DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE
O. URBONAS
(Pradžia gegužės KARIO Nr.)
BENDRA KARINĖ PADĖTIS 1703 METAIS.
Kaip jau buvo minėta, Augusto II 1703 m. operacijų planas buvo toks: sutelkti į Torną savo kariuomenę, Torno tvirtovę užimti stipria į-gula, leisti švedams nusialinti Torno puolimais ir tada pulti nusilpusią švedų kariuomenę atvirame lauke. Tam tikslui saksų kariuomenės vakarinę grupę jis sukoncentravo ties Tornu ir, nežiūrėdamas miesto ir tvirtovės protesto ir pasipriešinimo, ją užėmė, įvedė stiprią įgulą ir pradėjo tvirtovę rengti gynimui. Iš užsilikusio susirašinėjimo matyti, kad pagal Augusto II pagrindinį planą, buvo galvota į šį rajoną pritraukti ir saksų kariuomenės rytinę grupę, kuri Vyšnioveckio ir Venedigerio vadovaujama, veikė Lietuvos pietų — vakarų kampe (von Benkendorfo laiškas Venedigeriui iš 1703 m. vasario 5 d.: “Insonderheit wolten wir uns gerne mit der litauischen Armee conjugieren, oder selbige wenigstens gegen Pultusk marschieren sehen weilen alle unsere Regimenter auch bereits hier und in der Gegend herum zusammengezogen seindt” — ypatingai norėtum susijungtis su Lietuvos kariuomene, bent matyti ją žygiuojant Pultusko link, kadangi visi mūsų pulkai yra sutelkti čia ir artimiausiose apylinkėse).
Tikrumoje Augustui II į Torną pasisekė sutraukti tik pėstininkus, visą gi kavaleriją, išskyrus 3 dragūnų pulkus, jis nusprendė, Šteinau vadovybėje, išsiųsti į Pultuską (Šteinau grupę sudarė 4 kavalerijos ir 4 1/2 dragūnų pulkai). Šita grupė laiku bėgant buvo dar sustiprinta vienu lietuvių kavalerijos pulku iš Lietuvos.
Kol visi čia nurodyti veiksmai vyko, rytinė saksų (lietuvių) grupė susikoncentravo ties Tykocinu, kuris buvo užimtas, įtvirtintas ir aprūpintas įgula.
Praleidę žiemą Lenkijoje, švedai, vasario 22 d. pradėjo vykdyti savo planą. Užėmę Liubliną, jie ten įkūrė savo bazę, ir kovo mėnesio pirmomis dienomis jų pagrindinės jėgos pradėjo operaciją prieš Varšuvą. Apie kovo 17 d. jų pagrindinės jėgos apsistojo tarp Vyslos ir Bugo. Kovo 26 d. ir Rehnsioldo rinktinė paliko Blonie, žygiuodama per Rawą ir Piotek; apie balandžio 8 d. ji užėmė Lenczycą (apie 10 mylių į pietus nuo Torno).
Karolio XII manevras paaiškėja iš jo laiško Rehnsioldui, rašyto balandžio 24 d: “Aš noriu dabar žygiuoti taip, kad, jei tik galima, atkirsčiau sutelktą ties Tornu kariuomenę nuo Lietuvos. Iš kitos pusės ją apsupsiu ir taip suspausiu, kad ji negalėtų pasitraukti.”
