Mes neliksim nutildyti žmonės!
Prieš keturiasdešimt penkerius metus Lietuva kėlėsi laisvam ir nepriklausomam gyvenimui. Nepalaužiamas į laisvę tikėjimas, visos tautos ryžtas ir pasiaukojimas atvedė į Vasario 16-tosios idealą, o savanorių pralietas kraujas didįjį tautos idealą apgynė ir išsaugojo.
Vasario 16-toji mums nepaprasta šventė. Ji mūsų patriotizmo ir tautinės ištikimybės rodyklė. Pagal tai, kaip ją sutinkame ir branginame, matuojame savo tautinį susipratimą, sprendžiame, kiek pavienio tautiečio širdyje tautinės sąmonės liepsna rusena.
Kiekvieną kartą Vasario 16-tąją sutinkame su dvasios pakilimu. Tik nūdien ji turi kitokį atspalvį, negu anksčiau, kai lietuvių tauta pati savo nepriklausomą gyvenimą tvarkė. Tada ji buvo pergalės ir džiaugsmo šventė. Dabar — nuoskaudos ir kovos ryžto atnaujinimo šventė.
Kiek mumyse tas ryžtas gyvas ir neapneštas laiko ir svetimybių dulkėmis? Vasario 16-toji įpareigoja pažiūrėti į save ir nusivalyti laiko dulkes, kad laisvės šauksmas ir kovos ryžtas liktų amžinai jaunas ir amžinas.
Nutildyti laisvėje gyvenančius žmones, kad jie apie sovietinį kolonializmą nekalbėtų ir jo nematytų, vienas iš svarbiausių Lietuvos pavergėjo siekimų. Nuo sovietinės okupacijos iš Lietuvos į laisvę pasitraukusius tremtinius okupantas daugel metų grasinimais ir viliojimais kvietė grįžti į Lietuvą, kad sugrįžusius nutildžius fizinėmis priemonėmis. Neįgyvendinę savo planų grasinimais, sovietai tuos pačius planus vykdo sentimentalaus gundymo metodais — skatinimu aplankyti Lietuvą, joje likusius gimines, pažįstamus. Naujoji gundymų banga turi tuos pačius kėslus — apie sovietinio kolonializmo baisumą šaukiančio žmogaus nutildymą. Apsilankę pavergtoje Lietuvoje lietuviai sovietams nebepavojingi, nes giminių sentimento ir baimės dėl jų ateities vardan patys savanoriškai save nutildo. Jei šauksmas apie Lietuvos pavergimą ir sovietinio kolonializmo baisumą yra vienintelis ir didžiausias laisvųjų lietuvių kovos ginklas, tai šaukiančio žmogaus savanoriškas nusitildymas yra to ginklo atidavimas Lietuvos pavergėjui.
1831 m. aktyvus sukilimo dalyvis Mykolas Petkevičius iš tremties Paryžiuje paskelbė anų dienų vaizdus ir įspėjimą ateičiai, kuris daugiau kaip 100 m. praėjus pasikartojo didesniu baisumu:
"Dabartinė karta dalyvavo šioje kovoje prieš despotizmą, kuri liks visuomet įsirėžusi jos širdyje. Ateinanti karta dar surinks pasakojimus šių dienų įvykių iš juos mačiusių liudininkų ir gal būt pačių šios tautinės tragedijos veikėjų. Senelis pasakys sūnui, kad jis nėra vienintelis giminės atžala, kad buvo ir kitų vaikų, bet jie žuvo Sibiro ledynuose arba klaidžioja svetimoje žemėje ištremti dėl patriotizmo. Jis išvynios prieš jo akis ilgą persekiojamųjų sąrašą, kur daug šeimos narių figūruoja, parodys vietas, kur rusai daug tautiečių sušaudė be jokios priežasties, tik dėl paprasto įtarimo. Duos pamatyti kruvinus ir neištrinamus jų barbariško žiaurumo pėdsakus ir, pasakodamas moterų, vaikų ir senelių žudynes, atliktas despoto, sužadins jaunoje širdyje norą atsikeršyti — ir jai perduos, kaip švenčiausią palikimą, neapykantą despotizmui".
Dabartinė tragedija daug didesnė. Lietuvių tauta naikinama ir kolonizuojama brutaliausiu ir moksliškai apgalvotu metodu. Naujos kankinimų vietos pažymėtos Pravieniškių, Rainių miškelio, kitais vardais ir dešimtimis tūkstančių partizanų kapais. Dabartinis ar busimasis senelis parodys vaikams daug daug gausesnes ir baisesnių kankinimų vietas. Jis parodys tuos kelius, kuriais lietuviai buvo tremiami į Sibirą, parodys miestų ir miestelių aikštes, kur išniekinimui partizanų lavonai buvo suguldyti.
Pavergtoje Lietuvoje apie sovietinio kolonializmo baisumą ir lietuvių tautos naikinimą be garso kalba gyvisiems partizanų kapai. Bet jų kapai negali kalbėti laisvajam pasauliui, jei jų mirties prasmės laisvėje gyvenantis lietuvis nepristato laisvam žmogui ir laisvom tautom.
Vasario 16-toji įpareigoja nusivalyti laiko dulkes, aptvarstyti atsiradusias žaizdas, kovoti, ištverti ir šaukti: — Mes neliksim nutildyti žmonės. Mes šauksim ir kovosim ligi pergalės, ligi Nepriklausomos Lietuvos atstatymo.
Antroji JAV ir Kanados lietuvių tautinių šokių šventė įvyksta 1963 liepos 7 d. Čikagoje. Iš JAV ir Kanados šventėje dalyvaus 700 šokėjų. Tūkstantis lietuvių mokyklinio jaunimo šventėje pasirodys su jų amžiui pritaikintais šokiais. Šokių programą paruošė repertuaro komisija: Bruno G. Shotas, pirmininkas, Leokadija Braždienė, Bronė Jameikienė, Irena Šilin-gienė, Ringailė Zotovienė. Prof. VI. Jakubėnas sukūrė tautinių šokių šventei maršą Šokėjų eisena. Šokių šventės metu orkestrui diriguos kompozitorius J. Zdanius.
Šventė rengiama Amerikos ir Kanados Lietuvių Bendruomenės vardu. Šventės surengimas pavestas LB Čikagos apygardos valdybai.
