Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVIŲ REZISTENCIJA VOKIEČIŲ AKIMIS

Lietuvių rezistencija prieš sovietinę okupaciją Lietuvoj buvo viena atkakliausių, kruviniausių ir ilgiausiai užtrukusių. Tačiau Vakarų pasauly ji mažiausiai žinoma. Apie ją nekalbėjo ir nekalba didžiosios radijo stotys, nerašo didieji pasaulio laikraščiai. Bet ji neliko nepastebėta mažųjų žmonių, lietuvių kaimynų vokiečių. Pasiklausykime jų liudijimų.

Jonas Grinius

Nepastebėta ir užmiršta žymiųjų informatorių, ji vis dėlto neliko nepastebėta mažųjų žmonių, lietuvių kaimynų vokiečių. Tarp šitų stebėtojų ir liudytojų buvo dvejopi asmens, kurie susitiko su lietuviais jų tėvynėje ir Rusijos Šiaurės koncentracijos stovyklose. Vieną kategoriją sudarė kaliniai — daugiausiai karo belaisviai, kurie, sovietų paimti į nelaisvę, gyveno Lietuvoj 1945-51 metais. Antrą kategoriją sudarė civiliniai Rytprūsių gyventojai, ypač Karaliaučiaus miesto moterys, vaikai ir seniai, kurie 1946-48 m. slaptai vykdavo į Lietuvą, kad išsigelbėtų nuo bado mirties. Tie vokiečiai pastebėjo dvejopą lietuvių rezistenciją — aktyvius rezistentus, vadinamus partizanais, miško broliais, žaliaisiais, kurie su ginklu rankose kovojo prieš pavergėjus, ir pasyviuosius rezistentus, kuriuos sudarė didžiuma Lietuvos gyventojų, ypač ūkininkų. Šie pastarieji rėmė aktyviąją rezistenciją, ją šelpė maistu, naudojosi aktyviosios nurodymais, stengėsi nevykdyti sovietinių okupacinių įsakymų, šelpė slaptai vokiečių belaisvius ir Rytprūsių civilinius gyventojus, nors sovietinė valdžia tai draudė.

Aktyvioji lietuvių rezistencija prieš sovietinę okupaciją turėjo teigiamos ir neigiamos reikšmės pirmiausiai lietuviams. Ji parodė, kad prieš paneigimą pagrindinių žmogiškų teisių ir už laisvę lietuviai gali didvyriškai kovoti ir mirti be vilties laimėti. Tuo tarpu pasyvioji rezistencija atskleidė kitas lietuvių būdo ypatybes — žmoniškumą, artimo meilę, aktyvią pagalbą nekaltai kenčiantiems. Ji nemažai reikšmės turėjo kitiems — svetimtaučiams vokiečiams. Šitą pasyviąją rezistenciją vokiečiai labiausiai pastebėjo, ją labiausiai vertino ir apie jos kilnumą skelbė kitiems. Nors tų mažų žmonių liudijimai ir patyrimai nėra sensacingi, tačiau lietuvių tautai jie laimėjo daug palankumo.

Norint turėti kontaktą su savo tauta ir jos gerosiomis ypatybėmis sustiprinti save, naudinga yra susipažinti su minėtais vokiečių liudijimais iš to laiko, kai lietuvių tauta, totalistinių okupantų prislėgta, priešinosi, kentėjo ir gelbėjo kitus. Tą liudijimą norėčiau pradėti ištrauka iš žmoniškumo dokumentų rinkinio, paskelbto prancūzų kalba. Tą rinkinį vardu Témoignages 1945-46 yra išleidęs Goettingeno studijų ratelis, kuris norėjo pasakyti pasauliui, kad tamsiausiais vokiečių tautai metais (1945-46) žmoniškumą vokiečiams parodė net priešingų tautų asmens. Nors lietuviai su vokiečiais nekariavo, bet Goettingeno ratelis rado reikalo paskelbti vienos Rytprūsių gyventojos ryškų liudijimą apie lietuvius. Jis mums įdomus dar ir tuo, kad atskleidžia Rytprūsių vokiečių baisią būklę, iš kurios jie tematė išgelbėjimą Lietuvoj. Štai tos moters pasakojimo Les Lithuaniens ont pitié de nous ištrauka:

"Tai buvo 1948 metais. Aš buvau civiline belaisve viename kolchoze prie Friedlando Rytų Prūsuose. Nuo 1947 m. žiemos iš apie 1.000 asmenų bebuvo likę apie 300 žmonių, skirtų taip pat mirti badu. Mes taip pat buvome nutarusios po 10 vykti į Lietuvą ieškoti duonos savo vaikams. Tada aš turėjau 27 metus ir buvau visiškai iščiulpta sunkių darbų, kuriuos mus vertė dirbti rusai. Mano sūnus buvo 5 metų ir buvo taip išsekęs, kad nebegalėjo pavaikščioti... Mus ginė alkis, ir aš norėjau išgelbėti savo vargšą vaiką, kuris taip dažnai šaukdavosi tėvo. Pėsčiomis reikėjo eiti iki Girduvos (Girdauen), ten įlipti į prekinį traukinį ir vykti lig Tilžės, nes keleiviniai traukiniai nevaikščiojo... Su Dievo pagalba ant prekinio traukinio pakopų stačios mes nuvykome į Tilžę. Per Nemuno tiltą mes pasiekėme kitą upės krantą... Nuvykome į Kelmės apylinkes. Nors gyventojai buvo labai vargingi, niekas mūsų neišleisdavo, ko nors nedavęs. Mums duodavo miltų arba kruopų, nes bulvės būtų sušalusios ir būtų buvusios persunkios mums neštis. Pernakvoti mums visada rasdavo vietelės. Žmonės patiesdavo šiaudų kūlį ant aslos, duodavo kailius, ir mes galėdavome ramiai išsimiegoti... Jie visada priimdavo mus, vokietes, kurių jie nepažindavo, bet matė, kaip mes buvome sunykusios, ir jie mūsų gailėdavosi. Ten visur buvo galima sutikti moterų su vaikais iš Karaliaučiaus, ir visos norėdavo išgelbėti savo gyvybes. Po dviejų savaičių mūsų kuprinė buvo pilna ir mes galėjome grįžti” (Tė-moignanges 103-04 psl. ).