Abiejų kariaujančių pusių operacijų planai jau buvo sudaryti. Juos tik reikėjo vykdyti. Bet, kai Karolis XII, konsekventiškai ir logiškai, įneša į savo pagrindinį planą tik tokius pakeitimus, kurie yra būtini dėl pasikeitusių aplinkybių, tai Augustas II iš karto pradeda svyruoti. Artimiausiu laiku jis duoda visą eilę įsakymų, kurių vieni kitiems prieštarauja. Turėdamas pagrindinį planą jieškoti sprendimo Torne ir žinodamas, kad švedų kariuomenė koncentriškai artinasi prie Torno, jis, stovinčiam Pultuske Šteinau, balandžio 23 d. duoda įsakymą, nenutraukti ryšių su Tornu, užimti poziciją ir mėginti sutrukdyti švedų persikėlimą per Būgą. Po keletos dienų, jis tą įsakymą kartoja, bet vienkart priduria, kad Šteinau sugotųsi ir nebūtų švedų sumuštas. Kokio tikslo Augustas siekė — sunku pasakyti. Atrodo, kad toki įsakymai turėjo tikslą leisti jam su savo kariuomene pasitraukti Lietuvon. Galų gale, balandžio 26d. jis duoda Šteinau įsakymą palikti paziciją, atsitaukti į Narevą ir mėginti susijungti su Vyšnioveckiu. Vienkart jis stato jam ir uždavinį: jei švedai pultų Torną — pulti juos iš užpakalio. Tame pačiame įsakyme Augustas II nurodo, kad visą savo pėstiją jis nusprendė įvesti į Torną ir ten atkakliai gintis.
Balandžio 20 d. Karolis XII persikėlė per Bugą. Saksų ir lietuvių kavalerija, mėginusi tą persikėlimą sutrukdyti, pasitraukė į Pultuską. Ar Karolis XII per savo agentus gavo žinių, kad prieš jį veikia tik kavalerija, ar tas jam paaiškėjo susidūrimo metu, tačiau jis nesvyravo ir palikęs visą savo pėstiją užpakaly, pats, su kavalerija energingai saksus (ir lietuvius) persekioja. Šteinau mėgino kautynių išvengti, bet žygiuodamas siauromis Pultusko gatvelėmis, jis iš visų pusių buvo švedų užpultas. Po gan netvarkingų kautynių saksai ir lietuviai pasitraukė Ostrolenkos link, nustoję gan didelio belaisvių skaičiaus ir nustoję visos gurguolės (švedų šaltiniai tvirtina, kad vien belaisvių buvo pa-
D. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Augustas II Saksas (1697 - 1733). (P. Schenk portretas iš 1705 m.)
imta 431). Palikęs nedideles jėgas stebėti saksus ir lietuvius, Karolis XII su visa savo kariuomene pasuko Torno link ir apie gegužės 16 d. Tornas buvo apgultas.
Augustas II, savo laiku pasitraukęs iš Torno, gegužės mėnesio gale atvyko pas Šteinau. Visa saksų pėstija buvo apgulta Torne, kavalerija liko už sparno ir vien ja Augustas II galėjo mėginti padėti savo pėstijai Torne. Jo apskaičiavimais, pritraukus Lenkijos karūnos jėgas ir viską ką tik galima iš Lietuvos, ties Strasburgu jis tikėjosi surinkti kumštį iš apie 15,000 kavalerijos. Su šita kavalerija jis nusprendė iš ten pulti švedus, nes, pagal jo turimas žinias, ten stovėjo silpniausios švedų jėgos.
Planas, be abejo, galėjo pavykti, bet reikėjo veikti greitai. O to Augustas padaryti jau negalėjo. Dėl nuolatinių nesėkmių jo autoritetas ne tik lenkų, bet ir lietuvių tarpe žymiai krito. Vien įsakymo siųsti kariuomenę į paskirtą vietą nebeužteko, teko aiškintis, diskutuoti, teko kai kuriais klausimais nusileisti — išvadoje laikas buvo prarastas. Tik liepos mėnesio pradžioje Augusto II grupė pradėjo rinktis ties Ciechanowu.
Augusto II sugaištu laiku pasinaudojo švedai. Karolis XII, kuris teisingai numatė kokiam tikslui priešas telkia savo jėgas, turėjo užtektinai laiko pasiųsti į pavojaus tašką savo kavalerijos dalį, pėstininkų sustiprintą (dalis jų buvo pasodinta ant arklių), ir be ypatingo sunkumo atmušė Augusto bandymus padėti savo apgultai Torne pėstijai.
