Partizanai: Istorija ir dabartis

DIEVOGALOS MIŠKŲ GĖLĖ

J. A. SKIRKA

Sūduvių šalies legenda

(Pabaiga)

Už dvaro ribų, prie upelio, iš trijų pusių supama miško, dar iš senovės laikų išlikusi, stovėjo sena sodyba, kurioje gyveno laisvas senųjų gyventojų palikuonis amatininkas-račius. Sunkiai per dienas dirbdamas apylinkės gyventojams ir besidarbuodamas prie sodybos esančiam žemės sklype, pelnėsi jis sau ir savo šeimai duoną. Jo žmona buvo ligota ir tik po truputį galėdavo retkarčiais tvarkytis pirkioje, bet dažniausiai praleisdavo dienas lovoje. Vienintelis jų džiaugsmas, paguoda ir pasididžiavimas buvo vienturtė dukrelė Nijolė.

Augo Nijolė rūpestingoje tėvų globoje, o kartu su ja augo ir jos grožis.

— Tu mano vienintelė paguoda ir džiaugsmas, — sakydavo laimingas tėvas savo nugrubusiomis nuo darbo rankomis glausdamas dukterį prie krūtinės ir žiūrėdamas į jos dideles ir mėlynas, kaip tėvynės dangus ir gilias, kaip Sūduvos šalies ežerai, akis.

— Tu mano gėlele, tu mano mielas angelėli, ką aš be tavęs ir daryčiau, — sakydavo laiminga motina glostydama dukros ilgus, geltonus kaip auksas, plaukus ir bučiuodama jos veidelius, kai ši nuolat prižiūrėjo sergančią motiną ją pavaduodama, kalbindama ir linksmindama savo dainelėmis.

Džiaugėsi tėvai savo mylima vienturte gražuole, bet kartu ir didelis nerimas, tamsus kaip debesys, slėgė abiejų širdis, pagalvojus apie dukrelės ateitį. Abiems buvo gerai žinomas apylinkės valdovo žiaurus būdas ir biaurūs joįpročiai, apie ką žinojo ir kalbėjo “visos apylinkės nelaimingi žmonės — baudžiauninkai. Tad, sulaukus Nijolei penkioliką pavasarių, tėvai slaptai susitarė nieko jai pačiai nesakant, niekur jos neišleisti, bet saugoti ją kaip akį nuo dvaro ir svetimų, nepažįstamų žmonių akių, kd kokia baisi nelaimė jai neatsitiktų.

Nijolė augo linksma ir laiminga kaip paukštelis su savo tėvais, augindama darželyje gėles ir dainuodama motinėlės išmokytas daineles. Štai jau ir išaušo dar vienas laimingas Nijolės gyvenimo pavasaris, o kartu su juo, su parskridusiais iš dausų paukščiais ir sužydusiomis žibutėmis, mergaitės širdyje atsirado kažkoks iki to laiko nežinomas ilgesys ir atgijo visos mergautinės godos. Kartais vasaros rytais, saulei tekant, ir paukšteliams sučiulbus didžiulėje girioje, ji viena išeidavo į pamiškę, neramios, kažko pasiilgusios širdies vedama, ilgai braidžiodavo basomis kojomis po sidabrines šaltas rasas, o dažnai ir toliau nuklysdavo į ošiančią girią. Čia būdavo taip gera tarp didžiulių medžių, nes giria ramindavo savo paslaptingu ir didingu gaudimu, o nesuskaitomi paukšteliai savo čiulbėjimu ir ji aprimusia širdimi pareidavo namo.

Tėvų ir budinčios akys greitai pastebėjo savo dukrelę pasikeitusią, nujautė ir ėmė spėlioti, kad darosi jos jaunoje, gyvenimui nuaudusioje, širdyje.

—    Kodėl tu, mano angelėli, nuolat daraisi liūdnesnė ir susimasčiusi? Kodėl tavo veideliai išbado ir dainelių nebedainuoji? Gal kokia liga nelaboji įsisuko ir tu sergi, gėlele? Aš matau, dukrele, ir nujaučia mano širdis, kad tu kažką slepi nuo savo motulės.

