DVASINIS GENOCIDAS LIETUVOJE

BRONIUS KUZMICKAS

Prof. Bronius Kuzmickas. Nuotr. A. Kairio

Penkeri Nepriklausomybės metai žadina mums ne tik džiaugsmą dėl išsilaisvinimo bei mintis apie ateitį, bet ir primena tai, ką mūsų tauta išgyveno ir patyrė per paskutiniuosius penkiasdešimt metų. Tuo labiau, kad ta patirtis nėra vien praeitis. Žymiu laipsniu tai yra ir dabartis, nes pėdsakai, kuriuos mūsų žmonių sąmonėje paliko priespaudos dešimtmečiai, negali išnykti per penketą nepriklausomybės metų. Tie dvasiniai žmonių bruožai, kurie šiandien stabdo tolesnį lietuvių tautos atgimimą, yra atėję daugiausia iš netolimos praeities. Sovietinis režimas totališkai siekė paveikti žmonių sąmonę, formuoti sau visiškai lojalų ir lengvai valdomą individą ir, reikia pripažinti, nemažai pasiekė. Įvairiose gyvenimo srityse Lietuvoje šiandien skaudžiai juntame sovietizuoto žmogaus mąstysenos ir elgsenos liekanas. Norėdami nuo jų greičiau išsilaisvinti, turime jas aiškiai suvokti ir pažinti.

Prisikėlimo apygardos, Mindaugo tėvūnijos partizanai kautynių pamokos metu. Nuotrauka daryta 1948 rugsėjo mėn.

Šiame straipsnyje ketinama svarbesniais aspektais nušviesti sovietinės tikrovės poveikį žmonėms, kurį apibendrintai galima pavadinti dvasiniu tautos genocidu.

* * *

Lietuvių tautinė savimonė buvo sistemingai slopinama ir naikinama nuo pat pirmųjų sovietinės okupacijos dienų. Savimonė, kaip žinome, slypi ne tik žmonių protuose ir jausmuose, bet taip pat ir kultūros bei istorijos paminkluose, meno kūriniuose, knygose, mokyklų programose. Šitai buvo neatidėliojamai naikinama — deginamos mokyklų bibliotekų knygos, dalį slepiant specfonduose, griaunami istorijos paminklai, uždarinėjamos bažnyčios, naikinamos visuomeninės, kultūrinės, politinės organizacijos. Tokių veiksmų tikslas — sudaryti dvasinę tuštumą, reikalingą atneštajai ideologijai.

Tačiau pats skaudžiausias savimonės ir tautinės tapatybės slopinimo būdas buvo fizinis žmonių naikinimas, vykęs sovietinės ir nacistinės okupacijos metais. Dvasinis genocidas vyko neatsiejamai nuo fizinio Lietuvos gyventojų naikinimo. Nacistiniai okupantai ir jų talkininkai išžudė dešimtis tūkstančių Lietuvos žydų, taip pat didelį skaičių lietuvių inteligentų, kaimo ir miesto jaunimo. Pirmosios ir antrosios sovietinės okupacijos metais buvo planingai, fiziškai ir morališkai naikinama, žudant ir tremiant, veikliausia ir sąmoningiausia tautos dalis—ūkininkai, mokytojai, dvasiškiai, kariškiai, verslininkai, valstybės įstaigų vadovai, politinių partijų nariai. Neatitaisoma žala tautos tapatybei buvo masiškas geriausių ūkininkų trėmimas į Sibirą, o likusiųjų ūkinis žlugdymas, pradžioje apdedant nepakeliamomis pyliavomis ir mokesčiais, vėliau — „nubuožinant", nuvarant nuo žemės, varant į kolchozus. Ūkininkai (arba vartojant platesnę sąvoką — kaimas) tuo metu, kaip ir Nepriklausomoje Lietuvoje, buvo pagrindinis socialinis tautos sluoksnis, ūkinės gerovės šaltinis, dvasinės atsparos ir tautiškumo pamatas. Iš kaimo kilusio jaunimo gausiausiai išėjo į partizanus, kaip ir nacių okupacijos metais į Vietinę rinktinę, ir žuvo nelygioje kovoje. Kaimo gyventojai skaudžiausiai kentėjo nuo okupacinės kariuomenės siautėjimo, vietos viršininkų ir savų išdavikų savivalės.

„Masės kariuomenės ėjo per miškus ir kaimus, palikdami ištisus plotus, nuklotus lavonais. Nepaisydami, ar turi kas dokumentus, ar ne, nušovė ir nuėjo. ...Veiverių valsč. II Girninkų kaime sušaudė dvylika jaunų vyrų, radę namuose dirbant. Apie Šilavotą ir kituose kaimuose sušaudyta daugybė žmonių". Kn.: Povilas Pečiulaitis. šitą paimkite gyvą. Kaunas, 1993, p. 21.