Mėginimą išlaisvinti Torną Augustas II pakartojo iš pietų krypties. Jis perkėlė savo kavalerijos masę į kitą Vyslos krantą, palikdamas Lenkijos karūnos kariuomenę šiauriniame Vyslos krante. Bet ir šis jo žygis nepasisekė. Jo pastangos daugiausia buvo nukreiptos į švedų pontoninį tiltą, kuris buvo Torno įgulai nenugalima kliūtis bandant laiveliais arba kitomis priemonėmis iš Torno trauktis.
Tokiu būdu Torno apgulimas tęsėsi toliau. Tuo pat metu švedai išvystė didelį veiklumą Didžiojoje Lenkijoje, kur visomis priemonėmis jie stengėsi stiprinti lenkų konfederaciją prieš Augustą. Dalį savo jėgų išmetę po visą Didžiąją Lenkiją ir vis demonstruodami lenkams švedų galybę ir stiprumą, jie pasiekė gan didelių rezultatų —- ir opozicija prieš Augustą žymiai-sustiprėjo.
Griežtų veiksmų preš Torną švedai vengė. Jų apgulos artilerija vėlavo. Beveik visą vasarą jiems teko laukti jos atvykstant. Artilerija stovėjo Rygoje, bet per karo veiksmų apimtą Lietuvą jie nerizikavo ją transportuoti. Tik po to, kai jiems pasisekė priversti Danzigo miestą praleisti artileriją ir naujokus per savo teritoriją, reikalas galėjo būti pastūmėtas pirmyn. Rugpiūčio mėnesio bėgy Karolis XII susilaukė apie 400 vyrų iš Švedijos ir savo artilerijos iš Rygos. Nuo to momento Torno likimas buvo išspręstas. Spalio 4 d. Torno įgula kapituliavo. Iš 5,500 įgulos vyrų 4,935 buvo paimti nelaisvėn, tiesa, iš jų 2,935 buvo sergančių ir sužeistų.
Aišku ten buvo ir tam tikras skaičius lietuvių, tačiau kiek jų buvo švedų dokumentuose išaiškinti nepasisekė.
Augusto II pastangos vienu ar kitu būdu padėti savai Torne apgultai pėstijai vertė jį griežčiau reikalauti ir caro Petro pagalbos. Tam tikslui, 1703 m. liepos 10 d., į rusų stovyklą netoli Petrapilio atvyko nepaprastas Augusto II pasiuntinys kamergeris Fridrichas von Witzle-ben. Tačiau jo darbo rezultatais tais pačiais metais dar nebuvo galima pasinaudoti. Iš pradžių caras griežtai atsisakė nutraukti savo kariuomenės veiksmus Ingrijoje, nežiūrint, kad tais metais jo kariuomenė daugiausia buvo užimta vien tvirtovių statymu. Po ilgų derybų caras, galų gale sutiko sudaryti naują “traktatą”, turėjusį pakeisti 1701 m. Biržų susitarimą. Pagal “traktatą” dar 1703 m. rusų rinktinė iš 12,000 vyrų, duota Augusto II dispozicijon, turėjo veikti drauge su saksų kariuomene Lenkijoje. Caras pažadėjo dar tais pačiais metais išmokėti Augustui 300,000 rublių subsidiją.
Tačiau visas reikalas pavėlavo. Rusų kariuomenės rinktinės atvykimas užsitęsė iki 1704 m. vasaros. Iš kitos pusės ta sutartis Augustui II turėjo visai nelauktų pasėkų: lenkai tą sutartį palaikė krašto tradicijų sulaužymu. Taigi sutartis iššaukė ir sustiprino lenkų opoziciją prieš Augustą II, net ir jo šalininkų tarpe.
