Nekrologai ir kronika
PARTIZANO PAGERBIMAS
Studijų Savaitės metu Vokietijoje, Vasario 16-sios gimnazijoje
P. Gudelis
Šių metų rugpjūčio 8-16 dienomis, Vasario 16-tosios gimnazijoje, vyko XI Lietuvių Studijų Savaitė. Jos bendroji tema buvo: krikščionybė
moderniame pasaulyje. Buvo išklausyta 13 įvairių paskaitų, kurias skaitė atvykęs iš Šveicarijos dr. J. Eretas, iš Italijos — kun. dr. V. Kazlauskas, Vatikano Radijo liet. sk. vedėjas, St. Lozoraitis jr., Lietuvos pasiuntinybės sekretorius, prel. dr. L. Tulaba, Popiežinės Lietuvių Kolegijos rektorius; iš Švedijos — lic. J. Lingis, Stockholmo ir Upsalos univ. lektorius, iš JAV — mag. V. Mantautas, Woreesterio šv. Kryžiaus kolegijos docentas, ir gyvenų Vokietijoje: dr. J. Grinius, dr. Z. Ivinskis, Bonnos univ. profesorius, V. Natkus, žurnalistas, dr. J. Norkaitis, dr. P. Rėklaitis ir kun. J. Urdzė.
Klausytojai ne visi dalyvavo ištisai, kiti atvykdavo tik kelioms dienoms. Iš viso dalyvavo apie 100 asmenų, jų tarpe daug jaunimo: studentų ir moksleivių.
Vasario 16 gimnazijos VIII kl. moksl. Vanda Endriu-kaitytė ir stud. Algimantas Gegeckas iš Züricho neša vainiką žuvusiems Lietuvos partizanams.
Vėliavą nuleidus. Už aukuro jaunimas, studentai. Priekyje iš k.: M. Margirienė, P. Gudelis ir A. Grinienė.
Man teko iš viso pirmą kartą dalyvauti st. savaitėje. Buvau nustebintas augštu akademinių paskaitų lygiu ir klausytojų aktyviu dalyvavimu diskusijose, taip pat dideliu atsidėjimu ir rūpestingumu svarstant dabartinio gyvenimo keliamus klausimus. O kas mane visų rimčiausiai nuteikė ir prakilniausius jausmus sukėlė, tai Partizano pagerbimo apeigos. Jas ir noriu KARIO skaitytojams plačiau aprašyti.
Stud. savaitės darbotvarkėje buvo kukliai pažymėtas “Partizano pagerbimas”. Vykdamas į suvažiavimą, maniau, kad toks pagerbimas įvyks pirmą kartą, nes kitoje vietoje buvo paminėta “20 metų tremties ir partizaninių kovų pradžios sukaktys”. Man parūpo priminti dalyviams ir Lietuvos nepriklausomybės kovų partizanus, veikusius prieš daugiau kaip 45 metus. Apsiginklavau autentišku 1939 m. KARIO 34 nr. atspaudu, kurį man nesenai, kaip relikviją, prisiuntė iš JAV partizanas P. Bliumas. 9-to p. pulko 20 metų sukakties proga jame buvo atspausdinti keli straipsniai apie buv. Joniškėlio aps. partizanų veiklą.
Nuvykęs, gi, sužinojau, kad partizano pagerbimas Europos Lietuvių Fronto Bičiulių suvažiavimuose yra vykdomas kasmet, pradedant 1948 m., kada iš Lietuvos buvo atvykę krašto rezistencijos atstovai. Iš st. savaitės konspekto matyti, kad 1960 m. Bernriede buvo surengtas partizano vakaras, žurnalistas V. Naikus skaitė “Partizanas herojinėj ir realistinėj buity”. Vyko studentų deklamacijos ir dainos.
Įvykęs šiemet prie gimnazijos Tautinės vėliavos minėjimas susidėjo iš dviejų dalių: vėliavos nuleidimo apeigų ir susirinkimo salėje.