Vėliau prievartinė kolektyvizacija, ūkio nuosmukis ir nuskurdimas suardė tradiciškai nusistovėjusį kaimo mentalitetą ir gyvenimo būdą.

Skaudžiausia tautinės tapatybės netektimi, siekiančia net tautos genetiką, yra laikytina rezistencinio, ypač partizanų judėjimo tragiška baigtis, lydima tą judėjimą slopinusių, bet kartu ir jį kėlusių, okupanto represijų.

Partizaninė kova, apėmusi visą Lietuvą ir trukusi apie dešimt metų, yra stebėtinas, dar gerai mūsų nesuvoktas, tik pradedamas tyrinėti reiškinys. Partizanai buvo ryžtingiausieji tautinės savimonės ir tautinės politinės tapatybės, kuri galutinai sutvirtėjo Lietuvos Respublikos metais, reiškėjai. Kokios bebūtų buvę konkrečios aplinkybės ar asmeninės priežastys, nulėmę to ar kito partizano apsisprendimą, pagrindinis daugumos ryžto motyvas buvo pasipriešinimas okupantui, kova už nepriklausomybės atstatymą, ištikimybė tautiškumui. (Kęstutis Girnius. Partizanų kovos Lietuvoje, Į Laisvę Fondas, Chicago, 1987, p. 107-119.)

Labai dėmesio vertas yra bandymas, dar net nepradėtas giliau plėtoti, partizanų kovos motyvus sieti su lietuvių tautinio charakterio ypatumais, nors tie ypatumai taip pat nėra tiksliau aptarinėti. Tokį bandymą randame V. Kavolio straipsnyje „Lietuviai, komunizmas ir tautinis charakteris". (1960). Autorius išskiria lietuvių tautiniame charakteryje apsauginio kiauto kompleksą, glaudžiai susijusį su „lietuviuose vyraujančiomis kolektyvistinėmis vertybėmis".

„Trečias (ir jautriausias) pavyzdys: lietuviškoji 1941-1952 m. pogrindžio rezistencija buvo tvirtesnė ir patvaresnė negu daugelyje kitų pereito karo metu pavergtųjų kraštų. Bet jeigu rezistencijos heroizmą būtų lėmusi pati laisvės substancija, tai nebūtų galimas dabartinis daugelio laisvės kovotojų, išeivijoje atsidūrusiųjų, išglebimas. Laisvės kovos substancija gi ta pati šiandien, kaip ir tada. Tik forma kita, nebe tokios tiesiogios, nekomplikuotos akcijos reikalaujanti, nebeleidžianti apsvaigti herojų aistra. Ir forma, matyti, nulemia laikyseną: buvo, atrodo, ir tuomet daugelio kovota ne dėl laisvės, aiškiai suvokiant šios sąvokos turinį ir problematiką, o todėl, kad nelaisvė buvo brutaliai peršama ,ir dar svetimųjų (įdomu, kad prieš savųjų nešamą politinę ar dvasinę nelaisvę Lietuvoje rimčiau, visos tautos mastu, nekovota)." — Kn: „Metmenų" laisvieji svarstymai, 1959-1989, Vilnius, 1993, p. 326-327.

Galima sutikti, kad apsauginio kiauto hipotezė tinka aiškinant lietuvių nenorą dalyvauti hitleriniuose SS daliniuose. Netenka abejoti ir dėl to, kad vienas iš partizanų kovos motyvų buvo tai, kad „nelaisvė buvo brutaliai peršama, ir dar svetimųjų", tačiau labai abejotina, ar atitinka tikrovę teiginys, jog „tuomet daugelio kovota ne dėl laisvės, aiškiai suvokiant šios sąvokos turinį ir problematiką"... Partizanų kovos dokumentai dar renkami, kaupiami, tik pradedami tyrinėti, todėl šiandien sunku pasakyti, kiek tada turėta laiko bendriems laisvės problematikos svarstymams. Tačiau sunkiai suvokiama, kodėl laisvės sąvokos turinio negalėjo suprasti tie, kurie laisvės vardan kentė vargus, kančias ir didvyriškai pasitiko mirtį. Turbūt partizanų kovą lėmė ne tiek „pati laisvės substancija", kiek visai konkretus siekiai, kurie kovos pradžioje, tikint teisingumu ir pasitikint Vakarų demokratija, atrodė įmanomi.

