ŠEŠUPĖS VINGIUOSE

ANTANINA GARMUTĖ

LAISVĖS Angelas ištiesė sparnus į saulę. Amžiaus stebuklas — antrą kartą atgauta Lietuvos nepriklausomybė — sukėlė mums, gyviems istorinių lūžių liudininkams neapsakomą džiaugsmą, pripildė sielas jaudinančio virpulio, troškimo ir ryžto skirti visas jėgas savo Tėvynei. Atstatyti valstybę. Restauruoti skubančią nebūtin Atmintį. Plevenančią čia pat, už gimtojo namo slenksčio. Suskatome. Sujudome. Puolėme vykdyti slaptus savo širdies įsakymus. „Aš galiu! Sugebu! Reikia!" Tokių ir panašių minčių genami pasklido visuose okupacijų nualintos Lietuvos kampeliuose tėviškėnai-entuziastai. Laisvės kovų istorijos baltieji metraštininkai. Jų darbai, paženklinti pagarbos, ištvermės ir vilties ženklu, kviečia ir kvies į Atminties šalį, kurioje pabuvojo ir jie patys. Kalnus istorinės medžiagos, keliaudamas per gimtinę, surinko marijampolietis, paprastas Suvalkijos darbštuolis, šaulys Vitas Akelaitis, šioje apybraižoje dalį savo lobio Vitas nuoširdžiausiai patikėjo man ir skaitytojui.

* * *

ATVYKSTAME į eilinį lietuvišką kaimą. Lygumos. Sodai. Miškai tolimuose ir artimuose horizontuose. Kartais gyvenimas prasideda kaip pasaka.

...Gyveno 3 broliai ir sesuo. Aišku, su tėveliais. Broliai labai mylėjo savo sesutę Elzytę, kuri buvo šeimoje jauniausia. Jie — drąsūs, vikrūs, nenuoramos berniūkščiai — visokių vaikiškų gudrybių stengėsi išmokyti ir sesę. „Gyvenime pravers" — sakydavo vyriausiasis. Vešlios, drėgnos lygumų pievos. Todėl Prajeros savo ūkyje laikė šimtus paukščių: žąsų, ančių, kalakutų. Visiems vaikams teko juos ganyti. Nuobodus tai darbas

— mažus žąsiukus saugok, kad varnos neišnešiotų. Paaugusius — kad javų neišmindžiotų.

..Tačiau jau nebe pasakoje artėjo raudonųjų slibinų frontas. Okupacijos keitė viena kitą. Kadangi Prajeros buvo tvarkingi ir pasiturintys ūkininkai, jų laukė Sibiras. 1945 m. liepos 10 d. atvažiavo jų šeimos išvežti. Visi namiškiai spruko iš namų, kas kur galėjo. Nesitikėjo pagalbos nei iš 3-jų išslapstytų rusų belaisvių, nei iš vieno išgelbėto žydo: žmonių dėkingumas yra arba bejėgis, arba toliau slenksčio nesiekia.

Elzbieta Prajeraitė — Stankevičienė dabar prisimena:

— Raita ant arklio pasprukau nuo stribų. Jie išplėšė sodybą, išsigabeno gyvulius ir visą turtą. Namus padegė. Didelis gaisras buvo: pleškėjo visi 6 mūsų pastatai. Jie dar sudegino kaimynų Sadukų sodybą, Kamičaičių tvartą ir kluoną. Savojo likimo žmonės neišvengė. 1945 m. rugpjūčio 29 d. Elzytę su tėvais, be maisto ir drabužių, tik kaip stovi išvežė į Šiaurės Uralą.

—Su rusais atėjo 2 stribai, — pasakoja moteris, — Juozas Živelis ir Juozas Pėstininkas. Skubiai išvarė mus iš namų. Kaimynė Sakalauskienė įdavė duonos, sviesto ir pieno butelį. Aš nusiskyniau sode obuolių — maniau, kai gerti norėsiu, pravers. Igliškėliuose viena moteris, nusiavusi medines šliures, atidavė mamai apsiaut. Toliau vyko įprastas sovietinės vergijos ritualas: gyvuliniai vagonai. Tremtis. Vargas. Ligos. Prisimena Elzytė, kaip gynėsi nuo ruso, kuris „piršosi":

— Broliai iš mažens mokė: apsigink save ir kitą apgink! Saugojau tuomet kolchozo šieną. Po ranka papuolė toks gelžgalys, gal pusmetrio ilgio. Tai užpuolikui ir jo sėbrui — juo per galvas! Tvojau tiek, kiek jėgų turėjau.