Už, iš akmenėlių sudėliotos, stilizuotos Vyties, prieš vėliavos stiebą buvo pastatytas mok. A. Krivicko padirbtas aukuras. Iš Anglijos buvo gauta magnetofono juostelė su vėliavos nuleidimo apeigomis prie Nežinomo Kareivio Kapo Karo muzėjaus sodely Kaune.
Priešpaskutinę st. savaitės dieną, rugsėjo 14, 8 vai. vak. visi dalyviai susirinko vėliavos nuleidimo apeigoms. Pasigirdus iš garsiakalbio karo invalidų maršui, lėtu, sukauptu žingsniu atžygiavo tautiniais drabužiais pasipuošusio jaunimo grupė. Jaunimas atnešė ąžuolo lapų vainiką ir susigrupavo apie vėliavą. Vainiką prie aukuro padėti buvo pakviesti ponia M. Margirienė, rusų okupuotos Lietuvos miškuose žuvusio partizano žmona, ir Nepriklausomybės kovų partizanas ats. mjr. P. Gudelis.
Sugiedojus Himną, dr. K. Čeginskas tarė giliai jausmingą, daugeliui dalyvių ašaras išspaudusį, žodį.
Kadangi Vasario 16-tosios gimnazija kuria apie save daugiausia Vokietijos lietuvių jaunimo, tai XI st. savaitės dalyviai dovanojo jai žiupsnelį žemės iš tos vietos, kur stovėjo Nežinomojo Kareivio Kapas Karo muzėjaus sodelyje.
Giliausiam susikaupimui ir tylai viešpataujant, ponia A. Grinienė su dr. Čeginsku pabarstė žemę, o partizanų atstovai padėjo prie aukuro vainiką.
Po to, pasigirdo iš garsiakalbio nuleidžiamai vėliavai pagerbti komandos ir giesmė Marija, Marija. O maršą grojant, jaunimas taip pat gražioj eisenoj, poromis, pasišalino. Visi dalyviai buvo pakviesti rinktis į posėdžių salę. Iškilmių metu nuotraukas darė mok. kun. J. Dėdinas ir iš Stuttgarto atvykęs fotografas A. Plėnys.
Posėdžių salėje dr. K. Čeginskas pirmiausia pakvietė sudainuoti partizanų dainą “Pražydo jazminai”. Tada pristatė susirinkusiems dalyvaujančius Nepriklausomybės kovų veteranus — Mažosios Lietuvos Tarybos pirmininką Erdmoną Simonaitį ir savanorius - kūrėjus Kundrotą ir ats. mjr. P. Gudelį. Po to studentas Lingė iš Hamburgo perskaitė iš 1939 m. KARIO p. Gudelio straipsnį: “Joniškėlio aps. milicija — 9 p. p. užuomazga”.
Bendrai sudainavus “Gegutėlę”, stud A. Panulis, trečios išeivių kartos lietuvis iš Anglijos, paskambino pianinu. Tada deklamavo trys 5-7 metų mergaitės: Barasaitė Jūratė, Čeginskaitė Marytė, Pauliukevičiūtė Ritutė ir prof. Ivinskio sūnelis Kęstutis.
Po to, dideliu susidomėjimu buvo išklausytos mokinės Kr. Pauliukevičiūtės deklamuotos, prieš pusmetį iš Lietuvos gautos, nežinomo autoriaus eilės “Lietuvos Motinai”.
Augščiausią laipsni svečių nuotaika pasiekė, prieš porą metų iš Lietuvos atvykusioms, studentėms seserims Gotšalkaitėms padainavus “Miškas ūžia”. Jos buvo priverstos dar kartą išeiti ir dar padainuoti.
Taip pat lyriškai nuskambėjo visų sudainuota partizanų daina “Aš verkiau parimus”.
Studentas Gegeckas, iš Ziuricho, padeklamavo nežinomo autoriaus eilėraštį “Paminklas tebestovi”.