Nepriklausomybės atgavimas buvo suprantamas ne kaip grįžimas vien prie to, kokia buvo prieškario Lietuvos Respublika. Partizanų dokumentuose ir spaudoje buvo aiškiai apibrėžiamas galutinis ginkluotos kovos tikslas — „atstatyti nepriklausomą, demokratinę Lietuvą ir sudaryti tautai sąlygas laisvai apsispręsti, o jos ateities gyvenimo gaires turi nubrėžti tautos daugumos paramą turintieji ar {gausiantieji politikai ar kt. sąjūdžiai („Vyčių keliu", Nr. 7). (Cit. pagal: Dalia Kuodytė, Partizanų spaudą vartant... — „Lietuvos aidas", 1994-04-28, p.5.)

Kovos motyvai nesikeitė ir pasipriešinimui einant į pabaigą. „Kiekvienas lietuvis šiandien turi būti tautinių idealų karys. Niekas mūsų negali turėti asmeninių pirmenybių prieš visos tautos tikslus ir reikalavimus. Mūsų visų reikalai ir ambicijos turi nusilenkti tautos siekimams. buvo rašoma 1950 m. Kęstučio apygardos biuletenyje. (Cit. pagal: Nijolė Gaškaitė, Nepriklausoma Lietuva: partizanų vizija ir tikrovė, — „Dienovidis", 1994 rugsėjo 2, p. 5.)

Sovietiniai propagandistai nesitenkino partizanų kovos juodinimu bei šmeižimu, jie teigė mintį, kad pokario metais Lietuvoje vyko „arši klasių kova", prilygintina pilietiniam karui, kada viena tautos dalis, skatinama klasinių motyvų, kovoja ir nugali kitą tos pačios tautos dalį. Okupacinė administracija, vadovaujama iš Maskvos, iš tiesų stengėsi tautą supriešinti, primesti jai komunistinį klasių kovos modelį, kas faktiškai reiškė pastangas tautą naikinti, kuo plačiau panaudojant jos pačios atskalūnus. Negalime paneigti, jog buvo tarp lietuvių ir daugiau ar mažiau įsitikinusių komunistų, kitokių kolaborantų, iš karto stojusių į okupanto pusę. Bet tai nė kiek nekeičia pasipriešinimo kovos pobūdžio, nes, viena, komunizmas visur pamina tautų interesus, o, antra, pokario metų Lietuvos komunistai diskreditavo save kaip neteisėtos prievartos ir žiauriausių nusikaltimų dalyviai. Pagal tarptautinės teisės normas, kaip žinoma, nelaikomas pilietiniu karu ginkluotas pasipriešinimas okupantų kariuomenei ir vietiniams jos talkininkams.

Per ilgus kovos metus didžioji dauguma partizanų žuvo, kiti buvo nuteisti, nukankinti, ištremti. Taigi per palyginti trumpą laiką žuvo kelios dešimtys tūkstančių (tikslaus skaičiaus nežinome) sąmoningiausio, ryžtingiausio, patriotiškai nusiteikusio jaunimo. Skaičius padidėja, pridėjus 1941 m. sukilimo, hitlerinės okupacijos metų aukas. Nėra būdų bent apytikriai įvertinti ką tokio skaičiaus geriausių žmonių netektis reiškia negausios tautos ateičiai, ypač kad ta ateitis tuomet buvo ne kas kita, o tik to paties, nors ir švelnėjančio okupacinio režimo dešimtmečiai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad į partizanų kovą daugeliu atvejų buvo įsitraukę ištisos šeimos — broliai, seserys, tėvai, giminaičiai. Tai daugiausia buvo gausios ir vieningos šeimos, turinčios stiprią tautinio sąmoningumo ir Tėvynės meilės dvasią, šitokios šeimos buvo beveik ištisai išnaikintos, sūnūs ir dukros žuvo kovoje, tėvai ištremti į Sibirą, vienas kitas išlikęs šeimos narys negalėjo gyventi tėviškėje, turėjo slapstytis. Tokių šeimų tragedijos yra aprašytos Antaninos Garmutės dokumentinėse apybraižose, grožinėje literatūroje. (Antanina Garmutė, Išėjo broliai, Kaunas, 1990. Antanina Garmutė, Motinėle, auginai, Kaunas, 1993. Birutė Pečiokaitė-Adomėnienė, Penktas: Nežudyk, Kaunas, 1994.) Tai yra daugiau negu kiekybiniais matais vertinama žmonių netektis.

Daug kur nustojo gyvavusi gausių ir darnių šeimų tradicija, kaip tautos gyvastingumo šaknis. Tuo pačiu buvo sutraukytos šeimyninio auklėjimo būdu palaikomos ir perduodamos tautinio sąmoningumo tradicijos, šeimyninis auklėjimas, kaip žinoma, yra emociškai bene veiksmingiausias.