—    Aš nežinau motule, kodėl man vis ilgu ir liūdna darosi — guodėsi Nijolė motinai, nuleidusi savo gražias ašarotas akis. Ir pagaliau, apsikabinusi ir bučiuodama motiną, pradėjo:

—    Miela motule, aš tau viską papasakosiu kas darosi ir delko nerami mano širdis, nes tik tu viena mane gal suprasi ir manęs nebarsi. Vieną šio gražaus pavasario naktį aš užmigusi sapnavau, kad bevaikščiodama paklydau tarp didelių medžių šitoje mūsų girioje. Mane vieną, beklaidžiojančią, užpuolė baisus ir didelis žvėris ir aš labai nusigandau. Bet, nežinia iš kur, prie manęs atsirado, man iki šiol nematytas, jaunas bernužėlis, apgynė mane nuo žvėries ir išvedė iš didelės girios. Jis, motule, buvo jaunas ir labai gražus. Man visą laiką vis dabar mintyse nuolat vaidenasi jo gražus ir kilnus veidas, kaip kokio miško dievaičio, kurio niekad ankščiau nebuvau mačius ir jo aš negaliu pamiršti, motule.

—    Saugokis dukrele ir daugiau niekados viena nevaikščiok po girią. Nes ką gali žinoti, kokia nelaimė gali atsitikti ir mesk visas mintis iš savo jaunos galvelės. Pasimelsk ir su laiku viskas praeis. Nereikia tikėti sapnams, nes jie dažnai tik visokias nelaimes pranašauja — guodė ir ramino susirūpinusi motina, bučiuodama drėgnus savo gražuolės dukrelės veidelius.

Vieną gražų rytą, Nijolė, tarsi kažkokios jėgos traukiama, pasipuošusi gražiais rūbais, su motulės padovanotais gintaro karoliais ant kaklo, niekam nieko nesakiusi, vėl išėjo pasivaikščioti. Atsargiai eidama upelio pakrantėmis ir rinkdama visur aplinkui augančių gėlių žiedus, nei nepastebėjo kad jau toli nuklydo į girią ir atsirado prie upelio, augštumėlėje. Prieš save ji matė jaukų ir pasakiškai gražų reginį. Augštumėlės aikštėje žydėjo įvairiausios laukinės gėlės, po kurias skraidė daugybė margaspalvių drugių ir bičių. Aplinkui augo šlamėdamos lapais didžiulės liepos, nuo kurių aplinkui visas oras dvelkė liepų medaus kvapu. Nijolė nustebusi sustojo valandėlei, besigrožėdama reginiu ir vietelės nepaprastu jaukumu.

Staiga, iš tankių žilvičių krūmų, iššoko didžiulis vilkas ir, vienu šuoliu peršokęs per upelį, pribėgo prie mergaitės, plačiai atmetė priešakines kojas į priekį, augštai iškėlė didelę galvą į viršų ir, rodydamas juoduose nasruose savo aštrius dantis, garsiai sustaugė.

Staugiančio žvėrio balsas, nuaidėjo toli, toli, per visą girią. Mergaitė, sušukusi pagalbos, sustiro iš baimės ir išplėstomis akimis žiūrėdama į laukinį žvėrį, laukė kada šis puls ją. Tuo pačiu momentu priešais ją pasirodė augštas, labai stiprios išvaizdos, gražus jaunuolis. Jis neskubėdamas perėjo per žydinčią aikštelę ir, visiškai nekreipdamas dėmesio į vilką, atsistojo šalia jo ir, neatitraukdamas žvilgsnio nuo mergaitės, nepaprastai laimingas, ramiai šypsojosi.

