LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ KONFERENCIJA

Trys pagrindinės temos:
Tolimesnė Lietuvių fronto bičiulių veikla
• Nepasaulėžiūrinės politikos klausimai
•Pilnutinės demokratijos galimybės Lietuvoje

1995 gegužės 12-13 d. savo konferencijon į Čikagą buvo suvažiavę Lietuvių fronto bičiuliai, norėdami apsvarstyti šias tris pagrindines temas. Penktadienį Ateitininkų namuose, Lemonte, posėdžiavo JAV ir Kanados LFB taryba kartu su Į Laisvę fondo. Lietuviškų studijų centro ir vietinio Čikagos LFB sambūrio vadovybėmis. Posėdžiui vadovavo LFB tarybos pirm. Vytas Petrulis iš Detroito. Buvo išklausyti įvairių komisijų pranešimai, pasiinformuota apie veiklą Amerikos žemyne ir Lietuvoje. Tą patį vakarą Ateitininkų namuose įvyko pobūvis, kuriame dalyvavo bičiuliai ir jų kviestieji svečiai. Buvo malonu matyti svečius ir iš Lietuvos: prof. Ignacą Uždavinį, Lietuvos seimo narį, vieną iš Krikščionių demokratų partijos vadovų; ir Olitą Dautartaitę, aktyviai dirbančią su Tėvynės Sąjunga, žinomą aktorę ir poezijos interpretatorę. Abu svečiai savo kalbose plačiai pasakojo apie politinę ir ekonominę Lietuvos padėtį. Olita Dautartaitė atliko taip pat ir lietuviškos poezijos rečitalį.

JAV Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Regina Narušienė kalba LFB konferencijoje.

Nuotr. K. Ambrozaičio

Gegužės 13, nuo pat ryto, konferencija vyko Marijonų salėje, Čikagoje. Rengėjų vardu dalyvius pasveikino Čikagos LFB sambūrio pirm. dr. Petras Kisielius. LFB tarybos pirm. Vytas Petrulis invokacijai pakvietė kun. dr. Vytautą Bagdanavičių. Susikaupimo minute buvo prisiminti mirusieji bičiuliai ir bičiulės, perskaitytas iš Lietuvos gautas Į Laisvę fondo filialo sveikinimas, sudaryta nutarimų komisija.

Juozas Ardys, LFB tarybos prezidiumo narys, pateikė susumuotus apklausos duomenis, surinktus iš bičiulių atsakymų į anksčiau išsiuntinėtas anketas. Nors ir ne visi bičiuliai į anketą atsiliepė, tačiau gauti pasisakymai yra gan įdomūs. Pavyzdžiui, net 55% pasisakė už bičiulių aktyvesnį jungimąsi į politinę veiklą Lietuvoje, 62% — už asmeninį rėmimą Lietuvos krikščionių demokratų partijos, o 45% norėtų remti ir Tėvynės Sąjungą. Į Laisvę fondo filialo Lietuvoje veiklai pritarė net 83%, laisvę" žurnalo leidimui dviem laidom (Amerikoje ir Lietuvoje) — 86%. Įdomu, kad už išeivijos lietuvio kandidatūrą į Lietuvos prezidentus pasisakė tik 41%, nepritarė 45%. Tačiau jau 52% galvojo, kad pritarimas tokiai kandidatūrai pareitų nuo paties kandidato asmens.

* * *

Svarstyboms dėl tolimesnės Lietuvių fronto bičiulių veiklos krypties vadovavo LFB tarybos prezidiumo narys Vytautas Volertas. Pagrindiniai referentai buvo Juozas Kojelis, Juozas Ardys, dr. Zigmas Brinkis ir dr. Kazys Ambrozaitis. Juozas Kojelis, pažymėjęs, kad Lietuvių fronto 50 metų praeitis įpareigoja mus ir ateičiai, iškėlė mintį, jog yra būtina šiuo metu didžiausią LFB dėmesį kreipti į politinių uždavinių vykdymą Lietuvoje ir davė keletą konkrečių siūlymų. J. Kojelio pranešimas spausdinamas šiame numeryje.

Juozas Ardys pabrėžė, jog visada yra lengviau nutarimus padaryti, negu juos įgyvendinti. Jis davė keletą konkrečių pavyzdžių, kur LFB planai ir užsiangažavimai tokiais ir liko: nesuorganizavome jaunosios kartos, nesubūrėmė profesionalų, nesukūrėme politinio centro ir kitų darbų neatlikome. Todėl ir šį kartą, kalbant apie LFB veiklos krypties pakeitimą, reiktų pirmiausia, bent iki sekančių rinkimų, rimtai sutvarkyti savo politinę programą. Padaryti nutarimai reikalauja darbo iš visos bendraminčių grupės. Būtina taip pat konkrečiai išsiaiškinti ir mūsų santykius su grupėmis, kurias norėtume remti Lietuvoje.