Oficialioji Partizano pagerbimo dalis buvo pabaigta bendrai sudainavus “Aš išeisiu” ir visiems atsistojus, lyg kokią ilgesio maldą, “Leiskit į tėvynę”.
PRISIMENANT ĮVYKUSĮ POBŪVĮ
Rugsėjo 20 d. Čiurlionio Ansamblio namuose Clevelando ramovėnai surengė pobūvį. Spaudoje garsino, kad kviečiami ramovėnai su Šeimomis, svečiais ir liet. visuomenė, ra-movėnų draugystėje, linksmoje nuotaikoje, praleisti šventadienio popietę.
Lietuvišku punktualumu, o tai reiškia geru pusvalandžiu vėluojant, visi atsilankę buvo susodinti prie stalų apdėtų šaltais valgiais. Jų užkandus, buvo patiekta šiltų dešrų us kopūstais. Valgius paruošė p. Navickienė, jai padėjo p. Jucaitienė.
Vaišių pabaigai laukiant kavutės su saldumynais, ramovėnų sk. pirm. L. Leknickas priminė, kad kalbamas pobūvis surengtas pageidaujant ra-movėsams, pabendrauti tarpusavyje ir su visuomene. Be ramovėnų į pobūvį atsilankė ir visuom. organizacijų atstovų: Alto sk. pirm. A. Pautie-nis, Valst. Liaudininkų s-gos pirm. J. Daugėla, L. Krikščionių Demokratų s-gos pirm. A. Kasulaitis, Vienybės s-gos pirm. K. žiedonis, Darbo Federacijos V. Kasakaitis, LB 1-os Apyl. pirm. F. Eidimtas, LB II-os Apyl. pirm. P. Mikšys su ponia, kun. P. Dziegoraitis, Čiurlionio Ansamblio vadov. Al. Mikulskis su ponia ir kt.
Šių metų pradžioje Clevelando ramovėnai gražiai paminėjo savo skyriaus garbės nario gen. Kazio Tallat-Kelpšos 70 metų amžiaus jubilėjinę sukaktį. Ta proga fotografai minėjimo ‘domesnius įvykius užfiksavo fotografijose. Fotografijų komplektas buvo surinktas, sudėtas į albumą ir, šio pobūvio proga, gen. K. Tallat-Kelpšai įteiktas. Jubilijatas gautą dovaną perdavė savo gyvenimo palydovei — žmonai, kuri prie vaišių stalo sėdėjo greta. Prim. L. Leknickas, padėkojęs visiems atsilankiusiems į pobūvį, toliau jam vadovauti pavedė ramovėnui Al. Mikulskiui.
Al. Mikulskis, perėmęs pobūvio vadovavimą, pareiškė, kad ramovėnai ne tik prisimena gražias karių tradicijas, bet randa progos glaudžiam tarpusavio ir su visuomene bendravimui.
Buvęs ramovėnų pirm. A. Jonaitis pareiškė, kad ramovėnai turi gražias tradicijas ir jos palaikytinos ne vienų ramovėnų, bet ir liet. visuomenės talka. Ramovėnai yra iš tos pačios lietuvių visuomenės ir jų eilių papildymas laukiamas iš jaunesniosios kartos, kuriai gal teks įvykdyti didysis uždavinys. Pavyzdžiais turime — Darių ir Girėną ir kt. Jis nepagailėjo šiuptelėt karčių pipirų ramovėnams, kurių yra sąrašuose ir tik sąrašuose, o veikloje jų nematyti. Sako — tegul valdyba dirba, nes ji yra išrinkta ir ji visa turi atlikti. Tai nedovanotinas reiškinys. Jis kvietė visus ramovėnus tas gražias tradicijas ateityje dar intensyviau palaikyti.