Vėliau, kai dirbo plytinėj, kažkoks politinio humoro mėgėjas ant plytos užrašė: „Kai Staliną kars, visa liaudis pritars!" Tą užrašą viena lenkė rusams išvertė.

—Komendantas, net neišsiaiškinęs, mane nežmoniškai mušė. Buvo pakorę už plaukų.

Paskui ji bėgo į Lietuvą. Sugavo. Vėl mušė. Panages badė: į vieną nagą po 6-7 kartus.

—Kodėl bėgai? — vis klausinėjo.

—Valgyti norėjau. Lietuvos pasiilgau. Senelės, giminių.

Girtas komendantas jai sušėrė per veidą. Prakirto skruostą ir antakį. Nušauti grasino.

—Nušaukit, — prašė mergaitė.

—Vaikų mes nešaudom!

Mat, kokie geručiai. Nešaudo. Tik kankina. Už Tėvynės meilę. Už troškimą gyventi laisvai, kaip žmonės.

Grįžo į Lietuvą Elzbieta Prajeraitė-Stankevičienė 1966 m. Tėvai akis užmerkė. Vyras mirė.

O broliai? Elzytė prisimena juos...

Juozas Prajera-Erelis (g. 1924 m.) Igliaukos apyl., Pavasakės km. Kalvis. Į mišką išėjo 1945 m. Žuvo 1947 m. Prienų rajono Skrynupio km.

Vincas Prajera-Meteoras (g. 1926 m.) Pavasakės km. Kalvis. Į mišką išėjo 1944 m. Žuvo 1948 m. netoli Kauno.

Petras Prajera-Berželis (g. 1928 m.). Ūkininkas. Partizanu tapo 1945 m. Žuvo tais pat metais, liepos mėn., po mūšio Dambavoje, sužeistas mirė namuose.

Taigi Elzytės, jauniausios šeimoje, gyvenimo pasaka buvo liūdna: ji 34 neteko visų trijų savo brolių. Savo jaunas galvas jie padėjo kovose už Tėvynės laisvę.

Tokia eilinės Suvalkijos šeimos dalia, žmonių atmintimi įrašyta į garbingą mūsų Tautos istoriją.

* * *

SUSTOK, valandėle! Nors prabėgomis susipažinkime su kitais šio krašto didvyriais.

Netoli Marijampolės, Dambraukos kaime gyveno gausi neturtingo ūkininko (8 ha) Andriaus Popieros šeima. Joje augo 9 sūnūs ir 3 dukterys. 1943 m. mirė tėvas, ir motina Magdalena Popierienė liko su pulku mažų ir didesnių vaikų. Vertėsi labai sunkiai. Vyriausiasis sūnus Jonas (g. 1923 m.) išvengė vokiečių kariuomenės ir su kitais broliais padėjo motinai ūkininkauti.

Vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, kitas sūnus Klemensas (g. 1926 m.) bandė pasitraukti į Vakarus. Nesėkmingai. Vokietijoje pateko į bolševikų nagus, buvo paimtas į Raudonąją armiją. Aprengtas rusiškąja uniforma, 18 — mėtis jaunuolis buvo įstumtas į pirmąsias fronto linijas. Du kartu sužeistas, 1945 metų rudenį Klemensas grįžo į gimtąjį kaimą. Jaunų vaikinų čekistai nepaliko ramybėje. Jonas ir Klemensas suimami. Tardomi. Trumpam paleisti, vyrai nutarė stoti į partizanų gretas.

—Aš išeisiu tiesiog į mišką, — kalbėjo Jonas, — o tu dar pabūk namie. Reikia padėti mamai. Mums būsi vertingas ryšininkas: juk esi kovojęs sovietinės armijos gretose. Frontininkas. Tavęs neįtars. Brolis sutiko. Jonas išėjo į mišką, pasirinko Šalmo slapyvardį. Ryšininkas Klemensas pasivadino Jupiteriu. Gyvendamas legaliai, jis buvo aktyvus partizanų pagalbininkas. Nešiojosi ginklą.

Brolis Andrius Popiera-Naktis (g. 1927 m.) partizanavo nuo pat pirmųjų antrosios rusų okupacijos dienų. Žuvo jis 1946 m. rugsėjo 20 d. prie Šunskų miestelio. Jo kūną partizanai paslapčiomis palaidojo Šunskų kapinaitėse. Jonas Popiera-Šalmas žuvo 1947 m. liepos 30 d. Raišupyje.