Tokios Rytprūsių moterys, kaip cituotos ištraukos autorė, sugrįžusios namo ir suvalgiusios su artimaisiais iš Lietuvos persigabentą maistą, vėl vykdavo į Lietuvą kokią nors naują pažįstamą pasiėmusios. Tokių elgetaujančių kelionių vienos atlikdavo daugiau, kitos mažiau, ir visos grįždavo į Rytprūsius su pilnais maišais ir maišiukais. Normaliais laikais, jei Lietuva nebūtų buvusi Sov. Sąjungos okupuota, lietuvių dosnumą badaujantiems galėtume laikyti krikščioniška labdarybe. Bet ji buvo susieta su rizika ir pavojais. Sovietinė valdžia lietuviams draudė vokiečius šelpti ir priimti kurį laiką pas save pagyventi. Tai aiškiai liudija Elizabeth Pfeil, kuri savo keliones į Lietuvą Rytprūsių badmečio laiku aprašė savo knygelėj Hunger, Hass und gute Haende.Ten ji aiškiai rašo: "Joks ūkininkas neturėjo vokiečių priimti. Už tai buvo didelės bausmės. Ir milicija dabojo". Bet lietuvių dauguma šitų sovietinių draudimų ir pavojų nepaisė. Štai kodėl badaujančių vokiečių šelpimą ir globą galima laikyti pasyvia rezistencija.

Tokių nepaklusnių lietuvių ūkininkų buvo tiek daug, kad sovietinė milicija ir vadinamieji "istrebiteliai" arba "stribai” daugeliu atvejų būdavo bejėgiai sudrausti. Jie buvo priversti žiūrėti pro pirštus ne tik į laikinį vokiečių apsistojimą pas ūkininkus, bet ir į tą nelaimingųjų apsigyvenimą ir įsijungimą pas ūkininkus į darbą. Todėl nemažai Rytprūsių moterų ir vaikų Lietuvoj išgyveno keletą metų, kol (1951 metais) sovietinės įstaigos tuos vokiečius surinko ir išgabeno į Vokietiją, nors ir tada kai kuriems prie lietuvių pripratusiems vokietukams pavyko pasislėpti ir pasilikti. Kiek vokiečių moterų ir vaikų, išgyvenusių slaptai (nelegaliai) pas Lietuvos ūkininkus kelerius metus, išsigelbėjo nuo bado, sunku tiksliai pasakyti. Tik viena aišku, kad jų buvo tūkstančiai. Apie tai galima spręsti iš vokiečių laikraščių, kai jie pradėjo spausdinti žinutes apie sovietų įstaigų grąžinamus jų tautiečius.

Antai Westfaelische Rundschau (Dortmund, 1951. V. 26) straipsnely “Grįžo iš Lietuvos” rašė, kad per pastarąjį mėnesį į Vokiečių Federalinę Respubliką grįžo 1351 rytprūsietis, kurie buvo prisiglaudę Lietuvoj. Trimis metais vėliau Goettinger Tagesblatt (1954. I. 25) dar rašė apie 177 grįžusius drauge su katalikų labdaros įstaigų atstovais. Tie visi Rytprūsių gyventojai taip pat buvo prisiglaudę pas Lietuvos ūkininkus per kelis metus. Šita proga aprašydamas vienos vokiečių prieglaudos išsigelbėjimą nuo bado Goettinger Tagesblatt rašė: "Pasaulinei viešumai labai mažai težinoma apie Lietuvos gyventojų gailestingą darbą per tuos vargo metus. Tie lietuviai ūkininkai, kurie patys dėl jų valstybės įjungimo į Sovietų Sąjungą buvo išmušti iš ramios savo gyvenimo pusiausvyros, kuriems grėsė jų turto nusavinimas (jis įvykdytas 1950 m.) ir kurie buvo nuolat šnipinėjami, vis dėlto išdrįsdavo priglausti varge atsidūrusius vokiečius, kurie tūkstančiais plūsdavo per krašto sienas. Jie ypatingai buvo paslaugūs elgetaujantiems vaikams, slėpdavo juos ant aukštų ir rūsyse, paskui juos įjungdavo į savo pačių vaikų būrį ir šitaip suteikdavo jiems vėl lyg saugumą ir tikrumą. Tūkstančiai, kuriems šitaip buvo padėta, yra skolingi už savo gyvybę tai pavyzdingai lietuvių gyventojų laikysenai.”

Po šitokių bendrų vokiečių pasisakymų apie lietuvių laikyseną ir vokiečių didį vargą, įdomu sustoti ties vienu antru atveju, iš kurio matyti ryšiai tarp pasyvios ir aktyvios lietuvių rezistencijos. Tai vaizdžiai pailiustruoja Karaliaučiaus gyventoja Renata Lippert, kuri 1945 - 46 m. žiemą nuvyko į Lietuvą ieškoti duonos ir ten išgyveno pas ūkininkus penkerius metus. Nuvyko vaikas, o grįžo į Vokietiją subrendusia mergina. Jos tų metų įspūdžiai yra atpasakoti ir išspausdinti knygelėje Duonos beieškant (Londonas, 1954). Prisimindama savo vaikystės ir jaunystės vargus, ten Renata Lippert papasakoja scenų ir epizodų, susijusių su lietuvių rezistencija. Iš jų matyti, kokie buvo ginkluotų rezistentų santykiai su lietuviais ūkininkais, kokiu būdu stengėsi vieni antriems padėti, kokių vilčių turėdavo ir kaip reaguodavo sovietinė milicija ir “istribiteliai” į ūkininkų santykius su aktyviaisiais rezistentais. Pasekime tuos epizodus.