Vėliau, sovietiniam režimui silpstant ir represijoms švelnėjant, ištremtieji ir nuteistieji, ištvėrę ilgus vergiško darbo, bado ir pažeminimų metus, pradėjo išeidinėti į laisvę. Tačiau tai buvo laisvė, liekant beteisiais. Buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams nebuvo leidžiama apsigyventi tėviškėje, jie nebuvo priimami į darbą, jų vaikams ir giminaičiams buvo trukdoma įstoti į aukštąsias mokyklas. Jie buvo faktiškai paversti antrarūšiais žmonėmis, neįleidžiami į viešąjį kultūrinį gyvenimą. Tuo labiau neturėjo jokių galimybių viešai kalbėti apie savo patirtas kančias, išreikšti savo įsitikinimus. Viešajame gyvenime apie pasipriešinimo kovą geriausiu atveju buvo tylima, bet taip pat niekada nesiliovė jos šmeižimas ir juodinimas, pradedant perdėm tendencingais rašiniais spaudoje ir baigiant tokiais pat „klasių kovą" vaizduojančiais, „buržuazinius nacionalistus" demaskuojančiais kino filmais ar grožinės literatūros kūriniais. Tuo pačiu metu visomis ideologinio poveikio priemonėmis buvo diegiama vadinamosios socialistinės nacijos sąmonė, stengiantis tautos tapatybės sampratą sieti su komunistiniais veikėjais, laisvės kovų slopintojais, kolūkinės santvarkos kūrėjais.

Tačiau nepriklausomybės atgavimo siekis, kaip ir teisingumo bei laisvės dvasia nebuvo nuslopinti. Ji laikėsi ir plito tarp žmonių, nors ir uždaruose rateliuose, pogrindžio spaudos dėka pasiekdavo Vakarų šalis, iš ten radijo bangomis grįždavo į Tėvynę. Iš vienos pusės tai buvo pasipriešinimo pakitusiomis sąlygomis tąsa, o iš kitos, gali būti vertintina kaip pradžia demokratinio atgimimo, atvedusio galiausiai į Kovo 11-sios Nepriklausomybės aktą. Gausėjanti pogrindžio spauda („Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika", „Aušra" ir kt.), taip pat be valdžios leidimo įsikūrusios organizacijos (Lietuvos Helsinkio grupė, vėliau Lietuvos Laisvės Lyga ir kt.) buvo palaikomos ne tik tautinių jėgų, bet ir plataus demokratinio judėjimo, kilusio Rusijoje ir kitose komunistų valdomose šalyse.

Šie procesai reiškė tautinės sąmonės gyvastingumą, tačiau vyko pogrindžio sąlygomis, gana siaura tėkme ir negalėjo išlyginti pasekmių tokios netekties, kaip fizinė ginkluoto pasipriešinimo žūtis, tautiškai sąmoningiausios tautos dalies išblaškymas ir atstūmimas nuo visuomeninio gyvenimo.

Tai buvo netektis ne tik tiesiogine, faktiškai apskaičiuojama, bet ir gilesniąja, moraline prasme. Partizano ar pogrindžio veikėjo kelias didžiąja dalimi buvo pasirenkamas savanoriškai, laisvai apsisprendžiant, partizanai galėjo būti prilyginami gan organizuotai ir disciplinuotai savanorių armijai. Tiesa, kai kas pateko į tą armiją todėl, kad nebuvo jam kitos išeities, „nebuvo kur dėtis”. Vis tik dauguma galėjo rasti ir kitokią, taikaus gyvenimo, prisitaikymo, nebūtinai kolaboruojant, išeitį, tačiau rinkosi kovotojo dalią.

„Kuopa turėjo sunkumų su dideliu partizanų skaičiumi. Tai itin atsiliepė žiemos metu. Į partizanų eiles dėl bolševikinio persekiojimo ir teroro nuolat veržėsi nauji gyventojai. Ypatingai smarkiai pradėjo į miškus bėgti gimnazijų ir universitetų auklėtiniai. Į šią kuopą iš N. gimnazijos buvo atėjusi beveik visa septinta berniukų klasė. ...Tik trejetą iš jų tesugebėjom palenkti grįžti į legalų gyvenimą". — Kn.: Juozas Daumantas, Partizanai, „Vaga", Vilnius, 1990, p. 172-173.

Partizanai nebijojo mirti vardan savo įsitikinimų, daugelis rinkosi geriau mirtį, negu nelaisvę ar išdavystę. Vargų ir mirtinos rizikos motyvas buvo ne savanaudiški išskaičiavimai, bet ištikimybė tautiniams idealams, pareigos jausmas nesėdėti sudėjus rankas, nusistatymas „okupantui netarnauti". Taigi buvo vadovaujamasi motyvais, kuriuos tikrai galėtume vadinti idealiais.