Į mišką išėjo ketvirtasis brolis — Antanas Popiera (g. 1929 m.). Jis tapo Žilvičiu. Žuvo 1948 m. birželio 9 d. Nendriniškių km. Daminaičių sodyboje.

Pagaliau 1948 m. suimamas ir kankinamas Marijampolės kalėjime Klemensas-Jupiteris, nuveikęs ne mažiau už miškuose kovojusius brolius. Jis nuteisiamas 25 metams. (Po 12-kos metų grįžta iš lagerių, apsigyvena Alytuje. Ten 1980 m. kovo 10 d. mirė.) Partizanų motiną su trimis mažiausiais vaikais okupantai 1946 m. ištrėmė į Sibirą. Kokiais žodžiais galima būtų apsakyti jos vargo kelius, ginantis nuo bado, saugant savo mažuosius ir kaskart skaudžiai pergyvenant kiekvieno, likusio Lietuvoje sūnaus — partizano žuvimą? Veltui ieškotum, žmogau, tokių žodžių...

Kryžiaus kelius ėjo ir Tėvynėje pasilikę šios šeimos mažamečiai vaikai. Tai buvo tikri Motinos Lietuvos našlaičiai. Slapstėsi, kur beįmanoma. Jų visi bijojo įsileisti į namus, — kad neišvežtų į Sibirą. Apiplyšę ir alkani, vaikai pasibelsdavo į svetimas duris: vieni duodavo duonos kriaukšlį, o kiti išvis neįsileisdavo. Miegodavo šaltose daržinėse, ant tvartų, kur tik berasdami nors ir nesaugų prieglobstį. Enkavedistai susekė ir areštavo vyresniąją — Juliją Popieraitę. Sugavo ir jos seserį Viktoriją. Mergaites tardė ir kankino Marijampolės saugumo rūsiuose. Sadistai reikalavo:

—Sakykite, kur slapstosi broliai? Nuveskite ir parodykite partizanų bunkerius!

Mergaitės iškentėjo pragariškas kančias. Brolių neišdavė. Jas nuteisė ir išvežė į lagerius.

Šios didvyriškos šeimos kovų kronika rašė naujus Tautos istorijos puslapius. 1951 metais, kai nukraujavęs partizaninis judėjimas jau silpo, į Geležinio Vilko rinktinės gretas įstojo Kazys ir Bronius — penktas ir šeštas broliai Popieros. Kazys (g. 1931 m.) pasivadino Gegužiu, o Bronius (g. 1933 m.) pasirinko Meškos slapyvardį. Broliai nepalaužiamai tikėjo Lietuvos laisve! Neilgai kovoti prieš raudonuosius okupantus buvo lemta šiems tauriems jaunuoliams. 1952 m. sausio 30 d. jie abu žuvo narsiųjų mirtimi Kurtinių miške, apsupti gausaus rusų kariuomenės būrio.

Brolių Popierų kūnai buvo niekinami Marijampolėje ant grindinio. Juos atpažinti budeliai atvarė broliuką Kostą, siūlė jam tapti saugumo informatorium. Paskui įteikė šaukimą į rusų kariuomenę. Kostas buvo priverstas užsivilkti nekenčiamų okupantų uniformą ir tarnauti pavergėjams. Tiems, kurie išžudė jo šeimą, išdraskė tėviškę, motiną ištrėmė į Sibirą, seseris uždarė į lagerius. Koks dvasinis ir fizinis išniekinimas, neregėtas nužmoginimas ir cinizmas! Kas suteikė jėgų ir ištvermės minėtos šeimos motinai Magdalenai Popierienei, kuri paaukojo ant Tėvynės laisvės aukuro 6 sūnus? Be abejonės, gilus tikėjimas kančios prasme ir laisvės ryto aušra, kaip ir daugeliu panašių atvejų, gaivino šių Suvalkijos partizanų motinos, tarsi švč. Marijos, septyniais kalavijais pervertą širdį.

* * *

TAUTA kovojo. Liepakojų tragedija — viena iš daugelio Suvalkijoje. Liepakojų kaimas išsidėstęs Marijampolės ir Alytaus rajonų sandūroje. Netoliese plyti Žuvinto ežeras ir jo pelkės, vadinamos Paliomis. (Mūšiai su okupantais jose plačiai aprašyti kituose šaltiniuose).