Atvykusi iš Karaliaučiaus į Lietuvą duonos, Renata Lippert pirmiausiai buvo priimta ilgesnį laiką apsigyventi Brazų šeimoj, kurios ūkis buvo nelabai toli nuo senosios Vokietijos — Lietuvos sienos. Kadangi 1946 m. vasarą ji buvo 11 - 12 metų mergaitė, Renatai teko pas Brazus žąsis ganyti. Vieną sekmadienį, kai ji ant griovio kranto sekė žąsų būrį ir žaidė su žiogu, ji pirmą kartą susitiko su partizanu. Renata rašo: "Išsigandusi šoktelėjau iš griovio, lyg iš pasalų mane kas būtų botagu pertvojęs. Čia pat už gluosnio atžalų stovėjo jaunas, saulės įdegusiu veidu vyras, dėkle ant kaklo pasikabinęs žiūronus, dešinėje rankoje laikąs trumpą automatą.”' Tas ginkluotas vyriškis paprašė Renatą eiti į namus pas šeimininkus ir jam atnešti duonos ir lašinių. Mergaitė teisinosi: "Šeimininkė užrakino namus ir raktą pasiėmė. Aš negaliu įeiti... Aš bijau ten eiti, kai nėra šeimininkų...

— Ar pas Brazus dažnai užeina stribai?

— Milicija kelis kartus buvo ir liepė, kad Brazai mane išvarytų. Brazai geri žmonės ir mane laikytų, jei jie nebijotų milicijos.

—    Kodėl Brazams liepia milicija tave išvaryti?

—    Aš vokietaitė".

Ginkluotas vyriškis vis tiek prašė Renatą atlikti patarnavimą, sakydamas:

—    Nebijok, mes tave apginsime, jei milicija ateis tavęs išvežti. Mūsų daug miškuose, laukuose ir miestuose. Mes viską žinome ir viską matome, kas veikia ir kas talkininkauja stribams. Draugams padedame, išdavikus siunčiame, kur pipirai auga” (55 psl.).

Nors Renata atliko rezistento prašymą — atnešė iš šeimininko gavusi kelis kepalus duonos ir lašinių, — tačiau ilgai pas Brazus nebegalėjo pasilikti. Šeimininkai matė, kad mergaitė pagaliau suprato, kad ginkluotas vyriškis buvo Brazų giminės. Apdovanota maistu, Renata grįžo į Karaliaučių. Bet čia žmonės tebebadavo. Todėl po mėnesio Renata Lippert su savo pamote vėl išvyko į Lietuvą ir pirmiausiai pasuko pažįstamos Brazų sodybos kryptimi. Atvykusi prie tos sodybos, kur buvo praleidusi keletą mėnesių, Renata jos nebegalėjo pažinti. Ji sako: "Iš visos Brazų sodybos buvo likę tik ją supę medžiai, apsvilusiais kamienais ir suskrudusiais lapais. Tarp krūvos nuodėgulių, pelenų ir plytų, kyšojo aukštas gyvenamojo namo kaminas, o prie suanglėjusių vartų — stiebas nebaigto degti kryžiaus. Mačiau sudegusį Karaliaučiaus miestą, bet šios sodybos griuvėsiai man atrodė daug baisesni... Vėjo pūstelėti pelenai sūkuriavo ir man atrodė, kad iš to sūkurio tuoj pat išeisianti Brazienė, laikydama saulės įdegtose rankose pieno indą” (71 p.).

Tada, saulei leidžiantis, mergaitė su pamote ryžosi nakvynės ieškoti pas Brazų kaimyną Mingėlą. ‘‘Aš tuoj pat pajutau jo nepasitenkinimą mūsų atsilankymu, — sako Renata. “Mano prašomas, jis sutiko leisti tik vieną naktį čia pernakvoti... Nors ir nenoromis, bet Mingėla man papasakojo, kas įvyko. Tuoj po rugiapiūtės miško broliai užpuolė stribus ir miliciją, atvykusius su kombainu kulti apylinkės nukirstų rugių. Įvyko kautynės, kurių metu žuvo keli partizanai, jų tarpe ir Brazų sūnus. Kažin kas išdavė, kai buvo suvaryti apylinkės žmonės lavonų atpažinti. Atpažintųjų tėvai buvo suimti ir išvežti Sibiran, o jų ūkiai sudeginti” (72p.).

Iš šio epizodo matyti rezistentų pastangos gelbėti ūkininkus, kad iš jų nebūtų atimtas ką tik nuplautas derlius. Bet iš jo taip pat aišku, kaip sovietinės įstaigos keršydavo tėvams, kai buvo atpažįstamas jų sūnus - rezistentas.

Patyrusi apie liūdną savo globėjų Brazų dalią, Renata Lippert suprato, kad pažįstamose apylinkėse ji nebegalės apsigyventi. Sustiprėjo viltis jai ilgesnį laiką pasilikti Lietuvoj, kai ji pasiekė Jono Plėtos sodybą Naujuose Kirtimuose, kurie yra tarp Lazdijų ir Šunskų. Šeimininkas atsisakinėjo priglausti vokietaitę. Bijodamas, kad jo kas neįskųstų sovietinei valdžiai, jis aiškino: “įkiš liežuvį, ateis, ištardys ir išveš į dar didesnį pragarą. Šunų dabar priviso kiekvienoj pakampėj, ir nežinai, žmogus, kuris tau iš pasalų įkąs”. Tačiau Renatą užtarė šeimininkė tardama: “Aš daugiau bijau Dievo, negu pakampėse slankiojančių blogų žmonių. Kas tokių vaikų nepriglaudžia, nusikalsta daugiau negu tie, kurie įskundinėja. Tu nežinai, kur rytoj tavo vaikai gali atsidurti... Kol mes turime duonos sau, negalim atstumti mergaitės, neturinčios nei namų, nei duonos... Ji sau duoną užsidirbs, pavaduodama mane namuose, — atsikirto Plėtienė vyrui, ir nuo to karto dėl manęs jų tarpe niekad nebebuvo ginčų” (80 p.).