Partizanų kovos, jų silpnėjimas ir žūtis paliko tautos sąmonėje gilų, bet prieštaringą įspūdį. Žmonių atmintyje išliko pagarba partizanų didvyriškumui, jų tragiškam likimui, apie ką liudija gausios liaudies dainos. Bet ta kova paliko ir skaudžias nusivylimo, bejėgiškumo ir beprasmybės nuotaikas. Dar svarbiau, daugelio žmonių požiūriu, neteko prasmės ir pati idealioji kovos motyvacija. Realybė buvo tokia, kad, nepaisant patriotų pastangų ir pasiaukojimo, faktiškai laimėjo prievarta ir neteisingumas, okupacinis režimas įsitvirtino ir metodiškai įgyvendino savo siekius. Penkiasdešimtaisiais metais jau daug kam buvo akivaizdu, kad, vadovaudamasis vien laisvės ir teisingumo siekiais, nieko nelaimėsi, tik savo galvą padėsi, artimiesiems pavojų užtrauksi, šitai įsisąmoninant, lieka pragmatiškas taikymosi prie esamosios realybės kelias.

Tačiau ta žmonių karta, kuri buvo tremiama, „nubuožinama", prievarta varoma į kolūkius ir verčiama ten pusvelčiui dirbti, taikymąsi prie realybės išgyveno kaip skaudžią moralinę traumą, žmogiškojo orumo trypimą. Prisitaikyti prie pirmųjų pokario metų tikrovės reiškė susitaikyti su neteisingumu, paklusti valdžios savivalei. Skaudžiausiai tai išgyveno kaimas, nes buvo nuosekliai ir be gailesčio atiminėjamas ūkininkų ekonominės ir žmogiškosios tapatybės pamatas — žemės nuosavybė, sodyba, santaupos, darbas ir jo vaisiai. Buvo nuvertinamos ir neigiamos geriausios ūkininko savybės — darbštumas, sąžiningumas, taupumas, ūkininkystės išmanymas. Darbščiausi ūkininkai — „buožės" — buvo traktuojami vos ne kaip nusikaltėliai, smukdomi ūkiškai, nuvaromi nuo žemės, tremiami.

Būtinybė taikytis prie tikrovės, kurios žmogus nepriima morališkai ir politiškai, tuo pačiu paklusti įstatymams ir reikalavimams, kuriuos jis laiko neteisėtais, ilgainiui negali neturėti neigiamų moralinių pasekmių. Iš psichologijos žinome, kad asmenybės branduolį sudaro savosios tapatybės suvokimas. Gilusis tos savivokos sluoksnis yra sąžinė, o išviršinė, į visuomenę atgręžta jos pusė — asmenybės orumas bei savigarba, kas praktiškai beveik sutampa. Asmenybės tapatybė nėra kažkas uždara, tapatybė yra orientuota į vertybes, kurių svarbiausios yra teisingumas, tiesa, gėris, grožis. Turbūt nerasime žmogaus, kuris neturėtų stipresnio ar silpnesnio orumo bei savigarbos jausmo, kylančio iš aiškesnio ar blankesnio vertybių suvokimo. Tuo suvokimu remiasi pareigos ir atsakomybės jausmai, įsipareigojimas, pasirinkimas, angažavimasis, kitaip tariant, motyvacijos pobūdis, kas praktiškai pasireiškia kasdieniu elgesiu, tikslinga veikla. „Asmuo privalo žinoti, kas yra teisu ir derama, įvertinti konkrečias sąlygas, kuriose jis yra, ir toms sąlygoms taikyti doros principus". (Antanas Paškus, Sąžinė psichologiniu požiūriu, Chicago, 1991, p. 40)

Tačiau gyvenimo sąlygos klostėsi taip, kad daugelio žmonių orumo ir savigarbos jausmai negalėjo būti patenkinami aukštesniosios motyvacijos lygmeniu, net negalėjo būti viešai pareiškiami, neužtraukiant pačių blogiausių pasekmių. Ypatingai užgaunama ir žeidžiama buvo moralinė savimonė žmonių, kurių orumo bei savigarbos jausmai yra orientuoti į teisingumo ir tiesos vertybes. Ne tik poelgiai ir veiksmai, kylantys iš teisingumo ir tiesos paskatų, buvo sunkiai įmanomi. Reikėjo gyventi, matant aplink neteisingumą ir girdint melą. Dauguma žmonių neteisėta laikė ne tik valstybės okupaciją, nekalbant apie okupacinės kariuomenės darbus, bet taip pat ir daugelį sovietinės valdžios veiksmų, ypač privačios nuosavybės atėmimą, nepakeliamas pyliavas ūkininkams, jų „nubuožinimus", nuvarymą nuo žemės. Tokie veiksmai buvo tylomis vertinami kaip akivaizdus brutalaus neteisingumo įsiviešpatavimas. Atiminėdama iš ūkininkų gyvulius, pastatus, žemę, juos pačius tremdama, sovietų valdžia ciniškai neigė ir trypė asmens bei jo nuosavybės neliečiamumo principą, vieną svarbiausiu socialinio ir moralinio stabilumo pamatų.

