Vienybės rašytojas Metmenų rašinį pavadino žaibu, kuris nušvietęs visą jautrų dalyką. Taigi:
8. Kas tikrai nauja to liberalinio žaibo šviesoje?
Dalis sena, dalis nauja. Sena — Metmenų straipsny pagrindiniai svarstymai sukasi apie tą pačią seną idėją, kuri anksčiau buvo vadinama “kultūriniu bendradarbiavimu”, “kultūriniais ryšiais su kraštu”. Po kai kurių to “bendradarbiavimo veikėjų juos kompromitavusių žygių, po valstybės departamento pareiškimo jie lietuviškos visuomenės buvo privengiami — lygiai ir jų idėjos. Nauja — anos idėjos šalininkai gali džiaugtis Metmenų autorium, kaip išvengusių tų pačių terminų, bet išsakiusiu tos idėjos šalininkų psichologinę kilmę, filosofinį galvojimą, taigi kaip savo ideologu ir apologetu.
Vienybės rašytojas Metmenų žodį prilygino žaibui, kuris nušvietęs visą jautrų dalyką. Ar tai žaibo, ar titnaginio skiltuvo kibirkštis, bet būdinga, kad tai nėra dienos šviesa. Žaibo ir kibirkšties šviesoje dalykai kitaip atrodo nei dienos šviesoje. Konkrečių teigimų analizėje mums rodės, kad tie Metmenų teigimai atitrūko nuo gyvenimo tikrovės į logines schemas — ir apie blokus, ir apie trečiosios jėgos psichologinę kilmę, ir apie jos filosofavimą. Atitrūkti nuo konkrečios tikrovės ir žaisti populiariais terminais, kurie neturi konkretaus turinio, bet tereiškia balta ar juoda, yra propagandinio galvojimo ir įtikinėjimo viena iš pagrindinių priemonių (Pvz. Metmenim juoda: konservatyvumas, sustingusi laikysena, abstraktus principas; balta: humaniškumas, konkrečių žmonių gerovė, tautos gelbėjimas, lankstumas, objektyvumas, tikėjimas evoliucija).
Jei kalbant apie čia esamą, artimą tikrovę Metmenų metraščiui teko prasilenkti su objektyvia tikrove, tai šitas faktas tinkamai atsako ir į autoriaus teigimus, kad Elta ar “antikomunistinio bloko” veikėjų laikysena prasilenkia su objektyvumu, sutikdama aną tolimą už kelių uždangų Lietuvos gyvenimo tikrovę. Norą aiškiai apibūdinti Vakaruose esamą visuomenę, išryškinti joje esamas idėjas, susiformavusias ar tebesiformuojančias, reiktų laikyti teigiamu reiškiniu. Prasilenkimą su realia tikrove tą visuomenę apibūdinant, galvojimą propagandinėm schemom tenka apgailestauti. Bet nebūtina laikyti tatai Maskvos įtaigom bei įtakom. Kyla greičiau klausimas:
9. Ar tai nėra kilę amerikinio galvojimo įtakoje?
Užuominą apie tai duoda pats autorius laikydamas humaniškumą, kaip konkretaus asmenų intereso pirmavimą prieš abstraktų principą Amerikos visuomeninės santvarkos pagrindu. Tokiame tvirtinime iš naujo galima pastebėti apibendrinančių ir suvisuotinančių išvadų darymą iš dalies amerikinio gyvenimo faktų, išvadą viena dalimi klaidingą, nes vargiai yra kitas kraštas, kuris yra pagrįstas taip stipriai biurokratiniu respektu įstatymam (taigi principam) kaip Amerika. Tačiau principų iškeitimą į konkrečius asmenų reikalus, į humaniškumą, labai populiarina viena amerikiečių dalis, vadinamų liberalų srovė, ypačiai liberalai ektremistai. Jų filosofiniai samprotavimai, perkelti į politinę sritį, davė mintį: nebūtini yra du blokai — komunistinis Rytų ir antikomunistinis Vakarų; pateisinama ir trečioji jėga — neutralieji. Šia jėga siūloma Amerikai remtis ypačiai dabar (Dulles buvo skelbęs neutralumą nemoraliu dalyku!). Ar nuostabu, kad tarp Metmenų kalbamų ‘intelektualinių smalsuolių” atsiranda noras tą dalies amerikiečių galvojimą su to galvojimo propagandiniais triukais perkelti ir į lietuviško gyvenimo bei lietuviškų problemų plotmę. Metmenys pavadino tuos trečiafrontininkus “nekomunistiniu bloku”, taigi nei komunistiniu nei prokomunistiniu, o viduriu — neutraliais nepriklausomybės reikalavimo atžvilgiu. Amerikos kai kurių liberalinių sluoksnių tezės aidu nuskamba lietuviškoje dirvoje.
10. Į kur tai veda?
