DAR KARTĄ TIES VORKSLA
ALGIRDAS BUDRECKIS
Žalgirio mūšis palaidojo kryžiuočių siekimą užkariauti rytus, o Vorkslos pralaimėjimas buvo Lietuvos kunigaikštijos smukimo pradžia.
Šitas nelaimingas įvykis neleido Vytautui anksčiau sutvarkyti kryžiuočių grėsmę. Po mūšio pralaimėjimo, Vytautas buvo priverstas taip pat duoti ir Jogailai nuolaidas, kurios prisidėjo prie įvykių, kurie galų gale pririšo Lietuvą prie Lenkijos. Bet, turbūt, lemtingiausioj i pasekmė Rytų Europos istorijoje buvo ta, kad Vytautui pralaimėjus ties Vorksla, Rusija turėjo laukti Petro Didžiojo, kol, pagaliau, nusikratė rytiečių įtakos ir papročių.
Užtat, šito mūšio istorija, jo priežastys ir pasekmės — mums lietuviams yra išstudijuotinos. Sveikintina yra dr. Anyso studija apie Vorkslos mūšį (KARYS Nr. 4, 1964 m.). Reikia daugiau tokių veikalų apie žilosios Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos karžygių laimėjimus ir ... pralaimėjimus. Atvirai rašant, dr. Anysas man užbėgo už akių su savo rašiniu. Vadinasi, jo rašinys pirmas pateko į spaudos lankas negu mano.
Tačiau, galiu tenkintis tuo, kad jo buvo praleista svarbių šio epizodo momentų, kuriuos galėčiau papildyti.
Visų svarbiausia, tai Vytauto kryžiaus karo tikslas. Lenkai mėgina jo priežastį šiaip konstatuoti: Vytauto megalomanija viršijo jo valstybės pajėgumą. Prelegentas dr. Anysas nenagrinėja Vytauto priežasties, dėl kurios 1399 metais jis nutarė duoti Aukso ordai mirtiną smūgį.
1385-1386 m. netoli nuo Samarkando Aukso ordos chanas Tochtamišas buvo totorių Didžiojo chano Tamerlano (Timur Link) sumuštas, paskiau antrą kartą nugalėtas prie Kodurgos upės. Tuomet Tamerlanas paėmė Aukso ordą, ją apiplėšė ir su dideliu grobiu grįžo į Samarkandą. 1392-93 metais nusilpęs Tochtamišas kreipėsi į Vytautą, siūlydamas Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui puolimo-apsigynimo sąjungą ir teisę Lietuvai prekiauti su Aukso orda. Mat, tada Vytauto tarptautinės politikos svoris buvo didelis. Jis tiesiog kišosi į totorių vidaus reikalus nuo 1395 m., o 1397 m. gruodžio mėnesį Vytautas nužygiavo iki Juodosios jūros, pakeliui sumušdamas totorių kariuomenes. Totorius belaisvius jis apgyvendino Vilniuje, Trakuose, Ašmenoje, pietų Ukrainoje ir kairiajame Dniepro krante. Vytautas taipogi pastatė visą eilę pasienio pilių, į kurių įgulas skirdavo ištikimus totorius.
1398 m. vėl iškilo Aukso ordoje neramumai. Tochtamišo priešininkams, Timurui Kutlugui ir Edigėjui, pagaliau pavyko nuversti chaną. Totorių didikų dauguma apleido savo valdovą ir paskelbė Timurą Kutlugą nauju ordos chanu. Edigėjus tapo chanu kartu su Timuru. Abudu chanai siuntė greitininkus pas Tamerlaną pareikšti jam savo vasališką ištikimybę. Tuo tarpu Tochtamišas kartu su keletu tūkstančių sekėjų išjojo Kievan, kur prašyte prašė Vytauto pagalbos atgauti prarastą sostą. Timuro Kutlugo pasiuntiniai, tačiau, pareikalavo, kad Tochtamišas būtų jiems išduotas. Štai, tada Vytautas buvo priverstas padaryti svarbų politinį sprendimą.
Pasitaręs su savo bajorais, Vytautas kartu su savo patarėjais nusistatė stoti už Tochtamišo bylą. Iš tikrųjų Vytautas buvo atidžiai sekęs totorių politikos raidą. Iš pasikalbėjimų su totoriais belaisviais Vytautas žinojo, kad Aukso orda buvo atsiskyrusi nuo Didžiojo chano Azijoje. Įsidėmėtina, jog daugelis lietuviškųjų rusinu kunigaikščių Aukso ordą laikė Rusios (Rus') didžiausiu priešu. Jie buvo pasiruošę remti ar Maskvos, ar Lietuvos pastangas kovojant prieš totorius. Prie šios grupės priklausė Polocko kunigaikštis Andrius Algirdaitis, Briansko Dimitrijus ir Dimitrijus Bobrokas. Dabar Vytautui atsiskleidė naujų perspektyvų: panaudodamas Tochtamišą, kaip marionetę, Vytautas galėtų perimti visą Aukso ordos valdžią.
