SUDIEV, LIETUVA!...LABAS, PASAULI!
VEDAMIEJI
Nelengvi pirmieji penkeri nepriklausomybės metai. Tebematome sunkią ir nelengvėjančią krašto ir žmonių ekonominą padėti, buvusios nomenklatūros jėgų vis dar tebetrukdomą demokratinį procesą, žmonių apatiją prarandant gyvenimo prasmę, neturint paskatos dirbti ir kurti tautai, valstybei ir sau. Matome kaip auga nusikalstamumas, mažėja gimstamumas, didėja emigracija, mažėja valstybės gyventojų skaičius. Atsiranda ir vis didėja ekonominis plyšys tarp paprasto piliečio ir to, kuris yra valdžioje; tarp galą su galu nesuvedančio ūkininko, darbininko, mokytojo bei pensininko ir to, kuris įvairių suktybių ir kombinacijų pagalba perka ar statosi "pilis'’ ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Auga dvasinis plyšys tarp nuoširdaus lietuvio inteligento, kuriam lietuviškumas, lietuviška kultūra ir tautos rūpesčiai visada buvo pirmoje vietoje, ir to naujai atsiradusio, o gal iš sovietmečio atėjusio, superkultūrininko-intelektualo, kuris, neva Vakarų kultūros vardu, perša nevalyvą šlamštą televizijos programomis, knygomis ir abejotinos vertės teatro festivaliais. Deja, čia dar ne viskas. Iš tokių save intelektualais pasivadinusių asmenų dažnai ateina dar pavojingesnė lietuvių tautai peršama idėja— kosmopolitizmas. Kosmopolitizmo idėjomis persiėmę filosofai, politologai ar rašytojai mandriais tarptautiniais žodžiais skelbia savo pragmatizmu paženklintą išmintį, kalba apie globalinius (panašiai kaip sovietmečiu - apie "didžiosios tėvynės") reikalus, nurašydami ir pajuokdami tautiškumą bei patriotizmą. Tad nenuostabu, kad daugelis tokių Lietuvos intelektualų-kosmopolitų tik ir laukia progos išvykti į Vakarus. Sudiev, Lietuva!...Labas, pasauli!
Iš kur tokie kosmopolitai atsirado, paaiškina vienoje Čikagos lietuviško radijo laidoje girdėtas politologas profesorius Aleksandras Štromas, piktokai atsiliepęs apie didelę dalį išeivijos lietuvių, anot jo, vis dar tebegyvenančių kažkokiais prieškarinės Lietuvos idealais. Štai keli jo tęiginiai, užrašyti besiklausant radijo. Esą, su tarybine santvarka Lietuva žengusi didelį žingsnį į modernizmą, tapusi kosmopolitiška.... Tarybinė mokykla davusi daug pozityvaus... todėl Lietuvos lietuviai esą išmintingesni, kosmopolitiškesni už išeivijos lietuvius, kurie užkonservavo savo įsitikinimus ir nepadarė pažangos. Išimtys esančios tik ",Metmenyse" ir Šviesos-Santaros organizacijoje, nes tai visai kitokia išeivija, tai ne tie "dipukai"... Juk Kavolis ar Greimas — tai kultūrininkai, kelią Lietuvos mokslini lygį; jie globalinio lygio.
Tokios mintys panašiai skelbiamos ne tik išeivijoje, bet ir Lietuvoje. Tačiau kas iš tikrųjų yra tas kosmopolitizmas, mes skaitome Lietuvių Enciklopedijoje (XII t., 485 psl.): "Kosmopolitizmas yra pasaulėžiūrinis nusistatymas, paneigiąs asmens ryšius su jo tauta, kraštu bei valstybe pilnutinio solidarumo su žmonija ir pasaulinės pilietybės idealo naudai". O Dabartinės lietuvių kalbos žodynas kosmopolitą aptaria kaip žmogų, neturintį patriotizmo jausmo, atitrukusį nuo savo tėvynės interesų, svetimą savo tautai, su paniekinimu žiūrintį į jos kultūrą. Įdomu dar, kad ir augalai bei piktžolės, augantys visuose pasaulio kraštuose, botanikų vadinami kosmopolitais.
Tad kaip apsispręsime- išlikti lietuviais, ar tapti kosmopolitais?
j.b.