Gen. K. Tallat-Kelpša padėkojo ramovėnams už jo prisiminimą ir įteiktą dovaną. Jis pritarė ir A. Jonaičio pareikštai minčiai. Be to, jis palietė ir Amerikos vedamą tarptautinę politiką, kuri rutuliojasi eilę metų, kartu riša ir Lietuvos likimą. Jis priminė, kad šie metai yra JAV prezidento rinkiminiai metai. Ir mūsų pareiga dalyvauti ir balsuoti už tuos kandidatus, kurių išrinkimas laiduoja akciją prieš komunizmą ir už išlaisvinimą pavergtų tautų.
Ramovėnų pobūvis praėjo geroj nuotaikoj ir atsilankiusieji skirstėsi gerų įspūdžių vedini.
L. Žvirkalnis
BOSTONO JŪRŲ SKAUTAI
Lietuvių jūrų skautijos Bostono Nemuno tuntas susideda iš trijų laivų įgulų ir prie tunto veikiančios sesių ūdryčių Orchidėjų valties, viso apie 40 įvairių laipsnių jūrų skautų ir skaučių. Per savo, palyginus, trumpą veikimo laikotarpį, kaip lietuvių j. s. tautinis vienetas, nekartą gražiai pasirodė Bostono amerikiečių BSA suruoštose skautiškose varžybose, laimėdami pirmas vietas.
Šiais metais Nemuno tuntas stovyklavo gražioje Tėvų Pranciškonų sodyboje Kennebunkporte, Maine. Stovyklai vadovavo j. sk. M. Manomaitis ir j. b. vair (ramovėnas) Br. Kovas. Tuntui vadovauja j. b. v. v. P. Jančauskas.
B. K.
Bostono jūrų skautai šaudymo pratimuose. Vadovas ramovėnas Itn. Br. Utenis. Stebi tuntininkas P. Jančauskas ir adjut. Br. Kovas.
B. Kerbelienės nuotr.
A.a. ltn. PRANAS RIMKŪNAS
Hamiltone, Kanadoje, liūdnai suskambėjo varpai, pranešdami skaudžią žinią, kad nelaiku pakirstas staigaus širdies smūgio, 1964 m. rugpjūčio mėn. 24 d., vėlų vakarą, mirė agronomas, atsargos leitenantas Pranas Rimkūnas. Velionis mirė dar pačiame pajėgume, sulaukęs 58 metus amžiaus. Jis buvo gimęs 1906 m. rugsėjo mėn. 3 d. Medinių kaime, Pasvalio vaisė., Biržų apskr. Tėvai, Barbora Velžytė ir Kazys Rimkūnai, buvo pasiturintys ūkininkai, valdę apie 34 ha ūkį, tad pajėgė savo sūnui duoti augštąjį mokslą.
Pirmuosius mokyklinius žingsnius velionis pradėjo dar pirmiesiems Lietuvos Nepriklausomybės kovų šūviams tebeskambant, 1918 m. Skrebotiškio ir Medinių pradžios mokyklose. Vėliau augštesnio mokslo siekia Linkuvos ir Biržų gimnazijose, pastarąją baigdamas 1929 m. Karinę prievolę atlieka, įstojęs į Karo mokyklą. Baigdamas kariūnų - aspirantų V laidą, gauna jaun. leitenanto laipsnį. Vėliau, jau būnant atsargoje, 1940 m. vasario mėn. 16 d., buvo pakeltas į leitenanto laipsnį.
Baigęs Karo mokyklą, 1930 m. įstoja į Dotnuvos žemės ūkio akademiją, kurią sėkmingai baigia 1934 m., įgydamas agronomo specialybę. Specializavosi ir daugiausia dirbo linininkystės srityje, pradžioje kaip linininkystės inspektorius Panevėžio, Utenos ir Rokiškio apskrityse. Vėliau, 1940-43 m., buvo “Linas” Šiaulių fabriko vicedirektorius, o 1944 m. Pamūšio linų apdirbimo fabriko direktorius.
