LAURŲ VAINIKAS DIDVYRIAMS

...Laisvė negaunama ir neišlaikoma be kovos, be ryžto, be aukų. Nei Lietuvos valstybingumo 744 metų sukaktis, nei 77 metų sukaktis nuo Lietuvos Respublikos, kaip nepriklausomos valstybės, atstatymo po I-jo Pasaulinio karo, nei prieš 5 metus paskelbtas Nepriklausomybės aktas neatsirado be kovos. Iš tikrųjų lietuvių tauta, kaip papildomą drąsos ir laisvės meilės įrodymą, turėtų švęsti dar vieną didvyrišką Nepriklausomybės paskelbimą —1941 m. birželio 23 d.

Pažymėtina ir tai, kad visi trys šio šimtmečio Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktai pareikalavo iš jų skelbėjų nepaprastos valstybinės ir asmeninės drąsos. Visi trys buvo padaryti svetimai kariuomenei tebesant Lietuvos teritorijoje: 1918 metais tebebuvo vokiečių kariuomenė; 1941 metais Sovietų Raudonoji armija, prieš kraštą užimant kitai svetimai kariuomenei — nacinės Vokietijos kariams; 1990 metais Lietuvos teritorijoje dar buvo Stalino okupacinės kariuomenės likučiai. Tą situaciją ypač gali suprasti Amerikos patriotai. Juk ir Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybė 1776 metais buvo paskelbta Amerikos kolonijose tebesant Anglijos karaliaus „raudonšvarkių" daliniams. Tad nereikia turėti daug vaizduotės, ypač žvelgiant į įvykius prieš penkerius metus ir į Čečeniją šiandien, norint suprasti, kiek daug tie patriotai — valstybininkai rizikavo tokiose nepastoviose situacijose pasiskelbdami nepriklausomais. Todėl visai tikslu pasakyti, jog šiandien mūsų švenčiami istoriniai momentai sudaro lyg laurų vainiką už laisvę kovojusiai ir milžiniškas aukas paklojusiai lietuvių tautai.

Praėjusį rudenį, stovėdamas Vilniaus Antakalnio kapinėse, šventoje Sausio 13-sios aukoms paminklo žemėje, bandžiau suprasti, kas padaro paprastas moteris — didmoterimis, paprastus kasdieninius vyrus — didvyriais. Tą patį klausimą bandžiau spręsti ir Utenos krašte prie paminklo paskutiniam Lietuvos partizanui, kuris išsilaikė nepasiduodamas net 20 metų. Tik išdaviko kulkos sustabdė jo epinę rezistenciją. Vargu ar mums pavyks atsakyti į šiuos klausimus. Vienok, jeigu kas jaučiasi kada nusivylęs savo tauta, tebestovinčia ant komunistinio 50-mečio griuvėsių, dėl vienokio ar kitokio pabalsavimo, teprisimena tik šio šimtmečio tautos didvyrius — Nepriklausomybės kovų savanorius, 1941-jų metų sukilėlius, nenusakomos drąsos partizanų kovų dešimtmetį, okupacijos metų rezistentus, politinius kalinius, Sibiro tremtinius ir visus tuos, kurie, sunkiausiomis sąlygomis nepalūžę, prieš penkerius metus nustebino visą pasaulį ir Geležinio Vilko staugimu iškėlė vėl Gedimino miesto — Vilniaus garsą pasaulio platybėse...

Vilius Bražėnas

Ištrauka iš Viliaus Bražėno kalbos Vasario 16 proga Ft. Myers, Floridoje.