1945 m. vasario 21 d. 40 partizanų būrys apsistojo Liepakojų kaime pas 3 ūkininkus: Gaulią, Kiverį ir Paleką. Mergina, grįžusi iš Simno, pranešė jiems, kad pastebėjo kariuomenę, traukiančią nuo Simno pusės. Vyrai nepanoro atsitraukti į klampias Palias. Rusus, supančius kaimą, pamatė Stadalių berniukas. Jis bėgo apie tai pranešti partizanams, bet buvo kareivių nušautas.

Keletos valandų mūšyje rusai nukovė 22 partizanus. Kelias prie Žuvinto jau buvo atkirstas. Beveik visas būrys, daugiausia vietiniai žemdirbiai, be didesnio patyrimo ir silpnai ginkluoti, negalėjo atsilaikyti prieš kelis šimtus reguliarios, išmuštruotos priešų armijos kareivių. Liepakojuose žuvo broliai Paršeliūnai, Kušliai, Šerkšnai, Berčiūnai ir kiti kovotojai. Nukautus partizanus nuvežė į Simną. Niekino ant grindinio. Atgimimo metais Simno kapinėse jiems pastatytas paminklas. Netoliese ilsisi tais pačiais metais Kalniškių mūšyje žuvę 54 partizanai. Žvakių liepsnelės plevena prie paminklų: lietuvi, neužmiršk!

* * *

IŠTISĄ dešimtmetį trukusi Lietuvos partizanų kova — unikalus reiškinys pasaulinėje rezistencijos istorijoje. Ši kova turėjo gilias istorines šaknis ir tvirtą atramą: ryšininkus, rėmėjus, maitintojus. Partizanus išlaikė ir gelbėjo Lietuvos kaimas. Kovotojų gretas pastoviai papildė užaugantys jauni vyrai, daugiausia žemdirbiai, kurie nenorėjo vergauti Rytų atėjūnams. Gražiame Šešupės vingyje, Liepynų kaime netoli Marijampolės cukraus fabriko į upę žvelgia Gumauskų sodyba. Šeima augino 3 sūnus ir 2 dukteris. Tai buvo patriotiškai nusiteikę ūkininkai. Čia prieglobstį visada rasdavo Lietuvos partizanai. Pakalnėje, ties Šešupe, dviejų rinktinių — Vytauto ir Geležinio Vilko — keliai.

Šeši partizanai 1947 m. liepos 9 d. apsinakvojo Gumauskų sodyboje. Šeimininkai suguldė juos kluone. Švito. Atsikėlusi šeimininkė išėjo apsidairyt. Pamatė parugėje perbėginėjančius rusų kareivius.

—Kelkitės, vyrai! — pažadino partizanus.

Sodyboje užvirė mūšis. Penkiolikmetis Gumauskų Petriukas pravėrė trobos duris. Virš jo galvos sutratėjo automato šūvių serija. Visa ūkininko šeima sukrito ant grindų. Kulkos kapojo duris, langus, sienas. Kai Petriukas žvilgterėjo per išmuštą langą, sode pamatė 2 negyvus rusus. Gale kluono gulėjo nukautas partizanas Delfinas. Šaudymas tęsėsi gal valandą, o gal ir ilgiau, šūviams nutilus, patekėjusi saulė išvydo 3 nukautus partizanus. Tai buvo Petras Medelis-Delfinas iš Patašinės kaimo, Vincas Žvilgila-Šarūnas iš Baraginės kaimo ir Juozas Senkus-Leninas. Visi vietinių kaimų vyrai. Likusieji 3 partizanai prasiveržė iš apsupties. Egzekutoriai žiauriai tardė į jų rankas pakliuvusius Gumauskų šeimos narius: tėvą, sūnų Vitą ir seserį- Motinai, Algiui ir Romutei per sumaištį pavyko pabėgti. Suimtuosius išvežė į Marijampolę, vėliau — Sibiran.

Algis su broliu Petru kurį laiką slapstėsi. Paskui Algis Gumauskas įstojo į partizanus. Pasirinko Balandžio slapyvardį. Po trejeto su puse metų, 1951 — siais, Balandis žuvo Igliaukoje.

Petras įsijungė į partizaninę kovą dar būdamas nepilnametis. 1952 metais, po susišaudymo Kurtinių miške Petras Gumauskas ir partizanas slapyvardžiu Keleivis pateko į rusų nelaisvę. Iš golgotos kelių grįžo po 10 metų, be sveikatos. Gyvena Marijampolėje, kuklus, geras žmogus, karštas Tėvynės patriotas. Patikėkite: jis žino laisvės kainą...