Vaisingą specialisto darbą Lietuvoje nutraukia atslenkanti raudonoji banga, nuo kurios 1944 m. liepos mėn. pasitraukia iš tėvynės Vokietijon. Tremties dienas Vokietijoje praleido Liubeko stovykloje, iš kur 1947 m. išvažiavo į Angliją. Iš ten, 1952 m. kovo mėn. 8 d., atvyko į Kanadą, apsigyvendamas Hamiltono mieste, Ontario provincijoje. Darbą gavo ir iki pat mirties išdirbo ligoninėje, kurioje, darbo metu, ištiktas širdies smūgio, ir mirė.
Velionis buvo reto išsilavinimo ir charakterio asmenybė. Baigęs augštąjį mokslą, bet paprastas gyvenime, plačiai apsiskaitęs, besidomįs visomis visuomeninio bei bendruomeninio darbo sritimis, aistringas knygų mėgėjas. Plačiau visuomeninėje veikloje nedalyvaudamas, daugiau stovėdamas nuošaliai, jis nuoširdžiai aukomis parėmė kiekvieną lietuvišką reikalą. Nemėgo viešumos, bet kokio pasinešimo į priekines eiles, tačiau buvo draugiškas, su maža sarkazmo šypsena ant lūpų. Kalbinamas prisidėti į kurią nors valdybą, numodavo ranka: ką ten, dirbant pamainose ir dar sergant širdies liga. Mažai kas žinojo, kad velionis širdies ligą išsinešiojo visą dešimtmetį, kol liga galutinai jį pakirto. Gal ligos pradai ir apsprendė, kad vedė labai uždarą, ramų gyvenimą, paskyręs laisvas nuo darbo valandas vien knygoms, bei laikraščiams.
A. a. Pranas Rimkūnas buvo palaidotas rugpjūčio 27 d. iš Hamiltono Aušros Vartų Marijos bažnyčios lietuvių šv. Jono kapinėse Port Credit, Ont. Išvakarėse laidotuvių namuose rožinį atkalbėjo prel. dr. J. Tadarauskas ir klebonas Tėvas Placidas, O.F.M. Laidotuvių dieną gedulo pamaldas atlaikė prel. dr. J. Tadarauskas, vargonuojant ir giedant solistui V. Verikaičiui. Į kapines palydėjo gausus būrys lietuvių, kur apeigas atliko ir atsisveikino Toronto šv. Jono parapijos klebonas kun. P. Ažubalis. Prie kapo su velioniu atsisveikino Hamiltono bendruomenės vardu apylinkės pirm. K. Mikšys, ir darbovietės lietuvių bendradarbių vardu, P. Savickas. Velionio laidotuvėmis rūpinosi pusbrolis pedagogas Antanas Rinkūnas, su šeima, iš Toronto. Liko dar kitas pusbrolis Čikagoje ir du broliai, Juozas ir Kazys, Lietuvoje. St. J. Dalius
A.a. plk. inž. Antanas Breimeris
š. m. liepos 2 d., Little Falls, N. J., mirė Lietuvos kariuomenės pulkininkas inž. Antanas Breimeris. Velionis 1918 m. su šeima gyveno Suomijoje. Į Lietuvą grįžo 1920 m. ir apsigyveno Biržuose. 1920 m. rugp. mėn. persikėlė į Kauną ir dirbo inžinierium Karo Butų skyriuje. 1927 m. buvo apdovanotas Vyties kryžiumi be kardų Nr. 101.
Į atsargą išėjo 1928 m. Nuo to laiko dirbo Maiste. Vykdė ir prižiūrėjo Maisto fabrikų statymą įvairiose Lietuvos vietose.
1941 m. jis išvyko į Vokietiją. Amerikon atvyko 1952 m. ir apsigyveno Patersone, N. J.
Velionis pasižymėjo ypatingu pareigingumu, darbštumu ir nuosaikingumu. Būdamas ramaus būdo ir didelis tolerantas, nemėgo viešumos.
Mirė eidamas 83 m. Nuliūdusius paliko išmokslintus sūnus Algirdą, Little Falls ir Feliksą Čikagoje, su jų šeimomis.
