ATKAKLUS KARIŪNAS IR UŽSISPYRĘS ŽIRGAS
N. CININAS
Abiturientas Vyšniauskas ką tik išlaikė paskutiniuosius išleidžiamuosius Šiaulių gimnazijos egzaminus. “Sykį užbaigiau”, giliai atsikvėpęs Šiaulių tyru oru, tarė jis pats sau.
Aštuoni metai, galvojo Vyšniauskas, vis tik ilgas gyvenimo tarpas, ir jo mintys atsidūrė ateities gyvenimo planų kryžkelėje. O kas toliau? Tačiau, kol kas į šį klausimą atsakymo nedavęs, jis tik džiaugėsi jaunyste ir gyvenimu. Tačiau, deja, šiuo džiaugsmu jis tenkinosi neperilgiausiai.
Lyg perkūno trenktas giedrioje dienoje, tarp pirštų glamžydamas šaukimą stoti į kariuomenę, Vyšniauskas jau nebežinojo ar čia džiaugtis, ar liūdėti, o pasąmonėje trumpam švystelėjo Vytauto Didžiojo Universiteto didžiuliai pastatai, kur galėtų pradėti studijas, sušvito Klaipėdos konservatorija, kur jo siela troško įsilieti į paslaptingąjį muzikos gyvenimą. Bet visi tie vaizdai bematant dingo ir prieš akis atsidarė pilkų kareivinių vaizdas.
Šaukimas, gana švelnioje formoje, kvietė abiturientą Juozą Vyšniauską vykti į Zoknius.
— Nori, nenori, brolau, kraukis savo mantą ir žygiuok į Zoknius — aštuntojo pėstininkų pulko kryptimi, murmėjo sau po nosim Juozas.
Taip vieną dieną Vyšniauskas ir nužygiavo pulkan ir neribotam laikui apsistojo pirmojo bataliono, pirmosios kuopos, pirmojo būrio puskarininkio Čyžiūno žinioje.
Laikas pulke bėgo taip sau, per vidurį, bėgo nepastebimai, lyg Šešupės vandenėlis. Visos civilinio gyvenimo svajonės ir ateities planai Vyšniauskui galutinai išgaravo kartu su totaliniu plaukų nukirpimu. Sena plaukams kirpti mašinėle pešdamas naujokų plaukus, pulko kirpėjas perėjo jų galvas ir vienu rankos mostelėjimu pavertė juos visus plikiais. Niekas naujokų nežinojo kodėl plaukai buvo kerpami. Vieni aiškino, kad jie kenkia matomumui, kiti sakė kad nuo jų nukenčiąs karinis mokslas, o kiti prisiekdami tvirtino, kad kaž kur, ilgų nepereinamų plaukų džiunglių tankumynuose gali užsiveisti nematyti gyviai. Gal ši paskutinioji tezė ir turėjo kiek tiesos, tačiau, vistiek, visiems plaukų kirpimas liko mistika. Pasijutęs nukirptas, naujokas Vyšniauskas, kartu pasijuto lyg kažką būtų praradęs. Jo šiaip jau pailgas veidas dar daugiau ištyso. Po šio įvykio, netrukus, sekė kiti — dar baisesni. Pirmiausia teko atsižadėti senųjų nerūpestingojo gyvenimo tradicijų ir įsigyventi į karinę drausmę. Teko atsižadėti ir visų senųjų titulų, o vieton jų pasitenkinti kariniu eilinio titulu.
Nepasakysiu, kad eilinį Vyšniauską Juozą būtų viliojęs pėstininkų pulko gyvenimas. Ne, šito tvirtinti negalima. Jam atrodė pėstininkų pulko visa struktūra, sąranga, visas gyvenimas svetimas, nejaukus, monotoniškas. Gal tik kasdieniai žygiai, bei tankinės rikiuotės pamokos kiek praskaidrindavo tą pėstininkų pulko nuobodžią atmosferą. Vyšniausko sieloje virė, kunkuliavo ir kas kart vis didėjo nepasitenkinimas savimi. Nežinia kuo viskas tas būtų pasibaigę, jei ne netikėtas atvykimas Kavalerijos Komisijos verbuoti savanorių pirmąjai kavalerijos kariūnų aspirantų laidai.