Renata pas Pietas išgyveno penkeris metus, dalindamasi su jais sovietinės okupacijos vargais. Jai teko matyti ir girdėti, kaip buvo prievarta kuriami pirmieji kolchozai Lietuvoj. Prasidėjo nuo mitingų, į kuriuos turėjo eiti abu šeimininkai. "Mitingams pasibaigus, — sako Renata Lippert, — Plėtienė grįždavo viena. Tik nakties metu atsirasdavo Pieta, visada stipriai nusigėręs. Nesiskaitydamas nei su žmona, nei su žodžiais, plūsdavo komunistus ir kai kuriuos kaimynus, kurie jau buvo užsirašę į kolūkį.

— Kitos išeities nėra, — eisiu ir aš į partizanus, — nesivaržydamas sakydavo žmonai...

Po Kalėdų rečiau ėmė lankytis ir milicininkai, retesni buvo ir susirinkimai. Kurį laiką visas kaimas buvo kiek aprimęs. Susirinkę vyrai kalbėdavo, kad Lazdijuose praretėję milicijos ir stribų: visi buvę kažin kur pašaukti į Lietuvos gilumą, kur buvo didelės partizanų kautynės su bolševikais. Šeimininkas... nuolat išeidavo į kaimą, o iš ten grįžęs, pasakodavo žmonai, kad jau partizanai greit išvysią iš Lietuvos atėjūnus, kad miško brolius remia amerikiečiai ir vokiečiai. Kurį laiką mažiau žmonės kalbėjo apie kolchozus, rekvizicijas ir išvežimus, bet daugiausiai apie partizanų ir stribų kovas” (82 psl.).

Tačiau tie trys žiemos mėnesiai buvo pertrauka prievartinio sukolchozinimo akcijoj. Kadangi Nauj. Kirtimų ūkininkai buvo pasilikę į kolchozus neįsirašę, sovietinės įstaigos nutarė juos priversti, pirmiau atimdami iš ūkininkų javus ir gyvulius. Bet apie šitokį komunistų planą rezistentai sužinojo ir per savo ryšininkus įspėjo visus apylinkės ūkininkus. Trys vyriškiai naktį pasibeldė į Pietų namą ir suėję į vidų tamsoj šeimininkui pasakė: “Slėpkite maistą ir ką turite geresnio: milicija ir stribiai šukuos Naujuosius Kirtimus. Į Lazdijus prigužėjo nauji daliniai, pavasario rekvizicijai pravesti. Nepalieka nei sėklinių grūdų, nei duonai... Jiems išėjus, šeimininkas nebegulė... Tą naktį ir kitą dieną Naujųjų Kirtimų ūkininkai, partizanų įspėti apie gresiantį pavojų, slėpė kur įmanydami ūkiškas gėrybes, paskubomis skerdė kiaules, piovė liesas avis” (83 psl.).

Po poros ar trijų dienų visas kaimas naktį iš tikro buvo apsuptas milicijos ir istrebitelių. Kiekvienas ūkininkas buvo iškrėstas, visi surasti grūdai atimti, visi gyvuliai, išskyrus vieną karvę, surinkti ir išvaryti. Papasakojusi šitas ūkininkų sunaikinimo scenas, Renata Lippert šitaip vaizduoja gyventojų nuotaikas. "Ūkininkai, išėję iš trobų, bėgo į savo tvartus, klėtis ir kluonus, o iš ten, pėdsakais išvarytų gyvulių, rinkosi sodžiaus gatvėje vieni tylūs, susimąstę, rūstūs, kiti garsiai grūmodami, keikė ginkluotus piktadarius, priekaištavo partizanams, kad šitokios nelaimės metu neapgynė, keikė amerikiečius, kad taip ilgai nepradeda karo” (89 psl.).

Netekę javų ir gyvulių, ūkininkai buvo priversti dėtis į kolchozus. Po kelių mėnesių, rugiapjūtei baigiantis, rezistentai mėgino juos išardyti. Apie tai Renata pasakoja: "Po antrosios popiečio pertraukos rugių buvo belikę keli pradalgiai. Mūsų du nuolatiniai prižiūrėtojai ir keli Šeštokų milicininkai ruošėsi išvykti. Ūmai... pykštelėjo vienas, tuojau pat kitas ir po kelių sekundžių užvirė visa serija šūvių. Kolchozininkai sukrito rugienoje, tarp nebaigtų rišti pėdų. Milicininkai, subėgę į griovius, atkišo automatinius šautuvus į rugius, dengiančius sodybą, kurioje kas minutę tarškėjo šūviai”. Po kurio laiko prislinkę miško broliai įsakė visiems pakelti rankas. Ant griovio krašto stovėjo rankas iškėlę mūsų prižiūrėtojai ir milicininkai, o už jų keliolika vyrų su trumpais automatais rankose. Iš pėdais nukloto lauko, kėlėsi rugių šiaudais apipintais šalmais nauji vyrai, lietuviškomis ir vokiškomis uniformomis, lyg rytą mūsų surišti pėdai būtų stebuklingai virtę partizanais” (101 psl.). Naujųjų Kirtimų gyventojai sutiko mus, lyg butume prisikėlę iš mirusių: likę kaime galvojo, kad mes visi žuvome partizanų ir stribų kautynių metu... Vakare kažinkas pasakojo, kad ne tik iš Šeštokų, bet ir iš Marijampolės, Alytaus partizanai išvijo stribus, miliciją ir komunistus. Kas valandą sklido visokios naujos žinios apie partizanų pergalę, apie prasidėjusį karą. Drąsesni siūlė iš kolchozo stočių parsivesti arklius ir karves.... Kitos dienos rytą niekas nėjo dirbti į kolchozą. Vyrai pasakojo, kad nakties metu į kaimą buvo atėję partizanų žvalgai, įsakė kirtimiečiams nesirodyti laukuose. Niekas iš kaimo nėjo į laukus dar kelias dienas... Visą savaitę N. Kirtimuose nesirodė joks svetimas žmogus, nei stribai, nei partizanai, nei milicija... Visų nuotaika krito, kai atbėgęs Bagdonavičių Algis pranešė, jog Šeštokuose apsistojo rusų tankų dalinys. Po šitos žinios kirtimiečiai, atsiėmę iš kolchozų stočių arklius ir karves, niekieno neraginami, suvedė juos atgal į bendrą tvartą... Apie vidudienį pasitvirtino Algio pranešimas: Šeštokų vieškeliu riedėjo rusų tankų voros. Dulkėmis bedebesuojąs horizontas nešė naują mane priglaudusiam Kirtimų kaimui kryžių. Kelias dienas visus hipnotizavusi laisvės viltis nutrūko, pakuždama pasitikėjimą ne tik žmonėmis, bet ir Dievu”, pasakoja Renata (102 - 04 psl.).