Mergaitė valandėlę apstulbo, bet sukaupusi visas likusias jėgas, verkdama ir neatitraukdama akių nuo išsižiojusio žvėries, pribėgo prie besišypsančio jaunuolio, jį apsikabino ir galvą priglaudė prie krūtinės jieškodama pagalbos. Jis švelniai pakėlė jos papurusią galvą, giliai pažvelgė į mėlynas akis, švelniai apkabino antrąja ranka jos pečius, tarsi bijodamas suspausti savo stipriomis rankomis šią gražią nematytą būtybę ir pasilenkęs prie jos veido, tarė:

— Jei bijaisi šito žvėries, aš matau, kad ne gražioji deivė esi, kurių yra daug šitoje girioje, bet tik mano išsvajota gražuolė mergužėlė, kurią jau senai tikėjausi sutikti vaikščiodamas po šituos miškus ir tavo vardas turi būti Nijolė. Taip tu man sakei. Nebijok, gražuole, šito žvėries, nes su manim esant jis tau nieko nedarys. Aš jį visai mažą ir alkaną radęs girioje užauginau ir dabar jis yra ištikimiausias mano draugas. Pasakęs tai švilptelėjo, parodė pirštu į mergaitę ir draugiškai pagrasino. Vilkas pažvelgė į mergaitę, pastatė ausis ir, priėjęs, švelniai lyžtelėjo jos koją. Mergaitė nurimo ir nusišypsojo pamačiusi parodytą jai laukinio žvėries meilumą.

—    Bernužėli. Tu esi toks didelis ir stiprus, kad net laukiniai žvėrys tavęs klauso kaip kokio girių valdovo-miškinio, apie kurį kadaise man motulė vakarais pasakojo ir tu visai toks pat kaip sapne mačiau, — meiliai kalbėjo Nijolė prisiglaudusi prie jo peties.

—    Mergele, aš visas dienas ir naktis tavęs ilgėjausi, tik apie tave svajodamas. Aš išvaikščiojau visus šituos didžiulius miškus ir pamiškes tavęs bejieškodamas, nors ir nežinojau kas tu esi ir kur tu esi? Tavo sapne girdėtą vardą minėdamas, rinkau tau gražiausias gėles.

Ilgai kalbėjosi jaunieji. Ilgai pasakojisi vienas kitam, iki šio laiko slaptai ir giliai abiejų širdyse glūdėjusius, švelniausius meilės jausmus, iki girių bernužėlis parlydėjo Nijolę namo, į senosios girios palaukę.

Nieko nesisakė linksma ir laiminga Nijolė grįžusi į namus, jos belaukiantiems ir besirūpinantiems seniems tėveliams. Tik švelniausiai veidus ir rankas išbučiavo atsiprašinėdama, kad ilgai užtruko laukuose gėles berinkdama, besigrožėdama vasaros laukuose ir paukštelių čiulbėjimo besiklausydama.

Dar laimingesnis ir linksmas grįžo per didžiąją girią prie ežero jaunasis Arvydas. Jis tarsi nėjo, bet sakalu skrido viršum didžiosios girios, kur taip laisva, erdvu ir daug saulės šviesos, nes giria permaža ir pertamsi atrodė, kad galėtų jo laimę suprasti. Nuo šios laimingos dienos, jam gyvenimas pasidarė toks gražus, brangus ir prasmingas, kokio ankščiau jis nejautė ir nesuprato. Kokios buvo saulėtos ir ilgos vasaros dienos besvajojant susitikti su mylimąja, kuri lauks jo toli ten pamiškėje.

Po daugelio gražių vasaros vakarų, žėrinčių paslaptingomis mėnesienomis, praleistų kartu pasimatymuose, vienas antru besigėrint ir gražiausią, laimingiausią ateitį besvajojant, atėjo laikas ir seniems tėveliams viską pasakyti. Išdėstyti nieko neslepiant ir prašyti abiems jų palaiminimo bendram gyvenimui.

Dienos kaskart jau darėsi trumpesnės, o naktys ilgesnės ir šaltesnės. Paukščiai klegėdami būriavosi išskridimui į dausas. Puikioji vasara su savo burtais ir grožybėmis baigėsi ir pamažu artinosi ruduo.