Užsirašė ir eilinis Vyšniauskas. Užsirašė taip sau, dėl visa ko, nes jau labai norėjo pakeisti šį monotonišką gyvenimą, nors visam tam reikalui vilčių dėjo neperdaugiausia. Užsirašė gal ir dėlto, kad tas nuolatinis aliumininių indų plovimas rudens metu šaltu vandeniu jau per daug buvo įgrisęs.
Tokiu būdu, kitų dešimties priimtųjų tarpe, eilinis Vyšniauskas rado ir save. Atsisveikinęs su Zokniais, kitą rytą jis išvyko į Kauną. Kelionė truko neilgai ir pavakaryje visas dešimtukas atsidūrė Didžiojo Lietuvos Etmono Kunigaikščio Jonušo Radvilos 1-jo husarų1pulko rajone. Husarų pulke vakarienei buvo patiekta skanios sriubos lėkštė, saldinta kava ir duona su sviestu. Kadangi ir čia ant stalų atsirado toki pat aliumininiai indai, tai eil. Vyšniauskas, juos pamatęs, net krūptelėjo. Bet, jo laimei, indų šaltu vandeniu čia plauti nebereikėjo.
1Tais laikais gusarai tebesivadino husarais.
Husarų pulko rajonas visiems labai patiko. Ypač puošniai atrodė naujosios mūrinės kareivinės, nauja didžiulė pulko salė ir net rajoną supanti geležinė tvora su didžiuliais ornamentiniais vartais, kas vakarą udarožmais lygiai dešimtą valandą. Daugiausia pulko rajoną puošė didelis medinis kryžius stovintis priešais pulko salę. Be jo pulko rajoną dabino viršilos Rutkausko pastatytas didžiulis gelžbetoninis žirgas, o kareivinių sienas mozaikiniai, simboliniai paveikslai.
Ir taip, po pirmųjų įspūdžių, prasidėjo tikras, karinis husarų gyvenimas.
Sekančią dieną kariūnams aspirantams skirstė žirgus; žirgus taikė pagal kariūno ūgį. Taip atsitiko, kad kariūnui aspirantui Vyšniauskui likimas lėmė žirgą Lotą. Iš pažiūros žirgas Lotas buvo ir malonus ir švelnus. Tačiau, tikrumoje jis buvo velnių priėdęs, pilnas užsispyrimo ir įgeidžių žirgas. Niekas ilgiau kaip pora minučių negalėdavo išsilaikyti užsėdęs jį.
Senesnieji husarai, sužinoję, kad Lotas teko kariūnui Vyšniauskui, vieni sutiko jį užjausdami, kiti šypsodamiesi, laukdami Loto išdaigų. Jie tik ir laukė tos valandos kai Vyšniauskas sės žirgan.
Kariūnas lyg ir nujautė, kad čia kur tai yra šuo pakastas, bet nuo žirgo nepasitraukė ir susitaikė su likimu. Lėtais žingsniais prisiartinęs prie Loto, jis paplakšnojo jam kaklą ir meiliai ištarė jo vardą. Patiektus pora cukraus gabalėlių žirgas mielai sukramtė ir tiesė kaklą prašydamas daugiau. Visų nustebimui, kai kariūnas aspirantas Vyšniauskas, pabalnojęs Lotą, užšoko balnan, išsilaikė ilgiau skirto laiko, o po to, kaip buvo jau ir numatyta, “išskrido” oran. Lotas tuos reitelių skraidinimus skirstydavo veiksmais. Pirmas veiksmas buvo — leisti raiteliui atsisėsti balnan, bet neleisti jam stipriai įsitvirtinti kilpose, toliau, Lotas pasipūsdavo ožiu ir palenkęs žemyn galvą, po poros posūkių, vykdydavo savo antrąjį veiksmą — raitelio “skrai-dinimą”. Tuo antruoju veiksmu Lotas šveisdavo nuo savęs bet kurį, kas tik išdrįsdavo sėsti jam ant nugaros.