A. R.
METAI BE LTN. ALFONSO BALTIKAUSKO
Jau praėjo vieneri metai, kai su šiuo pasauliu atsiskyrė ltn. Alfonsas Baltikauskas. Apie jo mirtį KARYJE nebuvo jokios žinutės, taigi, bent mirties metinių proga noriu paminėti mielą savo ginklo draugą. Patiekiu surinkęs šiek tiek jo gyvenimo nuotrupų, manau, kad ir kitiems jo kolegoms bus miela jį prisiminti.
Esu aplankęs Alfonsą trumpai prieš jo mirtį. Grįždamas iš kelionės apie JAV-es, trumpam sustojau Baltimorėje. Neturėdamas jo adreso, telefono knygoje susiradęs numerį, paskambinau, ir buvau jo pakviestas į namus. Alfonsas pats atvyko į sutartą vietą ir, sekdamas paskui jo automobilį, aš pasiekiau jo butą. Čia atvyko taip pat seniai matytas kpt. E. Sližys, buvęs to paties pulko kolega. Mes visi trys su žmonomis praleidome trumpas porą valandų, prisimindami senus laikus nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Deja, sugrįžęs į Los Angeles, tik po ilgesnio laiko sužinojau, kad Alfonsas, netrukus po mūsų pasimatymo, buvo ištiktas širdies smūgio ir mirė.. . Pastaruoju metu jis jau negalavo širdimi ir man besisvečiuojant liūdnai kalbėjo apie savo sveikatą.
Alfonsas Baltikauskas gimė 1910 m. lapkričio 2 d. Žemaitijoje. Mokėsi Klaipėdos gimnazijoj ir 1931 m. baigęs Plungės gimnaziją, karinę prievolę atliko Pionierių batalione. Iš jo 1932 m. stojo į Karo mokyklą, kurią baigęs 1934 m., buvo paskirtas vėl į pamėgtą Pionierių batalioną Kaune. Tarnyboje buvo visų mėgiamas, nes pasižymėjo draugiškumu ir linksmumu. Ne retai jo gyvu humoru užkrėstas leisdavau valandas, betarnaudamas gretimame dalinyje Kaune. Iš mažens muzikalus ir mokąs skambinti pianinu, dažnai paįvairindavo savo kolegoms laisvalaikius. 1939 m. su savo daliniu jis buvo paskirtas į Vilniaus Rinktinę ir dalyvavo žygyje i Vilnių (žiūr. “Karys”, 1939 m. Nr. 9, Lapkritis, 278 psl.: “6. Pontonų vora”). Karo metu buvo III Vilniaus batalione, kuris veikė Vilniaus -Minsko rajone. Buvo sužeistas ir gulėjo ligoninėje, Vokietijoje.
Tremtyje 1947-49 metais buvo statybos dalinio vadas (8724 Labor Service Company), Moehringene. 1949 metais emigravęs į JAV-es, apsigyveno Baltimorėje, Md. Čia įsijungė į Lietuvos veteranų s-gos Ramovės skyrių. Taip pat priklausė ir Lietuvių Bendruomenės apylinkei Baltimorėje. Alfonsas įsteigė vietos lietuvių vyrų chorą 1953 metais. Choro pirmasis pasirodymas įvyko 1954 m. vasario 20 d. Ramovės skyriaus suruoštame vakare. 1955 m. gegužės 20 d. šis choras dalyvavo Pasaulio Prekybos savaitėje (World’s Trade Week), atlikęs programą vietos Politechnikumo salėje. 1955 m. rugsėjo 4 d. choras vėl pasirodė Visų Tautų Dienos proga Gwynn Oak parke, taigi, jau tarptautinės plotmės parengime. 1956 m. balandžio 30 d. Alfonso Baltikausko vadovaujamas vyrų choras atliko jau platesnio masto programą, kurioje solo partiją dainavo solistė Irena Protosevičiūtė ir sol. A. Karaša. Po šio koncerto tasai veikliausias Baltimorėje tremtinių vienetas daugiau nebepasirodė. Alfonsas ėmė negaluoti ir nebegalėjo savo laiką ir sveikatą skirti visuomeniniams bei meno reikalams. Tačiau savo muzikiniais sugebėjimais, retesnėmis progomis, vis patalkininkaudavo, įnešdamas gyvos nuotaikaos.