Ir susitarė vieną vakarą, kai Nijolė lauks jo pamiškėje ir kai ateis Arvydas, eis abu kartu jos senų tėvelių aplankyti ir palaiminimo paprašyti. O prieš tai jau ji senuosius numyluos ir nubučiuos, atsargiai viską išpasakodama ir jų palankaus žodžio bemaldaudama.

Žiaurusis Suvinto apylinkės mozūras, su savo dvariškiais ir daugybe tarnų surengė medžioklę, kad turėtų linksmą pramogą ir aplinkinėse giriose žvėris pamedžiotų. Pasiruošę tiesiai iš dvaro, visi raiti jojo pamiške į tarnų nurodytą geriausią medžioklei vietą. Atsitiko tai sutartą Arvydo ir Nijolės pasimatymo dieną. Anksti iš ryto apie jų seną sodybą pasigirdo prajojančių medžioklėn arklių žvengimas, šūkavimai ir netrukus, prajodamas pro šalį, mozūras su artimaisiais įjojo į sodybos kiemą, pasižiūrėti kas čia per žmonės gyvena.

Labai susirūpinęs išėjo ant kiemo iš savo pirkios senasis račius, nusiėmė kepurę, žemai nusilenkė sėdinčiam ant arklio ir iš paniūrų žiūrinčiam svetimšaliui ir tarė:

—    Labai džiaugiuosi, kad jūsų malonybė teikėtės apsilankyti mano vargingoje sodyboje ir norėčiau žinoti kuo galėčiau jums patarnauti?

—    Galėtum, kaipgi ne! Iš žmonių kalbų girdėjau, kad pats gražią dukterį turi. Šiandien mes čia visi esame ištroškę gerti. Paliepki seni, savo dukrai, kad atneštų vandens. Tik greitai! — besijuokdamas į dvariškius, kalbėjo mozūras.

Labai nusiminęs grįžo senasis tėvas į trobą. Netrukus duktė išnešė medinį liepos kibirą. Pasėmusi molinį puodelį vandens, visa išbalusi ir nusigandusi šių niekad nematytų žmonių, nuleidusi žemyn akis ji ištiesė puodelį į patenkintai besišypsantį ir glostantį savo rudą barzdą svetimšalį.

—    Matau, seni, kad tavo duktė gražesnė kaip žmonės pasakojo ir tokia man kaip tik reikalinga dvaro rūmuose. Tad, žinai ką, seni? Nuo ryt dienos, žiūrėk man, kad dukterį pristatytum į dvarą. Gražuolė ten turės gerą ir linksmą gyvenimą. O tave nuo šio laiko paskirsiu mano girių prižiūrėtoju. Turėsi lengvą darbą ir gerą gyvenimą.

—    Esu laisvas valstietis. Dvarui nepriklausau ir esu patenkintas savo gyvenimu. Iš svetimų jokių malonių nesu reikalingas ir jų neprašau. Savo dukrelės į dvarą neleisiu, — ramiai žiūrėdamas į mozūrą atsakė senasis račius.

—    Ak šitaip tu, senas šunie, drįsti loti, atsidėkodamas už parodytą tau malonę! Aš tave kaip kirminą liepsiu užmušti, o tavo mergšę surištą man atves į dvarą! — suriko kaip žvėris paraudęs iš pykčio mozūras.

—    Jau senas esu ir mirties nebijau, bet kol aš gyvas savo vienturtės dukrelės niekam neduosiu! — drąsiai atsakė senukas tėvas. Išsitraukė iš už diržo kirvį ir, pasiruošęs gintis, užstojo drebančią iš baimės dukterį.

—    Paimkite ji! Duokite jam lazdų! — subliovė žiūrintiems tarnams įsiutęs mozūras.

Keli tarnai nušokę nuo arklių, puolė senuką. Šis suspėjo pirmą puolantį kirvio smūgiu paguldyti ant žemės, bet greitai buvo iš visų pusių apstojusių parmuštas ant žemės. Nuvilkę, virvėmis pririšo ji prie netoliese augančios liepos.