Torno kapituliacija buvo sunkus smūgis Augustui. Vienu smūgiu jis nustojo visas savo pėstijos, jo kavalerija irgi smarkiai nukentėjo. Šis nepasisekimas, prie kurio prisidėjo dar ir sutarties su caru Petru sudarymas, ypatingai atsiliepė į Augusto kariuomenės moralę. Lenkų karūnos kariuomenė pasirodė tiek demoralizuota, kad, nežiūrint Augusto II priešinimosi, jį paliko ir nužygiavo namo. Į Lietuvos kariuomenę tų metų nelaimingos operacijos nesudarė tokio katastrofiško įspūdžio, bet ir jos dalis atsigrįžo nuo Augusto.
1703 m. kampanijos rezultatai buvo sekanti: Augustas II, kuris tų metų pradžioje disponavo beveik 15,000 kariuomene, metų pabaigoje savo žinioje beturėjo vos 4,000. Švedai užėmė Vakarų Prūsus, Mozūrus ir Didžiąją Lenkiją. Tas provincijas Augustui teko nurašyti ir moraliai ir materialiai. Tos provincijos Augustui buvo ypatingai svarbios, nes Vakarų Prūsuose ir Didžiojoje Lenkijoje gyveno dauguma jo karine politika nepatenkintų asmenų. Kol tos provincijos buvo jo žinioje, jis galėjo vienaip ar kitaip su opozicija kovoti. Dabar švedai gavo pilną laisvę ugdyti ir stiprinti tą opoziciją. Kariniu atžvilgiu gal blogiausias faktorius buvo tas, kad Augustas II beveik visus metus buvo atskirtas nuo savo krašto (Saksonijos), kuris, žinoma, buvo jo materialinių resursų svarbiausias šaltinis.
Veiksmai Suomijos — Baltijos fronte faktiškai neturėjo įtakos į Lietuvos frontą, bet sudaryti sau tikrą vaizdą apie bendrą karinę padėtį, tenka ir šį karo teatrą bent trumpai paminėti. 1702 m. švedai turėjo visą eilę nelaimingų susirėmimų su rusais, iš kurių skaudžiausias įvyko ties Hummelshofu, kur švedų generolas Slippenbachas liepos 19 d. buvo visiškai sumuštas. Didesnė Livonijos dalis pateko rusams, kurie nualino visą kraštą. Tų pačių metų spalio 12 d. švedai neteko Noeteburgo tvirtovės, kuri buvo laidavusi jiems viešpatavimą Ingrijos rytinėje dalyje.
Pradėdamas operacijas Lenkijoje, Karolis XII pavedė Suomijos ir Baltijos provincijų gynimą atskirai švedų kariuomenės grupei, kurios stiprumas siekė maždaug 30,000 vyrų. Dauguma tos kariuomenės buvo sutalpinta įgulose visoj eilėj tvirtovių ir tvirtovėlių. Vien tik Tallino, Tartu, Pernau, Narvos ir Rygos įgulas sudarė daugiau kaip 19,000 vyrų. Tokiu būdu lauko operacijoms faktiškai beliko vos trečdalis ten buvusių švedų jėgų. Aišku, kad tos silpnos švedų jėgos sulaikyti rusų masinį puolimą negalėjo atvirame lauke. Nuolatiniuose susirėmimuose jos ištirpo, ir rusai galėjo paeiliui pulti tvirtoves, mušdami švedus dalimis.
1703 metai neįnešė į tą būklę jokio pakeitimo. Švedų kariuomenės vadas Slippenbachas pakartotinai kreipėsi į karalių prašydamas duoti iš Švedijos reikalingus sustiprinimus, bet visi jo prašymai buvo atmesti. Lengvai pasiekta pergalė ties Narva 1701 m. įtikino Karolį, kad caras Petras yra toks silpnas priešas su kuriuo ypatingai skaitytis nėra reikalo. Jis labai žemai vertino rusų kariuomenę ir visiškai nenorėjo skaitytis su tomis reformomis, kurias Petras, po pralaimėjimo ties Narva, rusų kariuomenėje pravedė. Toks jo įsitikinimas buvo tiek stiprus, kad joki pranešimai, joki faktai jo pakeisti nepajėgė. Tas įsitikinimas diktavo jam ir tolesnius jo veiksmus prieš rusus, kol, galų gale, 1709 m. ties Poltava jam teko įsitikinti, kad jo pažiūra iš pagrindų buvo klaidinga.