Dr. Zigmas Brinkis savo kalboje nenorėjo pilnai sutikti su J. Kojelių dėl jo siūlomo politinės veiklos primato.

Jo nuomone, jokiu būdu negalima iš mūsų veiklos išjungti kultūrinius veiklos bruožus.

Dr. Kazys Ambrozaitis, kurio pranešimas taip pat spausdinamas šiame numery, pasisakė už LFB veikloje iki šiol pasireiškusią kultūrinio ir politinio darbo sintezę ir atkreipė ypatingą dėmesį į lietuviškosios rezistencijos istorijos atskleidimą.

Į konferenciją atvykusi Lietuvių Bendruomenės JAV krašto valdybos pirmininkė Regina Narušienė pasveikino konferencijos dalyvius ir ragino visais būdais jungtis į Lietuvos politinį bei kultūrinį gyvenimą. Ji taip pat iškėlė atsiradusias sunkenybes, palietusias sudarymą išeivijos atstovų ir Lietuvos seimo bendros komisijos svarstyti ir spręsti užsienio lietuvių problemas. Konferencijoje taip pat dalyvavo Lietuvos Respublikos konsulas Čikagoje Vaclovas Kleiza ir LRK Federacijos pirm. Saulius Kuprys.

Simpoziumas „Nepasaulėžiūrinė politika". Kalba dr. Kęstutis Skrupskelis. Toliau—moderatorius dr. Petras Kisielius, Juozas Baužys, dr. Adolfas Damušis ir Jonas Pabedinskas. Nuotr. K. Ambrozaičio

* * *

Antrųjų svarstybų tema buvo „Nepasaulėžiūrinė politika". Svarstyboms vadovavo dr. Petras Kisielius, o savo mintis tuo opiu katalikų tarpe klausimu pateikė dr. Kęstutis Skrupskelis, Jonas Pabedinskas, Juozas Baužys ir dr. Adolfas Damušis.

Dr. K. Skrupskelis pirmiausia pabrėžė, kad Lietuvių frontas yra kaip tik labiausiai žinomas dėl savo nepasaulėžiūrinės politikos teorijos. Dažniausiai visos partijos yra pasaulėžiūrinės. Juk pasaulėžiūra mums pasako, kas yra tikrai vertinga žmogaus gyvenime. Ji pasireiškia ir politikoje, nes ir joje visuomet yra tam tikras vertybių pasirinkimas. Iš istorijos žinome, kad visos Lietuvos partijos buvo išaugusios iš pasaulėžiūrinių bruožų, ir toks susigrupavimas nebuvo geras: vyko nuolatinės rungtynės. Prelegento nuomone, valstybėje yra geriau remtis ūkiniais, politiniais bei socialiniais reikalais. Tačiau į nepasaulėžiūrinę politiką reiktų žiūrėti kaip į metodinį principą, o ne kaip pasaulėžiūros išskyrimą iš politikos. Reikia įsisąmoninti, kad valstybės valdyme yra bendrų interesų, kurie neturėtų būti rišami su asmens pasaulėžiūra. \ įstatymų sferą negalima perkelti net ir kai kuriuos moralinius klausimus, todėl, prelegento nuomone, politinėse programose neturėtų būti specialiai pasaulėžiūrinius įsitikinimus liečiančių nuostatų.

Jonas Pabedinskas pastebėjo, kad lietuvių katalikų tarpusavio nesutarimai kenkia visai lietuvių katalikų visuomenei. Tuos skirtumus reikia išsiaiškinti, nes, jo manymu, jie greičiausiai ir nėra dideli... Reikia tik sumažinti pasaulėžiūrinius argumentus, kai sprendžiami viešieji krašto reikalai. Asmeniškai niekas negali išsivaduoti iš ideologiškai-pasaulėžiūrinių savo nusistatymų, tačiau jų negalima primesti kitaip galvojantiems. Kaip teigiamą politikos pavyzdį prelegentas iškėlė Vokietijos krikščionis demokratus, kurie krašto valdyme stengiasi krikščioniškosios pasaulėžiūros išvengti.