Duktė tą visą matydama, verkdama leidosi bėgti į pirkią, o ją iš paskos vijosi nušokęs nuo arklio mozūras. Jam žengiant į trobą, duris pastojo, iš lovos atsikėlusi, paliegusi motina, kuri Dievo vardu prašė neliesti dukters.

Tačiau įtūžęs mozūras pagriebė senąją už pečių ir taip stūmė į kerčią, kad senutė motina tik sudejavo atsimušusi galva į sieną, išskėtė rankas ir sudribo asloje. Duktė, balsu raudodama puolėsi prie motinos, bet ši tik atsiduso paskutinį kartą. Įsirėmęs į šonus rankas, mozūras patenkintas žiūrėjo, neatitraukdamas savo mažų gyvuliškų akių nuo mergaitės. Ši, pamačiusi, kad motina nebegyva, iš gailesčio ir baimės, kaip paklaikusi šaukdama, staigiai metėsi pro savo motinos budelį į kiemą. Išbėgusi į kiemą išgirdo dejuojantį, lazdomis mušamą, pririštą prie medžio tėvą ir siaubo pilnomis akimis pamatė aplink stovinčius, su paruoštomis surišti ją virvėmis, dvaro tarnus.

Nelaiminga mergaitė, susiėmusi rankomis galvą, suklikusi šoko į čia pat esantį šulinį. Tarnai ją ištraukė iš vandens ir nunešė į trobą, tačiau ji jau buvo nebegyva.

Mozūras, piktas ir susierzinęs kaip laukinis žvėris plūdosi ir keikėsi bjauriausiais žodžiais. Pagaliau priėjęs prie mušamo, jau nebevaitojančio, senuko tėvo, dar spyrė jam į šoną batu ir liepė visiems joti toliau.

-0—0-

Tos pačios dienos vakare, atėjęs į sutartą vietą pamiškėje, ilgai laukė Arvydas savo mylimosios Nijolės, o ši vis nesirodė. Jam prailgo belaukiant ir bežiūrint į sodybą iš kurios turėjo pasirodyti jo mylimoji, o tos laukimo valandos buvo tokios ilgos ir nuobodžios. Jis neramiai vaikščiodamas pradėjo nujausti, kad gal kas tikrai negero jai, ar jos tėvams atsitiko, kad taip ramu aplink visą sodybą. Didelio ilgesio ir baimės dėl mylimosios likimo vedamas jis drąsiai žengė tiesiai per pievą link medžiais ir jievų bei alyvų krūmais žaliuojančios sodybos.

Priartėjus netoli trobos, jo dėmesį atkreipė pririštas prie liepos žemai nudribusia ant krūtinės galva ir silpnai dejuojantis senas žmogus. Jis suprato, kad tai turi būti Nijolės tėvas, todėl greitai priėjo, atraišiojo virves ir žiauriai sumuštą senuką, jau nevaldantį nei kojų nei rankų, atsargiai paguldė ant žolės ir, pasėmęs iš šulinio vandens, mėgino pagirdyti. Nurijęs keletą gurkšnių, senukas atmerkė akis ir atydžiai pasižiūrėjo į prie jo pasilenkusį jaunuolį. Iš dukters pasakojimo jis greitai suprato, kad čia yra tas pats jaunuolis ir žinojo kad šiandien jis turėjo pas juos ateiti prašyti jų dukrelės rankos.

—    Už ką ir kas išdrįso tave taip sumušti seneli? Ir sakyk man, kur yra mano Nijolė, kuri taip myli ir brangina tave? — paklausė susijaudinęs ir labai nusiminęs Arvydas.

—    Svetimšalis dvaro valdovas su daugeliu savo žmonių. Nesutikau atiduoti Nijolės jam į dvarą. Vargšė motina ir Nijolė jau nebegyvos, vaikeli ... — silpnu balsu sunkiai gaudydamas orą, atsakė senukas. Pasakius jam tuos žodžius jis sunkiai užsikosėjo, iš pravertų lūpų ir nosies pasipylė kraujas ir jis amžinai užmerkė akis.