1703 m. pavasaris ir vasara tame karo teatre praėjo be ypatingų įvykių. Rusai kaip ir praeitą vasarą, pravedė visą eilę operacijų, ypatingai Estijos ribose, bet Slippenbachas vengė stoti į atvirą kovą ir tuo būdu didesnių pralaimėjimų išvengė. Rusai turėjo laisvas rankas naikinti viską, ir palikti paskui save visiškai nualintą kraštą, į kur grįžusieji švedai negalėja jau rasti sau nei maisto, nei pašaro, nei pastogės.
KARO VEIKSMAI LIETUVOS FRONTE PER 1703 METŲ VASARĄ IR RUDENĮ.
Po pergalės ties Saločiais sugrįžęs į Kuršą generolas Levenhauptas, 1703 m. gegužės mėnesio pradžioje buvo paskirtas Kuršo vicegubernatorium ir fronto vyriausiu vadu.
Jo žinioje esanti kariuomenė buvo papildyta, bet ypatingai jis buvo sustiprintas Švedijos artilerija, kuri jam suteikė didelį pirmumą susidūrimuose su lietuvių “partijomis”, kurioms ir atskiras artilerijos pabūklas būdavo gan didelė retenybė. (Iš Švedijos Levenhauptas gavo dvi 16 svarų lengvas gaubicas, vieną 20 svarų mortyrą, keturius 3 svarų falkonetus, aštuonias 3 svarų lengvas patrankas ir 3 granatsvaidžius 3 svarų rankinėms granatom svaidyti.
Didelė operacija ties Tornu pareikalavo iš Lietuvos mesti į tą teatrą viską, kas tik buvo galima. Visa tikroji Lietuvos kariuomenė kovojo už Lietuvos ribų. Sunku surasti švedų archyvuose tikrų davinių kur ir kiek Lietuvos kariuomenės buvo užangažuota, tačiau iš žinių įvairiausiuose dokumentuose išmėtytų galima apytikriai susidaryti vaizdą kur Lietuvos kariuomenė kovojo. Lietuvos kariuomenė drauge su Lenkijos karūnos kariuomene, žiemą iš 1703 į 1704 metus, sudarė 3 korpus (arba atskiras rinktines): vienam vadovavo Didžiosios Lenkijos generolas Motiejus Radomickis (iš vado sprendžiama, kad ši rinktinė daugumoje buvo sudaryta iš lenkų), antram vadovavo generolas leitenantas Brandtas, kuris, kaip žinome, kautynėse ties Kliszov vadovavo lietuvių kavalerijai. Šita rinktinė, nors ir nebuvo grynai lietuviška, bet mišri, tačiau aš manau, kad šioje rinktinėje dauguma buvo lietuvių. Trečiam vadovavo Jonas Vyšnioveckis, ir čia, tur būt, lenkų visiškai nebuvo. Sunku tiksliai nustatyti tų rinktinių stiprumą, bet ir vėl, iš įvairių išmėtytų žinučių galima spręsti, kad kiekviena iš jų buvo sudaryta iš maždaug 5,000-7,500 vyrų.
Iš to aiškėja, kad Lietuvos ribose švedams priešintis galėjo tik gan palaidos “partijos” kurioms vadovavo regementarius Vasinskis. Prisideda dar nedidelė Biržų tvirtovės rusų įgula, iš maždaug 500 vyrų, kuri, žinoma, buvo per silpna, kad galėtų veikti už tvirtovės ribų.