Juozas Baužys tvirtino, kad kiekvieno žmogaus pasaulėžiūra arba savo vertybių spektro susikūrimas nuspalvina ne tik jo gyvenimą, bet ir visą jo kūrybą, o tuo pačiu ir visą žmonijos sukurtą kultūrą, kurios dalis yra ir politika. Tad „nepasaulėžiūrinės" nei kultūros, nei politikos nėra. Net ir pats šio nelaimingo termino autorius prof. Antanas Maceina vėliau to termino vietoje vartojo jau „kultūrinę autonomiją". Dar 1951 m. prof. Maceina savo laiške prel. Ladui Tulabai rašė, kad nepasaulėžiūrinę politiką jis suprantąs tik kaip politinių institucijų nesikišimą į asmens pasaulėžiūros reikalus. Atseit, jis tik norėjo, kad politikoje visoms pasaulėžiūroms būtų teikiamos lygios teisės ir laisvės. Todėl dabar ir mums gal nebereikėtų kalbėti apie nepasaulėžiūrinės politikos teoriją kaip tokią, bet apie asmens ir jo kūrybinio pasireiškimo apsaugojimą nuo valstybės noro primesti savo pažiūras piliečiams, organizacijoms ir net religinėms institucijoms.

Dr. Adolfas Damušis pastebėjo, jog ši tema iš tiesų yra jautri, bet ir pats terminas nėra teisingas. Visa kontroversija todėl ir atsirado ne dėl turinio, bet dėl vardo. Svarbiausia, kad valstybėje visiems piliečiams būtų garantuotas laisvas apsisprendimas. Juk tik iš prievartos iškilo ir komunizmas, ir nacizmas.

Diskusijose buvo iškelta įdomių papildymų. Dr. Skrupskelis pastebėjo, kad tuo metu, kai nepasaulėžiūrinės politikos terminas buvo paskelbtas, jis lietuviams katalikams davęs tam tikrą naują veiklos erdvę. Svarbu atsiminti, kad ši idėja lietuvių katalikų buvo paskelbta pirmiau, negu ji atsirado Vatikano II suvažiavimo nutarimuose. Juozas Kojelis teigė, kad krikščionys demokratai per siaurai šią teoriją suprato ir klaidingai tvirtinę, kad LF norįs eliminuoti iš viešojo gyvenimo pasaulėžiūrą. Jadvyga Damušienė atkreipė dėmesį, kad reikėtų kalbėti ne apie katalikiškąją, bet apskritai apie krikščioniškąją moralę. Prof. I. Uždavinys prisipažino, jog jam ir dabar dar ne visai aišku, kas ta nepasaulėžiūrinė politika esanti. Jam atrodą, jog tai vis dėlto kvepia liberalizmu. Antanas Sabalis papildė, kad Vatikano II suvažiavimo nutarimuose buvo aiškiai pabrėžta, jog valdžioje esantys katalikai neturi teisės versti ir kitus panašiai galvoti.

Vytas Petrulis,

Antanas Sabalis,

Juozas Ardys. Nuotr. K. Ambrozaičio

 

* * *

„Pilnutinės demokratijos galimybės Lietuvoje" — buvo trečiųjų svarstybų tema. Savo mintis pateikė Povilas Zumbakis, Gintė Damušytė, Antanas Sabalis ir prof. Ignacas Uždavinys. Moderatorius — dr. Antanas Razma. Povilas Žumbakis, žinomas Lietuvos gyvenimo komentatorius spaudoje ir per radiją, savo mintis pradėjo klausimu: kas yra ta pilnutinė demokratija? Jo atsakymu, tai yra laisvų žmonių sugyvenimo valstybėje sistema. Žmogus yra laisvas, kai jis gali pasirinkti savo gyvenimo būdą, kai turi visiems piliečiams vienodais įstatymais taikomas teises. Pažymėjęs, kad pilnos demokratinės sistemos kūrimas paprastai užtrunka metų metais, prelegentas klausė, ar Lietuvoje demokratija jau pastebima. Ir jo atsakymas buvo neigiamas: juk net pats prezidentas nesilaiko konstitucijos, kišasi į prokuroro darbą, valdžia savo nuožiūra dalina privilegijas, turtą, ima kyšius. Teisinė sistema nepatikima, vyrauja kriminalinis elementas — mafija, dažnai dirbanti kartu su valdžia, gaunanti nurodymus iš Maskvos ir kitur. Atsirado spaudimas net iš Izraelio išimtinai atiduoti žydams jų buvusį turtą, kitaip pablogėsią santykiai su JAV. Religija Lietuvoje tebėra varžoma, žiūrima į ją kaip į kultą. Taip apibūdinęs įvairius padėties blogumus, prelegentas bandė iškelti ateities viltis ir galimybes. Apgailestaudamas, kad valstybės struktūra esanti iš vidaus supuvusi, o konstitucija — nereali ir netobula, jis davė kai kuriuos siūlymus. Būtinai reikia atstatyti teisingumo sistemą, paruošti realų planą įgyvendinti laisvajai rinkai, išgydyti socialines pensininkų ir beturčių problemas. Darbas didelis. Prelegento nuomone, atstatyti nepriklausomybę buvo lengviau, negu jau nepriklausomoje valstybėje įvesti pilnutinę demokratiją.