Po kurio laiko jai teko matyti kaimo gatvėj partizanų lavonus, prie kurių buvo suvaryti kaimo gyventojai, kad atpažintų nukautuosius. Jai taip pat teko matyti gyventojų trėmimus į Sibirą 1948 metais, kada iš N. Kirtimų kaimo naktį buvo surinkti 38 gyventojai ir su šeimomis ištremti. Vėliau Renatai partizanų nebeteko matyti, nors apie jų kovas su stribais ir milicija dar buvo girdėti ir 1949 m. Tik 1951 metais, kada jau kolchozų tvarka buvo įvesta ir ginkluotoji rezistencija susilpnėjusi, sovietinė valdžia įsakė registruotis visiems vokiečiams, gyvenusiems pas buvusius ūkininkus.

Nuėjusi į Lazdijų miliciją, Renata nebebuvo paleista. Kitą dieną atėjo su ja atsisveikinti Plėtienė. “Nei ji, nei aš, nežinojome, kur mane gabens, — sako Renata Lippert, ir tas nežinojimas dar labiau slėgė mūsų persiskyrimą. Mes verkėm, bučiavomės, pasižadėdamos viena kitos nepamiršti. Kai jai buvo liepta iš milicijos skaistyklos išeiti, aš pajutau, kad netekau tikrosios motinos, kuri pati nepaprastame varge būdama per penkeris metus mane globojo, mokė, dalinosi paskutiniu duonos kąsneliu, niekad veiksmu nė žodžiu neišskirdama nuo savo vaikų” (120 psl.).

Šitokią globą vokiečių vaikams ir Rytprūsių gyventojams lietuviai reiškė iš savo krikščioniškosios meilės artimui ir drauge šituo protestuodami prieš nežmonišką sovietinį režimą. O šitokią pagalbą, kaip žinom, palaikė ir lietuvių aktyvioji rezistencija. Ją rėmė ir Lietuvos dvasininkija savo žodžiu ir pavyzdžiu. Tai aiškiai liudija Elisabeth Pfeil, rašydama: “Iš visų labiausiai pasiruošusi padėti pasirodė lietuvių dvasininkija. Beveik kiekvienas klebonas kalbėjo vokiškai. Be išimties, jokio konfesinio skirtumo neparodydami, jie buvo malonūs, dosnūs, svetingi, maloningi”. (48 psl.). Todėl nenuostabu, kad čia cituojama E. Pfeil galėjo pasakyti apie lietuvius: “Kol gyva būsiu, aš nuolat jiems giedosiu svetingumo himną. Tos atkaklios tautinės neapykantos laiku ta maža tauta parodė gyvą žmoniškumą pavyzdingu būdu” (6 psl.).

Panašus gilus ir rezistencinis žmoniškumas reiškėsi ir lietuvių santykiuose su vokiečių belaisviais. Nors 1945 - 48 metais Lietuvoj maistas buvo racionalizuotas, nors sovietinė valdžia jį dalinti karo belaisviams draudė, tačiau lietuviai tų sunkenybių nepaisė ir rasdavo progų nelaimingiesiems sušelpti. Tai liudija mokytojas Willi Guttig, kuris Lietuvoj buvo susitikęs su lietuviais partizanais ir buvo kviečiamas prie jų prisidėti. Šis belaisvis su 4.000 kitų vokiečių belaisvių 1945 - 48 metais gyveno belaisvių stovykloj Šiauliuose. Su 12 vyrų jis 1948 m. pradžioje buvo perkeltas į Panevėžį dirbti lentpjūvėj. Prie šito sunkaus darbo oficialiai duodamo maisto karo belaisviams nepakako. Jį reikėjo pasipildyti iš lietuvių gyventojų. Šitaip buvo daroma kasdien. Pagaliau atėjo Velykos. Prisimindamas jas, laikrašty Mann in der Zeit Willi Guttig rašo: "Tuo laiku atėjo Velykos, Velykos lietuviškame Panevėžio mieste. Ir atsitiko, kad mes Didįjį Penktadienį, trylika vyrų ketvirtą valandą po pietų, sėdėdami ant rąstų siaurame praėjime tarp malkų krūvų, padarėme įžadus. Ant žemės sniege gulėjo milinė, o ant jos buvo sudėta trylika krūvelių. Kiekvienoj buvo: du kiaušiniai (sargybinis gavo tris, nes skaičius nesidalino), penki pyragaičiai (tos mažos saldžios rūšies), keletas riekių pyrago, gabalas lašinių, trys svogūnai ir mažas kalniukas duonos. Pradžioj sėdėjome visai tylūs, kaip nebyliai, ir apžiūrinėjome tas prašmatnybes. Tada pakilo Juozas Broesseler ir pasakė prakalbą. "Jau treji metai, sakė jis, kaip mes esame šiame krašte, ir labai nedaug tebuvo dienų, kuriomis kas nors nebūtų laikęs duonos, gautos iš lietuviškos rankos. Prisiminkit Šiaulius: 4.000 vyrų, ir kiekvienas beveik kasdien gaudavo gabalą duonos. Trejus ištisus ilgus metus! O tai yra neturtinga tauta! Ir aš jums sakau: jei šitai kas nors kada užmirš, tas neturi nė kibirkštėlės padorumo! Ir nė jokios kibirkštėlės! Ir jei mes grįšim į namus, mes tai pasižadame papasakoti kiekvienam. Namuose kiekvienas tai turi žinoti. Lietuviai, tai žino vienas Dievas, jie yra mūsų Raudonasis Kryžius”. O Bernhard Johani dar pridūrė: " Bet kas to nepadarys, tam kada nors vėliau, jei mes kada nors vėl sėdėsime prie pilnų dubenių, kiekvienas kąsnis teužkliūva gerklėj, tai aš jums sakau”. Ir mes su tuo sutikome. Ir kiekvienas tai pasižadėjome (suprantama, ne balsiai: tokie puikūs mes nebuvom), o aš dėlto, kad kalba nedaug padaroma, tai čia parašiau.”