Pamatęs kad jau nieko negali padėti nelaimingajam, palikęs jį prie liepos, Arvydas, tyliai, kaip nesavomis kojomis, įėjo į trobą. Vakaro prieblandoje, netoli durų, kertėje pastebėjo gulintį mirusios motinos lavoną, ir ant stalo paguldytą negyvą dukterį. Gulėjo ji sustingusi, užmerkusi akis ir tokia pat nepaprastai graži kaip anksčiau. Tik jos gražus veidas buvo kaip marmuras išbalęs, sutaršytais ir drėgnais plaukais.

Ilgai klūpėjo Arvydas prie savo mylimosios, savo pirmosios ir tyros meilės. Troboje pasidarė visai tamsu, per mažus langelius veržėsi į vidų sidabrinė mėnulio šviesa.

Pagaliau, sukaupęs visas jėgas, jis atsikėlė, nuėjo prie liepos, tarp jievų ir alyvų krūmų iškasė didelę ir gilią duobę. Į ją sunešęs, kartu paguldė mirusių nelaimingų tėvo ir motinos lavonus, apklojo juos žole ir liepos šakomis ir vėl užkasęs gražiai kapą užlygino. Tuomet, grįžęs į trobą, paėmė ant rankų savo mylimosios lavoną ir spausdamas jį prie krūtinės, nakties glūdumoje, grįžo atgal į girią.

Jam vienam gerai žinomomis vietomis, jau auštant, jis su savo našta užkopė Beržų kalną, kur buvo palaidota jo motina ir visi seniau čia gyveną jo giminės. Iškasė didelę duobę ir mylimosios lavoną, apklojęs miške augančiomis gėlėmis užkasė. Giminės papročiu, iš toliau esančios prie upelio daubos, sukaupęs visą savo milžinišką jėgą, per keletą dienų atritino didelį akmenį ant mylimosios kapo, kad niekas negalėtų prieiti ir sutrukdyti jos amžinos ramybės. O tą padaręs, iš tolimos girios vietos atnešęs prie akmens pasodino laukinį radastų krūmą ir prisiekė, čia pat kape esančiai mylimąjai, kad jo likęs gyvenimas bus reikalingas tik tam, kad surastų ir nubaustų tą niekšą svetimšalį žmogų.

Ilgos niūrios dienos lėtai slinko, o jaunas girių milžinas, išblyškęs ir kankinamas didelio širdies skausmo, kaip užburtas, niekur negalėjo atsitraukti nuo mylimosios kapo.

-0—0-

Suvinto apylinkės žiaurusis valdovas po išžudymo pamiškės sodyboje gyvenusios šeimos ir po įvykusios labai sėkmingos medžioklės, sugalvojo vieną gražią rudens dieną joti apžiūrėti savo girių.

Bejodinėdamas su palydovais po girią ir besitardamas kuriose vietose, žiemai atėjus, būtų geriau suvaryti baudžiauninkus kirsti girią, gana toli nuklydo į tuos šilojus kuriuose dar niekados nebuvo. Paklaidžiodami jie prijojo prie upelio ir pastebėjo ramiai beskabančią medžių lapus stirnaitę. Mozūrą pagavo medžioklės ūpas ir jis prisitaikęs — šovė į stirnaitę. Nors ir sužeista, stirnaitė leidosi bėgti! Dvarininkas, galvodamas, kad ji toli negalės nubėgti, paspaudė žirgą pentinais ir palikęs savo tarnus, nusivijo ją per girią. Ji, tačiau, žinojo kur bėgti ir jieškoti pagalbos — tiesiai į Beržų kalną. Medžiotojas vijosi iš paskos. Užbėgusi ant kalno, stirnaitė pribėgo prie šalia didelio akmens klūpančio savo globėjo ir prisiglaudė prie jo. Netrukus pasigirdo bildesys, žirgo prunkštimas ir čia pat prie jų, staigiu kamanų įtempimu sulaikęs žirgą, sustojo nustebęs ginkluotas medžiotojas.