Taigi buvo pažeidžiama, iškreipiama ir slopinama teisingumo samprata, vienas giliausių idealiųjų elgesio motyvų. Teisingumo nuostata buvo įmanoma vadovautis tik siauroje profesinėje veikloje, gamtos ir technikos moksluose. Bet ji buvo menkai ar visiškai neįgyvendinama darbo ir atlyginimo, teisėtvarkos, iš dalies švietimo sistemoje, socialiniuose 14 moksluose. Viešajame gyvenime buvo propaguojami politizuoti, „klasinio" ar „socialistinio" teisingumo principai, bet praktiškai teisingumo kriterijus buvo vietos kompartijos komiteto nuomonė ir valia. Autentiška teisingumo samprata, negalėdama būti realizuojama socialinėje sferoje, užsisklendė individo sąmonėje, blanko, nyko, daugeliu atvejų atrofavosi. Tad nenuostabu, kad kasdieniniame gyvenime pamažu įsitvirtino įstatymų nesilaikymo, jų „apeidinėjimo", valdžios apgaudinėjimo, vogimo, nesąžiningo darbo pateisinimo psichologija ir praktika. Iš pradžių nelaikant nusikaltimu valdiško turto vogimo (nes juk valdžia viską atėmė iš žmonių), ilgainiui buvo prarandamas sugebėjimas skirti, kada vagiama „valdžios", kada „žmogaus" turtas. Teisingumo sąmonės irimas pažeidė kitas asmenybės moralinės savimonės puses ir buvo viena giliausių dvasinio genocido apraiškų.

Tačiau tai buvo ne vienintelis asmenybės idealiųjų motyvų slopinimo aspektas. Prisitaikant prie sovietinės tikrovės, teko rodyti jai lojalumą, vienu ar kitu laipsniu priimti ir oficialiąją ideologiją, kuri buvo be išlygų diegiama visiems ir kategoriškai privaloma švietimo, kultūros, mokslo darbuotojams.

Toje ideologijoje ypatingai svarbią vietą užėmė vadinamoji mokslinė materialistinė pasaulėžiūra, kurios išskirtinę dalį sudarė „mokslinis ateizmas", iš tikrųjų neturėjęs nieko bendro su mokslo pasiekimais ir moksliškumo nuostata.

Ateizmas ir materializmas, pakelti į savotiškos „valstybinės religijos" rangą, prievarta brukami nuo pat vaikų darželio, turėjo padėti auklėti „naująjį žmogų", atsikračiusį „religinių prietarų" ir išpažįstantį tik materialistinę pasaulėžiūrą. Ateizmas buvo perdėm negatyvistinė ideologinė doktrina, kurios paskirtis — įrodinėti ir įtikinėti, kad „Dievo nėra", kad religija yra „liaudies opijus", o Bažnyčia — „išnaudotojų įrankis". Dar daugiau, stengiamasi įdiegti neapykantą religijai, Bažnyčiai, kunigams, tikintiesiems. Kompartijos nutarimuose, raginančiuose be paliovos stiprinti ateistinę propagandą, reiškiamas nepasitenkinimas dėl to, kad dalis inteligentų yra tik abejingi religijai, bet nėra nusiteikę su ja kovoti ir jos neapkęsti. Panašią ideologinę funkciją turėjo atlikti ir materializmas (tiksliau, sovietinis jo variantas), prisiskiriantis sau išimtinę teisę kalbėti mokslo vardu ir neigti dvasinę realybę kaip substancinį pradą, kvietęs kovoti su bet kokiu idealizmu. (Pranas Vytėnas, Materialistinis nužmoginimas, — „Tėviškės Žiburiai", 1986, Nr. 16,17,18,19,20).

Atkaklus religijos neigimas ir įnirtingas Bažnyčios persekiojimas sunkiai paaiškinami politiniais ar socialiniais motyvais. Tuo, matyt, buvo siekiama kur kas giliau — paneigti žmogaus kaip asmens nelygstamą vertę, palaužti jo dvasinį atsparumą ir nepriklausomybę, suardyti asmenybės integraciją. Giliai religingas žmogus yra dvasiškai ir morališkai laisvesnis, savarankiškesnis valstybinių bei politinių institucijų atžvilgiu, o tai visiškai nepriimtina bolševikinei santvarkai, siekusiai totalitaraus piliečių paklusnumo. Sovietinis „naujasis žmogus" turėjo būti toks, kurio poreikiai apsiriboja medžiaginėmis reikmėmis ir valstybine ideologija bei ideologizuota kultūra ir kuris, todėl, neturi jokių dvasinės atsparos taškų, nesančių valstybinės kontrolės akiratyje. Sovietiniai ideologai gerai suprato, kad religija yra vienas gyvybingiausių tautinę savimonę palaikančių veiksnių, kad tautiškumas visur Europoje formavosi vienokios ar kitokios religinės tradicijos kontekste, kad dėl to sovietizacijai ir rusifikacijai lengviau pasiduoda ateizuoti žmonės. Todėl ateistinė propaganda buvo skleidžiama tampriame sąryšyje su „buržuazinio nacionalizmo" kritika, internacionalizmo diegimu.

