Sėkmingo žygio seimo rinkimuose!
E. Šarūnas
Šių metų kovo mėn. 25 d. Lietuvoje įvykusiuose savivaldybių rinkimuose buvo išrinktos 12 miestų ir 44 rajonų savivaldybių tarybos pagal proporcinę sistemą, balsuojant ne už atskirus asmenis, bet už partijas. Iš šalies esančių 19 partijų bei visuomeninių politinių organizacijų rinkimuose dalyvavo 17-ka. Varžytasi dėl 1488 narių vietų. Daugiausia balsų laimėjo Tėvynės sąjunga — Lietuvos konservatoriai (TSLK), gavę 426 vietas arba 29,1% balsų. Antrąją vietą užėmė buvusieji komunistai, pasivadinę dabar Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP), užsitikrinę 297 vietas arba 19,9% balsų. Krikščionys demokratai (LKDP) liko tik trečioje vietoje su 247 nariais arba 16,9% balsų. Neseniai įsisteigusi Valstiečių partija, glaudžiai susijusi su LDDP, gavo 105 vietas arba 6,9%. Kitos partijos laimėjo po keliasdešimt arba net tik po keletą balsų. Dešiniosios opozicinės partijos surinko du trečdalius balsų.
Manoma, kad Tėvynės sąjunga rinkimuose pelnė laimėjimą dėl šių priežasčių: 1) ji, ruošdamasi rinkimams, parengė ir deklaravo ne tik atitinkamus konkrečius pasiūlymus — modelį, kaip gelbėti Lietuvą nuo nuosmukio, bet šiuo atveju neužmiršo pateikti ir dalykiškų minčių, kaip gerinti savivaldybių tarnybų struktūrą ir darbą; 2) rinkėjai parėmė šios partijos iš dešiniųjų opozicijos suburtą koaliciją.
Lietuvos krikščionių demokratų partija minėtuose rinkimuose pasirodė blogiau nei buvusioji komunistų partija. Kodėl? Juk Lietuvoje beveik 80% gyventojų sudaro lietuviai, o iš jų dauguma krikščionys ir katalikai. Tad ieškokime nesėkmės priežasčių. Pirmiausia, matyt, nepakankamai buvo padirbėta su rinkėjais. Antra, ši partija priešrinkiminėje kampanijoje ir per rinkimus nepagrįstai laikėsi separatizmo ir izoliacijos nuo Tėvynės sąjungos ir kitų dešiniųjų partijų. Manoma taip pat, kad šios partijos (LKDP) dvasinis ramstis — Lietuvos Katalikų Bažnyčia — savo bendraminčių efektyviau neparėmė, o gal net turėjo ir neigiamos įtakos į rinkėjų nuomonę. Paaiškinti tai galima taip. Katalikų Bažnyčios vadovybė Lietuvos Respublikos vyriausybei visų pirma kėlė jai priklausančio bažnytinio turto grąžinimo problemas. Tai nepaneigiama jos teisė. Tačiau tokią pat prigimtinę teisę į nuosavybę turi visi lietuviai — išeiviai, tremtiniai, jų vaikai ar įpėdiniai ir pačioje Lietu24 voje gyvenantieji. Todėl Bažnyčios vadovybė lygiagrečiai, o gal net ir pirmiausia, turėjo matyti Lietuvos žmonių superskurdą, vargą, moralinį nuopolį, nesuvaldomą nusikalstamumą ir nepasitenkinti tik trumpu ir neįpareigojančiu priminimu. Juk Lietuvoje vien pensininkų ir invalidų yra apie 900 tūkstančių žmonių... O kur dar bedarbiai, sociališkai remtini asmenys. Pagaliau skurdo paliesta yra ir dalis darbininkų, eiliniai tarnautojai, švietimo ir kultūros darbuotojai ir net medikai. Sistemingai didinamos būsto išlaikymo, paslaugų, prekių, energijos, transporto, vaistų ir kt. kainos.
Kad priverstų valdančiuosius iš esmės pagerinti tautos ir jos žmonių egzistavimą ir sumažinti degradacijos padėtį, laikantis krikščioniškosios moralės principų ir Kristaus mokslo, Bažnyčios vadovybė privalėjo tai aiškiai ir išsamiai vyriausybei iškelti, o ne apsiriboti vien turto grąžinimo reikalavimais. Gausiausios ir galingiausios savo įtaka žmogui organizacijos — Lietuvos Katalikų Bažnyčios — vadovybė tokią padėtį turėjo suprasti, nes „vox populi, vox Dei" (liaudies balsas, Dievo balsas). Bažnyčios SOS signalai valdantiesiems yra būtini ir skelbtini „urbi et orbi" (miestui ir pasauliui), atseit visų žiniai. Tad atverkime akis ir suprasime, kodėl krikščionims demokratams buvo toks didelis rinkėjų abuojumas, kodėl net Kauno mieste iš 41 savivaldybės nario buvo laimėtos tik 4 vietos? Tai rodo tam tikrą nusivylimą Krikščionių demokratų partija, kurios veikla artimai rišasi su Katalikų Bažnyčia, deja, ne visais varpais padedančia kovoti prieš baisų superskurdą, vargą ir žlugdomą žmonių dvasinį gyvenimą. Ar šiuo metu LKDP gali likti tam šalta ir abejinga?
