“KULTŪRINIO BENDRADARBIAVIMO” PINKLĖSE
Vladas Ramojus
II Kultūros kongreso uždaromajam posėdyje muz. A. Mikulskis iškėlė įdomų “kultūrpolitikos” klausimą. Prisiminęs Vašingtone įvykusius Tautinės Sąjungos rengtus sąskrydžius, pastebėjo, kokį galingą efektą paliko lietuvių giesmės sostinės katedroje ar Čiurlionio ansamblio koncertai, atlikti sąskrydžių metu, kai lietuvių liaudies dainų klausėsi Valstybės departamento pareigūnai, kongreso nariai, sostinėje reziduoją įvairių šalių diplomatai. Muz. A. Mikulskis kaip tik ir siūlė per širdis belstis į protus, į sąžines. Anot jo, tai ir būtų pats sėkmingiausias veiksnys Lietuvos laisvinimo žygiuose.
Manau, jog retas kuris nesutiks su faktu, kad išeivijos lietuvių kultūriniame gyvenime muzikinis menas yra brandžiausias ir aukščiausiai iškilęs, bent mūsų bendruomenės ribose. Tai liudija I-oji ir II-oji Kanados ir Amerikos lietuvių Dainų šventės, sutraukusios tūkstantines minias žmonių. Jau šešti metai iš eilės Čikagoje vyksta lietuviški operų spektakliai, kiekvienais metais turį 5000 klausytojų. Per II Kultūros kongresą buvo suruoštas lietuviškos simfoninės muzikos koncertas ir kiti įvykiai. Tendencijos plačiai išsišakojusiam muzikiniam gyvenimui blėsti nesimato, juoba, kiekviena lituanistinė mokykla turi chorus ir ruošia prieauglį chorams ir ansambliams, kuris jau aiškiai matomas Dainavos ir Čiurlionio ansamblių gretose. Eilė kompozitorių ir solistų išsimušė iš savo bendruomenės ribų. Kun. Markaičio kūriniai vienur kitur įtraukiami į konservatorijų ir universitetų studentų ir absolventų koncertus, St. Baras prieš kelis metus laimėjo geriausio tenoro titulą milžiniškajo geriausio tenoro titulą milžiniškam Chicago Tribūne festivalyje, Al. Kučiūnas paruošia solistus ir chorus neeilinio lygio Čikagos Lyric operoje.
Nenuostabu, kad “kultūrinio bendradarbiavimo” skraiste prisidengusio Lietuvos okupanto žvilgsniai pirmiausiai ir nukrypo į išeivijos lietuvių muzikos pasaulyje besireiškiančius žmones. Tiesioginiu taikiniu pasirinkta Lietuvių Opera Čikagoje, tas kolektyvas, kuris daugelį stebina reto pavyzdžio energija ir užsibrėžtų sunkių uždavinių visapusišku įvykdymu.
Iš operos kolektyvo buvo pasirinkti keturi žmonės: trys solistai ir muzikas, ir praėjusią vasarą jiems buvo pasiūlyta vykti į Vilnių ir į kitas tarybines respublikas koncertams. Šie pasiūlymai atėjo ne iš Vilniaus ar Sovietų atstovybės Vašingtone, bet per Al. Šalčių, kuris sakėsi, imąsis iniciatyvos susitaręs su Valstybės departamentu.
Kai kurie laiškai praskambėjo neįprastu ir labai jau perdėto patriotizmo tonu, kaip antai: “Ten jie labai drąsėja ir tą drąsą, atrodo, skatina ir pastebimas sovietinio jaunimo liberalėjimo procesas. Nikita jau nebepajėgus jų sulaikyti ar laikrodį atgręžti. Komunizmas nesilaikys ilgiau kaip 5 ar 10 metų... Partija ten jau perėjo į gynimosi pozicijas, ...ten žmonės jau viešai bando šaipytis iš “visagalinčios ir visažinančios!...”
Sis kvietimas mūsų solistus ir intrigavo ir kiek domino. Kiekvienas pakviestasis jautė, kad laimė būtų padainuoti Vilniuje, parodyti, kad išeivija dvasiškai nėra sustingusi, kad ir čia yra talentų, kurie gali laisvai klestėti ir kopti į aukštumas. Bet iš kitos pusės, žiebėsi ir baimė, kokius ėjimus gali okupantas padaryti, kokius žodžius nuvykusių menininkų vardu paskelbti viešumoje. Pakviestieji jautė ir pavojų, kad jų nuvykimas gali susilpninti išeivijoje vedamą Lietuvos išlaisvinimo kovą, apgriauti antikomunistinį frontą. Vienas iš pakviestųjų visų vardu atsakė laišku A. Šalčiui, teiraudamasis smulkmenų dėl maršruto, honorarų ir užtikrinimo, ar A. Šalčiaus iniciatyva yra remiama Valstybės departamento.