* * *

SOCIALIZMO kūrėjų praktika visada laikėsi ant trijų banginių: keršto, teroro ir melo. Atvykęs į Lietuvą Suslovas nustebo, iš kur partizanai gauna radijo aparatus, medikamentus, maistą. Ir jau tiek metų! „Mes skelbiame, kad juos išlaiko Amerikos, Anglijos imperialistai, bet tikrumoje... Man rodos, Lietuvoje.... nėra partizanų, visas kraštas partizanai," — stebėjosi budelių ideologinis įkvėpėjas.

Jis neklydo. Tačiau nėra tautos, kurioje nebūtų padugnių, degradavusių visuomenės sluoksnių. Enkavedistams tai buvo puiki „žaliava". Kaip ir sovietinėj Rusijoj, jie skatino pastarųjų žemus instinktus. Ir veikė išdavikai — be jokių skrupulų, nesiskaitė su jokiomis priemonėmis, — už Judo grašius, už teisę apiplėšinėti aukas. Nesivaržė, jokios sąžinės nepripažįstantys skundikai. Iš džiaugsmo trynė kruvinas rankas kolaborantai; galvodami, kad jų „darbeliai" iš tamsių praeities gelmių niekada neišplauks į paviršių!

Dar 1945 m. spalio 12 d. sovietų imperijos vidaus reikalų komisaras Berija pasirašė direktyvą, kuri įpareigojo Lietuvoje dislokuotus enkavedistus likviduoti „nacionalistinį pogrindį" trimis pagrindiniais būdais:

1.Plečiant agentų-informatorių tinklą vietose, 2. Ruošiant pasalas, 3.Pagal agentų pranešimus vykdyti karines operacijas.

Ši patirtis įėjo į Rusijos karo meno — tautų „išvadavimo" (pavergimo) istoriją. Praėjus 50 metų, 1995-jų sausio 24 d. Rusijos kontržvalgybos viršininkas Stepašinas spaudos konferencijoje pareiškė, jog Čečėnijoje bus taikoma „kovos su banditų gaujomis Pabaltijyje patirtis." Kaip ir Lietuvoje, ten buvo tikimasi sudaryti agentų tinklą, analogišką spec. žudikų „sokolovininkų" būriams, kurie Lietuvoje veikė partizanų vardu: žudė nekaltus gyventojus, nes turėjo tikslą sukompromituoti partizaninį judėjimą, supurvinti laisvės idealus.

* * *

NEMAŽAI išdavysčių, partizanų tragedijų, kaip ir jų žygdarbių, pateikta Vito Akelaičio surinktoje medžiagoje. Jų visų išnarplioti ir aprašyti neįmanoma. Todėl prašau uolaus metraštininko:

—Mielas žmogau, užverk savo „kraitinę skrynią". Pakaks. Tegul prie jos jaunieji istorikai pasidarbuos. — Ir klausiu: — Kas paskatino, Vitai, imtis šio darbo?

—Pats gyvenimas. Mano tėvas buvo račius. Turėjome bakūžėlę Ig38 liaukoje. Į jokią politiką nesikišom. Nežiūrint to, ir tėvas, ir dar du jo broliai žuvo.

—Kada ir kaip tai įvyko?

—1945 m. balandžio 13-ją žaliakepuriai azijatai be jokios priežasties išsivarė tėvą į pamiškę ir sušaudė. Du mongolai ir mane, penkiolikmetį, sergantį plaučių uždegimu, ištempė iš lovos. Likau per plauką gyvas. Tada jie ėjo per kaimus ir šaudė nekaltus žmones. Širdyje liko skausmas ir neapykanta pavergėjams.

—O jeigu bolševikai nebūtų tėvo nužudę? Ar būtum mylėjęs, na, pakentęs tarybų valdžią?