Lietuvos didikų tarpusavio kova, kuri tęsėsi jau kelinti metai, darė Lietuvai didžiausius materialinius nuostolius (jau nekalbant apie moralinį pakrikimą). Be pasigailėjimo buvo naikinamas kiekvienas “turtas”, priklausęs priešui. Sapiegos šeima Lietuvoje valdė didelius turtus. Kovai toliau tęsiantis jai grėsė pavojus visko nustoti. Pats Sapiega, perėjęs švedų pusėn ir kovodamas už švedų interesus, nenustojo domėtis savo šeimos reikalais ir savo Lietuvoje paliktu turtu. Karolis XII vertino Sapiegą kaip prityrusį karį ir vadą ir žinojo, kad vien tik Sapiega galėtų padėti jam Lietuvą pacifikuoti ir pakreipti Lietuvos gyventojus švedams. Dėl to, jau 1703 m. sausio 27 d. Karolis davė įsakymą Levenhauptui visomis priemonėmis apsaugoti Sapiegų šeimos turtą Lietuvoje. Kitas klausimas, švedams ypatingai svarbus, buvo Biržų tvirtovės užėmimas. Tam tikru atžvilgiu šis uždavinys buvo ir skubus, nes, jei silpna Biržų įgula ir nesudarė Kuršui pavojaus, tai vis gi tarnavo baze lietuvių “partijoms”. Be to, ta įgula galėjo būti bet kada sustiprinta.
Ir tikrai, neužilgo švedai gavo įsitikinti kokį vaidmenį Biržai vaidino. Gegužės 10 d. surinkta Biržuose lietuvių stipresnė partija 2 mylių atstume nuo Biržų peržengė Kuršo sieną ir puolė Neu Reden miestelį. Silpna švedų įgula beveik visiškai buvo sunaikinta, švedų sandėliai buvo sunaikinti, ir partija pasitraukė, nusivarydama su savim, kelis šimtus švedų surinktų, raguočių.
Turėdamas tokius uždavinius, Levenhauptas pradėjo telkti savo kariuomenę, bet greit įsitikino, kad palikus tvirtovėse būtiniausias įgulas, jis su turimomis jėgomis savo uždavinių neišpildys. Prasidėjo susirašinėjimas su Karoliu, kuris kariniu atžvilgiu yra gan įdomus (Pirmas Levenhaupto raportas, iš gegužės 15 dienos, buvo Palangos rajone lietuvių sugautas).
Savo raporte karaliui Levenhauptas išdėsto motyvus, dėl kurių jis priverstas prašyti sustiprinimų. Be to, jis rašo, kad žinant galimą lietuvių jėgų sutelkimą ties Kuršo siena ir galimą papildomų rusų jėgų atvykimą į Biržus, jis nelaiko dabartinę sienos gynimo sistemą veiksminga (švedų jėgos buvo dalimis išmėtytos išilgai sienos) ir prašo sutikimo jas daugiau sutelkti, kad galėtų ofenzyviniais veiksmais atsakyti į galimus priešo veiksmus. Karolis XII atsakymas vaizdžiai rodo tuometinį švedų karo meno augštumą. Aptaręs savo samprotavimus, dėl kurių jis neranda reikalo sustiprinti Levenhauptą iš Švedijos ir davęs jam teisę paimti kai kuriuos dalinius iš tvirtovių, jis toliau rašo: “Mes pavedame jūsų nuožiūrai kaip šitą (linijini išdėstymą išilgai sienos, arba observacijos korpą), taip ir veikimo būdą — ofenzyviai ar defenzyviai — vienu žodžiu, viską, kuo pasiekti geriausių rezultatų ir naudos”. Laiškas pasirašytas “stovykloje ties Tornu”. Jau tais laikais Karolis suprato, kad vadovauti karo operacijom iš tokio didelio atstumo yra neįmanoma be gerų ryšių, rizikuojant, kad gavėjas kiekvieną įsakymą gaus pavėluotai, ar aplinkybėms nepritaikomą. Tačiau beveik po šimto metų Austrų Hofkriegsratas mėgino iš Vienos vadovauti rusų ir austrų operacijomis prieš prancūzus šiaurinėje Italijoje.