Aišku, Vakaruose nėra įrodymų, kad lietuvių pagalba, kurią karo belaisviai vadindavo savo raudonuoju kryžiumi, būtų buvusi specialiai organizuojama prieš sovietų potvarkius. Bet, jeigu ta pagalba belaisviams buvo tokia plati ir truko taip ilgai, kaip liudija W. Guttig su savo draugais apie Šiaulius, ji tesuprantama prileidus, kad lietuvių rezistencija tokią pagalbą inspiruodavo. Šitaip manyti pagrindą duoda faktas, kad vokiečių karo belaisvių šelpimas buvo žymus ten, kur stipriai reiškėsi lietuvių aktyvioji rezistencija. O Šiaulių apylinkėse ji buvo stipri. Apie tai liudija viena vokietė iš Prūsų Eiluvos (Preuss. Eylau). Ji sako:

"Nuo 1947 iki 1951 m. aš pėsčiomis išvaikščiojau beveik visą Lietuvą... Man labiausiai patiko žmonės aplink Šiaulius, kur aš dažniausiai apsistodavau. Aš buvau pažįstama visuose kaimuose ir visur būdavau priimama lyg kokia šeimynos narė. Aš padėdavau moterims siūti, lopyti, megzti... Apie Šiaulius buvo daug partizanų, kurie komunistams ir rusams apsunkindavo gyvenimą. Didžiausios partizanų medžioklės įvykdavo žiemą. Tūkstančiai rusų kareivių ir NKVD vyrų tada šukuodavo miškus. Kareiviai krėsdavo ir kaimus. Su ypatingomis metalinėmis jietimis jie badydavo šieno atsargas daržinėse ir žemę aplinkui. Žiemą būdavo sunku partizanams pasislėpti, ir dėlto jų daug žūdavo. Aš pati Verbūnuose mačiau, kaip traukėsi būrelis partizanų, kuriuos persekiojo rusai. Bet partizanai nuolat pasipildydavo. Kartais visos kolchozininkų šeimos pasitraukdavo į mišką pas partizanus... Partizanai kovodavo be atodairos prieš okupantus ir jų padėjėjus...

Vieną kartą, kai nakvojau pas vieną ūkininką Meškuičiuose, atvyko partizanai. Jie ten išbuvo visą naktį, valgydami, gerdami ir dainuodami lietuviškas dainas. Jie visi buvo švariomis žaliomis kariškomis uniformomis, gerai ginkluoti; jie buvo jauni linksmi vyrai. 1949 m. vasarą prie Kuršėnų partizanai sunaikino visą rusų įgulą, apie 200 vyrų. Partizanai buvo laiku painformuoti apie tos įgulos pasiuntimą ir galėjo "draugus” kaip reikiant pasveikinti.

Dėl to žmonės džiaugėsi, ir sklido gandai, kad visoj Lietuvoj prasidėjo sukilimas.

Lietuva ne tik man, bet visiems Rytprūsių vokiečiams buvo šventas vardas. Šį vardą minėjome visose savo maldose ir prašėme Dievą laisvės tam kraštui, kuris mus gelbėjo nuo bado mirties ir saugojo mus nuo aziatiškų prispaudėjų. Aš dar ir šiandien atsimenu maldą, kurią tūkstančiai rytprūsių kasdieną kartojo: "Gyvuok, lietuvių šalie, mums, rytprūsiams tokia maloni! Atvykom tavin ligoti, nuogi, alkani. Dabar esam sotūs, dabar jau sveiki. Vėliau tau vaikaičiai paseks, padainuos, kas mums tu buvai didžiuose varguose” (vertimas iš eilėraščio).

Vokiečių karo belaisviai sutiko lietuvių Sibire, o vokiečių kaliniai su lietuviais turėjo progos arčiau susipažinti sovietų priverčiamojo darbo stovyklose. Ir ten jie pastebėjo lietuvių rezistencines nuotaikas. Vienas tokių buvo vokiečių gydytojas, buvęs marksistas ir komunistas, dr. Joseph Scholmerich. Jis rusų buvo pasmerktas Rytų Berlyne ir išvežtas Rusijos Šiaurėn į Vorkutą. Po ketverių metų paleistas, jis savo įspūdžius surašė knygoj Mirusieji sugrįžta”. Ten jis pasakoja, kad Vorkutos srity, kur yra didelės anglies kasyklos 1949-53 m. buvo apie 100 - 150 priverčiamųjų darbų stovyklų. Dirbdamas 9-10 stovykloj, kur buvo įkalinta 3.500 asmenų, dr. Scholmerich sužinojo, kad tarp kalinių apie 1.500 buvo ukrainiečių, 800 lietuvių, 300 latvių, 200 estų, 190 vokiečių ir mažiau kitų tautybių. Daugiausia sąmoningumo, veiklumo ir rezistencinės nuotaikos prieš baisų vergų režimą rodė ukrainiečiai ir pabaltiečiai. Tarp kitų tautybių, ypač tarp rusų, buvo šnipų, vadinamų "avinais” arba “stukalščikais”. Tarp ukrainiečių ir lietuvių nebuvo nė vieno, kuris sekiotų ir įdavinėtų kalinius.