—    Kas toks esi ir ko nori, nepažįstamas žmogau, šiose giriose? Ir ką tau blogo padarė šis nekaltas gyvulėlis, kad nori ji nužudyti? — staiga, atsistojęs ir atsigręžęs į raitelį, užklausė jaunuolis.

—    Kaip drįsti šito klausti, verge, pirma nenusilenkęs prieš mane? Aš esu šių girių ir šios plačios apylinkės valdytojas! — atsakė išdidžiai balne įsirėmęs mozūras.

Greitai priėjęs jaunuolis, tvirtai pačiupo arklį už kamanų ir, su dideliu pykčiu žėrinčiose akyse, sušuko:

—    Amžinieji dievai! Pats likimas tave, nelaimingas kraugery, siunčia kerštui į mano rankas. Nuo šio laiko tu daugiau nebežudysi nekaltų žmonių!

—    Tu, įžūlus verge, savo galva tuojau man už tuos žodžius atsakysi, — subliovė iš pykčio paraudęs mozūras ir griebėsi kardo. Bet nespėjus jam ir užsimoti, jaunuolis žaibo greitumu savo geležinėmis rankomis pačiupo jį už kojų, nutraukė nuo arklio ir augštai iškėlęs į orą, visa savo milžiniška jėga, trenkė į šalę augantį dviliemenio beržo tarpą. Šis net nesuspėjęs surikti, suglebęs taip ir paliko, nerodydamas gyvybės ženklų. Tuo pat metu iš medžių tankmės priešais, išjojo antras raitelis ir, matydamas kas atsitiko jo ponui, užsimojo kardu kirsti. Bet jaunuolis ir šį kartą suspėjo pačiupti žirgą už kamanų ir tokia jėga patraukė į šoną, kad žirgas staiga griuvo, paguldydamas po savimi ir raitelį. Šiam stengiantis atsikelti, jį pačiupo jaunuolis ir jam atsitiko tas pat, kaip ir pirmajam. Tačiau iš tankmės išnėrė dar ir trečias raitelis ir iš užpakalio jaunuolį perdūrė j ietimi. Bet šitas jaunas girių milžinas, paskutinis senųjų sūduvių kunigaikščių ainis, taip staiga pasisuko norėdamas pačiupti ir trečią priešą, kad jietis lūžo jo krūtinėje kartu iš versdama iš balno ant žemės ir raitelį. Šiam dar tebegulint ant žemės, staiga atsiradęs didžiulis vilkas, griebė jį už gerklės ir pakratė. Žirgai, netekę raitelių ir išgąsdinti didelio vilko, žvengdami išbėgiojo į visas puses.

Nelaimingas, jaunasis Arvydas, skausmo iškreiptu veidu, bet džiaugsmo ir nenusakoma laime žibančiomis akimis, abiems rankomis susiėmė už krutinėję styrinčio jieties smaigalio, susvyravo visu savo milžino ūgiu ir sudejavęs, krito čia pat ant savo mylimosios kapo, rankomis apkabindamas šaltą jos kapo akmenį.

— Koks aš laimingas mano Nijole... Aš tave vėl pamatysiu . . .

Matydamas savo globėją nejudantį pribėgo ištikimasis vilkas ir, palaižęs stingstantį jo veidą, gailiai sustaugė.

Netrukus visą girią ir Beržų kalną apgaubė vakaro migjos ir pamažu sutemo. Augštai virš girių pakibęs mėnulis savo sidabrine šviesa, pro tyliai šlamančių medžių viršūnes ir šakas, žiūrėjo į liūdną vaizdą ant Beržų kalno. O ištikimasis vilkas, gulėdamas prie savo šeimininko, vis gailiai staugė, negalėdamas jo prikelti iš amžino miego.