Gintė Damušytė, savo pranešimo įžangoje sutikusi, kad padėtis Lietuvoje yra tikrai sunki, vis dėlto optimistiškai žvelgė į ateitį ir nurodė kelius, kurie tautoje galėtų nugalėti apatiją ir išvestų ją į pilnutinę demokratiją. G. Damušytės pranešimas spausdinamas šiame numeryje.

Antanas Sabalis teigė, kad Lietuvoje tebėra nepaprastai daug apgaulingo nihilizmo, iš kurio kylančios visos negerovės ekonominėje, socialinėje bei politinėje plotmėje. Demokratijai atstatyti reikalingas tikėjimas ja ir darbas. Reikia organizuoti ir remti tam tikras celes, kurios išaugintų demokratinei veiklai pasiruošusius asmenis. Remtinos jaunimo organizacijos, privačios mokyklos. Lietuvių katalikų religinė šalpa tokį darbą jau yra pradėjusi, tačiau reikės daug laiko ir lėšų tokioms privačioms katalikiškoms mokykloms pastatyti ant kojų. Reikia pertvarkyti ir kariuomenę, kad iš jos išeitų patriotiškai nusiteikę jauni žmonės.

Prof. Ignacas Uždavinys pirmiausia pasidžiaugė, kad užsienio lietuviai yra gerai informuoti. Visa, kas buvo kalbėta, yra teisinga. Padėtis Lietuvoje iš tiesų yra liūdna, apatija didelė. Net ir dešiniesiems dabar laimėjus rinkimus, vis tiek į valdžią būtų žiūrima su nepasitikėjimu. Vyksta skaldymas, kuriame dalyvauja net saugumo struktūros. Tačiau reikia pripažinti, kad mūsų gyvenimui ir jo krypčiai dažnai diktuoja ir sunkios sąlygos. Norint kaip nors padėtį taisyti, būtinai reikia žinoti, kas iš tikrųjų yra bloga ir kaip tai pataisyti. Reikia naujų idėjų, o joms įgyvendinti — ir lėšų. Prelegentas pastebėjo, jog yra pavojus, kad valdžia be brutalios kovos gali nepasiduoti net ir po pralaimėjimo kituose rinkimuose. Juk ir kariuomenė jos rankose. Kas svarbiausia — reikia rimtai galvoti apie opozicinių partijų koaliciją santarvės ir bendradarbiavimo pagrindu.

Kiek Povilas Žumbakis kalbėjo dramatiškai, piešdamas padėtį gal ir tamsiomis spalvomis, o Gintė Damušytė ir Antanas Sabalis — labiau pozityviai ir vilties prošvaistėmis, tiek prof. Ignacas Uždavinys ramiai atskleidė realų, bauginantį, bet kartu ir viltingą Lietuvos vaizdą.

Diskusijos buvo karštos. V. Volertas, lyg ir nusivylęs, klausė, nejaugi Lietuvoje nėra šviesuliuko, nejaugi reikės laukti, kol senieji komunistai išmirs. Jis taip pat abejojo, ar iš opozicijos įmanoma daug tikėtis, jei ji tarp savęs negali susikalbėti net principiniais klausimais. Dr. R. šomkaitė pasidžiaugė atvirais P. Žumbakio žodžiais ir siūlė tokius jo vertinimus dažniau skelbti Lietuvos spaudoje. Ji tik pastebėjo, kad kai kurių Lietuvos laikraščių redaktoriai nenorį priimti net ir nuosaikios kritikos žodžių. J. Kojelis atkreipė dėmesį, kad konferencija nuklydo į kitas temas nuo savo uždavinio ieškoti naujo kelio LFB veiklai. J. Kavaliūnas kėlė reikalą remti Lietuvoje individualias pastangas ypač jaunimo auklėjimo bei švietimo srityje. J. Pabedinskas pastebėjo, kad prelegentai gal per mažai kėlę konkrečias galimybes, kaip šiuo metu tą pilnutinę demokratiją Lietuvoje pritaikyti ir įkūnyti.

Uždarydamas LFB konferenciją, tarybos pirmininkas Vytas Petrulis pakvietė visus vakarienei ir pranešė, kad konferencijos nutarimai bus vėliau paskelbti spaudoje. Nutarimų komisiją sudarė: Juozas Kojelis, Jonas Urbonas, dr. Vytautas Majauskas. Vytas Krikščiūnas ir Juozas Baužys. Vakarienės metu kalbėję prof. dr. Juozas Meškauskas ir dr. Adolfas Damušis pasidžiaugė gražiomis ir teigiamomis konferencijos nuotaikomis.

Juozas Baužys