Taip iš pat pirmųjų dienų husarų pulke, kariūnas Vyšniauskas susipažino su nesėkmėmis, kurios jį persekiojo ir vėliau. Tačiau, reikia pabrėžti, kad tos nesėkmės Vyšniauskui paprastai baigdavosi sėkmingai. Tokiu būdu negalima, pavyzdžiui, lyginti leitenanto Petriūno nesėkmės su kariūno Vyšniausko. Sykį, norėdamas pamokyti kar. Vyšniauską, ltn. Petriūnas priėjęs tarė: “Mielas kariūne, tamsta balne turite laikytis tvirčiau, ir paėmęs Lotą už pavadžių, išvedė aikštėn parodyti kaip reikėtų balne tvirčiau laikytis. Lotas, tačiau, karinių laipsnių nepripažindamas, iškarto įvykdė savo “antrąjį veiksmą” ir sviedė ltn. Petriūną taip smarkiai oran, kad tas atsidūrė Karo Ligoninėje, su lūžusiu raktikauliu, ištisiems trims mėnesiams.
Tačiau nežiūrint to, kar. Vyšniauskas beveik kasdien “skraidydavo” ir vis tikėjosi vieną dieną Lotą suvaldyti. Pamažu ir kantriai pažinęs visus Loto papročius ir įgeidžius, kartą kar. Vyšniauskas savo pasiekė — suvaldė Lotą.
Tačiau nemanykite, kad Lotas visiems pasidarė nuolaidus. O, ne! Niekas nebedrįso sėsti ant Loto, po ltn. Petriūno “skridimo”.
Praėjus šešetai mėnesių kartą, eskadrono vadas pasiūlė kar. Vyšniauskui kitą žirgą. Tačiau Vyšniauskas atsisakė. Su Lotu jis buvo jau tiek susibičiuliavęs, kad be jo jam gyvenimas husarų pulke būtų buvęs nejaukus.
Lygiagreičiai su jojimu, kariūnai aspirantai buvo apmokami ir kitų karinių dalykų. Pamokos vykdavo erdvioje eskadrono klasėje į kurią, kartas nuo karto apsilankydavo ir net pats kavalerijos viršininkas pik. Jackevičius. Jis mėgdavo paklausinėti kariūnus apie karinę drausmę, apie jojimą ir šiaip apie gyvenimą raiteliuose. Tarp kitko, jis mėgdavęs priežodį “to”. “To, kariūnai, po velnių”, sakydavo jis, “reikia būti drausmingiems”. “To, jei vadas sveikindamas sako ‘sveiks’, to, atsakyk ‘sveiks tamsta”, ir panašiai.
Praslinkus kuriam laikui pagaliau atėjo ir pentinų uždėjimo valanda. Raiteliui pentinai tai tas pat kaip suaugusiam vyrui ūsai. Raitelis be pentinų dar vis laikomas nesubrendusiu ir tik nuo pentinų uždėjimo dienos jis tampa pilnu kavalerijos šeimos nariu. Pentinai turėjo ne tiek karinės kiek moralinės reikšmės. Pentinus užsidėjęs raitelis pasijunta išdidus. Nuo tos dienos pulke jam patikimos atsakingos pareigos.
Pentinus gavęs ir kariūnas Vyšniauskas pagaliau pasijuto esąs senas ir subrendęs kavaleristas. Laikas, tačiau, bėgo savo įprastine vaga ir vėl užėjo pilkos darbo dienos. Vieną vakarą kar. asp. Vyšniauskas sužino, kad rytoj jam išpuola eilė budėti eskadrone. Tačiau rytoj nepaprasta diena — sekmadienis. Sekmadieniais gi pulko jojimo aikštėje paprastai vykdavo arklių lenktynės, kuriose, šį kartą, turėjo dalyvauti ir jis su savo žirgu Lotu. Ir štai, koks bjaurus sutapimas, reikia budėti. Svarbiausia, kad niekas nenori ir nesutinka pavaduoti. Ir kas gi sutiks rungtynių metu pavaduoti! Niekas!
Pasitikėdamas savimi ir savo Lotu, kar. Vyšniauskas norėjo žūt-būt tą dieną dalyvauti rungtynėse. Tačiau kaip? Jis nutarė imtis gudrybės. Vakare jis pasijuto “sergąs”. Iš pat ryto, kitą dieną, jis drožia pas pulko gydytoją, kad šis, kaip sergantį, paliuosuotų nuo budėtojo pareigų. Mat jojimas juk neturi nieko bendra nei su ligomis, nei su pareigomis. Apžiūrėjęs “ligonį” gydytojas tuoj pažino “ligą” ir ligonių knygoje įrašė “sveikas”.