—Vargu bau. Mes dar vaikai būdami supratom, kas yra kas. Slapta kabinom trispalves, atsišaukimus klijavom. Juk savo akimis viską matėm! Štai mano dėdė — Petras Akelaitis, geras kalvis, nepaprastai darbštus žmogus. Gyveno kukliai. Penki vaikai. Žmona, ant patalo reumato prirakinta jau 30 metų. Jo sūnūs Jonas ir Antanas slapstėsi nuo okupantų armijos. Raudonieji reikalavo, kad tėvas juos išduotų. Jis pasirinko mirtį... Sušaudytus dėdę ir mano tėvą parvežė. Suguldė prie dėdienės lovos. Į mano tėvo bumą buvo sugrūsti lašiniai, kuriuos jis gavo už padirbtus ratus... Po mėnesio žuvo ir pusbrolis Jonas. Tai įvyko Aukštosios kaime. Krito dar penki partizanai. Laidojo juos ginklo broliai Mikališkio kapinaitėse, prie koplyčios. Partizanai jojo raiti, perjuosti rankšluosčiais per petį. Kariškai saliutavo. Buvo rami naktis, švietė mėnulis. Dėdienė nebuvo sūnaus laidotuvėse: ji tik sėdėjo lovoje pasodinta ir varstė rožančių. Meldėsi. Betgi ir vėliau, tiek ji, tiek mano pusseserės globojo partizanus. Vieną šaltą 1946-jų žiemos naktį pas jas nakvojo 4 partizanai: Klemensas Radzevičius-Mindaugas iš Dambruvkos km., Gustaitis-Karvelis nuo Leipalingio ir 2 vokietukai. Kiemą apsupo baltai apsirengę rusų kareiviai. Jų kulkosvaidžių serijos suvarpė sienas ir langus. Dėdienė liko gyva. Žuvo jauni vyrai. Jų kūnai buvo niekinami Igliškėliuose. Paskui gulėjo numesti prie Palių, šunų apgraužti.

—Visa tai aprašėte Akelaičių tragedijos skyriuje. Be abejo, viską turime prisiminti. Ypač dabar, kai komunizmo recidyvai vėl atgyja: atsiranda individų, kuriančių pseudoistoriją. Partizanai vėl vadinami banditais, o kolaboravę su pavergėjais vėl eina aukštas valstybines pareigas.

Vitas Akelaitis liūdnai šypsosi. Jis vėl grįžta praeitin:

—Nekenčiu bolševikų nuo pat mažens! Prašiausi partizanų priimamas į būrį. Buvau ir automatą įsigijęs. Bet vadas Skroblas sakydavo: „Jūs būsit naudingesni namie, o čia žūsit, nieko gero nenuveikę.” Skroblas greit žuvo. Taip aš neįgyvendinau savo svajonių su ginklu ginti Tėvynę. Bet aš visą gyvenimą buvau su tais, kurie kentėjo Sibire ir kalėjimuose, kurių kauleliai išdrabstyti šiukšlynuose ir žvyrduobėse. Visą nelemtą bolševizmo laikotarpį laukiau ir šventai tikėjau: Tauta atgims! Lietuva

Dvigubas kryžius partizanams ir žuvusiems tremtyje Kabelių km., Varėnos raj. Sėdi iš k.: neatpažinta, šios nuotraukos autorė Antanina Garmutė, A. Bemotavičienė ir žurnalistė B. Jonelienė.

vėl bus laisva!

—Ir ši svajonė išsipildė...

—Todėl esu laimingas! Kai pamačiau Marijampolės stadione laisvai plevėsuojančias trispalves, verkiau kaip vaikas. Nežinojau, ko griebtis, kad tik prisidėčiau prie brangios Tėvynės atgimimo. Jau 1988 m. rudenį puoliau atstatyti sugriautą Mikališkio koplyčią. Sutvarkėme šalia jos esančias partizanų kapinaites. Iš šiukšlynų kaulelius atkasinėjom. Partizanų. Motociklu, per žiemos purvą ir sniegą daugybę kilometrų išvažinėjau: rinkau medžiagą. Statėme paminklus Igliaukoje, Puskelniuose, Raišupyje. Tai buvo mieliausias širdžiai darbas!

—Girdėjau, buvo asmenų, kurie apvylė?

—O taip! Kai kurių žmonių patriotizmas praktikoje išgaruodavo. Atsisakydavo veltui talkininkauti. Betgi dirbau ne sau. Kai kam atrodžiau keistuoliu. Skaudžiausia yra girdėti kalbant, kad partizanai... žuvo beprasmiškai!

—Taip kalba tik žmonės, kurie nevertina laisvės. Vakarykščiai vergai. Mankurtai. Laisvė, vieno filosofo žodžiais tariant, yra žmogaus esmė. Laisvė yra tai, kas žmogų padaro žmogumi.

Tėvynei aukojasi tik didžiadvasiai žmonės. Kova. Darbu. Gyvenimu. Visur. Ir susimąsčiusios lygumų gražuolės Šešupės vingiuose.