Diskusija to klausimo neatsakys, nes loginių argumentų galima rasti ir už ir prieš. Tačiau ir Metmenys pastebėjo faktą, kad į šiokio galvojimo žmones taikstosi ir komunistai, ieškodami sau talkos. Gyvenimo faktas iškalbingiau sako už loginius argumentus, kada neutraliųjų apaštalo Nehru likimas demaskavo, jog neutralumas, ta trečioji jėga, tuo tarpu tėra fikcija; jog neutraliųjų sambūris tėra jėgos iliuzija, o ne jėga. Kritiškais momentais vadinami neutralieji nulinksta į tą pusę, kurios daugiau bijo, ar iš kurios daugiau naudos tikisi. Neutralumo vardu pasirodo tada pridengtas paprasčiausias egoistinis oportunizmas.
Galima stebėti, ar ne tokiu keliu yra nuėję ir lietuvių neutralistų (nepriklausomybės atžvilgiu) kai kurie egzemplioriai — nusisuko į antinepriklausomybės kelią, į prokomunistinį bloką.
Būdingas pavadinimas — trečiafrontininkai. Lietuvoje jau buvo sykį trečiafrontininkai su laikraščiu Trečiu Frontu 1930-31. Jie taip pat nebuvo patenkinti konservatyvia gyvenimo kryptimi; jie taip pat ieškojo naujų kelių ir jų ieškodami, nusisuko į sovietines ekspozitūras Kaune. Pagal sovietinį apibūdinimą, “pagrindinius žurnalo bendradarbius subūrė neapykanta fašizmui, buržuazinę tikrovę garbinančiai nacionalistinei ir dekadentinei literatūrai” (Lietuvių literatūros istorija, III). Tai buvo tiltas, kuriuo bolševizmo įtaka turėjo žengti į Lietuvos kultūrinį gyvenimą. O bolševizmui jėga okupavus Lietuvą, tie trečiafrontininkai virto okupacinio režimo ramsčiais. Tai praeitis. Nebūtina ją kartoti.
11. Trečia jėga praktikoje
Ilgiau sustojus prie Metmenų galvojimo formuluojant “trečios jėgos” psichologinį ir ideologinį susidarymą, dėmesio vertas Vienybės jau praktinis žingsnis “trečios jėgos” kelyje — leidėjas V. Tysliavienė rado patogų momentą kaip tik dabar nuvežti į Vilnių savo vyro pelenus. Tas jos žingsnis susilaukė Dirvoje ir Drauge neigiamo vertinimo. Dirva taikliai atkreipė dėmesį, kaip šitą “humanistinį bendradarbiavimą” antroji pusė, sovietiniai pareigūnai, panaudojo politiniam tikslui — mėgino sudaryti propagandą, kad rašytojai “jau grįžta”, nors ir... negyvi. Be to, jie parūpino V. Tysliavienei filmų, kurias ji pasiskelbė rodysianti Brooklyne, Philadelphijoje ir kt. Su filmais buvo parvykęs ir A. Šalčius, bet jas terodė tik uždaruose rateliuose. Draugas atmetė Vienybės labai keliamą ir branginamą sentimento motyvą — girdi, velionis norėjo būti palaidotas Vilniuje, kaip gi jo valios nepatenkinsi. Draugas nurodė, kad rašytojai Krėvė ir Biržiškos jautė gimtajai žemei nemažesnį sentimentą, bet jie nesiskubino būti laidojami žemėje, kol ji nėra laisva. V. Tysliavienės žygį teparėmė Laisvė (komunistinė). O iš Laisvės ir pačios Vienybės atsiliepimų matyt, kaip reagavo Vienybės simpatikai, skaitytojai — tradiciniame Vienybės koncerte tedalyvavo trečdalis, ketvirtadalis to, kas paprastai būdavo Vienybės koncertuose. Visuomenė pati pasidarė neigiamas išvadas. Bet, anot Vienybės, koncerto pirmose eilėse buvo “nepažįstamų žmonių”. Tai jau gal nauji “trečios jėgos” simpatikai, kurių simpatijos dar padidėtų, jei Vienybė labiau palinktų į “antrosios jėgos”, t.y. prosovietinės krypties pozicijas, kurias taip siūlė Vienybei R. Mizara tuojau po J. Tysliavos mirties. Belieka stebėti, ar Vienybės skaitytojų reakcija paveiks laikraštį, kaip paveikė ir nuginklavo “antrosios jėgos” atstovą A. Šalčių Darbininkas valstybės departamento raštu, iš kurio paaiškėjo, kad A. Šalčius apgaudinėjo lietuvius menininkus, klastodamas valstybės departamento autoritetą.