Ko, ko, bet šito kar. Vyšniauskas nenumatė ir nukaręs nosį grįžo į eskadroną, kur 12 val. perėmė eskadrono budėtojo pareigas.
Pastaba “sveikas” ligonių knygoje, reiškia kad esi sveikas ir dar daugiau, kad esi simuliantas. Už tai grėsė bausmė. Viena bėda ne bėda, bet kai dvi ar trys tai ir žmogų suėda, galvojo sau kar. Vyšniauskas. “Griebė mane kipšas eiti pas tą gydytoją, dabar tai jau įkliuvau”. Visos jo svajonės nuėjo niekais ir Vyšniaskas paskendo niūrių minčių sūkuryje.
Pasižiūrėjęs į sieninį eskadrono laikrodį jis mato, kad ligi rungtynių pradžios vos pora valandų. Tačiau galvoje mintys pinasi, o ausyse skamba gydytojo žodžiai “sveikas”, “sveikas”.
Jam taip begalvojant, staiga, duryse pasirodo eskadrono vadas. Dar nespėjo eskadrono vadas išklausyti budėtojo Vyšniausko raporto, kai į patalpą įžengė pats kavalerijos viršininkas. Pulką inspektuodamas, plk. Jackevičius, mėgdavo pasirodyti netikėtai.
Eskadrono vadui sukomandavus “ramiai”, kar. Vyšniauskas kariniais žingsniais prisiartino prie kavalerijos viršininko ir atraportavo, kad viskas tvarkoje. Pulkininkas išklausęs raportą ir sako kariūnui: “Na, to, sveiks!”. Vieton atsakyti “sveiks tamsta”, išsiblaškęs kariūnas Vyšniauskas atsako: “taip, sveiks, pone pulkininke”. Jam atrodė, kad ir pulkininkas jau žino, jog jis buvo ligoninėje ir grįžo pažymėtas “sveiku”.
Nepatenkintas budėtojo atsakymu, kavalerijos viršininkas pakartoja: “To, po velnių, sveiks, kariūnas Vyšniauskas!” Tas jam ir vėl atsako: “Taip esu sveikas”. Tada kavalerijos viršininkas atsisukęs į eskadrono vadą duoda jam pipirų už blogą kariūnų apmokymą.
Pagaliau, sužinojęs iš eskadrono vado reikalą ir išklausęs kariūno Vyšniausko istorijos, kuris brėžte pabrėžė, jog viso to kaltininkas yra tas jo žirgas Lotas, kavalerijos viršininkas nusišypsojo. Jis tuoj įsakė pakeisti Vyšniauską porai valandų kitu kariūnu ir leido jam dalyvauti rungtynėse.
Rungtynės dar nebuvo prasidėję. Kai pirmi trimitų garsai nuskambėjo rungtynių pradžią skelbdami, dalyvių tarpe pasirodė ir Vyšniauskas su Lotu. Visas pulkas nekantraudamas laukė kada gi kariūnas Vyšniauskas “skris”. Štai atėjo ir Vyšniausko eilė. Lotas nešasi pilnu greičiu ir visų nustebimui, vieton mesti raitelį iš balno, žirgas švelniausiai nugali vieną po kitos visas kliūtis, kurių buvo viso dvylika.
Jojimas truko vos keletą minučių, bet kar. Vyšniauskui atrodė visa amžinybė. Kai žirgas Lotas apibėgo visas kliūtis kariūnas Vyšniauskas buvo pirmosios vietos laimėtojas.
Įteikdamas dovanas, kavalerijos viršininkas, prijojęs prie kar. Vyšniausko tarė: “Na, to po velnių, aš taip ir tikėjausi, kad tik sveikas kariūnas gali laimėti pirmą vietą”.
l-sis gusarų Didžiojo Lietuvos Etmono Kunigaikščio Jonušo Radvilos pulkas 1926 m. gegužės 15 d. Tautos šventės iškilmėse. (Iš P. Jurgėlos albumo)