Tarp 800 lietuvių, kaliniais dirbusių 9 - 10 stovykloj, daugiausia buvo sugautų laisvės kovotojų, partizanų, kuriuos Scholmerich vadina kietaisiais. Jie buvo gerai organizuoti, gaudavo maisto siuntinių iš Lietuvos, tą maistą dalindavosi tarp savęs, remdavo vieni antrus, kur galėdami. Valgyklos vyresniuoju toj stovykloj buvo vienas lietuvis. "Suprantama, kad indų plovėjais buvo lietuviai", pastebi šiek tiek su ironija dr. J. Scholmerich. Lietuviai, anot jo, stovykloj buvo geriausiai maitinami. Jie gerai atlikdavę darbo normas ir padėdavę stovyklos administracijai vogti rąstus, skirtus kasyklų statybai, ir už tai gaudavę papildomai maisto porcijas.

Iš lietuvių kalinių stovykloj dr. J. Scholmerich daug sužinojo apie Lietuvos valstybės atsikūrimą ir apie jos ūkinę pažangą. Lietuvos žąsys, kurias 1935 m. valdininkai ir tarnautojai turėjo pirkti pagal įsakymą, o kareiviai valgyti, toj priverčiamųjų darbų stovykloj buvo tapusios savotišku politiniu simboliu:

"Taip, tu labai mėgsti žąsis, bet tu vis tiek esi nukeipęs”, plūsdavo nevieną lietuvių rusas brigadininkas.

Lietuvių rezistencinė dvasia pirmiausiai pasireikšdavo pamaldomis, kurias jie slaptai organizuodavo kasyklų šachtose. Į jas Scholmerichą įvesdino du lietuviai mokytojai. "Pamažu iš tų dviejų lietuvių pasidariau sau draugus, — rašo J. Scholmerich, — o jie susirūpino mano sielos išganymu. Religija juose turėjo tokį svarbų vaidmenį, kad jie neįsivaz-duodavo, kaip galima apsieiti be Bažnyčios pagalbos. Kartą vienas jų mane paklausė, ar aš norėčiau nueiti į mišias. "Jūs galit reguliariai dalyvauti pamaldose.”

Tai man buvo paliudijimas jų pasitikėjimo ir taip pat jų simpatijos, ir aš negalėjau to pasiūlymo atmesti. Taigi, daugystės ir taip pat smalsumo paskatintas, aš juos pasekiau.

Mišios buvo laikomos vienoj iš apleistų galerijų (šalchtų) apie du šimtu metrų po žeme. Tą naktį mano du draugai ir aš paskubėjome užbaigti savo darbus. Supratau, kad brigados viršininkas apie tai žinojo. Jis mums buvo davęs tokį darbą, kurį turėjome pabaigti ketvirtą valandą ryto... Praėję užimtas galerijas ir susikryžiavimo takus, pilnus darbininkų, mes pasukome urvu, kuris nuvedė į mažą kriptą. Gilumoj prie sienos pritvirtinta lenta atstojo altorių. Dvi angliakasių lemputės apšvietė sceną ir dvi žvakės degė ant altoriaus. Žmonės, gal koks dvidešimt, stovėjo tylūs, paskendę savo maldose. Jie čia jautėsi saugūs: joks kareivis, branginąs savo gyvybę, nebūtų rizikavęs nusileisti į kasyklos gilumą.

Vienas atsiskyrė iš kalinių grupės. Išvaizda jis niekuo nesiskyrė nuo kitų. Jo drabužiai buvo tokie pat nešvarūs, kaip ir jo draugų. Kitas kalinys jį palydėjo; tai buvo patarnautojas. Ant altoriaus jis padėjo mažytę taurelę ir atvertė mažą mišiolėlį. Pakylėjimui patarnautojas suskambino varpeliu. Atnašaujantis pakėlė ostiją. Tikintieji ant kelių mušėsi į krūtinę. Daugelis jų priėmė Komuniją. Paskui kunigas mus palaimino, ir mes išsiskirstėme tylūs, kaip buvom atėję”. (La greve de Vorkuta, 117 p.).

Šitaip aprašęs naujųjų katakombų mišias komunistinių neronų laikais, dr. Scholmerich toliau papasakoja, kaip kaliniai buvo iškalę taurelę -kieliką, kaip būdavo padaromas mišių vynas, gaunamos ostijos, kaip slaptai ligoniams stovykloj buvo dalijama Komunija. Dr. J. Scholmerich priduria: “Lietuvių ir ukrainiečių religinis gyvenimas stipriai prisidėdavo prie protinės pusiausvyros. Savižudybės nepaprastai retos, nors katorgininkų egzistencijos kietumas leistų priešingai manyti."

Dr. J. Scholmerichui didelį įspūdį yra palikęs vienas labai kuklios išvaizdos lietuvis kalinys, kurį vokietis vadina Katapultu. Jis gerai mokėjo judo apsigynimo taisykles. Vieną kartą užgautas jis sovietinį sargybinį per kelias sekundes pertrenkė taip, kad sargybinis sąmonę teatgavo tik po ketvirties valandos. “Nuo tos dienos, — rašo J. Scholmerich, — sargybiniai ir brigados viršininkai su Katapultu elgdavosi be galo pagarbiai. Jam vengdavo skirti bet kokį sunkų triūsą. Kai siausdavo sniego pūgos, jam buvo leidžiama dirbti po stogu”.

Lietuvių rezistencinė reikšmė prieš nežmoniškas vergų stovyklos sąlygas Vorkutoj ir sovietinį režimą apskritai prasidėjo 1953 metų vasarą, kai buvo suruoštas kalinių streikas, iš pagrindų sukrėtęs priverčiamųjų darbų stovyklų administracinę galią ir nuaidėjęs per pusę plačiosios Rusijos, nors sovietiniai laikraščiai ir radijas apie tai nieko neskelbė. Tada lietuvių kalinių reikšmė buvo netoli pirmaeilės, nes streiko komitetui vadovavo daugiausiai ukrainiečiai ir lietuviai.