Gyvendamas Baltimorėje, a. a. Alfonsas būdavo dažnas Lietuvių svetainės knygyno lankytojas. Čia jis pasekdavo komunistų leidžiamojo “Tėvynės Balso” numerius, kuriuose buvo aprašomi buvusių Lietuvos karių teismai. Knygyninkui M. Šimkui jis sakėsi pažinęs daugelį už akių nuteistųjų karių.
Savo mirties išvakarėse a. a. Alfonsas dar gėrėjosi salėje solistės Vasiliauskienės damomis. Jis dar rūpinosi smulkmenomis dėl busimųjų “Rūtos” ansamblio gastrolių, o jau kitą dieną (1963 m. spalio 28 d.) Baltimorės lietuvius apskrido liūdna žinia apie jo mirtį. Taigi, kaip patarlė moko: “Mintis už metų — mirtis už pečių”. Giliame nuliūdime velionis paliko mylimą žmoną Teresę ir seserį Aliciją Jončienę, abi gyvenančias, taip pat, Baltimorėje. Liūdi savo mielojo Alfonso XVI—sios Karo mokyklos laidos kolegos. Liūdi jo buvę pionierių dalinių kariai ir statybos - inžinerijos kuopų kariai ir viršininkai. Liūdi jo Baltimorės kultūrininkai ir dainininkai. Nutilęs akordeonas ir sustingę pianino klavišai jau nebėjus Alfonso jautrių pirštų, bėgiojusių lietuviškomis melodijomis. Jo jautrioji siela suglūdo amžinajame laukime. Tačiau daug pėdsakų paliko jo asmenybė šiame gyvenime kitų sielose, širdyse ir veikloje.
Andrius Mironas
A. A. GEDIMINIETIS SAVANORIS JUOZAS PINKEVIČIUS
Ročesterio ramovėnų šeima per kelis metus netenka jau penkto savo nario. Negailestinga mirtis mūsų eiles retina, o naujų ramovėnų karių, tarnavusių Amerikos kariuomenėje, vis dar nesulaukiam ne vieno, kad papildytų mūsų senstančių retėjančias eiles.
Š. m. spalio 6 d., po sunkios ligos, atsiskyrė iš mūsų tarpo ramovėnas Juozas Pinkevičius, sulaukęs 62 metų.
Jis gimė 1902 m. lapkričio 10 d. Alytaus apskr., Varėnos valse. Salovartės kaime. Būdamas raštingas ir susipratęs jaunuolis, anais 1919 m. kovo 21 d. įstojo savanoriu Alytuje į 1 pėst. D. L. G. Gedimino pulką, turėdamas vos 17 metų. Buvo paskirtas į 1-mą kulkosvaidžių kuopą ir rikiuotėje visą laiką tarnavo kulkosvaidininku 2 nr.
Jis dalyvavo visuose pulko žygiuose 1919-20 m.: prieš bolševikus, bermontininkus ir lenkus. Kautynėse laimė lėmė, net nebuvo sužeistas ir per visą karinę tarnybą nebuvo net sirgęs, buvo geros sveikatos. Su puikia atestacija pasiliuosavo iš kariuomenės 1922 m. spalio 16 d., kai buvo paleidžiami atsargon pirmieji savanoriai. Už pavyzdingą tarnybą savanoris gavo žemės pagal žemės reformos įstatymą ir savo tėviškėje, Salovartėje, įsikūrė savanorio sodybą, kurioje ir šeimininkavo, sukūręs šeimą: žmona Rožė, duktė Vlada ir sūnus Juozas.