12. Senos ir jaunos jėgos
Prie “spaudos idėjų” priklauso ir Tėvynės Sargo mėgiamas nuvertinti 1941 metų sukilimą, mėginimas diskriminuoti Lietuvių Fronto bičiulius tvirtinimu, kad tai jau “subversyvinė” organizacija. Tuos pareiškimus tenka čia minėti ne kaip nusistatymą krikščionių demokratų srovės, kuriai žurnalas atstovauja. Jie ir patys nuo žurnale pareikštos insinuacijos atsiribojo. Tai tik būdingas mūsų spaudoje ženklas, kaip laikraštis atsiduria rankose asmenų, kurie prarado ir istorijos raidos nuovoką ar dar blogiau — visuomeninės atsakomybės pajautimą.
Nuo to nejaukaus kuriozo dėmesys krypsta į jaunosios kartos leidžiamą Lituanus žurnalą, kuris skyrė specialų numerį Lietuvos rezistencijai, o toje rezistencijoje 1941 sukilimas ir yra vienas jo veiksmas. Su dėmesiu ir šviesiu jausmu seki, kaip jaunos kartos žmonės, nepergyvenę anų jau istorinių faktų, betgi teisingai supranta jų rolę tautos egzistencinėje kovoje ir kaip šiame krašte išmoktais metodais lietuviškas problemas sugeba pristatyti nelietuvius dominančiu aspektu. Jų pastangos vertos ne tik pasigrožėjimo ir paramos, bet ir pripažinimo, kad jie rimtai ateina vadovauti kovai šioje nelietuviškoje sferoje.
Prie šios generacijos šviesių ženklų tenka dar suminėti įdomų reiškinį, kad eilė jaunų akademikų temas mokslo darbam ima iš Lietuvos gyvenimo. Vienas rašo apie nepriklausomos Lietuvos paskutinius metus, kitas jau parašė savo studijų baigimo darbą apie 1941 sukilimą. Jo autorius jaunas žmogus, Lietuvos niekad nematęs, nes čia gimęs. Dar viena akademike gavo stipendiją į Liono universitetą ir pasiėmė savo darbui temą palyginti prancūzų ir lietuvių rezistenciją. Vienas vyresnės kartos čia gimęs lietuvis, iš profesijos teisininkas, yra užsidegęs paruošti apie Lietuvą veikalą angliškai kalbančiam lietuvių jaunimui.
Kokiai “jėgai” tai priklauso? Tai ženklai jaunos, rinktinės jėgos, kuri savo pozityviais darbais, pasak Maironio, eina “Lietuvos keliu”.
Rygiškių Jono gimnazijos 100 m. sukakties minėjimas Čikagoje
Pereitais metais Čikagoje susirinko marijampoliečių - rygiškiečių iniciatorių grupė ir nutarė ruošti tos gimnazijos šimtmečio minėjimą. Sušaukė Čikagoje gyvenančių gimnazijos auklėtinių susirinkimą, kuriame buvo pritarta minėjimo minčiai ir išrinktas vykdomasis komitetas, savo pirmame posėdyje pasiskirstęs pareigomis: J. Vaičiūnas — pirmininkas, Z. Samuolis — vicepirm., T. Bukaveckas — sekretorius, V. Lapienė (Kubiliūtė) — finansų vedėja, kun. J. Vaišnys SJ — monografijos vyr. redaktorius, V. Paulionis — monografijos reikalų vedėjas, J. Dėdinas — akademijos — minėjimo vedėjas, A. B. Paliulis ir V. Sirutis — nariai. Minėjimas bus gegužės 4 ir 5 dienomis Jaunimo Centre. Gegužės 4 prisiminimo vakarienė — priėmimas, programoj dalyvaujant tos gimnazijos auklėtiniui rašytojui — humoristui A. Gustaičiui ir rygiškiečių atžalai smuikininkui N. Paulioniui. Ant rytojaus, akademinėje — meninėje dalyje bus pagerbti didieji, iš Marijampolės gimnazijos suolo išėję, tautos ir valstybės vyrai, su dr. J. Basanavičium, dr. V. Kudirka ir J. Jablonskiu (Rygiškių Jonu) priekyje. Dr. M. Krasauskaitė, istorikė, gimnazijos auklėtinė ir buv. mergaičių Ryg. Jono gimnazijos inspektorė, skaitys trumpą paskaitą. Pagerbimui talkininkaus akt. E. Vilutienė ir A. Gustaitis. Meninę dalį atliks Rygiškių Jono gimnazijos auklėtinės dukra sol. L. Šukytė iš Kanados, Čikagos Lietuvių Vyrų choras, gimnazijos auklėtinio muz. A. Kučiūno vedamas, ir E. Vilutienė su A. Gustaičiu. Komitetui talkininkauja poetė J. Augustaitytė - Vaičiūnienė, ilgametė tos gimnazijos mokytoja.
Monografija, žinoma, iki minėjimo nepasirodys. Truks metai, o gal ir antri, nes norima surinkti visą galimą medžiagą. Monografijos reikalų vedėjas ir redaktorius kviečia marijampoliečius talkon monografijai, adresu: V. Paulionis, 4407 So„ Artesian Ave., Chicago 32, Ill.