Ta propaganda, kuriai buvo pajungta mokykla, spauda, radijas, televizija, nebuvo perdaug veiksminga, bet vis tik be atoslūgio vesta penkiasdešimt metų, daugelio žmonių sąmonėje paliko ženklų pėdsaką. Tiksliau pasakius, poveikį ilgainiui darė ne tiek pati propaganda tiesiogiai, kiek ta aplinkybė, kad Bažnyčia, izoliuota nuo viešojo gyvenimo, labai ribotai galėjo vykdyti savo misiją. Vidurinių ir aukštųjų mokyklų jaunimas nežiūrėjo rimtai į ateistinius renginius, tačiau tuo pat metu jie nedaug ką teisingo galėjo išgirsti apie krikščionybę, jos istoriją Lietuvoje ir pasaulyje, Bažnyčios ir dvasininkijos misiją. Iš bibliotekų ir muziejų buvo išimta ir specskyriuose suslėpta visa, kas bylojo apie religiją grožinėje ir mokslinėje literatūroje, tapyboje. Iš kontroliuojamos ir ideologizuojamos kultūros nyko sąvokos, tokios kaip „Dievas", „dvasia", „nuodėmė", „atgaila", „atpirkimas", „atleidimas", išreiškiančios krikščioniškąją dvasinę žmogaus būties dimensiją. Prie to netiesiogiai prisidėjo gyvenimo sekuliarizacija, kuri visur lydi tokius socialinius reiškinius kaip miestų augimas, pramonės ir technikos plitimas.

Veikiant šitokioms aplinkybėms gausėjo žmonių, besilaikančių pasaulėžiūros, tiksliau gal — pasaulėjautos, kada be aiškesnių argumentų teikiama pirmenybė medžiaginiams veiksniams, interesams ir motyvams. Formavosi žmogus, kuris orientavosi į tai, kas daiktiška, jutimiška, medžiagiškai apčiuopiama ir kuriam mažai ką reiškia ar visai nesuprantami idealieji motyvai. Tokią orientaciją palaikė ir materialiniai gyvenimo sunkumai, kada net būtiniausi buities reikmenys buvo deficitas. Nesibaigiantys trūkumai savaip skatino „daiktų kultą", įtvirtino plačiai praktikuojamą ir legaliai pusiau toleruojamą vogimą, kyšininkavimą, „blatą", „ranka ranką plauna" principą.

Šitokia pasaulėjauta, esant ribotoms kitokios veiklos galimybėms, daugeliu atvejų praktiškai įgavo siaurai pragmatišką, hedonistinę nuostatą. Daug kam elgesio norma tapo daugiau ar mažiau sąmoningas požiūris, kad netenka prasmės visa, kas nėra medžiaginė gerovė, komfortas ir malonumai, jeigu nėra nieko aukštesnio, prasmingesnio ir švento, o reali yra vien tik „amžinai judanti materija”. Hedonistinė nuostata, neatsveriama idealiųjų motyvų, buvo viena iš psichologinių alkoholizmo priežasčių, nes į šią ydą žmones stūmė ne tik dvasinė tuštuma, nepasitenkinimas, bet taip pat ir savaip suprantamų malonumų troškimas.

Besaikis girtavimas sovietiniais metais tapo grėsmingas dvasinio ir fizinio tautos genocido veiksnys ir, deja, toks išliko iki šiol. Todėl nedera nekreipti dėmesio į tai, jog istorijoje būta tragiškų atvejų, kada gėrimo įprotis, tapdamas masiniu girtavimu, per palyginti trumpą laiką pražudė ištisas gentis bei tautas.

Sovietiniais metais alkoholizmas buvo deklaratyviai smerkiamas, laikas nuo laiko prabildavo šiokia tokia antialkoholinė propaganda. Bet būdavo pabrėžiama daugiausia tai, kad, žalodami savo dvasinę ir fizinę sveikatą, žmonės daro žalą liaudies ūkiui, šalies ekonomikai, nes žmogaus sveikata buvo laikoma tik jėgos šaltiniu ir visuomenės, o tiksliau valstybės turtu. Retai tebūdavo užsimenama apie žlugdantį alkoholizmo poveikį žmogui kaip asmenybei, jo gyvenimui ir likimui. Faktiškai alkoholizmas buvo tylomis valstybės palaikomas ir toleruojamas, išgeriantis žmogus buvo „savas žmogus”; alkoholyje skęstančią tautą ar tautas lengviau valdyti. Buvo varžoma ir slopinama tokia blaivybės propaganda, kuri kildavo pačios visuomenės iniciatyva ir nebuvo valdžios kontroliuojama. Žinomi atvejai, kada gamyklų administracija pagal nurodymą „iš aukščiau", neleisdavo surengti blaivybės idėjas skiepijančių renginių.

