Kruvinas kelias per Romintos tiltą

Vyrai, lydėję J. Daumantą ligi sienos. Kairėj priklaupęs J. Daumantas.

 (Ištrauka iš Juozo Daumanto Partizanų knygos)

Sniego audrai aprimus, popiet įsiviešpatavo mirties tyla. Sniegas pridengė žmonių ir žvėrelių pėdsakus. Kai kur miške aptikome ivanų darbo žymes. Šen bei ten stovėjo netvarkingai sumestos dvimetrinės malkų stirtos, po kojomis painiojosi nesurinktos medžių šakos. Mūsų laimė, buvo sekmadienis, bolševikams "vichodnoi den (nedarbo diena). Tai labai sumažino progas su jais susitikti.

Ėjome visą laiką pėda į pėdą, nors tai labai vargino paskutiniuosius. Keletą kilometrų įveikę, užtikome buvusios karo metu stovyklos likučius. Sniege, jaunų eglaičių fone rikiavosi mediniai karių kapų kryžiai. Aišku, kad tai buvo vokiečių kapai, nes bolševikai savo antkapiuose pastato ne kryžių, bet rėkiančią raudoną “kaburkėlę”.

Perėję stovyklą, pasukome į dešinę ir pasiekėme plentą. Čia užtikome pėdsakų. Paplentėje kas keliolika metrų stovėjo įsmeigti basliai. Ant vieno tokio radome ir užrašų: ‘Ostorožno, valka lesa” (Atsargiai, giria kertama). Plente įskaitėm sunkvežimių ir slidininkų pėdsakus. Mindaugas buvo įsitikinęs, kad čia jau tikrai yra sienos zona. Ta nepaprasta ramybė, o ypačiai slidininkų pėdsakai kaip tik patvirtino Mindaugo spėjimą, kad esame pavojingoje zonoje. Iš plento pasukome į dešinę, kur netrukus turėjome pasiekti Romintos upelį ir tiltą per jį. Ėjome dauba, iš dviejų pusių apsupta kalvomis. Už keliasdešimt metrų atsidūrėme prieš apkasus ir spygliuotų vielų užtvarą.

 

•

Istorinėje praeityje didžiuosius mūsų kovų žygius aprašė svetimieji, Lietuvos priešai. Ordino kronistai, nors ir neapkęsdami Lietuvos ir lietuvių, neslėpė istorinių faktų ir lietuvių narsumo. Dabartinis Lietuvos okupantas rafinuočiausiomis priemonėmis istorinius faktus klastoja, slepia ir niekina partizaninių kovų mūšių vietas, slepia partizanų kapus.

Juozo Daumanto Partizanai, parašyti lietuvio ir aktyvaus partizaninių kovų dalyvio antrosios sovietinės okupacijos metu, atitaisė istorinę klaidą. Partizanai griauna komunistinį melą, istorinių faktų klastojimą, rodo mūšių vietas ir lietuvių partizanų didvyriškumą ir besąlyginį pasiaukojimą. Juozas Daumantas — tai naujasis Pilėnų Margis, atnešęs Pilėnų pilies gynėjų dvasią ir vėliavą ligi mūsų dienų, sako auklėtojas Domas Velička.

Kruvinas kelias per Romintos tiltą — ištrauka iš Juozo Daumanto Partizanų knygos.

Keturi Lietuvos partizanai, gavę partizanų vadovybės įsakymą palydėti Juozą Lukšą-Daumantą ir Mindaugą į laisvuosius Vakarus, iš Lietuvos iškeliavo 1947 rudenį. Laimingai peržengė Lietuvos žemę, perkeliavo Rytprūsius, artėjo prie stipriai saugomos Lenkijos sienos. Prie Ramintos tilto 1947 gruodžio mėn. įvyko kautynės. Jose krito kovotojai Butautas, Feliksas, Kariūnas. Šiandien gyvųjų tarpe nebėra ir kitų trijų Ramintos tilto kovos dalyvių. Jaunu gyvybių aukomis išsaugotas nemirštantis palikimas — didžiųjų rezistencijų kovų knyga Partizanai — amžinas paminklas ant visų partizanų kapo.

Partizanų autorius savo knygoje įrašė šiuos žodžius: “Skiriu už Tėvynės laisvę kovojantiems ir kenčiantiems lietuviams”.

Partizanų autorius Juozas Lukša - Daumantas partizano mirtimi krito Lietuvos žemėje 1951 rudenį eidamas trisdešimtuosius metus.

*

Tai buvo naujoji Rusijos ir Lenkijos siena. Išsipylėme į dvigubą vorą ir pasiruošėme kiekvienu momentu pradėti kautynes. Staigiais šuoliais peršokome per apkasus, bet kiek ilgiau užtrukome prie spygliuotų vielų užtvarų. Jas nugalėję, perdaug pasidavėme į dešinę, atsidurdami prieš balą. Kairiajame šone ėjo takas į tiltą per upelį. Mes turėjome skverbtis šalia jo ir tik prie pat tilto pereiti į taką. Ant tako galėjome susitikti su patruliais.