Anot Vytauto: “Mes išeisime nugalėti carą Timurą Kutlugą, užimsime jo sostą, ant kurio pasodinsime Tochtamišą, o aš pats įsėsiu į Maskvos sostą valdyti visas rusų žemes!”
Pasiruošimą karui ir Vytauto derybas su Kutlugu neverta čia pasakoti. Tačiau kyla klausimas apie kariuomenių skaičių. Sakoma, jog Vytauto kariuomenė buvusi “pati didžiausioji rusų žemėse.” Kaikurie metraščiai mini, jog Vytauto kariuomenė siekusi per 200,000. Aišku, tas skaičius yra perdėtas. Bet, vistiek, po Vytauto vėliava tada galėjo susitelkti šimtatūkstantinė kryžeivija. Visi šaltiniai mini, kad jo kariuomenė buvo gerai suorganizuota ir aprūpinta patrankomis. Aukso ordos valdovai, tačiau, irgi buvo pasiruošę kovai. Jie buvo sutraukę iki 150,000 karių, jų tarpe milžinišką raitininkiją. Skubėdamas Kievo link, Timuras Kutlugas vedė 50,000 kariuomenę. Pastebėjęs, jog Vytauto kariuomenė gausesnė už jo, jisai panaudojo delsimo taktiką, t.y., pradėjo derybas, kol Edigėjus atskubės su pagrindinėmis jėgomis. Klaidinga manyti, kad Edigėjus vadovavo Tamerlano veteranams. Tuo metu Tamerlanas buvo pradėjęs Indijos invaziją. Tam geniališkam žygiui jis sutelkė arti pusės miliono karių. Taigi, tik maži Tamerlano karių daliniai galėjo prisidėti prie Edigėjaus armijos.
Totorių tatkika ties Vorksla yra įsidėmėtina. Totorių karo rikiuotė buvo penkerių eilių; rinktinės buvo atskirtos plačiais protarpiais. Priešakinės dvi eilės turėjo šarvus, kardus ir ragotines. Užpakalinės trys eilės nedėvėjo šarvais, buvo apginkluotos lankais bei j ietimis. Totorių taktika buvo išleisti pro savo rikiuotės tarpus užpakalinius raitininkus, kurie tik erzindavo puolantį priešą. Kai priešas priartėdavo prie pirmųjų eilių, užpakalinių eilių šauliai jį apšaudydavo strėlėmis ir svaidydavo jietimis pro tarpus rikiuotėje. Kai puolančio priešo rikiuotė pakrikdavo, tai priešakiniai totorių šarvuoti raitininkai ją puldavo. Žodžiu, totorių pagrindinė taktika buvo ugnies (arba šūvio) ir smūgio kombinacija.
Vytauto kariuomenė buvo išsirikiavusi trikampio rikiuote. Smaigaly buvo sunkiai šarvuoti vyčiai, tarp jų von Salcbacho kryžiuočiai.
Vytautas, matydamas tik Edigėjaus vadovaujamus totorius, bet nepastebėjęs užpakaly paslėptų stiprių jėgų, juos puolė. Totoriai, negalėdami atremti tokio smūgio, kuris pralaužė jų eiles, pasitraukė. Besitraukdami jie užvedė lietuvius ant paslėptų savo pagrindinių jėgų. Štai, tuo metu, kai lietuviai drąsiai vydami bėgančius totorius iškrikdė savo kovos tvarką, Timuras Kutlugas aprietė Vytauto kariuomenę iš užpakalio . ..
Apie pasekmes dr. M. Anysas teisingai rašo (“Vytautas šiame mūšyje buvo nustojęs savo nenugalimumo aureolės, kas labai neigiamai paveikė ne tik lietuvių, bet gudų ir rusiškų kraštų visuomenę.”) Nelaimingas Vorkslos mūšis buvo didelis smūgis Vytauto rytų politikai. Pirmučiausia, nuo Vytauto atsimetė Smolenskas. Tačiau, Vytautas turėjo užtektinai atsparumo atsigauti nuo smūgio ir jis atgavo atskilusias sritis. Jam pasisekė atsiimti Smolenską, kai buvo sutvarkyti reikalai su Lenkija ir padaryta nauja taika su ordinu 1404 m. Suruošus naują didelį žygį 1405 m., Smolenskas vėl buvo lietuvių paimtas, ir šį kartą išbuvo Lietuvos valdžioje daugiau kaip šimtą metų.
Nors Vytautas buvo ir sumuštas, jo įtaka totoriuose, tačiau, neikiek nenusilpo. Ligi 1410 m. Vytautas nesikišo į Aukso ordos reikalus. Bet 1411-12 m. jis parėmė Tochtamišo sūnų, kuris atgavo savo tėvo sostą. Po to, Vytautas dar dešimtį metų kišosi į Aukso ordos reikalus paremdamas sau palankius kandidatus į chano sostą.