LDDP (buvę komunistai) rinkimuose užėmė antrąją vietą. Kaip jiems tai pavyko? Ogi už juos balsavo bendraminčiai. Taip pat manoma, kad jų neužmiršo tie, kurie pusvelčiui įsigijo Lietuvos valstybinį turtą — kapitalą, tai yra, visų tipų įmones ir kuriems nusišypsojo laimė įsteigti kai kuriuos bankus bei kredito įstaigas. Nepaslaptis, kad ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje bet kokia kapitalo forma vairuoja politiką ir pritraukia rinkėjus. Į tai turėtų atkreipti dėmesį opozicija, besiruošdama seimo rinkimams. Tai rodo, kad dabar valdančioji partija dar turi pasekėjų, nors jos bejėgiškumas jau aiškiai pasireiškia net ir finansinėje srityje tuo, kad nesugebama surinkti iš įvairių ūkinių subjektų mokesčių. Dėl to biudžeto pajamos nepadengia išlaidų, sutrinka visų struktūrų finansavimas. Ekonomistai prognozuoja, kad Lietuvos skola užsieniui artėja prie milijardo dolerių. „Šių metų vasario 1 d. skola įvairiems pasaulio bankams ir kt. kredito organizacijoms buvo 639 milijonai dolerių. Vis naujos kredito sutartys pateikiamos ratifikuoti seimui..." (Lietuvos aidas, 1995.III.31, nr. 63). Be paskolų išsiversti sunku, tačiau jos turi būti efektyviai naudojamos.
Manoma, kad šios paskolos bent dalinai galėtų būti apribotos, jei tik lietuviams išeiviams ir jų įpėdiniams būtų pašalintos kliūtys atgauti Lietuvoje savo nuosavybes ir būtų sudarytos jiems galimybės investuoti savo kapitalą, vystant ir modernizuojant gamybą, plečiant verslą. Jų ilgalaikė patirtis Vakaruose ir konkrečios investicijos būtų reali pagalba mažinant nedarbą, skurdą ir vystant rinkos ekonomiką. Kodėl taip vengiama lietuvių išeivių ir tremtinių? Ar jie tik urna ir pelenų sauja laukiami sugrįžtant?
Savivaldybių rinkimuose tam tikrą pergalę opozicinės jėgos ir apskritai dešiniosios partijos pasiekė. Dabar svarstomos padarytos klaidos ir pasiruošimo darbo trūkumai. Jau šiandien būtina pradėti ruoštis 1996-taisiais metais įvyksiantiems seimo rinkimams, visų pirma išaiškinus nepanaudotus rezervus. Teigiamas reiškinys, kad į Lietuvos darbo federaciją įsijungė Profesinių sąjungų bendrija, šiam junginiui vadovauja krikščionys demokratai. Jau galima prognozuoti, kad naujojo Lietuvos seimo rinkimų organizavime galėtų pasireikšti tokie variantai. Pirma, bandant sutelkti koalicijon daugumą opozicinių ir visuomeninių politinių organizacijų. Tačiau šis variantas gali susidurti su sunkumais, nes kai kurios mažosios partijos bei visuomeninės politinės organizacijos, nors buvusių rinkimų metu ir tesurinkusios labai mažai vietų, ateity vistiek gali laikytis separatizmo ir savo idėjų. Todėl realiausiai gal reikėtų panaudoti kitą variantą: suburti dešiniųjų partijų koaliciją, parenkant jai atitinkamą pavadinimą. Tai užtikrintų vienybę ir neišbarstytų balsų. Ši koalicija turėtų nedelsiant parengti visų Lietuvos struktūrų ir jos žmonių atgaivos detalią, pozityvią, realią ir pagrįstą programą be filosofijos ir gražbylystės, su kuria reikėtų kantriai ir sistemingai supažindinti visus šalies gyventojus, o taip pat lietuvius išeivius ir tremtinius. Mūsų tauta ir jos žmonės bunda. Stiprinkime jų viltis, telkimės vienybėn!
Tad sėkmingo žygio 1996 metų seimo rinkimuose!