Nuklysdami perdaug į dešinę, padarėme klaidą: mus pamatė plentu čiuožią bolševikų slidininkai. Jie sustojo, kaip stabo ištikti, ilgokai sekė mus, pasitraukiančius į krūmus, o po to staiga nuskubėjo, matyti, šauktis pagalbos. Mindaugas greit susiorientavo. Vienoje rankoje laikydamas žemėlapį, kitoje "šturmoviką” leidosi sparčiais žingsniais pirmyn. Skubėjome prie tilto, paskutiniajam su eglučių šakomis maskuojant savo pėdsakus. Pasiekėme keliuką į tiltą. Tiltas dar buvo nuo mūsų apie šimtą metrų. Prie jo pastebėjome du sargybinius, kurie neramiai dairėsi aplink. Savo puikių maskiruočių dėka, prislinkome visai arti jų. Rusai dėvėjo taukuotas “vatufkas”. Vienas buvo ginkluotas automatiniu šautuvu, kitas — paprastu. Paėmėme ant kryptukų. Ruseliai, nors mūsų nematė, bet prieš mirtį kažko nervinosi.

Vietoje komandos pasigirdo mano automato šūviai. Prie “amerikankos” prisijungė draugų ginklų daina. Rusai susvirduliavę smuko aukštelninki. Mes leidomės pirmyn. Mindaugas ir aš, laikydami apie aštuonių metrų atstumą tarp savęs, leidomės bėgti per tiltą. Ant tilto mus pasitiko atskubančių rusų dalinys. Vėl sutarškėjo mūsų meilužės, lydimos mirštančių rusų šauksmo...

Mudu su Mindaugu jau buvome perbėgę tiltą ir sugulę anoje pusėje ant kelelio, kuris turėjo pusmetrio aukštumo vandens išgraužtus krantus, sudarančius mums labai gerą uždangą. Feliksas ir Kariūnas sušoko į apkasus. Šarūnas ir Butautas slinko per tiltą. Jiems vos įpusėjus, abi pusės vienu momentu atidarė ugnį. Mindaugas ir aš iš vienos upelio pusės, Feliksas ir Kariūnas iš kitos kryžma ugnimi pliekėme penkiolikos rusų dalinį. Mūsų sutartinė ugnis niekais pavertė viršininko šūkavimą — ‘vperiod” (pirmyn). Aš su Mindaugu pylėme be jokio pertrūkio, stengdamiesi pasitraukti kiek toliau ir užleisti savo pozicijas Šarūnui ir Butautui. Jiedu pliekė iš savo “liliputų” klupsčiomis. Feliksas ir Kariūnas “turavo-jo” iš apkasų. Ivanai, kaip akis išdegę, lipo į mūsų ugnį, nė kiek nepaisydami, kad jų draugas po draugo virto iš klumpių.

Butautas, nenorėdamas ilgiau gaišti pavojingoje vietoje ant tilto, dėjo paskutinį šuolį į kitą tilto pusę ir tuo momentu krito negyvas. Prie jo prišliaužęs Šarūnas patikrino mirties smūgį. Kelios automatinės serijos kulkos kliuvo jo krūtinėn ir galvon. Numetęs į upelį Butauto automatą, Šarūnas, kulkoms apie ausis zvimbiant, nušliaužė nuo tilto. Rusų ugnis kiek sumažėjo, nes apie aštuonis jau pakirtome. Nors jų ir dabar pajėgos dar buvo gausesnės, bet mus drąsino mūsų ginklų pranašumas. Aš su Mindaugu savo pozicijas jau buvome užleidę Šarūnui, o Feliksas ir Kariūnas, iššokę iš savo apkasų, šliaužė prie tilto.

Praretintos rusų pajėgos jau buvo bepradedančios slinkti atgal, kai Feliksą ir Kariūną netikėtai pradėjo spausti iš užpakalio atvykę nauji rusų daliniai. Felikso kuprinę, kurioje buvo prieštankinė granata, kliudė naujų pajėgų šūviai. Pasigirdo baisus sprogimas, pakilo sniego ir dūmų debesis, o vargšas Feliksas nespėjo nė aiktelėti. Už kelių metrų gulinčiam Kariūnui net ginklas iškrito iš rankų. Jį susigriebęs, Kariūnas, palikęs savo draugo kūno likučius, keliais smagiais šuoliais perbėgo per tiltą.