Okupantas panūdo Vilniuje pamatyti ir mūsų Aidą. Čia su mūsų operos vadovybe bandė sueiti į kontaktą žmonės iš Sovietų atstovybės Vašingtone. Telegramomis, special delivery laiškais buvo siūlomi pasimatymai Čikagos viešbučiuose. Bet operos vadovybė nei į vieną laišką neatsakė, į jokį skirtą pasimatymą joks atstovas nenuvyko. Tai antrasis Lietuvių Operos vadovybės drąsus mostas prieš “kultūrinius ryšius”.
Lietuvių Operos vadovybė, pribrendus grynai lietuviškos operos pastatymo reikalui, norėjo gauti iš Lietuvos Klovos Pilėnus ar Vaivą. Pats kompozitorius tam nesipriešino ir net pareiškė džiaugsmą, kad jo opera galės būti parodyta išeivijos lietuviams. Bet kompozitorius negalėjo pats atsiųsti tų operų partitūrų. Reikėjo atlikti tik vieną nedidelį formalumą — parašyti prašymą Kultūros reikalų valdybai Vilniuje.
Regis, tas formalumas atrodė nedidelis, bet principo žmonėms jis turėjo lemiamą reikšmę. Parašyti prašymą okupantui — reiškia, pripažinti jo režimą. Lietuvių Operos vadovybė, būdama ištikima Lietuvos laisvės idealams, tą pasiūlymą iš karto atmetė.
Vyriškai išsilaikius, po kurio laiko susilaukta smūgių “savame fronte” — seserys kazimierietės atsakė operai tradicinę Marijos aukšt. mokyklos salę, labai parankią operos kolektyvui ir esančią didžiausios lietuviškos kolonijos centre. Kažkaip nesulaukė atgarsio ir žinia, kad surinkus 75.000 dolerių, būtų galima pastatyti vieną iš didžiausių tremties muzikinių kūrinių — K. V. Banaičio operą Jūratė ir Kąstytis. Atsižvelgiant į tuos principus, kuriais vadovaujantis buvo atsisakyta Klovos operų partitūros, atrodo, 75.000 dol. kaina nebūtų per aukšta parodyti tremties ir išeivijos kultūrinius laimėjimus operinėje srityje. Svarbiausia, kad dar laikosi kolektyvas, kuris kūrybiniai pajėgtų tą operą pastatyti.
Solistų vilionės gastrolėms į Lietuvą galutinai sudužo, kai Darbininkas dešifravo A. Šalčiaus pastangas. Valstybės departamento laiškas Darbininko redaktoriui viešai atskleidė faktą, kad apie A. Šalčiaus planus ten nieko nežinoma, kad A. Šalčius veikia be Valst. departamento žinios, ir kad Valst. departamentas tokiems žygiams nepritariąs.
Kaip matyti iš tolimesnės įvykių eigos šis smūgis A. Šalčių stipriai pritrenkė. Menkas jo autoritetas dar labiau krito. Mūsų solistai šį kartą iš A. Šalčiaus jau gavo nebe mandagius, o pykčio ir pagiežos pilnus laiškus. Kas perdavė jo laišką Darbininkui, kuriuo pasinaudojant buvo kreiptasi į Valst. departamentą išaiškinti A. Šalčiaus kėslus? Grasino viešai spaudoje paskelbsiąs mūsų solistų laišką, kuriame A. Šalčius buvo užklaustas apie Valst. departamento žinią, apie honorarus ir kitus techniškus reikalus. Bet kol kas tas laiškas nei Vilnyje, nei Laisvėje nepasirodė.
Taip pereita viena “kultūrinio bendradarbiavimo” pakopa. Be jokių vaisių, be rezultatų. Mūsų muzikos žmonių elitas pasiliko atsparus ir ištikimas Lietuvos laisvės idealams, kai tuo tarpu plunksnos darbuotojai neteko A. Šalčiaus _ A. Morkaus ir dar vieno kito.
Nežinia, kokius ėjimus toliau Lietuvos okupantas darys? Reikia manyti, kad A. Šalčiaus “autoritetas” jau palaidotas. Ieškos kitų žmonių, naujų būdų. Tik kažin, ar sekančiuose vilionių laiškuose beatskambės žinia, kad “Komunizmas nebesilaikys ilgiau kaip 5 ar 10 metų, kad partija perėjo į gynimosi pozicijas...”