Taip, palyginti, ramiai praėjo beveik pusė vasaros. Švedai po pergalės ties Saločiais pasitenkino padėties stabilizavimu, gerbė Lietuvos sieną ir tik atstumdavo silpnas lietuvių partijas įsiveržiančias tai vienoje, tai kitoje vietoje. Tačiau, vasarai įpusėjus, jie pajuto maisto ir pašaro trūkumą. Daromos rekvizicijos į šiaurę nuo Dauguvos davė labai menkus rezultatus, nes, iš vienos pusės, metinis derlius dar nebuvo nuimtas, iš kitos — tos srities gyventojai, bendrai gyveno gan neturtingai. Taigi, jų akys vėl nukrypo į Lietuvą.
Pirmą kiek didesnio masto žygį švedai įvykdė Žagarės - Plungės kryptimi liepos mėnesio pradžioje. Švedų archyvuose neužsiliko (o gal aš neradau) dokumentų, kurie atpasakotų šio žygio eigą. Bet kad susidūrimų su lietuviais būta ir, kaip paprastai nesėkmingų lietuviams, galima įžiūrėti iš vieno dokumento, pridėto prie bylos. Tai Vasinsko pasirašytas pasižadėjimas nustoti veikti prieš švedų sienos apsaugą ir netrukdyti švedų pašto susisiekimą tarp Kuršo ir Rytų Prūsų. Kad Vasinskas tokį dokumentą pasirašė ne savo noru, bet priverstas, yra aišku — reiškia švedams pasisekė primesti jam savo valią, o tas buvo padaryta ginklu. Švedų istorikas Herlitzas (Karolio XII politika, p. 112) tvirtina, kad tuo metu pastebima tam tikra lietuvių dalių demoralizacija, jų kovingumas susilpnėjo ir neretai Oginskio šalininkai pereidavo Sapiegos (reiškia ir švedų) pusėn. Tą jis aiškina Oginskio nepasitenkinimu, kuris jautėsi įžeistas,
Gen. Adam Ludwig Levenhauptas
kad Augustas II, skirdamas pareigūnus į anksčiau Sapiegos šalininkų užimtas vietas, aplenkė Oginskį. Ar taip tikrai buvo.......?
Rugpiūčio mėnesio pabaigoje karo veiksmai pasienyje pagyvėjo. Tą iššaukė rusų jėgų koncentracija Drujoje, iš kur jos galėjo bet kada pradėti veikti Lietuvoje. Pagal Augusto II su caru Petru sudarytą “traktatą” rusų kariuomenė, veikdama Lietuvoje ir Lenkijoje, turėjo būti išlaikoma iš vietinių išteklių. Išilgai Lietuvos-Kuršo sienos prasidėjo lietuvių vykdomos maisto ir pašaro rekvizicijos ir maisto sandėlių steigimai. “Partijos” nesitenkindavo rekvizicijomis Lietuvoje, bet stengėse gauti reikalingo maisto ir iš anapus sienos. Prasidėjo įsiveržimai į Kuršą, ir “partijos” pasiekdavo net iki Bauskės ir Jokūbpilio. Įvyko visą eilė susidūrimų su švedais ties Joniškiu, ties Bauske ir ties Jokūbpiliu. Lietuviai visur buvo atmušti, švedų dokumentai kalba vien tik apie lietuvių nuostolius: ties Joniškiu 30-40 užmuštų ir 8 belaisviai, ties Bauske 22 užmušti ir 7 belaisviai, ties Jokubpiliu 50-60 užmuštų ir 20 belaisvių. Apie savo nuostolius švedai niekur nemini nei žodžio.