Į apkasus, kur anksčiau kovojo Feliksas ir Kariūnas, sušokę rusai spirgino į mus gana taikliomis serijomis. Mes šiuo metu turėjome taip pat geras pozicijas, tik nebuvo prasmės čia ilgiau laikytis. Mūsų tikslas— tiltą pereiti — jau buvo pasiektas, nors laikydamiesi dabar ant jo galėjome prikloti geroką krūvą ivanų. Tačiau buvome nesaugūs nė iš užpakalio. Miške sklido autovežimių ūžesys ir pavieniai šūviai. Spaudėme nuo tilto toliau. įkandin per tiltą veržėsi ivanai. Susimetėme už kalvos ir nutarėme stuktelti besivejantiems. Įtempę žvilgsnius įvairiomis kryptimis, vikriai krovėme pirštais ištuštėjusias automatų apkabas. Tuoj pastebėjome į mus slenkančius atkištais ginklais ivanus, tačiau mūsų dar nematančius, nes mus dengė atkriautė. Jie sekė mūsų pėdsakais. Buvo aišku, kad užlips. Prisileidome juos visai arti, ir tik tada papliupo mūsų ginklai. Šaudėme gana ilgomis serijomis, stengdamiesi kuo daugiau jų nudėti, o likusius priversti, kad toliau mūsų nepersekiotų. Pačius artimiausius išskynėm, tačiau jų būta ir dešiniame sparne...

Mūsų nelaimei, Kariūnui, bebėgant, priešo sprogstama kulka pataikė į dešinę koją. Pasigirdo jo paties balsas:    “Kariūnas sužeistas."

Du iš mūsų pribėgo apžiūrėti. Žaizda buvo labai sunki. Kulka buvo išplėšus raumenis ir sutraiškius kaulą. Pradėjo temti. Rusų ugnis aptilo Kariūnas smarkiai dejavo. Baltas sniegas pasruvo nuo kraujo. Perrišti žaizdos čia buvo neįmanoma, nes mūsų kalvą jau supo priešas. Reikėjo skubiai trauktis. Gi Kariūnui nuo didelio kraujo nutekėjimo išseko jėgos ir viltis išlikti gyvam. Tai matydamas, jis ir pats sutiko atsiskirti. Su giliu skausmu širdyje turėjom jį atsisveikinti amžinai. Jis palinkėjo mums laimės ir paprašė neužmiršti jo motinos. Visi skendėjome begalinėj klaikumoj, nepajėgdami sulaikyti ašarų. Pradėjus vis arčiau griausti rusų kulkosvaidžiams, palikome savo draugą, bekeliant aukštyn susisprogdinti paruoštą granatą.

Anoj skausmo vietoj trenkė granata, tikriausiai atėmusi ne tik Kariūno, bet ir keleto apspitusių ivanų gyvybes.

Jau visiškai sutemo. Žinojome, kad pakeliui turėsime pereiti plentą. Tai turėjo būti rusų pasienio zonos pabaiga, kitaip sakant, žemėlapyje atžymėta siena. Paprastai ji esti mažiau saugoma, kaip visa pasienio zona. Zonos gylis tęsėsi iki trijų kilometrų. Šiuo metu tiksliai negalėjome orientuotis, kiek atstumo ligi plento mums buvo likę. Pasitikėjom Mindaugo pastabumu. Pagaliau per pusiau užšalusį dumblyną pasiekėme plentą. Per jį šliauždami, kiekvieną sekundę laukėme kulkosvaidžių ugnies. Bet apsirikom, arba tamsoje buvome nepastebėti. Antroje plento pusėje aptikome dviejų su viršum metrų aukštumo vielų tvorą. Sukaupęs visas jėgas, o jų pavojaus atveju netrūksta, griebiau su Šarūnu už apatinių vielų ir jas be didelio vargo atplėšėme nuo žemės, padarydami ganėtino didumo plyšį. Visi pralindę, lengvai atsidusome ir nėrėme galvotrūkčiais pirmyn.

Tik už kokių trijų kilometrų nuo sienos sustojome pailsėti. Jau buvo visai sutemę. Tik dabar išdrįsome pagalvoti apie mūsų paskutines valandas. Vos pajėgėme ištarti susiraminimo žodžius. Įkaitusiuose veiduose žybčiojo įdubusios akys, nė vienu lapo krustelėjimu nepasitikinčios.. Tylą pertraukė malda. Dėkojom Viešpačiui ir už tokią “laimę”. Tik dabar pasikeitėm keletu žodžių, bet jokia kalba nesirišo. Pajutom šaltį. Kautynių metu, beklaidžiodami po snieguotus eglynus, bešliauždami po sniegą ir kaip reikiant neužšalusius raistus, sušlapom kiaurai ne tik viršutinius, bet ir apatinius drabužius. Su sutemomis pakilo šaltis. Drabužiai sustingo.

Pradėjome žygiuoti. Ant sienos supyškėjo trys paskiri šūviai. Atrodė, kad sargybiniai tik dabar aptiko mūsų pėdsakus ir davė ženklą sargybų įguloms.