NUSIŠYPSOKI MAN, MERGAITE
JUOZAS MIKŠTAS
DVIKOVA
Gyvenime, mane tu nuogą išvilkai
Ant amžių vieškelio, ant vargo tiltų,
Kur drasko širdį alkani dienų vilkai
Ir geria mano kraują šiltą!
Todėl po tavo kojom pirštinę metu!
Tu ją pakelk ir ginkis.
Katras laimėsim: ar galingas tu,
Ar aš po tavo priespauda palinkęs?
Likime mano, aš tave šaukiu—
Pabūk tu mano sekundantu.
Nebėgsiu nuo mirties akių klaikių,
Tegul ji dalgį man galanda.
Gyvenime, koks tu juokingas ir skurdus,
Kai į mane žvelgi iš po klastingos kaukės.
Po tavo kojom pirštinę metu—
Tu ją pakelk ir kaukis!
SUNTINĖLIS
Žinau, kad vis dar man palieki tuščią vietą
Prie savo Kūčių stalo, liūdno ir kuklaus.
O kiek prie jo vienatvės ašarų išlieta,
Žinau. Ir štai, po daugio bastymosi metų,
Su ta mintim kaip su kančia apsipratau.
Ir kai vien tik jausmai visur tave temato,
Tik juos, tik juos galiu pasiųsti tau.
Ak, nesvarbu iš kur, tegul jie skrenda
Ten, pas tave, kelionių dulkėm apnešti
Ir tepasako, kad Kalėdų nesuranda
Širdis šiame pasaulio pakrašty.
Ji užima šalia tavęs jai skirtą vietą
Prie tavo Kūčių stalo, liūdno ir kuklaus,
Kur daug karčios vienatvės ašarų išlieta,
Daug nerimo, daug lūkesčio gilaus— — —
IŠVYKSTANT
Nusišypsoki man, graži mergaite,
Nusišypsoki man dar vieną kartą.
Mana širdis tavam veide išskaitė—
Gyvenimo džiaugsmu apsvaigti verta
Bent vieną kartą— — —
Trumpai čia būsiu, neilgai viešėsiu,
Gerai žinau, rytoj manęs nebus čia.
Gal apkase, o gal namų griuvėsiuos
Prisiminimai švelnins dalią rūsčią
Manęs nebus čia.
Stipriai paspauski mano šiurkštų delną
Ir palydėk nors iki kiemo vartų.
Pratark dar vieną žodį mielą švelnų—
Gal man skambės jis paskutinį kartą
Prie kiemo vartų
Nusišypsok man dar, graži mergaite,
Siaubingai greitai mūsų laikas slenka.
Pasibaigė atostogų savaitė,
Tave minėsiu per griausmus patrankų,
Sudie, duok ranką— — —
NESUGRĮŠIU
Tenai pavasarį šypsosis mėlynos žibutės,
O rudenį bers medžiai gelstančius lapus.
Akimirką bent vieną dar tenai pabūti—
Bet niekad jau manęs tenai nebus— — —
Ten vasarą kvepės lankoj nupjautas šienas
O žiemą sniegą žers šiaurys žvarbus.
Tik čia man bus pageltę visos metų dienos
Ir niekad jau manęs tenai nebus.
Tenai draugai dažnai susės prie bendro stalo
Iš linksmo klegesio trykš juokas jų skambus,
O čia raudos širdis, vienatvėje sušalus,
Ak, niekad jau manęs tenai nebus.
Ten metai vis žingsniuos, o giminės, kaimynai,
Suguls į bočių švento poilsio kapus—
Jiems amžių pasaką oš tėviškės pušynai,
Tik niekad jau manęs tenai nebus— — —
Australija, 1958 metų Kalėdos