Kai iš kasyklų gilumų pradėjo nebekilti anglys, stovyklų administracijos tuoj sušvelnino kai kurias kalinių gyvenimo sąlygas, o NKVD (politinė policija) pradėjo areštuoti įtartus vadus. Tie areštai nepalietė streiko komiteto, nes šnipai, vadinami “avinais", tegalėjo įduoti tik žymesnius rusus ir žydus, bet negalėjo prisiskverbti prie tikrųjų streiko sąjūdžio vadų, kurie beveik visi buvo ukrainiečiai ir lietuviai, rašo J. Scholmerich. Jie ir davė įsakymą pradėti streiką — nebeiti į darbą kasyklų šachtose. Kai prasidėjo kaliniams sunkumai su maistu, lietuviai jiems padėjo savo asmeninio maisto santaupomis. “Negirdėtas dalykas lagerio metraščiuose — lietuviai dalinasi savo lašiniais su kitais. Tai demonstratyvaus solidarumo ženklas” — rašo dr. J. Scholmerich.

Iš trylikos specialiųjų kasyklų stovyklų, dirbusių prie anglies kasimo, sustreikavo penkios, nes su kitomis stovyklomis kalinių vadai nepajėgė susisiekti ir jų suorganizuoti. Šiose Vorkutos stovyklose streikas truko daugiau negu 14 dienų. Tartis su streikuojančiais buvo iššaukti NKVD generolai, nes streikininkai dėl savo reikalavimų kalbėtis su vietine administracija buvo atsisakę. Tai ir nebuvo jos kompetencijoj, nes kaliniai reikalavo peržiūrėti jų pasmerkimo bylas, juos paleisti, arba bent sumažinti metų skaičių. Bet su NKVD generolais atvyko ir divizijos su tankais. Griaudami barakus ir šaudydami į kalinius, jie streiką numalšino.

Kalinių streikas priverčiamojo darbo stovyklose Vorkutoj neprivedė prie galutinio laimėjimo, nes streiko vadai neturėjo praktikos. Kaliniai streikavo stovyklose ir nėjo į darbus kasyklose. O streiko specialistų nuomone, streikas turėjo vykti atvirkščiai — kaliniai būtų turėję vykti į kasyklas ir ten anglių nekasti, nes joks NKVD kareivis nedrįsdavo nusileisti į šachtas po žeme. Šitaip streikuojant, be akmens anglies būtų sustoję dirbti Leningrado ir visos jo apygardos fabrikai (juose darbas buvo sulėtintas ir daliniam streikui vykstant).

Kad ir šitoks dalinis ir nevisai pasisekęs streikas nebūtų galėjęs įvykti, jei tarp kalinių nebūtų slaptų organizuotų grupių tautiniu pagrindu, mano dr. J. Scholmerich. Tiesa, žiauriai numalšintas streikas pareikalavo kraujo aukų. Jų tikriausiai buvo ir lietuvių tarpe. Tačiau jos nebuvo veltui. J. Scholmerich nuomone, svarbu tai, kad streikas įvyko. Pats faktas turėjo didžiulės moralinės ir politinės reikšmės — katorgininkų darbus vykdančios visagalės NKVD autoritetas buvo sukrėstas iš pamatų. NKVD galybės mitas buvo sugriautas. Tai padidino savęs vertę kaliniuose ir sovietų piliečiuose. Antra, kalinių gyvenimo sąlygos stovykklose vis dėlto buvo sušvelnintos.

Nors visuotinė amnestija, arba nors visuotinis pasmerktųjų bylų peržiūrėjimas ir bausmių sumažinimas, kaip reikalavo streikuojantieji, tuoj nebuvo įvykdytas, tai vis dėlto kalinių ir deportuotų bylos buvo peržiūrėtos vėliau ir bausmės sumažintos. To pasėkoje daug lietuvių iš tremties ir kalinių iš priverčiamųjų darbų galėjo sugrįžti į savo tėvynę apie 1956 m. Galima manyti, kad ir Stalino kultui likviduoti stiprų impulsą davė Vorkutos streikas, nuaidėjęs per pusę Rusijos. Ateities istorikai tai turės išaiškinti. Gal tada bus matyti, kad ukrainiečių ir lietuvių suorganizuotas ir jų krauju aplaistytas streikas Vorkutoj yra turėjęs reikšmės visiems Sov. Sąjungos gyventojams, nes nuo tautų ir žmonių kalėjimo langų tada buvo nuimtos spygliuotos vielos.

Į Laisvę Fondo Lietuviškai Kultūrai Ugdyti leidiniai

Fondas veikia nuo 1960 metų. Jį suorganizavo prie Į Laisvę žurnalo susispietusių bičiulių būrelis. Jo tikslas yra leisti, organizuoti ir skatinti studijas ir veikalus, kurių šiuo metu labiausiai stinga, nežiūrint, kad tokių veikalų parūpinimas ir neštų nuostolius. Tai ne pelno organizacija. Susidariusieji nuostoliai padengiami aukomis. Į Laisvę Fondas turi savo narius, kurie moka nario mokestį ir prenumeruoja leidinius. Veikalo leidimo ar užsakymo pirmenybę nustato speciali planavimo komisija, kurios pirmininkas yra dr. Juozas Girnius.

Į Laisvę Fondas Lietuviškai Kultūrai Ugdyti išleido:

Vytauto Mačernio POEZIJĄ. Iliustracijos dail. P. Augiaus. Didelio formato graži dovaninė knyga. Kaina $4.50. Dar galima gauti.

Juozo Girniaus TAUTA IR TAUTINE IŠTIKIMYBĖ. Kaina $3.50. Laida išparduota.

Juozo Daumanto PARTIZANAI. Kaina $4.50. Tai partizaninių kovų antrosios sovietų okupacijos metu istorija. Tai testamentinis rezistencijos palikimas gyviesiems. Partizanai sumušė lietuviškosios knygos pirkimo rekordą. Per 2 mėnesius Partizanų knyga baigiama išparduoti.

Partizanų ir kitomis temomis seks ir daugiau leidinių, kurie jau užsakyti.

Į Laisvę Fondo Lietuviškai Kultūrai Ugdyti leidiniai — labiausiai perkamos knygos. Paremkime darbą, įsirašykime nariais Į Laisvę Fondui Lietuviškai Kultūrai Ugdyti.