Girtavimas Lietuvoje plito įsitvirtinant vadinamajam tarybiniam gyvenimo būdui, plito tarp įvairių socialinių sluoksnių. Plitimą palaikė manymas, kad alkoholio taurelė paįvairina laisvalaikį, padeda pailsėti, sušvelnina nervinę įtampą, palengvina bendravimą. Išgėrimas buvo laikomas svarbiausiu vaišingumo požymiu, draugiškumo išraiška, gerovės ir net prestižo dalyku. Bet, įsitvirtinant tokiems požiūriams ir įpročiams, gausėjo žmonių, geriau linkusių gyventi ne autentiškais tikrovės įspūdžiais, o iliuzijomis, prarandančių tikrovės jausmą, nusišalinančių nuo savo gyvenimo problemų sprendimo, nuo atsakomybės už savo, tuo labiau kitų žmonių gyvenimą. Gausėjo asmenų, kuriems alkoholinis apgirtimas tapo įprastine būsena, subjektyviai reikšmingesne už blaivią. Tik išgėręs toks individas jaučiasi gerai, įgyja pasitikėjimą, „gali dirbti”. Toks individas anksčiau ar vėliau tampa savo įpročio vergas, degraduoja kaip asmenybė, lieka abejingas savo gyvenimo prasmei ir laimei. Iš to kyla dvasinis žmonių silpnumas, emocinis nesubrendimas ir skurdumas. Sovietinis alkoholizmo palikimas įtvirtino tą žalingą įprotį ir dabarties kartose, gal būt „užprogramavo" ir ateičiai, nes alkoholikų šeimose, kaip žinoma, dažnai ir vaikai sociališkai (ar biologiškai) paveldi polinkį į šią blogybę.

Nereikia pamiršti ir tos aplinkybės, kad žmonių savimonę, jų asmenybes slopino sovietinei santvarkai būdinga visuotinė lygiava, gyvenimo reglamentavimas ir galimybių ribotumas. Kolūkietis ir darbininkas, tarnautojas ir inteligentas aiškiasi jautė savo socialinių galimybių ribas. Ribos — darbas, nereikalaujantis didelių pastangų, ir kuklus atlyginimas, kuklus butas, keletą ar keliolika metų stovėjus eilėje, galbūt dar nuosava lengvoji mašina, kaip prabangos dalykas, ir finalas — kukli pensija senatvėje. Tiesa, nomenklatūros atstovai, dalis mokslinės ir kūrybinės inteligentijos turėjo geresnes galimybes, bet tos galimybės, ypač pastarųjų atveju, labai priklausė nuo partinės vadovybės malonės ar nemalonės. Net jeigu geresnio kolūkio narys arba apsukrus šešėlinės ekonomikos atstovas šiek tiek praturtėdavo, jis negalėdavo savo turtu laisvai naudotis, nesijautė pilnavertis šeimininkas, nes daug ką reikėjo slėpti. Ypatingai sunkiai buvo pasiekiama, o eiliniam piliečiui iš viso neįmanoma, tokia pilnaverčio gyvenimo pusė, kaip galimybė laisvai išvykti į užsienį ir vėl grįžti. Ir pasiekus santykinės materialinės gerovės, dažniausiai nekilo žmogaus gyvenimo kokybė, nes buvo suvaržyta asmenybės saviraiška. Tokia gerovė kartais būdavo pasiekiama nemažų moralinių nuostolių kaina. Čia, matyt, slypi ir dabartinės korupcijos šaknys.

Svarbiausia tai, kad sovietinėmis sąlygomis negalėjo laisvai pasireikšti ir būti ugdomos tokios individo savybės, kaip iniciatyva, išradingumas, veiklumas. Dažnas individas jautėsi atsidūręs prieštaringoje būsenoje — išoriškai varginamas buitinių sunkumų, jis tuo pat metu jautė vidinį neužimtumą, nuobodulį ir nepasitenkinimą, nes negalėjo produktyviai realizuoti savo jėgų, pagerinti savo materialinės padėties. Tokios prieštaringos savijautos pasekmės asmenybei yra neigiamos, kaip savotiškas dvasinio slopinimo būdas. Žmonės su „blokuota" iniciatyva ypatingai sunkiai jaučiasi dabar, kas sudaro rimtą visuomeninę problemą.