Keistoka atrodo, kad švedai iš visų tų susidūrimų išėjo visiškai be nuostolių. Bet taip būti galėjo. Jau anksčiau buvo nurodyta, kad tų metų kampaniją pradedant švedai iš metropolijos gavo artilerijos, tuo būdu jų artilerijos jėga beveik padvigubėjo Taigi galėjo net palyginti silpnas rinktines aprūpinti artilerija, reiškia veikti tokiu ginklu, prieš kurį lietuvių partijos buvo bejėgės. Prisimintina, kad anais laikais šautuvų ugnis veikė tik trumpame atstume — 100-120 žingsnių, artilerijos gi kartečinė ugnis siekė iki 300-500 metrų (granatinė ugnis dar toliau). Tokiu būdu švedai galėdavo atidengti į lietuvius ugnį iš tokio atstumo, iš kurio lietuviai jų pasiekti negalėdavo. Kad dauguma kautynių ir susidūrimų iš tikrųjų buvo vedamos tokiu būdu patvirtina ir mažas skaičius lietuvių belaisvių kai žymiai didesnis skaičius būdavo užmuštų.
Svarbiausias lietuvių smūgis prieš Kuršą buvo vestas iš Palangos. Surinkę Palangoje didesnes jėgas, lietuviai įsiveržė į Kuršo pietų — vakarų kampą, sunaikino švedų sudarytus maisto sandėlius ir rekvizavo ne mažą raguočių kiekį. Silpnos švedų jėgos buvo išblaškytos, ir, svarbiausia, Kuršo gyventojų tarpe buvo išplatintos proklamacijos suradusios ten atgarsio.
Sutelktos švedų jėgos, paremtos dviejų Sapiegos kariuomenės kuopų (eskadronų), pradėjo įsiveržusius į Kuršą lietuvius spausti ir, pagaliau nustūmė atgal už sienos. Šios operacijos metu Sapiegos kuopos žygiavo ir kovėsi švedų jėgų priekyje. Ar taip buvo daroma dėl to, kad jos geriau žinojo kraštą, ar dėl to, kad lengviau susikalbėjo su vietos gyventojais — nežinia. Tačiau šiuose veiksmuose pirmieji į kautynes prieš savo brolius stojo Sapiegos vyrai ir pirmus saviems broliams nuostolius padarė kaip tik jie.
Peržengę sieną, švedai tęsė puolimą Kretingos kryptimi. Ties Kretinga Sapiegos kuopos ir vėl pirmos stojo į kautynes. Be pakankamos žvalgybos jie puolė betarpiai į šiaurę nuo Kretingos išsidėsčiusius lietuvius ir gerokai nukentėjo. Besitraukiančias Sapiegos kuopas parėmė atvykę švedai, ir Kretingos gynėjai buvo priversti trauktis, palikdami vietoje 42 žuvusius ir nustoję 1 leitenanto ir 21 vyro belaisviais. Prastovėję vieną dieną Kretingoje, švedai savo puolimą tęsė Kuršėnų kryptimi. Ten jie išstovėjo 15 dienų rinkdami maistą ir pašarą (atsitraukdami lietuviai naikino visas vietos atsargas, todėl maisto ir pašaro klausimas švedams buvo sunkiai sprendžiamas). Iš Kuršėnų švedai nužygiavo į Plungę, kur tikėjose rasti daugiau maisto.
Bestovinčius Plungėje švedus užpuolė lietuviai. Jiems net pasisekė į miestą įsiveržti. Kautynės gatvėse tęsėsi iki pat tamsumos, ir tik švedų artilerijos ugniai padegus lietuvių užimtus trobesius, jie buvo priversti pasitraukti. Kitą rytą, auštant, švedai rengėsi pulti lietuvių poziciją — bet jų ten jau neberado. Lapkričio 17 d. švedai užėmė Saločius, kur ir vėl buvo lietuvių užpulti ir kur gatvių kautynės tęsėsi virš 3 valandų. Ir tos kautynės pasibaigė lietuvių pasitraukimu.
Daugiau netrukdomi, švedai per Skuodą sugrįžo į Liepoją (šio žygio aprašymas padarytas pagal Patkulio, švedų rinktinės vado, raportą generolui Levenhauptui iš lapkričio 23 dienos).
Po tų kautynių ginklai nutilo kariaujančiose pusėse iki sekančių metų, kuriais karas įgavo kitokį pobūdį, turėjusį svarbos bendrai karo eigai.