Be ūkininkavimo, savanoris Juozas daugelį metų tarnavo pasienio policijoj, saugojo mūsų tėvynės sieną Varėnos ir Merkinės rajonuose. Vytauto Didžiojo metais baigė pasienio policijos rezervo kursus ir tęsė tėvynės sargo tarnybą.
Pirmos bolševikų okupacijos metu, kadangi buvo savanoris, tai buvo suimtas, tardytas, bet gerų draugų dėka išvengė kalėjimo. Jie liudydami išgelbėjo jį iš bolševikų. II Pasaul. karo metu, bolševikams veržiantis į mūsų kraštą, turėjo palikti savanorio sodybą, gimtąjį kraštą ir pasitraukė į Vokietiją. Šeima, gi, pasiliko tėviškėje, ūkyje, galvodama, kad dirbančių žemės darbą bolševikai nepersekios. A. a. Juozas, kai lankiau jį ligoninėje, labai gailėjosi savo šeimos, skundėsi, kad padarė didelę klaidą, nepasitraukdamas į Vokietiją su visa šeima. Tai padarę gandai, kad Vokietijoje esąs badas; ir žmona su vaikais pritarė jo išvykimui į Vokietiją, bet nenumatė, kad ir eilinio pasienio sargybinio šeimą bolševikai persekios.
Labai liūdėjo, kad negauna iš šeimos laiškų. Iš kaimynų turėjo liūdnų žinių, kad žmona ir duktė išvežtos kur tai prie Uralo, o sūnus, vos 17 metų, tragiškai žuvęs.
Šeimos tragediją jis skaudžiai išgyveno. Būdamas ligoninėje turėjo sunkią plaučių vėžio operaciją, bet pasveiko ir išėjęs iš ligoninės turėjo vilties dar grįžti į darbą.
Išėjusį iš ligoninės priglaudė savo namuose brolis Julius, vaidotėnas. Juo zas vis važinėjo į ligoninę švytintis radiumo spinduliais. Atrodė stiprus iki paskutinės valandos. Mirties dieną atsisveikino su broliu, einančiu į darbą ir 10 vai., kai reikėjo važiuoti į ligoninę švytintis, amžinai užmerkė akis. Brolis Julius rūpinosi jo laidotuvėmis. Pašarvotas buvo J. Morkūno laidojimo koplyčioje. Savanorio Juozo karstą papuošė gėlės: brolio, ramovėnų ir bičiulių.
Palydėtas buvo į šv. Karsto (Holy Sepulcre) kapines, kur su velioniu atsisveikino: ramovėnų vardu plk.
Saladžius ir Savanorių vardu — pik. Liormanas. Brolis Julius laidotuvių da lyvius sukvietė pas ram. Vismaną šermenų vaišėms. Prie stalo plk. Liormanas trumpu žodžiu priminė savanorių žygius 1917-1920 m. ir jo paties patirtus išgyvenimus pasitraukiant iš Vilniaus spalio 7 d. 1920 m.
A.A. KPT. JONAS TINTERIS
1964 m. kovo mėn. 28 d. Melboume, Australijoje, mirė ats. kpt. Jonas Tinteris.
Jis buvo gimęs 1893 m. Šiaulių ap., Linkuvos val., Šikšnių kaime. Pirmojo Pasaulinio karo metu buvo pašauktas rusų kariuomenėn.
Grįžęs Lietuvon, įstojo savanoriu kariuomenėn, baigė karo mokyklą, Augštuosius karininkų kursus. Tarnavo 8 p. pulke, kurio sudėtyje dalyvavo Nepriklausomybės kovose.
1929 m. išvyko į Vakarus ir 1949 m. atvyko į Australiją. Čia keletą metų dirbo įvairius darbus ir, pašlijus sveikatai, gyveno savo dukros ir žento inž. Tamošausko malonioje globoje ir priežiūroje.
1964 m. kovo 30 d. buvo palaidotas Melboume, prie kapo atsisveikinimo žodį pasakė ats. plk. ltn. Kuncaitis ir p. Zubras.
